Kūrybai skirtas laikas – ypač brangus | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • Kūrybai skirtas laikas – ypač brangus

  • Data: 2012-05-16
    Autorius: Kalbino Bernarda ŠKLĖRIŪTĖ

    Parodos „Spiečius“ atidarymas sutapo su galerijos „RA“ gimtadieniu. Rūtos ir Aistės rankose – draugų padovanotas vienų metukų gimtadienio tortas. (Martynos Žilionytės nuotr.)

    Vilniaus senamiestyje, jaukioje Pranciškonų gatvelėje, prieš metus įsikūrusi dviejų perspektyvių jaunosios kartos dailininkių Rūtos EIDUKAITYTĖS ir Aistės Gabrielės ČERNIŪTĖS tapybos studija-galerija „RA“ paskutiniu metu vis dažniau transformuojama iš kūrybinių dirbtuvių į parodų galeriją. Į „Apžvalgos“ akiratį ši galerija pakliuvo dar šių metų kovą, kai vyko jaunosios lietuvių grafikų kartos atstovės Ugnės Žilytės naujausių kūrinių, iliustracijų parodos atidarymas ir estų rašytojo Hugo Aderio knygos „Tėvas po lova“ pristatymas. Apie tai jau rašėme savo interneto tinklalapyje www.apzvalga.eu. Na, o šį balandį apsilankėme galerijos „RA“ vienų metukų gimtadienio šventėje, kuri sutapo su įvairių lietuvių dailininkų miniatiūrų parodos „Spiečius“ atidarymu. Pabendravę su renginio dalyviais, apžiūrėję parodą, kurią sudaro beveik 150 miniatiūrų, sutarėme su šios meno erdvės šeimininkėmis susitikti dar kartą ir pakalbėti apie meną, galerijų veiklą ir meninės kasdienybės subtilybes. Aistė ir Rūta mielai sutiko pasidalyti patirtimi, įspūdžiais ir svajonėmis. Tad kviečiame „Apžvalgos“ skaitytojus pasinerti į meno ir dailės galerijų pasaulį.

    Aistė Gabrielė Černiūtė. (Martynos Žilionytės nuotr.)

    Aistė G. Černiūtė: Ši galerija buvo mūsų svajonė.

    Rūta Eidukaitytė: Prieš atidarydamos galeriją „RA“ buvome įsikūrusios Užupyje, konservų fabriko patalpose, kuriose daug menininkų nuomojasi studijas, bet tai buvo labai drėgna, šalta, atoki ir uždara vieta, taigi pradėjome ieškotis vietos savo naujoms dirbtuvėms. Žinoma, norėjosi, kad pro šalį eidami užsuktų žmonės, kuriems įdomu pamatyti, užsisakyti ir įsigyti mūsų kūrybos darbų, tad sugalvojome rengti parodėles.

    Aistė: Šiemet jau planuojamos šešios parodos – jos bus kaip „injekcijos“ mūsų atviroms dirbtuvėms.

    Ar dabartinei miniatiūrų parodai skelbėte konkursą? Kokiu principu vyko meno kūrinių atranka?

    Aistė: Kvietėme visus kolegas, draugus, kurie mus palaiko, gerai pažįsta, su kuriais esame dalyvavę pleneruose. Norėjome kartu surengti gimtadienio šventę ir parodą. Geriausia paroda tokioje mini galerijoje – miniatiūrų. Beje, įdomus sutapimas, kad šiemet mes tapome iliustracijų galerija: miniatiūros pavadinimas reiškia knygų iliustraciją, prieš tai surengėme Ugnės Žilytės iliustracijų parodą ir Vido Poškaus „Paveiksliukus ir iliustracijas“, o po dabartinės miniatiūrų parodos vėl rengiame iliustracijų parodą. Pasaulyje vyksta tarptautinės miniatiūrų parodos ir tai šiuo metu yra labai gyvybingas reiškinys. Labai gerai lietuvių dailininkų kūrybą pažįstanti ir apie juos ilgą laiką rašanti Lilija Valatkienė, užsukusi į dabartinę mūsų galerijos miniatiūrų parodą, man pasakė: Tu gali net nesakyti, kas paveiksliukų autoriai, aš atpažįstu – susimažinęs Arvydas Kašauskas, susimažinęs Marius Mindaugas Danys… Braižą, stilių atpažįsta, bet viskas sumažinta… Iš tiesų įsivaizduokite Roko Beržiūno darbus, kuriuos jis padaro milžiniško formato, užimančius pusę sienos… Atrodo ištisi žvaigždynai…

    Rūta: Jis tapo su šluota, ne teptukais, pila vandenį iš kibirų, švirkštais taško.

