Laisvės dvasia nesunaikinta | Apžvalga

Įžvalgos

  • Laisvės dvasia nesunaikinta

  • Temos: Politika
    Data: 2012-05-15
    Autorius: Česlovas IŠKAUSKAS

    A. Kadyrovo Groznas. Į pataikūniško diktatoriaus „žaidimų aikštelę“ Rusija investuoja milijardus, o čečėnų tauta turi kęsti tiek okupantų, tiek savų kolaborantų pažeminimus. (AFP/STR/Scapix nuotr.)

     

    Valstybė, kaip ir žmogus, turi turėti atsakomybę, savo vertybių sistemą, ne tik į teisinius rėmus įspraustas, bet ir moralines, dvasines priedermes. Viena iš tokių priedermių – remti laisvės trokštančias tautas, jų lyderius, visapusiškai juos palaikyti, puoselėti jų atminimą. Laikydamiesi šių nuostatų, mes prisimename čečėnų – laisvę mylinčios kalniečių tautos – istorijos vingius, prieš 16 metų nužudytą Čečėnijos respublikos (Ičkerijos) prezidentą Džoharą Dudajevą, su kuriuo šio straipsnio autoriui ne kartą teko bendrauti, sovietinei respublikai paskelbus nepriklausomybę. 

    Sovietinės armijos karininkas, užsitarnavęs net aviacijos generolo majoro laipsnį, Džoharas Dudajevas žuvo 1996-ųjų balandžio 21 d., būdamas priešakinėje karo su federaline kariuomene linijoje. Kaip teigiama vienoje iš versijų, jis ilgai buvo medžiojamas ir galiausiai sunaikintas iš rusų lėktuvo paleista raketa, nusitaikiusia pagal prezidento palydovinio ryšio telefono signalą. Kelta versija, kad susekti Dž. Dudajevo buvimo vietą padėjo JAV žvalgybinis AWACS (Airborne Warning and Control System) tipo lėktuvas (su galingu iki 400 km spinduliu veikiančiu radaru; tokiais lėktuvais dabar apginkluota ir NATO, o 2004 m. vasario pabaigoje vienas AWACS lėktuvas buvo nusileidęs ir Lietuvoje, Zoknių oro uoste). 

    Buvę Rusijos specialiųjų pajėgų kariai siūlė labiau į tikrovę panašią versiją – esą Dž. Dudajevas žuvo nuo jo automobilyje padėtos bombos. Anot plačiau apie tai 2005 m. rašiusio savaitraščio „Veidas“, yra ir trečioji versija – Dž. Dudajevas sąmoningai leidęs Rusijos specialiosioms tarnyboms jį sunaikinti, nes tokia buvusi Kremliaus iškelta sąlyga deryboms dėl taikos Čečėnijoje pradėti (Chasavjurto susitarimais paliaubos buvo pasiektos tų metų rugpjūčio pabaigoje). Skamba gal šiek tiek patetiškai, rašo savaitraštis, tačiau akivaizdu, kad Ičkerijos lyderiai į tokį sandėrį nebūtų ėję: ir Dž. Dudajevas, ir užsienyje vėliau susprogdintas Z. Jandarbijevas, ir A. Maschadovas, ir A. Sadulajevas buvo garbingi žmonės ir kariai, pasirengę dėl savo tautos gerovės nedvejodami paaukoti gyvybę. 

    Po Dž. Dudajevo žūties Rusija keletą kartų skelbė, kad sukilėliai ir jų vadai sunaikinti ir antiteroristinė operacija Čečėnijoje baigta. Prieš trejus metus, 2009-ųjų balandžio 16 d., dabartinis Čečėnijos lyderis Ramzanas Kadyrovas pareiškė, kad separatistai maištininkai galutinai pralaimėjo. Rusijos prezidento pavedimu Nacionalinis antiteroristinis komitetas paskelbė, kad nuo balandžio 16 d. nustoja galioti įsakymas, Čečėnijos teritoriją skelbiantis antiteroristinės operacijos vykdymo zona. 

    Kitas klausimas – ar tikrai karas Kaukaze pasibaigė? Ar 1991 m. nepriklausoma pasiskelbusios Čečėnijos vadovų ir karo vadų sunaikinimas reiškia ir išsivaduojamojo judėjimo pabaigą? 

