Laiškas troleibuso respublikai… | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • Laiškas troleibuso respublikai...

  • Data: 2011-07-14
    Autorius: Martyna ŽILIONYTĖ

    (M. Žilionytės nuotr.)

    Vidurdienis. Važiuoju troleibusu. Mėgaujuosi tuo, nes tik didmiesčiai turi šį malonumą. Atsilaisvino sėdima vieta, bet tą akimirką prabilo „vidinis“ troleibuso balsas:

    -          Kalvarijų turgus, kita stotelė… – nebaigiau klausytis, nes pro troleibuso duris pliuptelėjo ne tik gaivus oro gūsis, bet ir atvilnijo garsėjantis turgaus triukšmas su visais savo kvapų poskoniais.

    Nenorėjau sau gadintis popietės, tad likau stovėti, nesisėdau į laisvą kėdę skaityti knygos. Nesinorėjo tapti priekaištų įkaite kokio pikto seno žmogaus su terbulėmis. Tiek daug įvirto žmonių. Durys užsidarė. Tokie skirtingi žmonės atrodė: su savo istorija, su savu stiliumi, savom terbom, savo kelionės bilietu… Bet yra viena vienijanti akimirka – iki kitos stotelės mus sieja troleibuso respublika.

    Visi tokie turtingi: kas savo kalbos turiniu, kitas išvaizda, trečias terbų ar plastikinių maišelių gausa (taip ir norėjosi uždainuoti: „Seni seni raudonosi, ką tu man padovanosi…“ Bet iki Kalėdų dar toli!), ketvirtas auskarais nusagstytu veidu (kai kurie iš jų buvo panašūs į kalėdinę eglutę). Kalėdinės asociacijos sukėlė šiltą jausmą širdy. Užplūdo prisiminimai.

    Autobusą šturmavusios bobutės okupavo beveik visas sėdimas vietas. Pasijutau kaip laimėjusi loterijoje – pliumptelėjau į likusią laisvą vietą. Įkišau ranką į rankinėje skendintį daiktų vandenyną. Juk joje visas moters pasaulis. Panardžiusi ranka tarp daiktų ir sukėlusi keletą bangų užkliuvo už lobio – knygos. Išsitraukiau. Lėtai pasimuisčiau – šalia sėdinčiam pakeleiviui priminiau apie save. Dar kartą pasimėgavau viršeliu, pavadinimu, knygos puslapių storiu ir įnikau skaityti. Akimis sekdama paskui raides dėliojosi mintyse veikėjai, aplinka, situacijos, emocijos. Jei kas iš šalies būtų stebėjęs mano veido mimikas, būtų įskaitęs visą knygos fabulą.

    Užverčiau paskutinį lapą. Atsidusau – baigta. Žiūrėjau į knygos viršelį – į mane žvelgė azijietiškos povyzos vyriškis. Jo užkrečianti optimistiška ir rami šypsena nušluoja paskutinius pesimizmo likučius pasąmonėje. O kur dar knygos pavadinimas, skatinantis tapti laimės alchemiku. Pradėjau narpliotis savo minčių raizgalynėje. Dėliojausi tobulų akimirkų sąrašą, kada buvau laiminga:

    1. Darbas, kurį dirbdamas atostogautum.

    2. Žiemą sningant išsižiojus gaudyti liežuviu snaiges.

    3. Pirmasis pasimatymas trunkantis visą Gyvenimą.

    4. Bučinys į kaktą.

    5. Stebėti žuvytes akvariume.

    6. Kai tu žinai ko aš noriu, net kai aš tai neigiu!

    7. Apkabinti Mamą…

    8. Grįžti į namus, kuriuose gera.

    9. Pirmosios braškės skonis.

    10. Staigmena.

    11. Gauti ranka rašytą laišką.

    12. ir t.t.

    Mintis nutraukė pradėjęs sklisti traškesys iš kolonėlių. Vaizduotė ėmė piešti, kaip galėtų atrodyti to troleibusiško balso savininkas, taip ir nuklydau į savo minčių romaną…

    Mana – tavo pakeleivė iki kitos stotelės…

  • ATGAL
    Apie stiklo meną ir „maksiminę“ kultūrą
    PIRMYN
    Projektas su vidiniu krūviu
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.