    Aistė: Labai įdomu stebėti patį procesą.

    Rūta Eidukaitytė. (Martynos Žilionytės nuotr.)

    Rūta: Rokas rengia tapybos vakarėlius: susirenka draugų kompanija, ištiesiamos didžiulės drobės, visi taškosi dažais… Tad jis nenorėjo tapyti mažų paveiksliukų, sakė, kad net nedalyvaus, bet visgi nutapė.

    Aistė: Jūratė Mitalienė iš Utenos į miniatiūras sutalpino savo mamos siuvinėtų staltiesių ir servetėlių motyvus. Šį kūrinių ciklą ji nutapė kaip atminimą savo mamai.

    Rūta: Galite pamatyti tapytojos ir scenografės Giedrės Riškutės, įprastai tapančios didelio formato abstrakcijas, paveikslus.

    Kokie įspūdžiai ir nuotaikos aplankė per šį pirmąjį galerijos gimtadienį?

    Rūta: Nuotaika labai gera! Pati šventė buvo labai graži. Atėjo daug draugų. Kita vertus, smagu, kad galerija išsilaikė, kad jau metai prabėgo. Nors kai kurie mūsų draugai menininkai, kolegos, kurie čia užsuka gana dažnai, sako, kad mes čia įsikūrusios jau šimtą metų, čia visą laiką ir buvome…

    Aistė: Tikrai klausia, ar jau antrus, trečius metus mes čia…

    [Tuo metu į galeriją užsuka A. G. Černiūtės šeima – dukra ir vyras, dailėtyrininkas, dailininkas Vidas Poškus, kuris paprašytas taip pat pakomentavo savo parodai nutapytas miniatiūras]. 

    Vidas Poškus: Mano paveiksluose nėra bendros temos, tiesiog yra pasakojamos istorijos, papildančios viena kitą. Kadangi konkrečios temos ir nebuvo duota, tapiau tai, kas man buvo aktualu. O aktualu vieną dieną gali būti vienas dalykas, kitą – kitas. Nors piešinėliai yra skirtingi, išsirutuliojo kažkokia grandinėlė.

    Aistė: Pakomentuok, pavyzdžiui, paveikslą, kuriame pavaizduota moteris su ilga nosimi!

    Atidarius parodą, tiek darbų autoriams, tiek galerijos lankytojams visada yra ką aptarti arba tiesiog smagu pasidalinti įspūdžiais. (Martynos Žilionytės nuotr.)

    Vidas: Tai paveikslas pagal Kanuto Rusecko, XIX a. lietuvių tapybos klasiko, darbą. Sugalvojau nutapyti tokią seriją – imti žinomų ar nežinomų ankstesnių laikotarpių dailininkų piešinius, eskizus, kurie nebuvo realizuoti (pagal juos nebuvo nutapyti paveikslai), ir jais pasinaudodamas įkūnyti šiuos sumanymus tapyboje. Paveiksle vaizduojama moteris – antikinis personažas Kumų Sibilė. Nenorėdamas, kad paveikslas būtų tik K. Rusecko piešinio nuspalvinimas, piešinį papildžiau ilga nosimi. Be to, per du šimtus metų tapyboje yra daug kas pasikeitę, todėl norėjosi įlieti savų elementų, atributų. Kitas darbas, kuriame vaizduojama mergaitė tautiniais drabužiais su rutuliukais, atsirado iš XX a. pr. atviruko, kuris yra istorinis, antikvarinis, o aš norėjau jį aktualizuoti, todėl pripiešiau Mažosios Lietuvos vėliavos spalvomis – žaliai, baltai ir raudonai

    – nuspalvintų rutuliukų. Norėjosi šį, mane įkvėpusį motyvą ištraukti iš muziejinės gūdumos.

