Laisvės premija įteikta Adamui Michnikui | Apžvalga

Valstybės naujienos

  • Laisvės premija įteikta Adamui Michnikui

  • Data: 2015-02-26
    Autorius: Vaida Jankeliūnienė

    Adamas Michnikas (Olgos Posaškovos nuotrauka)

    Laisvės gynėjų dieną Seime ketvirtąjį kartą buvo įteikta Laisvės premija. Šįkart – Lenkijos visuomenės veikėjui, buvusiam disidentui, vienam iš Lenkijos opozicinio judėjimo „Solidarumas“ lyderių, žurnalistui, eseistui, politikos publicistui, dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiajam redaktoriui bei lietuvių tautos draugui Adamui Michnikui. Kaip savo kalboje teigė Seimo pirmininkės pavaduotoja Irena Degutienė, „bičiulių ir bendraminčių su didele pagarba greta Vaclovo Havelo bei Andrejaus Sacharovo vadinamam vienu iš legendinių Europos kovotojų už žmogaus teises, pilietines laisves, Vidurio ir Rytų Europos tautų bei šalių nepriklausomybę. Žmogui, ne kartą kalintam ir gniuždytam režimo, tačiau vis taip pat atkakliai siekusiam ir šiandien tebesiekiančiam laisvės ir demokratijos idealų.“

    Adamas Michnikas gimė 1946 m. Varšuvoje. Jo seneliai ir daugelis artimų giminaičių žuvo per holokaustą. Šeimoje buvo vertinamos kairiosios politinės pažiūros, visuomeninės kairės idealai, tačiau A. Michnikas anksti pasirinko komunistinės Lenkijos opozicionieriaus kelią.

    1957 m., dar mokydamasis vidurinėje mokykloje, A. Michnikas įstojo į jaunimo organizaciją, kuriai vadovavo taip pat kairiųjų pažiūrų, tačiau kritiškai vertinantis Lenkijos režimą Jacekas Kurońis. Ši organizacija 1961 m. buvo uždrausta. Kiek vėliau A. Michnikas dalyvavo jaunimo diskusijų klubų „Prieštaravimų ieškotojų klubas“ (uždraustas 1963 m.) ir „Kreivojo būrelio klubas“ veikloje. Juose Lenkijos jaunimas, nusivylęs komunistinės Lenkijos tikrove, diskutuodavo apie valstybės valdymo reformas. 1964 m. A. Michnikas įstojo į Varšuvos universiteto Istorijos fakultetą. Studijos universitete su pertrūkiais tęsėsi iki 1968 m.: už ryšių su partijos opozicionieriais Jaceku Kurońiu, Karoliu Modzelewskiu, Leszeku Kołakowskiu, Krzysztofu Pomianu palaikymą jo studijos keletą kartų buvo sustabdytos, o pats A. Michnikas buvo areštuotas. Už dalyvavimą Varšuvos universiteto studentų demonstracijoje prieš valdžios draudimą rodyti Nacionaliniame teatre režisieriaus Kazimierzo Dejmeko režisuotą spektaklį, pastatytą pagal Adomo Mickevičiaus poemą „Vėlinės“, 1968 m. kovą A. Michnikas buvo pašalintas iš Varšuvos universiteto, suimtas ir pirmą kartą įkalintas (1969 m. rugsėjį gavo amnestiją ir buvo paleistas iš kalėjimo). 1970–1971 m. dirbo suvirintoju Varšuvos Rozos Liuksemburg vardo fabrike, gaminusiame elektros lemputes. 1975 m.  eksternu baigė studijas Poznanės Adomo Mickevičiaus universitete. 1975 m. gruodį kartu su kitais 59 lenkų opozicijos atstovais, intelektualais, kultūros veikėjais pasirašė vadinamąjį „59 laišką“ (lenkų k. „List 59“) Lenkijos Liaudies Respublikos Seimui, kuriame protestavo prieš teikiamas Konstitucijos pataisas.

    XX a. aštuntojo dešimtmečio viduryje A. Michnikas jau buvo pelnęs pripažinimą ir autoritetą, 1976–1977 m. filosofo Žano Polio Sartro kvietimu jis išvyko į užsienį, viešėjo Paryžiuje, Miunchene, bendravo su emigrantais iš Lenkijos, publikavo straipsnius Vokietijos ir Prancūzijos spaudoje. Iš jų didžiausio atgarsio sulaukė pranešimas „Naujasis evoliucionizmas“, perskaitytas Paryžiuje 1976 m., ir 1977 m. publikuota pirmoji knyga „Bažnyčia, politinė kairė ir dialogas“ (Kościół, lewica, dialog, Paryż: Instytut Literacki, 1977). Ypatingos reikšmės turėjo pažintis ir bendravimas su iškiliausiu XX a. Lenkijos išeivijos publicistu, politiku Jerzy Giedroycu. Jį A. Michnikas laikė vienu iš savo mokytojų.