    Apžvalgininkai pripažįsta, kad Čečėnija per šiuos trejus metus atsitiesė nuo beviltiško karo naštos. Buvę Ičkerijos lyderiai išsiskirstę po pasaulį – kas arabų šalyse (pavyzdžiui, Movladis Udugovas), kas įsikūrė Londone (Achmedas Zakajevas). Tarp jų nėra tinkamos veiksmų koordinacijos, jie skelbia įvairius pareiškimus, ragina kovoje su federaline kariuomene ir statytinio R. Kadyrovo režimu nenuleisti rankų, rengia spaudos konferencijas, skaito viešas paskaitas, rašo straipsnius įvairiuose čečėnams palankiuose portaluose. Kaip sakė gerai apie įvykius regione informuotas politikas, tarptautinės parlamentarų grupės Čečėnijos problemoms generalinis sekretorius Algirdas Endriukaitis (jo trumpą interviu rasite prieš šio straipsnio), čečėnų dvasininkai (mulos) taip pat nutilę ir susitaikę su režimo vykdoma gudria vainachų asimiliavimo politika. 

    Karo sugriautai Čečėnijai, ypač sostinei Groznui atkurti, Rusija iš federalinio biudžeto skiria milžiniškas lėšas – beveik 2 mlrd. rub. kasmet (federalinių lėšų dalis Čečėnijos biudžete sudaro apie 90 proc., o Maskvos biudžete – tik 3,6 proc., Baškirijos – 19 proc., Rostovo srities – 34 proc.). Skaičiuojant dotacijas vienam žmogui, Čečėnijos gyventojas gauna 48 tūkst. rub. per metus, o, pavyzdžiui, Stavropolio krašto – tik 6 tūkst. Kaip laikraščiui „Moskovskij komsomolec“ sakė Čečėnijos ekonominės plėtros ir prekybos ministras Abdula Magomadovas, pernai įvairioms investicinėms programoms Maskva skyrė 500 mlrd. rub. (18 mlrd. JAV dol.). 

    Ar tie pinigai patenka pagal paskirtį, – jau kitas klausimas. Štai R. Kadyrovo automobilių kortežą sudaro 50 mašinų, kurių vertė daugiau kaip 3 mln. eurų (vienas „Rolls-Royce“, aštuoni „Porshe Cayenne“, aštuoni „Lexus LX470“ ir t. t.). Jis turi kur kas didesnį automobilių parką negu V. Putinas ir D. Medvedevas kartu. Be to, prezidentui pastatyti rūmai, kurie ištaigingesni negu V. Putino rezidencija „Praskovejevka“ netoli Gelendžiko kurorto prie Juodosios jūros. R. Kadyrovas giriasi savo pomėgiu pirkti ristūnus, todėl Grozne statomas 59 ha ploto hipodromas, kuriame bus arklidės 360-čiai žirgų, viešbutis, automobilių stovėjimo aikštelė 2000 mašinų, dvi aikštelės sraigtasparniams. Tarp kitų Kremliaus statytinio silpnybių – milžiniškais pinigais grįsta meilė futbolui (tos meilės vaisius pernai pajuto ir Grozne viešėję Lietuvos futbolininkai), jo privatus zoologijos sodas ir t. t. 

    Žinoma, nuo tokių turtų šis tas nubyra ir respublikos infrastruktūrai. Laikraščio „The Christian Science Monitor“ korespondentas, pabuvojęs Grozne, vaizdžiai tariant, buvo apakęs nuo dangoraižių, ištaigingų parduotuvių, plačių prospektų, šiuolaikinio oro uosto, didžiausios Europoje prezidento tėvo Achmado Hadži Kadyrovo garbei pavadintos mečetės… Išblizgintas miestas taip kontrastavo su prieš keliolika metų karo sugriautu kraštu. „Bet R.Kadyrovas šiame karo nusiaubtame krašte jaučiasi visagaliu, jis gali priimti bet kokius sprendimus, tačiau finansiškai priklauso nuo Maskvos. Nauja policinė valstybė Rusijos viduje vis dar klesti, o tuo metu prezidento politiniai oponentai dingsta be žinios, žmonės grobiami, stiprėja asmens kultas, atsiranda šariatas, islamo valstybės užuomazgos, skatinama poligamija… Šiandien Čečėnijoje galioja vienintelis įstatymas – tas, kurį įvardins R. Kadyrovas“, – baigia straipsnį JAV laikraštyje žurnalistas Fredas Weiras. 