    Jaunieji menininkai, likus akimirkai iki parodos atidarymo, skuba papildyti ekspoziciją. Tapytojas Rokas Beržiūnas – paskutinė bitė, kuri įskrido į „Spiečių“ – kabina didžiausias parodos miniatiūras. (Martynos Žilionytės nuotr.)

    Trečiame paveiksle – Marija Magdalietė su kaukole, kuri paprastai būna Adomo kaukolė, bet aš vietoj šios sumaniau pavaizduoti Barboros Radvilaitės kaukolę, kurios atkastų palaikų kontrastas man padarė įspūdį – likę tik gražiosios moters supuvę kaulai, kaukolė ir ant jos dar auksinė karūna uždėta. Atrodo, nesuderinamų dalykų – laiko ir grožio – derinys. Pamaniau, kodėl gi Marija Magdalietė negalėtų būti pavaizduota ir su Radvilaitės kaukole. Kraštinis paveikslas taip pat Magdalietė, tik modelis – šių dienų mergaitė, o kaukolė – iš mezolitiniame palaidojime Žemaitijoje rasto žynio palaikų. Pavaizdavau Mariją Magdalietę ne su pirmojo žmogaus, Adomo, o su pirmojo Lietuvos žmogaus kaukole.

    Penktasis darbas – pagal XIX a. nuotrauką tapytas jaunuolis, pavarde, kuri skamba gogoliškai, Podkliučnikovas. Tais laikais žmonės buvo fotografuojami rimtai, iškilmingai, reprezentatyviai, o aš sumaniau „patupdyti“ jam ant peties arktinę pelėdą.

    Paskutiniame paveiksle „Gepardas tarp pirštų“ nutapytas miniatiūrinis objektas – vaikiškas žaislas, gepardas, tad išėjo miniatiūra miniatiūroje. Kadangi pagal savo išsiauklėjimą esu ne tapytojas, o dailėtyrininkas, istorijos, dailės kontekstas yra labai svarbus. Vaizdų antplūdis nuolat vartant knygeles veikia, todėl ir bandau tą medžiagą iškelti, padaryti tai, kas būtų įdomu ir man pačiam, ir kitiems.

    [Vėl kreipiamės į galerijos šeimininkes.]

    Kuo labiausiai džiaugiatės savo galerijoje?

    Aistė: Visų pirma kiekviena turime po palangę, ant kurios, ką pasidedame, pavyzdžiui, dažus, jau niekas, atėjęs iš šalies, nepatrauks. Turime po savo kūrybinį kampelį. Kai būname dviese, atsiranda pasitarimo, pasitikslinimo galimybė. Kiekviena turime savo vidinį pasaulį ir kai, pradėjus dirbti, tapyti, atsiranda natūralus nepasitikėjimas savimi, abejonės, kad gal visai ne taip čia viskas turėtų būti, užtenka atsisukti vienai į kitą ir vos ne akimis paklausti. Įvyksta kontaktas, patarimas, kuris yra labai svarbus. Šiais laikais labai daug reiškia, kad šalia būtų žmogus, kuriuo gali pasitikėti mene, nes menininkai paprastai kiekvienas myli tik save, galvoja tik apie save ir į savo kūrybą žiūri labai jautriai. Kiekvienas nori būti pastebėtas, pamatytas, o mes pasakome viena kitai, gal tu čia perdažyk, gal pagalvok. Būna tokių pastabų ir galime pasidžiaugti, kad mokame viena kitai pasakyti neįskaudindamos.

    Rūta: Svarbu, kad sugebame priimti tą kritiką, kuri nebūna bereikalinga, tik

    teisinga.

    Aistė: Argi galima pasakyti, esą gerai padaryta, jei atrodo, kad galima dar kokios spalvos paieškoti… Kai pažįsti kūrėją, žinai, kad jo spalvos gaivios, švarios, o matai, kad iš greitumo atsirado koks nebūdingas potėpis… Taip būna, kai esi pripratęs prie savo darbo, ilgai jį tapai, tai tiesiog pats jau „nebematai“, nors žinai, kad tą spalvą galima dar labiau išskaidrinti, kad ji tiesiog šviestų ir „skambėtų“ visai kitaip.

