Laisvė atgyja Balandiškyje | Apžvalga

Įžvalgos

  • Laisvė atgyja Balandiškyje

  • Temos: Įvykiai
    Data: 2012-09-21

    Neseniai matyto prancūzų filmo „Paris“ (2008) bene svarbiausia mintis buvo išsakyta vieno pagrindinių herojų, mirtinai sergančio jauno šokėjo, žodžiais: „Toks tas Paryžius – visi amžinai nepatenkinti, niurzga… Mums patinka niurzgėti… Jie net neįsivaizduoja, kaip jiems pasisekė: jie eina, kvėpuoja, bėga, ginčijasi, vėluoja… jie net neįsivaizduoja, kaip jiems pasisekė. Tiesiog būti tokiais nerūpestingais Paryžiuje.“ Taip jau sutapo, kad su „Apžvalga“ rugpjūčio pabaigoje lankydamasi atokiame Lietuvos miestelyje Pašušvyje (Radviliškio r.) išgirdau tarsi tos pačios minties pratęsimą. Ir dar daugiau – būti rūpestingais Lietuvoje.

    Apie Sąjų sodybos Balandiškyje istorinę reikšmę atvykusiems praneša atminimo lenta (Aidos Kavaliauskaitės nuotrauka)

    Lietuvių šviesuomenės sugebėjimą gyventi ne tik kad nedejuojant, bet ir suvienytiems gyvo bendro rūpesčio, paverčiančio mus kur kas iškilesniais žmonėmis, Pašušvyje akcentavo europarlamentaras Algirdas Saudargas. Politikas dalyvavo akademinio jaunimo stovyklos „Laisvės kovų atmintis: Sajų sodybos Balandiškyje aktualizavimas ir atgaivinimas“, kurią, beje, jis rėmė drauge su Kultūros paveldo departamentu prie Kultūros ministerijos, uždarymo konferencijoje. Besidžiaugdamas šių išties budrių ir sąmoningų jaunųjų istorikų iniciatyva tyrinėti ir atgaivinti partizanų rėmėjų Sajų sodybą Balandiškyje, A. Saudargas dalijosi savo patirtimi, pastebėjimais.

    1949 m. partizanų vadų suvažiavimo vietos Balandiškyje ir Mėnaičiuose nusipelno išskirtinio dėmesio tarp Lietuvos partizanų kovas liudijančių vietų ir statinių. Naujausi dr. Vykinto Vaitkevičiaus ir Aistės Čepulytės tyrimai rodo, kad 1949 m. vasario 10 d. partizanų rėmėjų Elžbietos ir Stanislovo Sajų sodyboje Balandiškyje buvo įkurtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis (LLKS) – svarbiausia pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizacija, apėmusi visos Lietuvos teritoriją. 1949–1950 m. sodybos bunkeryje veikė LLKS Visuomeninės dalies štabas, čia leistas LLKS laikraštis „Prie rymančio Rūpintojėlio“. Sajų sodyba ypatinga ir tuo, kad simbolizuoja pozityviąją, viltingąją laisvės kovų pusę, o dauguma saugomų laisvės kovų vietų mena tragiškus tos epochos įvykius. Nors 2005 m. sodyba įtraukta į Kultūros vertybių registrą, dėl įvairių priežasčių nebuvo užtikrinta derama apsauga – daržinė-tvartas sugriuvo, o gyvenamasis namas palengva virto griuvėsiais. Padėtis kiek pagerėjo 2010 m., kai visuomenės iniciatyva namas uždengtas stogine, pradėti rengti Vasario 16-tosios minėjimai; prabilta apie istorinę sodybos vertę ir reikšmę. 2012 m. pavasarį Radviliškyje vykusios diskusijos dalyviai priėmė sprendimą sodybą kruopščiai, visapusiškai ištirti, išsaugoti ir atgaivinti. Siekiant paspartinti sodybos atgaivinimo procesą, yra įgyvendinamas šis projektas – jaunimo stovykla.

