Laiškas maldai… | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • Laiškas maldai…

  • Data: 2011-04-01
    Autorius: Martyna ŽILIONYTĖ

    Ties Gyvenimo riba. (M. Žilionytės nuotr.)

    Sušukai: „Tik nepamiršk tvirtai užvert paskui save durų!“ Tos senos medinės durys. Ir kaip jų vyriai neišsiklibina – taip tvirtai laikosi savo gyvenimo trajektorijos? Kad ir kaip stipriai Tu ir aš tas pačias duris trankėme, bet nė karto nebuvome pametę raktų nuo jų… Tarsi bijodami, kad jos liks užsitrenkusios, nebeįsileidžiančios vidun nė vieno mūsų širdžių dūžio.

    Išsiskyrėm, atsisveikinę šaltais durų trenksmais. Žiema baigiasi, o mūsų jausmai ledėja toliau. Kartais Dangūs Tave išgirsta. Jie dovanoja Tau tavo troškimus – mažas smulkmenėles, pasaldinančias kasdienybės kartėlį. O ypač dabar, artėjant pavasariui, viskas atrodo nykiau ir taip baisiai nepakeliamai, kad, regis, visos dienos darosi kaip ilgi nesibaigiantys pirmadienio rytai, kai imi jau laukti penktadienio vakaro.

    Nekenčiu pirmadienių, bet šįkart nuotaiką praskaidrino pašto dėžutė, skęstanti laiškuose. Juose kiekvienas iš mūsų paliekame dalelę savęs. Savęs kitiems… Toje šūsnyje radau dalelę Tavęs – gavau laišką. Keista, bet tikėjausi to iš Tavęs. Šiandien per savo kasdieninius rūpesčius aš pamiršau Tave. Pamiršau, kad taip nežmoniškai laukiau Tavęs mane aplankant. Kad tik Tu žinotum, kokia aš buvau laiminga jį gavus, nors ir baimė kaustė judesius. Aš būčiau nesupykus, jei Tu būtum atsiuntęs tik tuščią popieriaus lapą, nepaliestą rankos lažo. Bandyčiau įskaityti Tavo mintis. Kartais baltas popieriaus lapas pasako daugiau nei murzini rašaluoti žodžiai.

    Nujaučiau kažką negerą. Bijojau atplėšti voką… Ėmiau niūniuoti mūsų mėgstamiausią dainą. Nerimastingai sekiau akimis Tavo rašytais šešėliais – raidės, kableliai, daugtaškiai – sulig kiekvienu žodžiu vis mažiau Tavęs likdavo. Baigusi skaityti atsidusau: „Viskas. Tu mane paskutinį kartą aplankei: žodžiais, mintimis, šypsena, tuo šildančiu meškišku apkabinimu laiško pabaigoje…“ Dabar Tu nepasiekiamai toli. Toliau nei akys mato, nei širdis jaučia. Bėgdama horizontais, nepavyčiau Tavęs. Tu ten, kur užmiegant Angelai dainuoja lopšines – žodžius, kurių neištarė mana širdis. Dabar man belieka tik mintimis maldoje Tau rašyti laišką.

    Tavo Mana – Maldoje mes amžinai kartu…

  • ATGAL
    Per lauką, per pievą ir upę
    PIRMYN
    Apie stiklo meną ir „maksiminę“ kultūrą
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.