    Galerijos-dirbtuvių durys atviros ir menininkams, ir meno mylėtojams. (Martynos Žilionytės nuotr.)

    Kai kurie žmonės sakė, kad susipyksime, prasidės konfliktai… Ačiū Dievui, galime pasidžiaugti, kad viskas, kas buvo, tai buvo patirtis, asmeninė kūryba, bendri sumanymai. Kiek kalbėjome su kitais, treji metai – galerijos bandomasis laikotarpis.

    Rūta: Turime nuolatinių lankytojų, kurie ateina kartą per savaitę ar mėnesį patikrinti, ar atsirado kas nors naujo, kokios naujos parodos, kaip mums sekasi. Jiems rūpi, ar nebuvome išvažiavę į kokį plenerą. Arba yra išsirinkusių savo mėgstamą paveikslą, vis pasitikrinančių, ar jis dar kabo,

    ar dar nenupirktas.

    Ar turėjote kokią nors pirminę vizija, prieš įkurdamos galeriją? Kokia paskui buvo realybė?

    Aistė: Turėti savo atvirą dirbtuvę, kad pas mus visada galėtų užeiti žmonės.

    Rūta: Kad būtų galima stebėti kūrybos procesą.

    Aistė: Iš pradžių nebuvo lengva: tapai įsigilinusi ir staiga matai, kad koks vaikas prisispaudęs per langą stebi ir nesitraukia!

    Pakeli akis – vis tiek žiūri! [Juokiasi.] Paskui pripratau. Pasaulyje yra daug tokių senamiesčio dirbtuvėlių.

    Rūta: Mes net pasvajojame, kad ateityje čia galėtų būti menininkų gatvelė, nes be mūsų čia dar yra pora galerijų

    Kuo Jūsų studija išsiskiria iš kitų? Gal jau atradote savo nišą? Ar apskritai siekiate tapti nišine parodų erdve?

    Aistė: Ieškojome dirbtuvės, o galerija atsirado tik todėl, kad „įpūstų“ kitokio meno į mūsų gyvenimą. Norėjome bendrauti su kitais autoriais, kurių kūryba patinka. Įdomu, kas vyksta šalia.

    Rūta: Tuo galerija „RA“ ir skiriasi nuo tiesiog galerijų, nes čia yra ir kūrybinės dirbtuvės.

    Aistė: Tikslo nebuvome apsibrėžusios, nes svarbiausia buvo kurti pačioms. Čia yra kūrybinės dirbtuvės kartais, kuriam laikui – 2 savaitėms, mėnesiui – besitransformuojančios į galeriją. Šiemet tapome „iliustracijų galerija“. Sunku pasakyti, kokie bus kiti metai. Neseniai kalbėjomės apie galerijos pradžią su tapytoju Algiu Griškevičiumi, kuris mums davė patarimų ir sakė, kad iliustracijos niša nėra užpildyta. Nors mums šiemet taip tiesiog savaime, natūraliai išėjo.

    Tai kokiems menininkams atvira galerija „RA“? Kaip jie čia pakliūva?

    Rūta: Paprastai menininkai ateina patys.

    Aistė: Labai daug kas nori, bet mes visada pagalvojame, kas iš tikro mums būtų įdomu. Turi mums pačioms patikti. Jei mums yra įdomu, tada – taip!

    Rūta: Šešios parodos per metus ir taip yra daugoka, nes kitu laiku norime eksponuoti ir savo darbus, todėl reikia labai atsakingai pasirinkti menininkus, kurių kūrinius rodysime.

    Kaip vertinate jaunosios kartos menininkų galimybes kurti Lietuvoje, rengti savo darbų parodas, būti išgirstiems?