    Tokia padėtis tenkina ir V. Putiną, kuris giria R. Kadyrovą. Šis kviečia būsimą Rusijos prezidentą atvykti į Grozną, kai bus švenčiama Miesto diena, sutampanti su Čečėnijos vadovo gimtadieniu (R. Kadyrovas gimė 1976 m. spalio 5 d.). Pernai vykusiai šventei jis išleido keletą milijonų eurų ir sako, kad tuos pinigus jam duoda Alachas… 

    Taigi, Čečėnijoje brandinama diktatūra, kuri Maskvai kada nors virs didžiuliu skauduliu. Minėtas Maskvos laikraštis ironiškai R. Kadyrovo viešpatavimą vadina iškreipta nepriklausomybe – suverenia valstybe Rusijos viduje. Visiškai Kremliui lojalus, dar politiškai nestabilus 35-rių metų jo statytinis stiprina savo valdžią. Kitaip sakant, V. Putinas augina gyvatę savo užantyje, o dauguma čečėnų, prisimenantys Dž. Dudajevo puoselėtus tikrosios demokratinės valstybės idealus, nuščiuvę laukia, kuo gi ši nežabotos valdžios puota baigsis. 

    Tuo metu Vakarų spauda rašo, kad pasipriešinimas neatslūgsta, nors prieš trejus metus buvo skelbta, jog karinės operacijos Čečėnijoje pasibaigė. Prancūzijos portalas Slate.fr rašo, kad kovotojai iš vadinamojo Kaukazo Emyrato nesiliauja rengę išpuolius prieš Rusijos federalines pajėgas ir jos statytinius. Jie išplito į kitas Kaukazo respublikas, net į Rusiją. Švedijos Malmės universiteto specialistė Kaukazo klausimais Karina Vamling portalui sakė, kad teroro aktuose, savižudžių išpuoliuose, sukilėlių operacijose žūsta ne tik kovotojai ir saugumo darbuotojai, bet ir taikūs gyventojai. Vien per praėjusių metų pirmuosius 11 mėnesių ginkluotų susidūrimų metu žuvo 683 žmonės. Šiemet prieš V. Putino kelionę į Dagestaną išpuolių ypač padaugėjo: vasario 6-ąją mirtininkas susprogdino save ir dar penkis policininkus, Rusijos prezidento rinkimų dieną, kovo 4-ąją, užpuolus rinkimų apylinkę, žuvo trys policininkai. Daug kas prisimena pernai sausį mirtininkės iš Dagestano įvykdytą teroro aktą Maskvos „Domodedovo“ oro uoste. Šis išpuolis nusinešė apie 30 žmonių gyvybių. 

    Minėti išpuoliai pavieniai, neorganizuoti, tačiau jų geografija vis labiau plečiasi, ir Maskva negali būti rami, kad į Kaukazą, o juo labiau į Čečėniją, atėjo taika ir stabilumas. Rusijos pinigais maitinamas ir puošiamas regionas vis dar gyvena ant didelio nacionalinės ir politinės neapykantos žaizdro, kuris kiekvieną dieną gali įsiplieksti nauja pilietinio karo liepsna. 

    _______________ 

    Paminklas Dž. Dudajevui Vilniuje. (Martynos Žilionytės nuotr.)

