Laisvės premija: pagaliau įvertinti jos verti… | Apžvalga

Valstybės naujienos

  • Laisvės premija: pagaliau įvertinti jos verti...

  • Data: 2017-02-03
    Autorius: Česlovas Iškauskas

    Valdas Adamkus (Laisvės Premija) 2017

    Tada, kai liepsnojo laužai…

    1991 m. sausio 12-oji, vakaras. Sniego beveik nėra, bet pučia čaižus šiaurys. Dega laužai. Ore tvyro nenusakoma nerimo nuotaika. Žmonės, susėdę ant paskubomis aplink laužus suręstų suolų, įraudę nuo spragsinčios liepsnos karščio, žvalgosi į Aukščiausiosios Tarybos langus, tarsi vildamiesi, kad ten – jų išsigelbėjimas, ir nujausdami, kad tiktai čia, liepsnojančioje aikštėje, šioje eilinių Lietuvos žmonių minioje, – nepriklausomybės garantas.

    Paskaitęs komentarą „Panoramoje“, išeinu iš LRT pastato Konarskio gatvėje. Pasitinka minia, šaukianti valio kiekvienam, kuris šioje barikadų pusėje. Rūmų langai šviečia. Už jų – ne mažiau nerimo negu Nepriklausomybės aikštėje. Juk vos už kelių valandų, tankais nustūmę minią už gatvės, automatų buožėmis talžydami pačius aktyviausius, į pastatą įsiverš iki dantų ginkluoti omonininkai iš Pskovo. Žurnalistus – prie sienos, siųstuvus – išjungti, laisvą žodį – už grotų.

    Tai tik keli štrichai tai nepaprastais raudonais kraujo dažais pieštai Sausio 13-osios drobei, kurioje savo potėpį paliko tūkstančiai eilinių Lietuvos žmonių. Po kelių dienų, kai prasidėjo 222 dienas užsitęsusi pastato Konarskio gatvėje okupacijos ir mūsų klajonių epopėja, skambinu buvusiai bendradarbei, tapusiai Mykolo Burokevičiaus patarėja, užkietėjusiai ateistei Fatinai Butienei ir sakau: kas gi galėjo tikėtis, kad jūs, tokia išsilavinusi ir puiki žurnalistė, pasuksite su apsišaukėliu Nacionaliniu gelbėjimo komitetu, nuo ko jūs Lietuvą gelbėjate? „Nuo Landsbergio, tai jis visus šaudymus sugalvojo, kad liktų valdžioje“, – atrėžia ta. Padėjau ragelį…

    Maždaug po dviejų dešimtmečių ši frazė atgims Algirdo Paleckio lūpomis: „savi šaudė į savus“. Kitaip sakant, viską suorganizavo Vytautas Landsbergis. Ano Kremliaus tribūno mėginimai patekti į Seimą praėjusį rudenį būtų suteikę galimybių Maskvai per dabartinį savo vietininką Lietuvoje skleisti savo propagandines klastotes. Pasirodo, netgi Naujosios Vilnios rinkėjai mąsto blaiviau negu kur nors Kaune…

    Pirmasis atkurtos Valstybės Vadovas

    Jokiu būdu nemanau, kad visas Nepriklausomybės atkūrimo procesas susijęs tik su V. Landsbergiu. Kovos už laisvę prasidėjo nuo pasipriešinimo, nuo tremtinių, politinių kalinių, nuo partizanų, nuo tų disidentų, kurie aukojo save ir savo artimuosius, kad gyventume be okupanto. Į Sąjūdį Lietuva atkeliavo irgi kaip vieninga, laisvės ištroškusi minia, vedama pačių aktyviausių jos žmonių. Paklauskite: kodėl mokytojas iš Vilniaus mokyklos keletą savaičių savanoriu lindėjo Spaudos rūmuose, o grupė žemdirbių iš tolimo Skuodo rajono šalo prie parlamento? Jie jums atsakys: nežinom, taip liepė širdis…

