Laisvės premijos laureatė NIJOLĖ SADŪNAITĖ: „Nebūtų partizanų – nebūtų ir Lietuvos“ | Apžvalga

Istorijos pėdomis

  • Laisvės premijos laureatė NIJOLĖ SADŪNAITĖ: „Nebūtų partizanų – nebūtų ir Lietuvos“

  • Data: 2017-12-22
    Autorius: Vytautas Raškauskas

    Šių metų Laisvės premija paskirta disidentei, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ bendradarbei Nijolei SADŪNAITEI. Laureatės klausiame apie gyvenimą anuomet ir dabar bei apie tai, kas gyvenime svarbiausia: laisvę, tiesą ir viltį.

    Ką Jums reiškia tai, kad tapote Laisvės premijos laureate?

    Sąžiningai pasakius, jaučiuosi ne prie ko. Ir praeitais metais, kai vyko svarstymai, sakiau, kad reikėtų premiją skirti partizanams, kurie tiek metų kovojo gyvendami siaubingomis sąlygomis bunkeriuose, o paskui tie, kurie liko gyvi, buvo ištremti į dar nežmoniškesnius lagerius, ir juose kalėjo po 25 metus. Lyginant su jais, aš 1975-aisiais kalėjime gyvenau kaip kurorte.

    Girdėjau, kad iš pradžių galvojo premiją skirti dviems: partizanui Jonui Kadžioniui-Bėdai ir man, kadangi dar nėra jos gavusi jokia moteris. Bet vėliau persvarstė ir skyrė man vienai. Priimu tai – matyt, tokia Dievo valia.

    Kodėl partizanai tokie brangūs Jūsų širdžiai?

    Nebūtų partizanų – nebūtų ir Lietuvos. Daugiau kaip 20 tūkstančių jauniausių, gabiausių, kilniausių jaunuolių kentėjo pragaro kančias. Nebuvo daugiau pasaulio istorijoje tokio dalyko, kad 3 milijonų tauta eitų prieš 200 milijonų okupantų imperiją su primaitinta, prigirdyta ir pėdsekiais šunimis aprūpinta kariuomene. Stebuklų stebuklas, kad partizanai tokiomis sąlygomis priešinosi 10 metų.

    Būna, kad vedu svečiams iš užsienio ekskursijas po buvusius KGB rūmus, kur pati kadaise buvau kalinama. Suprantama, kad žmones labiausia gąsdina vadinamasis šaudymo kambarys, bet net dar baisiau yra tai, kad ne visus partizanus šaudydavo, o dažnai kirviais ar plaktukais knežindavo jų kaukoles tie girti vargdieniai okupantų budeliai.

    Ir apskritai, koks baisus jų žiaurumas buvo partizanams. Imkim kad ir Adolfą Ramanauską-Vanagą. 1957-ieji, partizanų judėjimo jau nebelikę, o vis tiek taip baisiai žmogų žalojo ir niekino. O kur dar dabartinis protu nesuvokiamas šmeižtas šiam didžiam mūsų tėvynės kankiniui.

    Apskritai partizanus mėgstama kaltinti baisiais nusikaltimais, kurių dauguma padaryti stribų, persirengusių partizanų uniformomis. Žinau ne vieną konkretų pavyzdį, kaip buvo gyvi sudeginti vaikai ir seneliai, o vietiniai žmonės tarp persirengusių partizanais ir padegusių namus vyrų atpažindavo vietinius stribus. Taip stribai siautėjo, o žmonės, kurie jų nematė, bet rado raštelį su parašu „partizanai“, jaučia baisią neapykantą.

    Kaip ugdyti jaunus mūsų šalies piliečius, kad jie būtų atsparūs šmeižto ir priešiškos propagandos kampanijoms?

    Tarpukario Lietuva per dvidešimt kelerius metus subrandino ją mylinčius ir jai atsidavusius žmones. Buvo taip: Dievas, tėvynė, žmogus. Tikėjimas yra pati didžiausia jėga, kaip ir meilė.

    Kaip galima nusileisti melui, šmeižtui, propagandai, nekaltų žmonių persekiojimui, žinant ir giliai įsidėjus į širdį tai, kad anuomet tūkstančius vežė į Sibirą, taip pat vaikų ir senelių. Iš tikrųjų, naikino visą inteligentiją, taip pat tuos, kurie tiesiog buvo darbštūs.

    Iš viso buvo suplanuota sunaikinti per du milijonus lietuvių. Masinis trėmimas dar buvo numatytas net ir 1953 m. kovo mėnesio pradžioje. Ešelonai prie Baltarusijos stovėjo parengti lietuviams išvežti, bet pačiu laiku mirė Stalinas.