    Stovyklos-konferencijos metu studentų pristatytose Sajų sodybos vizijose siūloma net nevadinti šios erdvės muziejumi, geriau, pavyzdžiui, Lietuvos laisvės kovų atminties centru, nes tai skambėtų patraukliau jaunimui. Istorijos studentai sugalvojo daug įvairių sodybos formos variacijų. Jų manymu, reikia pramogų, praktinių patirčių: nuo partizaniškų rožinių iš duonos gaminimo iki galimybės pasėdėti aštuoniese ankštame autentiškų parametrų bunkeryje. Pageidautinos ir ekspozicijos, kino patalpa, kur būtų galima demonstruoti medžiagą iš tyrimų, filmus apie partizanų gyvenimą. Ypač jaunimą masina mintis lankantis savaitgaliais čia rengti netikėtus vidurnakčio žygius partizanų keliais, vadovaujant miško broliais persirengusiems vedliams, ar patriotinės muzikos festivalius, skirtus plačiajai visuomenei. Beje, pačių studentų istorikų patriotiškumas ir dainingumas netikėtai prasiveržė konferencijoje jiems atlikus grupės „Skylė“ jau šiandienių patriotų himnu tapusią dainą „Aštuoni karžygiai“ iš rinkinio „Broliai“.

    Istorijos studentai Balandiškyje turėjo galimybę ne tik dalyvauti moksliniuose tyrimuose, bet ir dalytis savo idėjomis, sodybos atkūrimo vizijomis (Žilvino Montvydo nuotrauka)

    Vienas iš stovyklos organizatorių dr. Vykintas Vaitkevičius aptarime pažymėjo, kad pirmiausia reikia surasti vienijantį vardiklį, kuris neleistų pamiršti Balandiškio. Mokslininkas siūlė vadinti Balandiškį „laisvės sodyba“, siejant pavadinimą su galimai Balandiškiui kadaise lipdyta ir dabar intriguojančia „lietuviškosios Amerikos“ pravarde, nes Amerika tuomet sieta su laisvės viltimi. Tai galėtų ir užsieniečiams priminti neištesėtą Vakarų pažadą partizanams. Kita archeologo įvardyta muziejaus idėja kyla iš paslaptingiausiu tyrinėjimų radiniu vadinamo medinio spaudo, kurį atspaudus gaunamas užrašas, netikėtai susiejantis Sajaus pavardę su Sąjūdžiu, o Sajų sodyboje ir įkurtas Laisvės Kovos Sąjūdis. Pasak mokslininko, šis dviprasmiškumas dėl spaudo varo tyrėjus į neviltį, nes nieks nežino, kaip jį iššifruoti – ar tai apskritai šifras, o gal tik vaikiškas žaislas? Kita vertus, tai mums ne taip svarbu, nes šis muziejus bet kokiu atveju galėtų būti Sąjūdžio muziejus – Sąjūdžio, kuris apimtų ir Sajus, ir Laisvę, ne tik Laisvės Kovos Sąjūdį, bet ir tą Sąjūdį, dėl kurio šiandien esame laisvi. „Lietuviui žodis „Sąjūdis“, laimei, vis dar yra nesuterštas, neprarastas, nesugadintas ir kartu nepaprastai talpus, nes kupinas reikšmių“, – teigė dr. V. Vaitkevičius.

    Diskusijoje ypač taikliai nuskambėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovo Remigijaus Černiaus replika, kad partizaninis judėjimas kilo iš vietos bendruomenių, iš kaimų, ir kalbant apie Balandiškį, ypač svarbu atkreipti dėmesį į gyvąją istoriją – ne tik partizanų, bet ir eilinių kaimo žmonių narsią laikyseną žiauraus totalitarinio režimo akivaizdoje.