    Prasidėjus naujoms valdžios represijoms, 1977 m. gegužę grįžo į tėvynę ir netrukus įsitraukė į žymiausios tuo metu opozicinės organizacijos „KOR“ veiklą (lenkų k. – Komitet  Obrony Robotników; liet. k. – Darbininkų gynimo komitetas), organizavo pogrindžio leidybą,  redagavo opozicijos leidinius „Informacinis biuletenis“ (lenkų k. Biuletyn Informacyjny), „Kritika“ (lenkų k. Krytyka) ir kitus. 1979 m. spalį dalyvavo bado akcijoje prie Šv. Kryžiaus bažnyčios  Varšuvoje, taip išreikšdamas savo paramą kalinamiems Čekoslovakijos opozicijos veikėjams. 1977–1980 metais komunistinės Lenkijos represinių struktūrų ne kartą buvo sumuštas, suimtas ir įkalintas.

    1980 m. vasarą prasidėjus „Solidarumo“ judėjimui, A. Michnikas įsitraukė į jo gretas. 1981 m. gruodžio 13 d. generolo Wojciecho Jaruzelskio vadovaujamoje Lenkijoje paskelbus karo padėtį, A. Michnikas buvo dar kartą suimtas ir įkalintas iki 1984 m. liepos vidurio. 1985 m. vasario mėn. Gdanske jis vėl suimamas ir iki 1986 m. įkalinamas. 1988 m. tapo opozicinio judėjimo „Solidarumas“ įkurto Pilietinio komiteto nariu (lenkų k. Komitet Obywatelski Solidarnośći).

    Žlungančio komunistinio režimo represijos nepakeitė A. Michniko politinių pažiūrų ir nuostatų, jam būdingo dialogo, bendravimo su oponentais principų. 1989 m. vasario–balandžio mėnesiais A. Michnikas tapo viena svarbiausių figūrų, vykstant komunistinės Lenkijos valdžios atstovų ir opozicinio judėjimo „Solidarumas“ lyderių Apskritojo stalo deryboms, kurios lėmė demokratines permainas šalyje, taikų valdžios perdavimą ir nekomunistinių jėgų pergalę per 1989–1990 metų demokratinius rinkimus. 1989 m. birželį Katovicų rinkimų apygardoje A. Michnikas buvo išrinktas į Lenkijos Seimą. 1989 m. liepos 3 d. jau kaip „Solidarumo“ judėjimo įkurto dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiasis redaktorius jis paskelbė straipsnį  „Jūsų prezidentas, mūsų premjeras“, pranašavusį politinius pokyčius šalyje. Po kelių mėnesių Lenkijoje buvo suformuota ir patvirtinta pirmoji Rytų Europoje nekomunistinė vyriausybė su Tadeuszu Mazowieckiu priešakyje. Po 1991 m. A. Michnikas, pasak Tomo Venclovos, „pasirinko laisvojo intelektualo kelią, kurio pasisakymais domimasi, iš jų dažnai mokomasi Lenkijoje ir ne tik joje. „Gazeta Wyborcza“, neseniai minėjusi savo dvidešimt penktąsias įkūrimo metines, yra ne vien laikraštis, bet ir demokratijos institutas, diegiantis savo šalyje bei visoje centrinėje ir Rytų Europoje blaivų, racionalų, apsišvietusį požiūrį į problemas, kurias kasdien kelia mums istorija.“

    A. Michnikas nuosekliai rėmė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Nuo pat Sąjūdžio gyvavimo pradžios aktyviai propagavo Lietuvos ir Lenkijos opozicinių jėgų bendradarbiavimą, skatino koordinuoti „Solidarumo“ ir Sąjūdžio veiksmus, dienraštyje „Gazeta Wyborcza“ nuolat nagrinėjo Lietuvos aktualijas, Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimo klausimus.

    Bene ryškiausias ir įsimintiniausias šio garbaus asmens gestas dėl Lietuvos buvo parodytas 1991 m. sausį, kai Vilniuje buvo pralietas Laisvę ginančių žmonių kraujas. Tuo metu, kai parlamento rūmai rengėsi gintis nuo sovietų tankų, į Lietuvą atvyko Lenkijos Pilietinio parlamentinio klubo delegacija, kurios sudėtyje buvo ir A. Michnikas. Tuo sudėtingu metu, kai dar nebuvo aišku, kur link pakryps Lietuvos istorija, 1991 m. sausio 14 d. Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo vakariniame posėdyje A. Michnikas ir kiti lenkų politikai demonstravo besąlygišką ir beatodairišką paramą Lietuvos laisvei, taip palaikydami Lietuvos piliečių kovą su sovietų agresija. Po kelių dienų į Lietuvą atvykęs artimiausias A. Michniko bičiulis ir auklėtojas Jacek Kurońis pareiškė, kad liks Lietuvos parlamento rūmuose tiek, kiek bus būtina. Pasakyti žodžiai virto konkrečiais paramos ir palaikymo veiksmais: Lenkijos visuomeninių organizacijų piketais prie SSRS ambasados Varšuvoje, Lietuvos palaikymo mitingais Varšuvoje, Krokuvoje, Gdanske ir kituose Lenkijos miestuose.