    O turėjo vietoj mūsų privežti į Lietuvą rusakalbių kolaborantų, kuriems Lietuvėlė nė motais. Tikriausiai dabar čia gyventų dauguma svetimtaučių, bet Lietuva geriausiai iš visų Baltijos sesių atsilaikė nuo rusinimo – partizanų dėka. Ačiū jiems.

    Kokio paminklo laisvės kovų dalyviams norėtumėte Lukiškių aikštėje?

    Aš už Vytį. Tai pirmiausiai blogio išvijimo simbolis. Man raitelis ant balto žirgo primena Jėzų išvaduotoją, kuris laikų pabaigoje atjos ir sunaikins žemėje blogį.

    Lietuva yra Dievo išrinkta ir ypatingai palaiminta. Kiek turime nuostabių vilties ir meilės pavyzdžių. Užsieniečiams štai pasakoju apie knygnešius, o jie klausia, kas čia tokio – ar kontrabandininkai? Taip, sakau, kontrabandininkai, nešdavo knygas už 25 metus katorgos Sibire. O mūsų vėliava: geltona, žalia, raudona – tai tikėjimo, vilties ir meilės, trijų dieviškųjų dorybių, simbolis.

    Už ką esate Dievui labiausiai dėkinga?

    Už tėvus ir tikėjimą. Tėvai man rodė doro gyvenimo pavyzdį ir perdavė tikėjimą Dievu. Nuo pat mažų dienų kas sekmadienį eidavome į bažnyčią, nors iki jos pėsčiomis būdavo keletas kilometrų. Vaikai įsidėmi visa, ką tėvai daro. Jie manyje pažadino tiesos troškimą ir puikiai parodė, kas yra gera, o kas bloga.

    Vėliau, kai jau buvau suimta, savo tardytojus kagėbistus vadindavau broliais. Jie širsdavo, klausdavo, kodėl taip sakau, o aš vis kartodavau, kad mes visi esame Dievo vaikai – tik jie, kitaip negu aš, renkasi tarnauti kipšui. Neapykanta, smurtas ir melas – tai vis piktojo darbai. O tiesa, meilė, džiaugsmas yra iš Dievo, todėl tikėjimas yra pati didžiausia Dievo dovana. Viso pasaulio turtai yra nieko verti, jei žmogus neturi tikėjimo.

    O kokią akimirką savo gyvenime prisimenate kaip gražiausią?

    Labai gerai atsimenu dieną, kai Dievas mane pakvietė tapti vienuole. Jau kurį laiką Lietuvoje nebuvo vyskupų: vienus ištrėmė, kitus išžudė, o vienintelis likęs Kazimieras Paltarokas neturėjo teisės savo pareigų atlikti. Bet 1956 m. konsekravo Telšių vyskupą Julijoną Steponavičių ir liepos mėnesį jis atvažiavo į Anykščius, – kur aš užaugau ir 1955 m. baigiau vidurinę, – didiesiems Šv. Onos atlaidams. Man ką tik buvo suėję 18 metų. Liepos 29-ąją, sekmadienį, buvo teikiamas sutvirtinimo sakramentas.

    Ta didžiulė Anykščių bažnyčia, man gražiausia visam pasauly, tądien buvo sausakimša. Mūsų name tuo metu gyvenusi Bronė paprašė, kad būčiau jos sutvirtinimo mama. Prieš Mišias mums vyskupas paaiškino, kad turime prašyti Šventosios Dvasios malonės, nes jeigu tiesiog stovėsim nieko nedarydamos, tai nieko ir negausim, o iš tikrųjų privalome imliai priimti Dievo kario pareigą. Aš tada sakiau Bronei, kad perleistų man pusę Šventosios Dvasios, kuri ant jos nužengs, ir Bronė sutiko. Po sutvirtinimo mane užplūdo didžiulis džiaugsmas. Apėmė neišpasakytas noras stoti į vienuolyną.

    Parėjusi namo pasakiau mamai. Ji manė, kad aš tik trumpam taip susigalvojau, ir net tada, kai jau nuvedė pas vienuoles ir ten man patiko, ji dar mano vyresnėlei sesei sakė, kad nebus iš manęs vienuolės – tai ant stogo užsikariu, tai medžio viršūnėje sėdžiu ir vis nerimstu kaip gyvas sidabras.