     

    Pirmasis Ičkerijos vadovas Dž.Dudajevas į Lietuvą buvo atvykęs du kartus – 1992 ir 1993 metais. Šiuos paslapties skraiste apgaubtus vizitus ir susitikimus su tuomečiais Lietuvos vadovais organizavo didelis Čečėnijos ir jos prezidento bičiulis, atsargos pulkininkas Vytautas Eidukaitis. Štai kur kas vėliau, 2006 m., laikraštyje „Kauno diena“ pasirodęs pranešimas apie antrąjį vizitą: 

    „Dž.Dudajevas antrąkart į Vilnių atvyko 1993 m. sausio 29 d., tačiau apie jo vizitą mažai kas žinojo. Tik vėliau paaiškėjo, kad Dž.Dudajevas buvo telegrama pakviestas atvykti į Lietuvą Vytauto Landsbergio, kuris buvo opozicijos lyderis. Teigiama, kad vėliau buvo parengta kita telegrama, atšaukianti kvietimą dėl svečio saugumo, tačiau nežinia, ar ji buvo perduota Dž.Dudajevui. 

    1993 m. sausio 29 d., apie 12.30 val., į Vilniaus oro uostą atskrido Dž.Dudajevo lėktuvas. Kaip vieno Seimo posėdžio metu informavo Kazys Bobelis, atvykusieji buvo sulaikyti lėktuve, o vėliau apie dvi valandas laikyti oro uosto svečių salėje. Čečėnai buvo ginkluoti. Paskui svečiai buvo nuvežti į „Lietuvos” viešbutį. Vėliau įvyko pasitarimas pas Seimo Pirmininką Česlovą Juršėną, čia nutarta vizitą laikyti privačiu. Kitą dieną su Dž.Dudajevu susitiko ir prof. V.Landsbergis, o vakare čečėnai išvyko namo. 

    „Džocharas tada norėjo užmegzti kuo daugiau ryšių su užsienio valstybėmis. Kelionė į Lietuvą buvo viena pirmųjų.  Vizitas laikytas paslaptyje, nes bijota pasikėsinimo. Juk lėktuvą galėjo numušti”, – sakė jo žmona, dabar našlė A. Dudajeva. 

    Oficialusis Vilnius laiko Čečėniją Rusijos Federacijos sudėtine dalimi. Tarp Lietuvos politikų yra nemažai Čečėnijos nepriklausomybės rėmėjų, Lietuvoje veikia Čečėnijos informacijos centras.“ 

    ______________ 

    Algirdas Endriukaitis. (Martynos Žilionytės nuotr.)

    Į „Apžvalgos“ klausimus atsako Lietuvos tarptautinės parlamentarų grupės Čečėnijos problemoms generalinis sekretorius, Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas ENDRIUKAITIS

    Kalbino Česlovas Iškauskas 

    Karas Čečėnijoje esą pasibaigęs. Kokia čečėnų pasipriešinimo fazė yra dabar? 

    Šiandienę padėtį Čečėnijoje galima apibūdinti ,,Kommersant“ laikraščio paskelbto 2011 metų palaižūnų konkurso nugalėtojo R. Kadyrovo posakiu: ,,Mano dievaitis – Putinas. Jis ir čečėnas, jis ir rusas. Jis mums šioje žemėje davė viską.“ Apie 150 tūkst. čečėnų pasitraukę į Vakarus. Ten vyksta politinė veikla, kuriai vadovauja Ičkerijos užsienio vadovybės vadovas A. Zakajevas. Šių metų balandžio viduryje Kopenhagoje vyko tarptautinė čečėnų konferencija, kuri paskelbė memorandumą ,,Mūsų istorinis uždavinys – Čečėnijos nepriklausomybė“. Dokumente aptarti klausimai liečia tiek čečėnų diasporą pasaulyje, tiek čečėnus tėvynėje. Apie ginkluotą pasipriešinimą nekalbama. Pagrindiniai akcentai skiriami istorijai, kultūrai, tapatybei, kalbai. Čečėnų mentalitetas tai sunkiai priima, bet jau iš esmės suprantamas politinio ir moralinio valstybės atkūrimo poreikis. Vakaruose išleistas čečėnų elementorius (Abat) lotynų rašmenimis (Čečėnijoje vartojama kirilica). Nors ginkluotas pasipriešinimas tebevyksta, bet labai sunkiai, nes yra sukurtas didelis infiltracijos tinklas, dideli išdavysčių ir nuostolių atvejai. Antai perkantis daugiau kaip 5 „Snickers“ batonėlius asmuo užregistruojamas, į kalnus atnešantys maistą ir kitą paramą kovotojų šalininkai paprastai būna su kaukėmis. Tarp atskirų grupių tiek Čečėnijoje, tiek Vakaruose yra nesutarimų, bet A. Zakajevo pasipriešinimo linija eina per dvasinę-kultūrinę erdvę. Tiek kolaborantai, tiek Rusijos FST iš pradžių dėjo pastangas A. Zakajevą taikiai susigrąžinti į Čečėniją, o tam nepavykus, buvo bandymų jį nužudyti. 

