Laisvos prekybos susitarimas – strateginio JAV ir Europos suartėjimo garantas | Apžvalga

Įžvalgos

  • Laisvos prekybos susitarimas – strateginio JAV ir Europos suartėjimo garantas

  • Data: 2015-01-22
    Autorius: Linas Kojala

    Šiųmetiniame Didžiojo dvidešimtuko (G20) lyderių susitikime Brisbane, Australijoje, JAV ir ES šalių lyderiai rado laiko aptarti ir Transatlantinę prekybos ir investicijų partnerystę. Iš kairės: Prancūzijos prezidentas Francois Hollande‘as, JAV prezidentas Barackas Obama, Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas bei Vokietijos kanclerė Angela Merkel. (Scanpix/AP /Glenn Hunt nuotrauka)

    Kai 2013 metų vasarą Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Barackas Obama ir Europos Komisijos vadovas Jose Manuelis Barroso paskelbė apie Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės (TPIP) susitarimo derybų pradžią, ši diena buvo iškart pavadinta istorine ir ypatinga. Tiek ES ir daugelio jos valstybių narių vadovai, tiek ir JAV administracija sieja dideles viltis su TPIP susitarimu, kuris turėtų sukurti sąlygas ekonomikos augimui, didesnei konkurencijai, kainų mažėjimui bei prekių pasirinkimo vartotojams didėjimui, o taip pat naujų darbo vietų kūrimui, produktyvumo bei inovacijų plėtrai.

    Akivaizdi ekonominė nauda

    Nors JAV ir Europa yra laikomos strateginėmis partnerėmis ir Vakarų pasaulio ašimi, iki šiol transatlantiniam ekonominiam bendradarbiavimui tekdavo įveikti tarifines ir netarifines kliūtis. Tiesa, net ir jos nesustabdė dviejų pasaulio prekybos lyderių, sukuriančių apie pusę pasaulio BVP (47 proc.), santykių vystymo: ES yra didžiausia eksportuotoja pasaulyje, o JAV – importuotoja ir investuotoja. „Eurostat“ duomenimis, 2013 m. JAV užėmė pirmą vietą pagal eksporto iš ES apimtį (JAV teko 16,6 proc. viso ES eksporto) ir trečią vietą kaip ES importo kilmės šalis ( 11,6 proc. viso ES importo).  Tuo tarpu didžiąją dalį JAV eksporto sudaro eksportas į ES. Prekybos apyvarta tarp JAV ir ES siekia apie 2 mlrd. eurų per dieną ir sudaro apie trečdalį pasaulio prekybos apimčių.

    Visgi šie rodikliai galėtų būti ir dar didesni, jei neliktų iki šiol egzistuojančių tarifinių kliūčių, kurios yra sąlyginai nedidelės ir vidutiniškai siekia apie 3–5 proc., bei netarifinių barjerų, susijusių su skirtingais reguliaciniais standartais ir normomis. Skaičiuojama, kad netarifinių kliūčių sudaromi papildomi kaštai gamintojams prilygsta 10–12 proc. tarifiniam barjerui. Atvėrus laisvos prekybos vartus, ES ekonomika kasmet galėtų papildomai gauti apie 119 mlrd. eurų, o JAV – 95 mlrd. eurų. Ir tai – ne vien tušti skaičiai, mat kiekviena keturių asmenų europiečių šeima papildomai uždirbtų iki 545 eurų kasmet, o amerikiečių piniginės papilnėtų 655 eurais.

    Pagal ekonomines projekcijas, įgyvendinus TPIP susitarimą, ES eksportas į JAV galėtų išaugti iki 28 proc. Netarifinių barjerų, kurie laikomi didžiausia transatlantinės prekybos kliūtimi, pašalinimas ES verslui leistų sutaupyti iki 12 mlrd. eurų per metus, JAV – iki 1,6 mlrd. eurų, nes papildomos išlaidos dėl netarifinių barjerų, ekspertų teigimu, gali sudaryti kliūtis, kaštais prilygstančias 10–15 proc. tarifiniam barjerui. Abiejų šalių verslui atsivertų ir paslaugų bei viešųjų pirkimų rinkos.

    Putinas nenori TPIP

    TPIP būtų reikšmingas, ypač Lietuvai, ne tik dėl ekonominės naudos, bet ir energetinio potencialo. Lyginant gamtinių dujų kainą abiejose Atlanto pusėse, ji JAV yra iki trijų kartų mažesnė nei vidutiniškai Europoje (atsižvelgiant į tai, jog gamtinių dujų kainos skirtingose ES valstybėse narėse irgi skiriasi). Tačiau pagal šiuo metu galiojančius įstatymus licencijos suskystintų gamtinių dujų eksportui automatiškai išduodamos tik į šalis, turinčias laisvosios prekybos susitarimus su JAV. Į šalis, kurios laisvosios prekybos susitarimo su JAV neturi, dujos gali būti eksportuojamos, tik JAV Energetikos departamentui išdavus licenciją. Todėl pasirašytas TPIP susitarimas sumažintų Europos priklausomybę nuo rusiškų dujų ir užtikrintų saugesnį tiekimą.