    Dievulis, pasirodo, tikrai turi gerą humoro jausmą. Aš tokia vietoje nenustygstanti, o jau 61 metai kaip esu vienuolė – nuo 1956 m. rugsėjo 1 d. Keista, kad savo darbams Dievas pasirenka pačius silpniausius.

    Ar Jums buvo baisu priešintis sovietiniam režimui?

    Visiškai nebijojau, aš sangvinikė, man visa tai atrodė kaip romanas. 1983-iaisiais Kronikai padėti pasiūlė kunigas kankinys Juozas Zdebskis, pridėdamas, kad be kalėjimo nieko daugiau už tai negausiu. Aš taip jam atsakiau: jūs jau du kartus už vaikų katekizaciją kalėjime buvot ir trečio nebijot, tai negi aš paties pirmo išsigąsiu.

    Esu visų už mane besimeldžiančių žmonių skolininkė. Nuoširdžiai sakau: gyvenime tikriausiai daugiau nesu buvus tokia laiminga, kokia buvau kalėjime. Nei viešėdama Amerikoje, nei važinėdama po Europą, kur mane mylėjo ir grožį rodė neišpasakytą, nepatyriau tokio džiaugsmo kaip anuomet KGB rūsy, kai labai jutau Dievo artumą ir jaučiau, kad begalė žmonių už mane meldžiasi.

    Aš kalėjime dainuodavau, šokdavau, giedodavau. Prižiūrėtojai ir tardytojai stebėdavosi, kaip aš taip galiu, o aš jiems išdėstydavau, kad mano sąžinė švari – tai ir džiaugiuosi. Bet – sakydavau – aš nežinau kaip jūs galite su savo purvinom, kruvinom sąžinėmis gyventi.

    Kas tai per džiaugsmas – kalėjimo kameroje? Kaip įmanoma būnant tokioje suvaržytoje aplinkoje patirti laisvę?

    Tai yra Dievo malonė. Ne aš viena tą ramybę ir džiaugsmą jutau, ir kalėjime aukštyn kojom vaikščiodavau – vargšai prižiūrėtojai, kiek dėl mano nepaklusnumo jie prisikamavo. Pamenu, vaikščiodama vidiniame kalėjimo kiemelyje uždainavau: „Oi nekenčiu aš vėliavos raudonos, penkiakampės žvaigždės kruvinos… Aš tik myliu Lietuvos trispalvę.“ Grasino uždaryti į karcerį, o aš jiems visai nebijodama taip atsakiau: „Kaip gerai, juk tas ne kalinys, kuris karceryje nebuvo.“

    Aišku, gal ir jie matė, kad nesu piktybinė, ir dėl to mano išdaigas pakęsdavo, bet iš tikrųjų gi visur Dievo ranka lydėjo.

    Kaip prisijungėte prie 1987 metų Molotovo-Ribentropo pakto minėjimo? Kaip viskas vyko?

    Visi iš anksto buvome iškviesti prokuroro ir perspėti, kad nedrįstume dalyvauti tame mitinge. Kai mane supažindino su numatoma bausme – netgi filmavo. Toks perspėjimas buvo išspausdintas ir laikraštyje „Tiesa“. Ten buvo parašyta, jog minimali bausmė už dalyvavimą mitinge bus dešimt metų kalėjimo.

    Tariantis iš anksto, Antanas Terleckas man pasakė, jog minėjime nekalbėsime, tik pagerbsime Stalino ir Hitlerio aukas tylos minute. Tada aš pasakiau, kad dauguma tuo metu žuvusių Lietuvos žmonių buvo tikintys, todėl būtų gerai sukalbėti „Viešpaties angelą“. Antanas sutiko.

    Mitingo dienos rytą visi dalyvavome Šv. Mikalojaus bažnytėlėje vykusiose Mišiose. Dar priėjau išpažinties. Pamaniau sau: „Dešimt metų daug, būtų smagu gauti kunigo palaiminimą.“ Atėjusi prie Mickevičiaus paminklo pamačiau, kad brolių kagėbistų – kaip skruzdėlių, ir visi jie su įrašymo aparatūra, diktofonais. Prie paminklo taip pat buvo keletas senučių. Pastebėjusi, kad filmuoja, sakau Antanui: „Antanai, iš mūsų mitingo susuks kino komediją, sakys, kad nieko čia nebuvo, tik fikcija. Reikia kalbėti.“ Jis atsakė: „Gerai, kalbėk.“ Sutikau matydama, kad niekas nesiryžta. Tai suprantama, visi turėjo šeimas.