    Europarlamentaro A. Saudargo požiūriu, nors jaunimas, moksleiviai yra sunkiai beatitraukiami nuo kompiuterinių žaidimų, jiems iš esmės svarbūs susidūrimai su tikrove, tikrais daiktais (kad ir muziejuje), kai pasimato, kad visgi jie nėra taip toli atitrūkę nuo realybės, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Politiko įsitikinimu, visų svarbiausia – atkreipti dėmesį į istorikų iniciatyvos Balandiškyje stipriąją pusę: „Balandiškis ypatingas ne tik kaip išskirtinė vieta, bet tuo, kad šią vietą sukūrė įvykis. Taip jau atsitiko, kad dvidešimt metų jis valdžios liko nepastebėtas. Tačiau nereikėtų šio fakto politizuoti, man atrodo, tiesiog nesugebėjo suvokti ši, mūsų karta, kuri pridarė visokių dalykų, kainuojančių milijonus, pavyzdžiui, Valdovų rūmus pastatė. Ar gražių, naudingų? – parodys laikas… Valstybė turi jėgos, nors ir yra nedidelė. Kuo reikšmingas jūsų pasibuvimas? Man regis, jums šios vietos prireikė. Jūs ir patys vienaip ar kitaip tai išsakėte. Jeigu jums reikia, vadinasi, ir kitiems reikia – jaunimui šios vietos prireikė. Šis „atžėlimas“ prasidėjo prieš kelerius metus, kai čia dainavo grupė „Skylė“. Kuo „Skylė“ ypatinga? Jie ne tiesiog perdainavo senas partizanų dainas, bet „atželdino“ naujas. Tai, kas Balandiškyje dabar įvyko, jau yra faktas, šioje vietovėje yra „gyvas daiktas“. Jau kalbame ne apie tai, kad reikėtų kviesti savivaldybę, Seimą, valdžią ir pasodinti ąžuoliuką. Ne, jau auga! Ir jį privalu prižiūrėti, antraip jis bus sunaikintas, o tai būtų nusikaltimas prieš tautą. Ši vieta turi gyventi, jaunimui ją reikia pamatyti.“

    Vyksta tyrimo darbai (Gedimino Petrausko nuotrauka)

    A. Saudargas pažymėjo, kad akcentuoti Sąjų ir Mėnaičių sodybų neatsiejamą ryšį yra puiki mintis – partizanų vadų suvažiavimas Mėnaičiuose 1949 m. būtų tikrai negalėjęs įvykti be Balandiškyje susitelkusios partizaninę kovą remiančios visuomenės. Labai svarbu šį ryšį ir visuomenės susitelkimą pažinti patiems ir parodyti svečiams iš užsienio. „Lietuvių herojiškumas visuomet reikšdavosi priešingoje barikadų pusėje nei visos Europos. Iš pradžių kovojome prieš visą krikščionišką Europą ir iš to kilo mūsų valstybingumas. Taip ir čia – visai Europai kovojant prieš nacizmą (žinoma, vėliau, pažinę bolševizmą, susivokė ir kiti europiečiai), mes kovojome ne už nacizmą, bet už save. Tai ir reikia parodyti – buvo taip, ir tai yra mūsų. Geopolitiškai susiklostė taip, kad esame maža tauta, daug nukentėję, tremtiniai… Partizaninis karas išskirtinis tuo, kad per jį atsiskleidžia herojinė tautos pusė. Žmonės savanoriškai išėjo į mišką. Nors buvo visokių pasirinkimų, ir sunku pasverti, kuris geresnis, bet svarbiausia – jie rinkosi. Tie, kurie pasirinko išeiti į mišką, pasirinko rizikuoti viskuo. Viskuo ir rizikavo, ir žuvo. Sausio 13-tąją irgi buvo panašus herojinis vyksmas. Žūti galėjo kiekvienas iš tų, kurie atėjo. Jie sąmoningai, savo valia pasirinko likimą. Visi, kurie ten stovėjo, buvo lygūs… Partizanai mums yra atrama. Suprantama, sodybai gyvuoti reikia lėšų ir jas skirti yra valstybinis reikalas. Iš principo Balandiškis-Mėnaičiai, vykstant pasipriešinimui, buvo valstybės sostinė. Vieta, kurioje organizuotai susitelkė žmonės, pasiryžę išlaikyti valstybę. Tai – gyva vieta. Taip ir dabar – atgaivinę Balandiškio dvasią, judėkite pirmyn, nesvarbu, koks šis projektas bebūtų toliau. Ačiū jums už tai! Lietuvoje ir taip per daug ašarų, per daug dejavimo, per daug verkšlenimo. Esame lietuviai, bet nebūkime „per daug lietuviai“ šiuo požiūriu. Juk lietuviai buvo ir herojiški!“ – sakė europarlamentaras A. Saudargas.

    Salvijus Kulevičius (Kęstučio Salicko nuotrauka)

    DR. S. KULEVIČIUS: AR NE JAUNIMUI IR TURĖTŲ BŪTI SKIRTA ŠI SODYBA?

    Pakalbinome vieną iš stovyklos Balandiškyje organizatorių, Šiaulių ir Vilniaus universitetų dėstytoją dr. Salvijų Kulevičių.

    Kodėl Sajų sodybos Balandiškyje tyrinėjimams pasirinkta būtent tokia forma – stovykla studentams?