    Sudėjus ekonomikos ir energetikos dėmenis, neverta stebėtis, kodėl TPIP įgyja ne tik pragmatinę, bet ir strateginę reikšmę: šis susitarimas atvertų naują puslapį dviejų Vakarų pasaulio branduolių – JAV ir Europos – bendradarbiavimui. Anot analitikų, Vakarai ne tik sukurtų atsvarą augančioms Azijos galimybėms, bet ir sutvirtintų partnerystę prieš tarptautinės saugumo sistemos ardytojus – tokius, kokiu jau seniai tapo Rusija. Todėl Kremlius deryboms bando kaišyti pagalius į ratus, bet galimybės paveikti procesą yra ribotos.

    Tuo metu politiniai procesai JAV leidžia tikėtis, kad derybos gali paspartėti. Neseniai vykusiuose Kongreso rinkimuose pergalę šventė Respublikonų partija, kuri ne tik išsaugojo daugumą žemesniuosiuose Atstovų Rūmuose, bet ir pradėjo dominuoti Senate, kuris atlieka svarbų vaidmenį, svarstant užsienio prekybos klausimus. Tikėtina, kad atsiras vieningesnė ir stipresnė politinė valia TPIP klausimu, mat dalis Demokratų partijos narių į laisvos prekybos susitarimą žvelgė skeptiškai ir tuo pačiu prieštaravo pozityviai prezidento B. Obamos politikai.

    Respublikonai žada, kad TPIP atsidurs politinės darbotvarkės viršuje. Istorija leidžia tikėtis, kad tai nebus vien tušti žodžiai: Baltuosiuose Rūmuose šeimininkaujant respublikonui George‘ui W. Bushui, JAV sudarė net keturiolika laisvos prekybos susitarimų, o dar trys buvo praktiškai užbaigti, nors juos ratifikavo jau B. Obamos administracija. Tuo tarpu dabartiniam JAV vadovui kol kas nėra kuo pasigirti, mat tokio pobūdžio susitarimai nebuvo inicijuoti. Respublikonams TPIP atliktų ir simbolinį vaidmenį, parodant, kad partijai rūpi šalies ekonominis augimas, mat pastaruoju metu šį prioritetą rinkiminėse programose sėkmingiau išnaudojo demokratai.

    Derybos užtruks

    Nepaisant pozityvių tendencijų ir prognozių, praktikoje pasiekti susitarimą artimiausiu metu bus sudėtinga. Nors optimistiškai žadėta, kad TPIP gali virsti realybe jau 2015 metais, panašu, kad derybos nusitęs dar mažiausiai metams. Visgi kuo ilgiau nebus susitarta, tuo labiau augs tikimybė, kad sutarties pasirašymas gali ir apskritai neįvykti.

    2014 m. įvyko net keli derybų raundai, tačiau konstatuojama, kad padaryta pažanga – sąlyginai kukli. Pavyzdžiui, naujausiu stabdančiu veiksniu tapo klausimas dėl Investuotojų ir valstybės ginčų sprendimo mechanizmo (ISDS) įtraukimo, kuriam aršiai priešinasi tokios didžiosios ES šalys kaip Prancūzija ir Vokietija. Pagal ISDS, verslo įmonėms būtų sudaroma galimybė imtis teisinių veiksmų prieš valstybę, kurios teisinis reguliavimas turi negatyvią įtaką jos ekonominiam veikimui. Realybėje šie disputai būtų veikiausiai  svarstomi nepriklausomuose arbitražuose.

    Prancūzijos atstovai pabrėžė, kad kiekvienai šaliai turi būti paliekama teisė išlaikyti nacionalinį reguliavimą. Baiminamasi, kad teisinės priemonės, kurių galėtų imtis kompanijos, laisvos prekybos nevaržymo siekį iškels aukščiau už visuomenės sveikatą ar aplinkosaugą. Amerikiečių pozicija yra priešinga: teigiama, kad atsisakius ISDS, susitarimas neatitiktų keliamų aukštų standartų, nes nepakankamai apgintų investuotojų teises.

    Problemų kyla ir kituose sektoriuose. Pavyzdžiui, iš esmės skiriasi europiečių ir amerikiečių požiūris į žemės ūkio produkciją: JAV jau kurį laiką naudoja genetiškai modifikuotus produktus, hormonais praturtiną jautieną ar chloru apdorotą vištieną, todėl siekia ją eksportuoti, tačiau ES neketina atverti tokiai produkcijai savo rinkos.

  • ATGAL
    ES atsakas Rusijai: kodėl kai kurios šalys nenori sankcijų?
    PIRMYN
    Trečias kartas nemelavo: respublikonų pergalė Kongrese
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.