    V. Landsbergio nuopelnas, kad jis šią minią pajėgė nukreipti ne kruvinai priešpriešai, o organizuotam taikiam pasipriešinimui okupacinei valdžiai ir jos kariuomenei. 2010-ųjų gegužę „Apžvalgoje“ rašiau, kad 1991–1992 m. man kaip žurnalistui iš arti teko stebėti Aukščiausios Tarybos pirmininko darbą. Stebėjausi jo kruopštumu, kiekvieną savaitę rengiantis pasirodymui TV ekrane, ta margaspalve aplinka, kuri faktinį valstybės vadovą supo anais neramiais nepriklausomos valstybės tapimo laikais. Dabar galima būtų gailėtis, kad iš to talkininkavimo negauta jokių materialių dividendų ar šiltos vietos, tačiau juk mačiau, kad profesorius ne toks, kurio galėtum ko nors prašyti: neetiška, per menka, nesolidu, žema… Kai kam tai buvo nė motais.

    Juk vis dėl to – Prezidentas! Šį profesoriaus titulą rašau be jokios potekstės, nes būtent tą istorinę 1990-ųjų Kovo 11-ąją Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas pagal veikusią laikinąją Lietuvos Konstituciją buvo patvirtintas Valstybės Vadovu. Faktiškasis prezidentas pirmininkavo parlamento posėdžiui, kuris vėlai vakare patvirtino Nepriklausomybės atkūrimo Aktą.

    Kodėl tai primenu? Visus tuos 26 metus verda diskusija, ar įteisinti V. Landsbergio kaip Prezidento statusą. 2009-aisiais, Kovo 11-ąją, generolas Jonas Žemaitis pavadintas ketvirtuoju Lietuvos Prezidentu. Po metų viena klaipėdietė pasiūlė V.Landsbergiui taip pat suteikti 7-ojo šalies vadovo titulą. Profesorius iš kuklumo nepritarė tokiam pasiūlymui.

    Šiandien galime fiksuoti: įskaitant ir J. Žemaitį, V. Landsbergis buvo devintasis Lietuvos Prezidentas nuo 1919 m. balandžio 4 d., kai nepriklausomos Lietuvos Valstybės Taryba, priėmusi laikinosios Konstitucijos pataisas, įsteigė Prezidento instituciją, prieš tai Antaną Smetoną išrinkusi pirmuoju Lietuvos vadovu.

    Išvargtas pripažinimas

    Taip, V. Landsbergio atvejis – ypatingas. Jis išleido daugiau kaip 30 knygų, tarp kurių yra ir poezijos rinkinių. Profesorius išnagrinėjęs Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Česlovo Sasnausko kūrybą. Gal ne visiems žinoma, kad 1952 m. Lietuvos šachmatų čempionate užėmė III vietą, o ir dabar dažnai prisėda prie šachmatų lentos – protui pamiklinti. Jis yra daugelio pasaulio universitetų garbės daktaras, tačiau sukaupta politinė patirtis jam padeda leisti ir rašyti straipsnius dabarties geopolitinių realijų temomis. Tie darbai aštrūs, įžvalgūs, bekompromisiai ir, žinoma, ne visiems įtinkantys bei patinkantys. Žurnalistai ir politikai suranda krislų, kaip sakoma, ir Dievo aky.

    Abiem šioms žmonių kategorijoms (o jų apstu ir šiandien) profesorius primintų savo poziciją tą 1991-ųjų sausį. Jis ją išdėstė prieš pustrečių metų, susitikęs su Vilniaus Universiteto Žurnalistikos instituto studentais. Štai vienas iš momentų.