    Taigi, užlipusi ant pakylos pradėjau: „Šiandien mes visi čia susirinkome paminėti Molotovo-Ribentropo pakto aukų, ir aš be galo dėkinga broliams kagėbistams, kurių čia labai daug, kad jie pranešė man, jog bus toks renginys. Žmonės skaito tarp eilučių, nes savo spaudos mes neturime. Taigi laisvė yra didžiausia Dievo dovana ir niekas negali jos atimti. Tad laisvė Lietuvai, Latvijai, Estijai! Žmogui tai neįmanoma, bet Dievui nėra neįmanomų dalykų.“ Tiesa, dar sugiedojome „Viešpaties angelą“, o baigdama sakau: „Sugiedokime Lietuvos himną, labai seniai jau begiedojom.“ Sugiedojus dar pridūriau: „Na, nelabai darniai, bet giedojome pirmą kartą po ilgo laiko, tačiau tikiu, kad ne paskutinį.“ Bijodama, kad nebūtų provokatorių, pasakiau: „Tai, ką norėjome, mes pasakėme. Už tuos, kas kalbės vėliau, organizatoriai neatsako.“

    Iš kur sunkiomis akimirkomis semdavotės stiprybės, kaip sugebėdavote neprarasti vilties?

    Man visuomet buvo labai svarbu priešintis neteisingumui ir blogiui. Visada žinojau, kad svarbiausia – tiesa. Kita vertus, visas mano, tik vidurinę mokyklą baigusios, menkai išsilavinusios, gyvenimas liudija beribį Dievo gailestingumą. Esu liudytoja, kad be Dievo valios ir plaukas nuo žmogaus galvos nenukrinta. Be bažnyčios ir ligonių aš nieko nežinojau, Baudžiamojo kodekso nebuvau nė rankose turėjusi, o 1974–1975 m. „nusipelnę“ čekistai mane tardė dešimt mėnesių. Eidama kalėjimo koridoriais melsdavausi: „Dieve, sakei, kad negalvotume, ką pasakyti, nes mums bus duota, tad padėk ir man nieko svarbaus neišduoti, o į klausimus visada mokėti teisingai atsakyti.“ Ir tikrai, labai jausdavau Dievo pagalbą. Iki dabar esu įsitikinusi, jog, žinodama tuos klausimus iš anksto, nebūčiau pasiruošusi dar geriau atsakyti, nei tuomet pavykdavo nesiruošus.

    Kai mane 1987 m. balandžio 1 d. vėl tardė, viskas vyko taip: visų pirma visus tardytojus pasveikinau su jų švente. Jie susidomėję paklausė, kokia šventė. Atsakiau: „Juk melagių diena yra pati didžiausia jūsų šventė!“ Ir juokiuosi, o jie sėdi susiraukę ir klausia: „O ko tu taip džiaugies?“ Atsakau: „Jau penkerius metus jūsų nemačiau, broliai, gi pasiilgau.“ Po šių žodžių jie klausia: „Tai kodėl neatėjai anksčiau?“ Sakau: „Aš kukli, nedrįsau, laukiau, kol pakviesit.“ Tokie būdavo mūsų pokalbiai. Mane jie laikė pavojingiausiu priešu ir vien dėl to, kad jų nebijojau, o kai nebijai, jie neturi jokių priemonių su tavimi susidoroti. Jie žmogų gali pavergti tik tol, kol jis bijo. Mano minėto pokalbio metu jie klausė, kas Kronikos redaktorius. Atsakiau: „Tai galiu pasakyti. Tai jūs esate redaktoriai.“ Juos užplūdusią viltį greit pakeitė pasipiktinimas: „Kaip tai mes?“ Tada sakau: „Nepersekiokit tikinčiųjų, nepažeidinėkit savo konstitucijos įstatymų – jūs duodat faktus, o mes juos registruojam. Mes – sekretoriai, o redaktoriai esate jūs.“

    O ar šiandien Jums gera Lietuvoje gyventi?

    Pergyvenu, kad trūksta patriotinio ir religinio auklėjimo, o iš valdžios viršūnėlių vis laidomos replikos Bažnyčios atžvilgiu: kunigai tenesikiša, naftalinas, viduramžiai. Liko 50-ies metų okupacinis šleifas, dėl kurio mes nekalti ir mūsų vadai nekalti. Bet Dievas yra prieglobstis ir stiprybė visais laikais. Svarbiausia, kad dirbti ir aukotis daugiau noro jis mums visiems duotų. ■

  • ATGAL
    Teofilius Matulionis: „Per kryžių į žvaigždes…“
    PIRMYN
    M. Krupavičiaus Žemės reforma – Lietuvos valstybingumą veiksnys
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.