    1991 m. sausio–vasario dienomis dienraščio „Gazeta Wyborcza“ ir kitų Lenkijos leidinių puslapiuose mirgėjo A. Michniko, Bronisławo Geremeko, Czesławo Miłoszo, Jaceko Kurońio ir daugelio kitų Lenkijos žurnalistų, intelektualų analitiniai straipsniai apie padėtį Lietuvoje, liudininkų pasakojimai, įspūdžiai, fotografijos iš Lietuvos. Apytikriais skaičiavimais, Lenkijos spaudoje per vieną mėnesį apie padėtį Lietuvoje buvo paskelbta apie 200 straipsnių.

    Vėlesnė A. Michniko veikla visada buvo palanki Lietuvai. Jis ragino Lenkijos Vyriausybę kuo greičiau pripažinti Lietuvos nepriklausomybę ir padėti gauti diplomatinį pripažinimą tarptautinėje arenoje.

    Lietuvos bičiulis A. Michnikas taip pat ne kartą vienareikšmiškai pasisakė prieš lenkų ir lietuvių santykių kiršinimą, daromą, sprendžiant tautinių mažumų klausimus. Plačiai nuskambėjo A. Michniko pasisakymas: „Stebėdami, kas vyksta Donecke ir Luhanske, matome, kokie absurdiški yra ginčai tarp Lietuvos ir Lenkijos. Jie yra beprasmiai, jie yra kenksmingi – tai reikia atvirai pasakyti. Yra politikų, kurie dirba V. Putino politikos labui. Ranka rankon dirba. Nes gerų Lietuvos ir Lenkijos santykių griovimas naudingas tik Kremliaus imperialistinei politikai.“

    Tą patį A. Michnikas pakartojo ir atsiimdamas Laisvės premiją: „V. Putino imperializmo ideologas Aleksandras Duginas savo mintį suformavo labai aiškiai: etninė įtampa tarp Lietuvos ir Lenkijos yra ypač vertingas elementas, kurį reikia panaudoti ir, jei įmanoma, gilinti. Pamąstykime, koks puikus pretekstas tam pasiekti yra lietuvių ir lenkų konfliktai dėl pavardžių rašybos ar dvikalbių užrašų ten, kur gyvena daug lenkų – Lietuvos piliečių. Jerzy Giedroycus, iškilus lietuvis ir lenkas, kuris formavo Lenkijos politinę mintį, sugebėjo mąstyti kategorijomis, kurios aplenkė savo laikmetį. J. Giedroyco manymu, Lietuvos ir Lenkijos nepriklausomybė nepriklausomų tautų elitams iš naujo sukuria pareigą kurti gerą partnerystę tarp mūsų tautų. Tai yra akivaizdus mūsų laikų geopolitinis įsakas. [...] Norime, kad toks būtų mūsų bendras indėlis į Europos Sąjungos paveldą – kad galėtumėme mąstyti aukščiau siauro egoizmo ir visų tų, kurie tam trukdo, kurie neturi vaizduotės ar yra etninio šovinizmo aptemdyti ir veikia prieš nacionalinius mūsų tautų interesus. Su tuo reikia kovoti.“

    Kalbėdamas apie Rusijos agresiją Ukrainoje, A. Michnikas patikino, kad lietuviams ir lenkams Ukrainos situaci­ja yra ypatingai gerai suprantama. „V. Putino propagandos kalba lietuviams yra gerai žinoma. Tai A. Hitlerio ir J. Goebbelso kalba, J. Stalino ir prokuroro A. Višinskio kalba. Tai yra melo, neapykantos ir agresijos kalba ir praktika. Ukraina negali būti agresijos teritorija ir prekybos objektu. Ukraina turi teisę į nepriklausomybę, demokratiją, lygiai taip pat, kaip tą teisę turi Lietuva ir Lenkija. Mūsų tautos tai puikiai supranta. Vis turėtume kartoti, kad V. Putinas – tai ne Rusija, kad V. Putinas – tai didžiarusiškas imperializmas, o rusofobija – liga, kuri gali būti mirtina. Juk mes iš tiesų prisiminsime kitokią Rusiją – B. Jelcino ir A. Sakharovo Rusiją. B. Jelcinas XX a. sakė, kad Lietuva pati turi spręsti dėl savo ateities. A. Sakharovas nuolat reika­lavo Tarybų Sąjungos dekolonizavimo. Nors Lietuva ir Lenkija buvo skirtingais būdais pavergtos sovietų diktatūros, tačiau tai, kas mus siejo, tuomet buvo stipriau už tai, kas mus skyrė. Mes turime tai prisiminti ir atvirai apie tai kalbėti.“

    Parengta pagal www. lrs.lt informaciją

  • ATGAL
    Charlie Hebdo: žodžio laisvės ribos
    PIRMYN
    Charlie Hebdo ir žodžio laisvė
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.