    Balandiškio sodybos tyrinėjimo ir išsaugojimo idėja visuomenės pastangomis buvo keliama jau nuo 2010 m. Iniciatyvoje dalyvaudavo „brandesnės“ organizacijos ir žmonės, todėl šiame procese pasigesdavome būtent jaunimo. Kilo klausimas, ar ne jaunimui ir turėtų būti skirta ši sodyba. Taip pat kilo mintis, kad jaunimas „savo rankomis“ galėtų šią erdvę tirti ir kartu išsakyti savo idėjas, viziją, kaip sodyba galėtų būti sutvarkyta. Supratome, kad geriausia, patogiausia būtų susiburti vasarą, kai visi laisvi nuo mokslų, ir rinktis būtent stovyklos formą – derinį, suteikiantį galimybę studentams susipažinti su šiuolaikiniais paveldo pritaikymo principais ir dalyvauti moksliniuose tyrimuose, dalytis savo idėjomis su žmonėmis, kurie inicijuoja Sajų sodybos atkūrimo viziją ir kurių pozicija šiuo klausimu yra gana svari.

    Ar stovykla pateisino Jūsų lūkesčius? Kaip vertinate jos rezultatus?

    Taip. Galiu pasakyti, kad tai yra tas atvejis, kai lūkesčiai yra pateisinti visu šimtu procentų. Visų pirma, esame patenkinti ne tik dėl Balandiškio sodybos, bet ir dėl pačių studentų. Jie visi čia dalyvavo savanoriškai. Jaunimas susirinko iš keturių Lietuvos universitetų. Susirinko nemažai – 19 studentų. Malonu, kad tai toks geras pavyzdys. Nors žygio Balandiškio partizanų keliais metu studentai tikrai nuvargo, nes krūvis buvo nemažas, visgi jie buvo gerai viskam pasiruošę, o grįždami atgal dar pusę kelio pradainavo. Studentams patirtys stovykloje padarė didelį įspūdį. Kitas svarbus momentas – jie labai daug prisidėjo prie tyrimų ir įgijo tam tikrų žinių, į visa tai pažiūrėjo rimtai ir neformaliai. Už tai jiems esame dėkingi.

    Kokių sprendimų, susijusių su sodybos atkūrimu, tikitės iš valdžios institucijų ar vietos bendruomenės ateityje?

    Galbūt tikimės ne tiek sprendimų, kiek, visų pirma, bendradarbiavimo. Šių metų pradžioje dar buvo gana ryškus skirtingų vizijų susipriešinimas, sunku buvo priderinti vienus planus prie kitų. Dabar lyg ir atsiranda tylus susitarimas. Norėtųsi, kad ateityje šis tylus susitarimas pavirstų aktyviu bendradarbiavimu, kad kiekvienas prisidėtų tuo, kuo gali. Kaip rodo ir puikus šiandienis pavyzdys – iš anksčiau buvusių skirtingų pusių dabar teliko tik viena.

    Joks reliktas nepraslys pro atidų mokslininko žvilgsnį (Gedimino Petrausko nuotrauka)

    Galbūt po Balandiškio atkūrimo ketinate imtis kokių nors kitų svarbių, bet iki šiol neaktualizuotų istorinių vietų? Ar planuojate stovyklos tęsinį?

    Mūsų kompanija yra linkusi apsistoti prie Sajų sodybos, kol kas nesinorėtų imtis tyrinėti ir kitų vietų. Tiksliau, čia yra susijungusios kelios kompanijos. Viena – šiauliečių, su skulptoriumi Gintautu Lukošaičiu priešakyje, kuriai priklausau ir aš. Turime idėją sutvarkyti Balandiškį taip, kad pirmiausia  nebūtų gėda mums patiems, o vėliau ir parodyti kitiems. Kita grupė žmonių, besiburianti aplink archeologą Vykintą Vaitkevičių, rūpinasi įvairių rezistencijų paveldu.

    Kalbant apie tokio pobūdžio stovyklas, atsižvelgiant į šios stovyklos pasisekimą, ateityje [stovyklas organizuoti – re. p.] – kodėl gi ne?

  • ATGAL
    Širdyje nešiojantiems Dievą ir tėvynę
    PIRMYN
    H. Zertikas: Tautinės mažumos – tai didžiulis potencialas, kurį reikia išnaudoti
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.