    Aistė: Baigęs Dailės akademiją, ne vienas pasijaučia tarsi likęs gatvėje su lagaminais. Kol būni akademijoje, dar jautiesi reikalingas kaip tapytojas. Sunku pasakyti, kodėl vieni susilaukia daugiau dėmesio, kiti ne tiek. Juk visų tapytojų kūryba kažkuo įdomi, turi savitą braižą. Negalėčiau pasakyti, kad sėkmę lemia ypatingas talentas, nes tapybos mokytis įstoja tik talentingi žmonės. Galbūt tai laimės dalykas.

    Rūta: Labai daug tapytojų yra, daug baigia Dailės akademiją. Konkurencija tokia, kad sunku jaunam žmogui išsilaikyti, todėl dauguma dirba dizaino, kino, scenografijos srityse.

    Aistė: Dauguma nebeįgyvendina savo svajonės tapyti, besimokant ta svajonė pajuosta, dūžta. Iš studijų telieka tik aukštasis išsilavinimas.

    Ankstesniais laikais dailę, meną rinkdavosi studijuoti brandesni žmonės – po kariuomenės, matę gyvenimo. Prisimenu, kai mes tik baigusios mokyklą įstojome mokytis dailės, būdavo tiek daug laisvo laiko, ilgai svarstydavome, ką piešti. Dabar idėjos viena kitą veja, net užsirašinėju, kad nepamirščiau, bet tiesiog trūksta laiko.

    Kaip pavyksta suderinti veiklą galerijoje su kūrybine veikla?

    Rūta: Mes dirbame nenutrūkstamai, net ir tuo metu, kai vyksta parodos. Stovi molbertas, aplinkui dažai, bet mes pakomentuojame, pasikalbame su žmonėmis, kurie apsilanko, ir dirbame toliau. Surengti parodą reikia labai daug laiko. Labai gaila, kad nėra žmogaus, kuris galėtų užsiimti vadybiniu darbu.

    Aistė: Mes ieškome tokio žmogaus.

    Rūta: Organizacinė veikla išblaško, nes nori kurti, turi idėjų, kurias net užsirašinėji, o reikia dirbti ne visada įdomų darbą kompiuteriu, telefonu ir pan.

    Aistė: Atrodo, bėga gyvenimo laikas, o aš čia „kažkuo“ užsiiminėju. Turi būti labai disciplinuotas. Pašnekame su kitais rimtai dirbančiais menininkais, grandais – jų gyvenimas nėra toks laisvas: keliasi anksti, griežta dienotvarkė, planas, reikia ir pasivaikščioti, atitrūkti nuo kūrybos.

    Kartais ateini pasikonsultuoti į kokią dirbtuvę ir sako: nepyk, bet jau praėjo tos 15 minučių, kurias buvau tau paskyręs, ir man reikia dirbti toliau! Reikia mokytis iš tokių pavyzdžių, nes laikas yra tikrai brangus, ypač skirtas kūrybai.

    Rūta: Kartais žmonės sako, ką tu darai, jei tau nėra įkvėpimo? Jis ateina bedirbant. Turi dirbti, kaip ir kiekviename normaliame darbe.

    Aistė: Legendos, kad aplanko mūza, yra tik humoras. Dabar gaila to studijų akademijoje metu neišnaudoto laiko, kai nesugalvodavome, ką sukurti.

    Galerijos interneto svetainėje rašoma, kad galima įsigyti Jūsų darbų. Ar parodų lankytojai taip pat turi tokią galimybę?

    Rūta: Taip, visada. Kiekvienas autorius įkainoja savo darbus, prieš juos demonstruodamas galerijoje.

    Kuri paroda Jums pačioms buvo įsimintiniausia?

    Aistė: Man – Vido Poškaus „Paveiksliukai ir iliustracijos“. Paroda, su kuria startavome. Galvojome, kad niekas neateis vien dėl to, kad buvo labai šalta, o prisirinko sausakimša galerija! Buvo smagu tai, kad užsilipęs ant kopėčių virš tų žmonių galvų autorius dar skaitė savo apsakymus, noveles.

    Rūta: Visos savaip įdomios. Labai džiaugiausi ir Ugnės Žilytės paroda, nes vizualiai jos paveikslai labai derėjo galerijoje. Visomis džiaugiamės.