    „Dar 1990-ųjų sausį M. Gorbačiovo komanda mums siūlė naują sąjungą, naują sutartį, girdi, duos mums daugiau laisvių. Mums taip gražiai aiškino, kad pagal tą naująją sutartį iš to, ką uždirbsime, gausime 23 proc., o kiti eis į Sovietų Sąjungos biudžetą. Palauk, tai kodėl ne 100 proc. mums? Ką, mes baudžiauninkai? Mes iki tol buvome baudžiauninkai. Mano kolegos koncertuoti važiuodavo į Vakarus ir gaudavo valiutos, bet ji ėjo į sovietų ambasadą, o jie džiaugdavosi, kad gauna dienpinigių. Taigi, mes buvome baudžiauninkų tauta pas didelį dvarininką, kuris arba daugiau leidžia, arba neleidžia. Jei leidžia, tai, suprask, labai geras – ačiū, draugas viršininke. Štai kodėl nepriklausomybės klausimas mums buvo toks aiškus. Todėl mes pasakėme: užmirškite, mes nesame separatistai, mes esame okupuota tauta“, – Sąjūdžio metų nuostatas prisiminė V. Landsbergis.

    Tad kodėl taip įnirtingai buvo laužomos ietys, skirti ar ne profesoriui Laisvės premiją? Problema ne jo nuopelnuose, o politinėje konjunktūroje.

    Netrūksta ir šių laikų fariziejų…

    Laisvės premiją Lietuvos Seimas įsteigė 2011 metų rugsėjo 15 dieną. Premija siekia 5 tūkst. eurų. Ji teikiama kasmet Sausio 13-ąją, per iškilmingą Laisvės gynėjų dienos minėjimą. Pirmoji Laisvės premija buvo skirta Rusijos kovotojui už laisvę, žmogaus teises ir demokratiją Sergejui Kovaliovui, antroji – Lietuvos laisvės lygos įkūrėjui, politiniam kaliniui Antanui Terleckui, trečioji – pogrindinės spaudos leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ steigėjui, arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui. Ketvirtoji premija pernai įteikta Lenkijos disidentui, dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiajam redaktoriui Adamui Michnikui.

    Kol socialdemokratai buvo valdžioje, jie ir galvoti negalėjo, kad profesorius gautų šią 5000 eurų vertės premiją ar Seimas pripažintų jį buvus faktiniu atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovu. Vienas iš LSDP ideologinių aktyvistų Vytenis Povilas Andriukaitis dar pernai gruodį priminė ir V. Landsbergio „rusofobiškus pamokslus“ (tarsi pats nesuvoktų iš Rytų slenkančios grėsmės), ir jo biografijos faktus (tarsi autoriaus – tremtinio praeitis nuplautų jo visas pokomunistines nuodėmes), ir butą Žvėryne, ir tvartelį prie Kauno, ir fondą, dar daug ką.

    Evangelijoje pagal Joną rašoma, kad, fariziejams (hebrajų k. perušim – atskirtieji, vieninteliai Dievo išrinktieji) atvedus nusidėjėlę moterį, sugautą svetimaujant, ir ruošiantis ją užmėtyti akmenimis, Jėzus tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“. Ir fariziejai atsitraukė…

    Valdžia pasikeitė, buvusi LDDP valdančioje daugumoje gavo antraeilį vaidmenį. Išeitis rasta. Prieš pat šv. Kalėdas naujasis Seimas rado kompromisą ir Laisvės premijas skyrė kadenciją baigusiam Prezidentui Valdui Adamkui (už 2016 m.) ir pirmajam Valstybės Vadovui V. Landsbergiui (Seimo komisija ją skyrė 2015 m.). Bet fariziejų ir čia atsirado: du „tvarkiečiai“, vargais negalais patekę į parlamentą, skundėsi, kad premija skirta žmogui, kuris esą „sugriovė kolūkius“, nualino kaimą, „sukiršino visą tautą“. Bet jų akmenys skriejo pro šalį: šiedu susilaikė, balsavusių prieš nebuvo, o net 84 parlamentarai pritarė Seimo sprendimui. Premijos įteiktos per Sausio 13-osios iškilmingą posėdį Seime.