    Kiek nutolo Dž. Dudajevo puoselėti nepriklausomybės idealai nuo dabartinės situacijos? 

    Dž. Dudajevas lieka Čečėnijos nepriklausomybės simboliu, o buvusi trejų metų faktiška Čečėnijos nepriklausomybė lieka amžinu pavyzdžiu ir rodykle kitiems regiono kraštams. Šio mėnesio pabaigoje Taline vyks Europos čečėnų diasporos jaunimo sąskrydis. Tai naujas veiksnys, kuriame dalyvauja Vakaruose išsimokslinimą gavę čečėnai. Aktyvumą rodo čečėnų tinklalapių gausa, kurių yra daugiau kaip 50. Galima paminėti solidų istorinį- kultūrologinį žurnalą „PROMETĖJAS“ (http:// www.chechen.org/prom12.html). 

    Kodėl Lietuvos pozicija Ičkerijos atžvilgiu visuomet būdavo tokia pasyvi? 

    1994 m. pirmojo ir 1999 m. antrojo Rusijos karo prieš Čečėniją metu Lietuvos Seimas priėmė keletą politinio ir moralinio lygmens rezoliucijų ir pareiškimų. Tai vis tiek daugiau už kitas šalis. Teisinio pripažinimo nedrįsta padaryti, nes bijo Rusijos reakcijos. Lietuvos visuomenė buvo aktyvi ir parodė daug solidarumo žingsnių – materialinės paramos, renkant parašus. Seime iki šiol yra parlamentinių ryšių su Čečėnijos Respublika Ičkerija grupė, kuriai priklauso 20 įvairių frakcijų narių. Bet apskritai šiandien tendencijos blogos. Galima tvirtinti, kad Lietuva yra įsitraukusi į karą Čečėnijoje Rusijos pusėje. Praeitų metų vasarą iš Lietuvos UAB ,,Elneta“ Rusijos FST prašymu Lietuva pateikė jiems 9 metų trukmės firmos susirašinėjimą su tinklalapiu „Kavkazcenter“. E. Kusaitės byloje tiesiogiai su Rusijos FST bendravo Lietuvos VSD, prokuratūros vadovai ir kiti. FST pareigūnai buvo pakviesti į Generalinę prokuratūrą E. Kusaitei tardyti. Lietuvos VSD ir Generalinė prokuratūra Rusijos FST pateikė informaciją, kurios pagrindu buvo sudaryta byla ir Maskvoje buvo nuteisti brolis ir sesuo čečėnai Magmadovai… Iki šiol su Rusija galėjo bendrauti tik Generalinė prokuratūra ir Teisingumo ministerija. Seime įregistruotas (buvusio – red. p.) ministro R. Palaičio parengtas susitarimo projektas, kad iš Rusijos pusės su Lietuva tarpusavyje galėtų bendrauti 8 Rusijos tarnybos: Vidaus reikalų ministerija, FST, Federalinė muitinės tarnyba, Rusijos Federacijos federalinė narkotikų apyvartos kontrolės tarnyba, Federalinė finansų monitoringo tarnyba, Rusijos generalinė prokuratūra, Rusijos Federacijos ikiteisminio tyrimo komitetas, Federalinė migracijos tarnyba. Visa tai rodo, kad Lietuvoje yra palaužta valstybinė suvereniteto ir savigarbos sąmonė, neveikia vertybių sistema, ignoruojamas solidarumas su Didžiąja Britanija, nuo 2006 m. atsisakiusia bendrauti su Rusija terorizmo klausimais.

  • ATGAL
    Dialogo tarp Izraelio ir Palestinos pradžia
    PIRMYN
    „Atsiprašau“ atrodo sunkiausias žodis
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.