    Vienoje iš parodų – jūsų minėtos Ugnės Žilytės – buvo pristatoma ir rašytojo Hugo Aderio knyga. Gal tokių renginių, bendradarbiaujant su kitų sričių menininkais, bus ir daugiau?

    Aistė: Manome, kad knygai čia labai tinkama aplinka. Galvojame, kad tiktų daryti net literatūros skaitymus.

    Rūta: Esame suplanavę dar vieną projektą, susijusį su knyga.

    Ar galerija „RA“ yra išimtinai lietuvių dailininkų scena?

    Aistė: Ne. Pernai buvo gruzinų autorius Murtazas Švelidze, o šiemet turėsime svečią iš Baltarusijos Pavelą Tatarnikovą.

    Gal yra koks nors konkretus menininkas, kurio darbus čia norėtumėte pristatyti?

    Rūta: Labai norėjome ir jau pasikvietėme grafikę iš Palangos Neringą Žukauskaitę. Rudenį bus galima pamatyti jos specialiai šiai erdvei sukurtus darbus.

    Kokie Jūsų ateities planai, tikslai ir iššūkiai?

    Rūta: Likti čia. Yra planų, kaip galerijai dalyvauti menų mugėse, prisistatyti pačioms kaip autorėms.

    Aistė: Svarbiausia – kurti pačioms, kiekvienai asmeniškai. Žinoma, norisi ir ateityje kitų kūrėjų „injekcijų“ – po keletą parodų per metus.

    Rūta: Norisi, kad žmonės atsimintų šitą vietą.

    Aistė: Norisi, kad žmonės žinotų, kad čia jie ras būtent tokius darbus: Aistės „dažažmogius“, Rūtos vangogiškus besiplaikstančius potėpius. Darbus su gilesne mintimi, idėja, ne tik dekoracijas namams. Norisi, kad žmonės pamiltų tikrumą, tokį, kaip mes jį suprantame.

    To Jums ir linkime pirmojo galerijos

    „RA“ gimtadienio proga! ■

     
     

    Ieva Skauronė. (Martynos Žilionytės nuotr.)

    Tapytoja, VDA dėstytoja Ieva Skauronė:

    Turėti nuosavą galeriją yra labai drąsu

    Manau, kad dailininkui turėti nuosavą galeriją yra labai drąsu ir sudėtinga, nes esi pats priverstas būti ir meno vadybininku, ir dailininku, ir parodų organizatoriumi. Tai gali padaryti ne kiekvienas menininkas, o tiems, kurie gali, yra sunku. Jei eksponuoji ne tik savo asmenines parodas, bet ir kitų dailininkų kūrybą, atsiranda organizacinių, vadybinių darbų, tenka užsiimti kelias profesijas apimančia veikla vienu metu.

    Kalbant apie modernią tapybą, Lietuvoje yra per didelė prabanga turėti savo vadybininką, kuratorių. Vilniuje randasi privačių galerijų. Nežinau, ar čia mada, bet aš niekam to nelinkiu. Savo galeriją Ukmergėje paskutiniu metu atidarau tik šeštadieniais. Pirmais metais buvo daug iniciatyvos ir optimizmo, dirbdavome penkias dienas per savaitę. Vėliau užsidegimas blėso dėl to, kad negalėjau palikti pedagoginio darbo ir šeimos Vilniuje. Taigi šeštadieniais kartais ateina keletas žmonių. Domėjimasis menu priklauso nuo dabartinės ekonominės situacijos šalyje ir dailės edukacijos. Ypač sudėtinga yra provincijos galerijų veikla. Lygindama Vilniaus svečių išsilavinimą dailės srityje, poreikį lankytis parodose su mūsų lietuvių, galiu pasakyti, kad lietuviams menas nėra toks reikalingas. Žinoma, esu optimistė. Randasi vis daugiau žmonių, ypač pagyvenusių užsienyje, kurie galbūt ten užsipildo išprusimo menuose spragas, jiems susiformuoja poreikis menui. ■

     
     

    Aleksandras Vozbinas. (Martynos Žilionytės nuotr.)