    Kompromisų Prezidentas

    Kito nominanto V. Adamkaus kandidatūra taip pat brendo seniai. Žurnalisto keliai su kasmet į Lietuvą atvykstančiu JAV aplinkos apsaugos agentūros penktojo regiono administratoriaus pavaduotoju (jis 1972 m. liepą į Lietuvą pirmą kartą atvyko ir kaip Amerikos aplinkos apsaugos delegacijos narys) suvedė Aplinkos apsaugos komitete, tada įsikūrusiame Juozapavičiaus gatvėje, Vilniuje, buvusio „Nidos“ banko patalpose. Su V. Adamkumi dariau TV interviu, ir jis sakė, kad Vakarų gamtosaugos patyrimą reikia pritaikyti Lietuvoje.

    Ilgametis LTV „Panoramos“ žurnalistas Stasys Arnašius, deja, sulaukęs 79-rių miręs 2011-aisiais, savo atsiminimų knygoje „Interviu su savimi“ rašo, kad jis gerokai ilgiau bendravo su V. Adamkumi ir Amerikoje net susuko dokumentinę juostą „Lietuviais esame mes gimę“. Joje žurnalistas pastebėjo, kad lietuvio patirtis JAV gamtosaugos srityje privalo būti taikoma Lietuvoje.

    Dar kartą mano žurnalistiniai keliai su V. Adamkumi susikirto 1993-aisiais, kai jis buvo Vilties prezidento Stasio Lozoraičio rinkimų kampanijos vadovu. Buvau pakviestas dalyvauti kandidato į prezidentus agitacinėje komandoje, tačiau mūsų „desantas“ į Panevėžį, kuris kaip ir Kaunas buvo laikomas tautiškumo forpostu Lietuvoje, neįveikė ilgamečio nomenklatūros atstovo Algirdo Brazausko įdirbio: S. Lozoraitis į Lietuvą buvo grįžęs tik gruodį, čia jis neturėjo gero ir turtingo užnugario (po Lietuvą jis važinėdavo senais žiguliais, o ne juoda „Volga“), o jo rinkimų štabo vadovas V. Adamkus netrukus buvo priverstas išvykti iš Lietuvos. Po metų S. Lozoraitis mirė. Dar ir šiandien stalčiuje saugau jo Romoje išduotą  Lietuvos piliečio pasą, kuris galiojo keliaujant po visą Europą.

    Žinoma, iš tų epizodiškų susitikimų negaliu išsamiau vertinti V. Adamkaus nuopelnų Lietuvai, bet akivaizdu, kad savo laikmečiui – Prezidentu jis buvo renkamas dvi kadencijas – tai buvo Kompromisų prezidentas. Be abejo, ši asmenybė irgi vertinama įvairiai. Kai kam trūko valstybės vadovo ryžtingumo, kai kas ir dabar mėgsta vartyti nelengvos V. Adamkaus biografijos puslapius, kiti gi primena jo pasirašytus ginčytinus apdovanojimus…

    Pernai gruodį 52 Seimo nariai pasirašė po kreipimusi į Laisvės premijų komisiją, kuriuo, atsižvelgdami į nuopelnus ir ilgametę kovą už Lietuvos laisvę, pasiūlė Laisvės premiją skirti rezistentei Nijolei Sadūnaitei. Užpernai Laisvės premiją siūlyta skirti tarptautiniam judėjimui „Tradicija, šeima ir nuosavybė“ (angl. Tradition, Family and Property – TFP), 1990 metais visame pasaulyje surinkusiam per 5,2 mln. parašų po peticija, kuria buvo reikalaujama pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Šis sąrašas negalutinis. Lietuva mena savo istoriją ir įvertina savo didvyrius. ■

    Vytautas Landsbergis (Laisvės Premija) 2017

  • ATGAL
    2017 m. biudžete atspindėti pagrindiniai šalies prioritetai
    PIRMYN
    100 dar vienos naujos vyriausybės dienų
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.