    Tapytojas Aleksandras Vozbinas:

    Kiekviena galerija ieško savo veido

    Nežinau, kokiais principais vyksta galerijos savininkų ir dailininkų bendravimas, – ar pasikviečia pagal draugystę, ar kokiais kitokiais principais, bet jei pasikviečia, tai malonu. Šiuo atveju aš dalyvauju ir dėl asmeninio santykio, nes Aistė ir Rūta man labai mielos. Man labai patinka tai, ką jos daro. Man smagu stebėti, kas vyksta aplinkui, ir smagu, kai mane pastebi. Man atrodo, kad pas mus tai pirmas atvejis, kai kamerinis žanras – miniatiūros – atsiskleidžia tapyboje. Labai įdomu matyti kūrybą žmonių, dirbančių kitokiuose formatuose. Aš irgi tokių mažiukų paveikslų netapydavau, iš pradžių net atsisakiau, bet paskui pasidarė „nepatogu“ (juokiasi). Iš esmės darbas yra tas pats. Tapybos darbas, bent mano požiūriu, nepriklausomai nuo formato, turėtų būti pakankamai monumentalus. Jo plastinė visuma turi būti aiški, iš tolo šifruojama. Galima išsmulkėti ir dideliame ir mažame formate. Dideliems darbams reikalingas atsitraukimas, nebelieka intymaus, artimo santykio, kai pastebimas kiekvienas potėpis.

    Pats nesu „galeristas“, esu tik tapytojas. Palyginti su sovietmečiu, dabartinis Vilniaus dailės gyvenimas yra nepalyginamai intensyvesnis. Vilnius, nebūdamas didelis miestas, iš tiesų turi labai daug kultūrinio gyvenimo. Galerijos, mano įsivaizdavimu, iš savo veiklos neužsidirba didelio pelno, – jos atlieka tam tikrą kultūrinę misiją. Kiekviena galerija ieško savo veido. Šitos merginos yra gana jaunos, turi entuziazmo. Tai vienas iš nedaugelio atvejų, kai menininkės imasi galerininko darbo. Tai ne tas variantas, kai turtingų vyrų žmonos užsiima panašia veikla, Aistės ir Rūtos mėginimas yra nuoširdus.

    Stebint galerijų veiklą, gal ir nepavyksta pamatyti visos meno panoramos, tačiau bent jau galima matyti, kas vyksta. Oficialios institucijos, valstybiniai muziejai rengia įvairius projektus, tačiau čia santykis tarp menininko ir įstaigos nėra toks betarpiškas. Galerijoje yra reaguojama daug operatyviau, gyvai ir gyvenimiškai.

    Yra keli kultūros politikos tipai. Kur meno rinka paklausi ir didelė, ten žmogus, dideliu tiražu išleidęs atviruką, užsidirba nemažus pinigus. Pas mus iš to nepraturtėsi. Yra skandinaviškas modelis: valstybė remia projektus, menininkus, renginius. Ten visiems aišku, kad geriausia investicija – tai investicija į meną. Nors orientuojamės į šį modelį, mums nepavyksta jo įgyvendinti, galbūt dėl mentaliteto skirtumų, – anot prof. E. Gudavičiaus, esame ne tik paskutiniai Europos pagonys, bet ir baudžiauninkai…

    Jei žmogus Kopenhagos centre perka butą, jis ten niekada nekeis senovinių langų plastikiniais… Pereikite Vilniaus senamiesčiu – šarvuotos durys vietoj raižytų, iškirstos vitrinos per visą aukštą… Buvau nustebęs, kai prieš kokius aštuonerius metus Lietuvos „elitas“ masiškai pirko gana vidutiniško lygio paveikslų kopijas iš vieno italų avantiūristo…

    Nenoriu apibendrinti, visko yra, bet kartais tokie pastebėjimai teikia peno pamąstymams.

     
     

    Justina Puidokaitė. (Martynos Žilionytės nuotr.)

    Tapytoja Justina PUIDOKAITĖ :

    Dailininko dirbtuvėse ir parodose meno pirkėjas gali įsigyti geriausių darbų

    Kadangi pažįstu Aistę ir Rūtą, esu ne kartą kviesta aplankyti parodas šioje galerijoje, bet niekaip nepavykdavo ateiti, todėl neįsivaizduoju su kuo lyginti šiandienos parodą. Kiek užsukdavau, matydavau jų pačių kūrinius, ne miniatiūras. Aišku, dalis kūrinių buvo sudėti į kampus, dalis eksponuoti, bet ta erdvė atrodydavo tokia mažytė… be galo maža. Galvojau, kaip toje mažoje erdvėje atrodys ir pats atidarymas su gausybe svečių. Pirmas įspūdis: kai darbelių yra daug, erdvė išdidėja, atrodo be galo erdvu. Kitas dalykas, kai kuriuos kolegas pažįstu, žinau, kaip jie dirba ne miniatiūros srityje, labai įdomu buvo pamatyti Marių Mindaugą Danį, Arvydą Kašauską, Aistės darbus. Tarsi visai ne to žmogaus darbai, kitu amplua.

    Kadangi ir pati kūriau miniatiūras, galiu pasakyti, kad yra labai sveika pakaitalioti formatus iš didelio į mažą. Miniatiūra reikalauja daugiau koncentracijos, nes plotas yra ribotas. Kompozicija turi būti be galo tiksli, koncentruota, kad išraiška būtų maksimali. Kai rengiamos miniatiūrų parodos, paprastai yra duodami pageidautini matmenys, maksimali kraštinė turi būti iki 20 cm. Apskritai, tai be galo geras sprendimas mažai galerijai, nesvarbu, ar tai buvo erdvės padiktuota, ar netyčia prie to prieita. Kita vertus, miniatiūros atsiradimas susijęs daugiau su knygos menu, ne su tapybos darbu ant kartono, drobės.

    Nežinau, ar dabartinė dailininkų situacija priklauso nuo vidinio žmogaus nusiteikimo, jo aktyvumo tais metais. Jei dailininkas neturi galerijos, mėgina pats pardavinėti savo kūrybą, jam tenka ir vadybininko vaidmuo. Kai kuriems menininkams tai sunkiai suderinama: mene turi izoliuotis nuo visuomenės, o kaip vadybininkas turi su ja kaip tik kontaktuoti, bendrauti, megzti ryšius.

    Mano pačios patirtis rodo, kad vidinis nusiteikimas, pakankamas energijos, skirtos ne tik užsidarius kurti, bet ir save pateikti, kiekis daro didelę įtaką sėkmei. Pažįstu menininkų, kurie pragyvena iš kūrybos, todėl man visada buvo labai įdomu, kas kitiems trukdo, kaip reikėtų galvoti, kad nueitum šiuo keliu. Vienose galerijose neparduoti darbai užsilieka ilgiau, kitose parduodami greitai, nes jos turi nuolatinių klientų, žino, koks menas kam reikalingas. Galbūt tai ir laimės dalykas.

    Nutapęs naują darbų kolekciją, dailininkas paprastai parodoje rodo vertingiausius kūrinius. Tai lyg ir garbės reikalas. Į galerijas paprastai yra nešama tai, kas atlieka nuo parodų. Jei ne dailininko dirbtuvėse, tai parodose meno pirkėjas gali įsigyti geriausių darbų. O į galerijas ateina žmonės, kurie ieško paveikslų, pavyzdžiui, dovanoms. Mano kūryba dažniausiai susidomima parodų metu.■

    Miniatiūrų parodos „Spiečius“ (galerija „RA“) fragmentai per „Apžvalgos“ obejktyvą: Mariaus Mindaugo Danio (1), Gintaro Palemono Janonio (2), Silvijos Drebickaitės (3), Liutauro Griežės (4), Vido Poškaus (5), Skaidros Savicko (6), Rūtos Eidukaitytės (7), Aistės Gabrielės Černiūtės (8), Jurgitos Braziūnienės (9, 10, 12) ir Jūratės Mitalienės (11) tapybos darbai. (Martynos Žilionytės nuotr.)

  • ATGAL
    Tomas Taškauskas. Eilėraščiai
    PIRMYN
    Poezija baigsis paskiausiai?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.