Láisvos sielos Molėtų dailės plenero rėmuose | Apžvalga

Įžvalgos

  • Láisvos sielos Molėtų dailės plenero rėmuose

  • Data: 2012-07-17
    Autorius: Karolis JACHIMAVIČIUS

    Mariaus Danio darbo erdvė ekspresyvi ne tik gimstančiais paveikslais, bet ir kūrybine netvarka – visą savo vidų atidavusios tapybai dažų tūtelės krinta čia pat po kojomis. (Martynos Žilionytės nuotr.)

    Molėtuose krikščionys demokratai ne vieną plytą paklojo. Daugybę metų ten meravo Valentinas Stundys ir dabar Molėtų rajono meras yra krikdemas Stasys Žvinys. Tad man buvo dvigubas malonumas aplankyt tarptautinį tapybos plenerą, vykstantį drauge su Molėtų miesto 625 metų jubiliejaus renginiais. Čia trylika dailininkų visai dekadai okupavo buvusį Molėtų gydytojo Alberto Jauniškio namą, sovietmečiu tapusį NKVD būstine ir teismo rūmais, miesto centre ir ten įrengė dirbtuves. „Apžvalgos“ žvelgėjai ten nukeliavo dieną prieš darbus pateikiant Molėtų visuomenės teismui ir kitokioms recenzijoms.

    Pleneruose dailininkai apsiima sukurti darbą ar kelis per labai apibrėžtą laiką. Šį renginį organizuojanti Molėtų galerijos vedėja Aistė Gabrielė Černiūtė (jai talkino Vilniaus galerijos „RA“ atstovė Rūta Eidukaitytė) savo pusiau skulptūrą, pusiau piešinį, kuriame vaizduojama tarp lapų gulinti pora, atsivežė jau pabaigtą. „Reikia bėgiot paskui menininkus, galvoje sukasi ne tai, ką galiu sukurti, o ką pagaminti vakarienei“, – guodžiasi Aistė.

    Į sieną atremtas sovietmečio reliktas – iškaba, menanti painų ir skaudų gydytojo A. Jauniškio namo likimą – tai NKVD būstinė, tai „Juridinė konsultacija“. (Martynos Žilionytės nuotr.)

    A. Černiūtė po įvairias Molėtų krašto vietas besikilnojantį plenerą organizuoja devintą kartą. „Buvome Dailės akademijoje įpratę prie praktikų: išvažiuoji kur nors ir visą laiką tapai, valgęs tu ar nevalgęs. Kai baigėme mokslus, to labai trūko. Pradėjau sakyti savo direktorei Viktorijai Kazlienei (Molėtų krašto muziejaus direktorė – red. p.), kaip gerai būtų plenerai. 2003 m. startavome Videniškiuose. Penkerius metus plenerai vyko ten. Paskui Skudutišky, Inturkėje…“

    Pernai pleneras tapo tarptautinis. Girsteitiškyje svečiavosi Gruzijos tapytojai. Šiemet pagrindinėje Molėtų gatvėje buvo galima sutikti baltarusius. Kartu su Aiste paskui kitus menininkus prakaituojanti Rūta Eidukaitytė sako, kad pleneras nėra politinis, gruzinų-baltarusių seka yra atsitiktinė. „Pernai buvau plenere Baltarusijoje, kur susipažinau su vietos menininkais, su Irina ir Aleksandru Silvanovičiais ir juos pakviečiau čia“, – pasakoja Rūta.

    Straipsnio autorius Karolis Jachimavičius (kairėje) kalbina dailininką Marių Danį. (Aistės G. Černiūtės nuotrauka)

    Gardino menininkų Silvanovičių darbuose – ryškūs folkloriniai motyvai, įrėžti ar nupiešti pabrėžtinai primityvia senovine maniera. Ant vienos lentutės parašyta „Litva“ – beveik kiekvienas greitai tame paveiksle ras ką atpažinti. Viename iš plenerui tapytų paveikslų dailininkas vaizduoja sodybą, kurioje Vokietijoje gimusi, dabar prie Molėtų gyvenanti Rutha van Calcar priglaudė plenero dalyvius. „Čia šunys, čia arkliai, čia upelis“, – penkių šunų, dviejų arklių ir pulko avių šeimininkės ekologišką ūkį rodo Aleksandras.

    „Saša (vardo Aleksandras trumpinys – red. p.) mėgsta mitus, legendas ir istoriją“, – pasakoja Irina. Ji – galerijos Gardine direktorė, per metus surengia bent porą lenkiškų, porą lietuviškų parodų. Pats Saša, kurio paveikslą namie turi ir meno mėgėjas Gardino meras, pasakoja apie pernai Gardinę surengtą parodą jo seneliams ir proseneliams, dailininkas teigia mėgstąs simbolius ir kad toje parodoje naudojo Vytį. Paklaustas, koks jo mėgstamiausias simbolis, Aleksandras sako: „Neturiu tokio, bet šiandien man aktuali gėlė.“

    Dailininkas iš Baltarusijos Aleksandras Silvanovičius sakėsi mėgstąs mitus ir simboliką. Jis tapo savitu folkloriniu stiliumi ant lentelių. (Martynos Žilionytės nuotr.)

    Mes, didžiąją dalį gyvenimo jau gyvenantys laisvėje, domimės, ar lengva, ar sunku būti dailininku paskutinėje Europos diktatūroje. Panašu, kad dailininkai iš Baltarusijos, paklausti apie politiką, ima kalbėti atsargiai, rinkdami žodžius. „Mūsų labai neliečia, nėra taip, kad jausčiausi nelaisvas. Jeigu kokie labai politiški dalykai… tai pradės klausinėt. Žymūs menininkai gauna ir Šengeno vizas. Piešti vienaip ar kitaip nereikalauja. Sovietų laikas tai būdavo, kad ateina dėdė ir žiūri… Jeigu mūsų prezidentą negražiai nupieši, aišku, visi atkreips dėmesį. Jeigu nelendi į „rimtus“ reikalus, tai laisvai gyveni“, – kalba Silvanovičius.

    Kitas baltarusis, Gardine gimęs Sergiejus Grinievičius dalyvauja įvairiose pasaulio meno mugėse ir turi mecenatą šveicarą, kuris nuperka beveik visus Sergiejaus darbus. Tačiau kol mes vaikštom po buvusią NKVD būstinę („Menininkai labai gerai jaučia tą NVKD dvasią“, – praeidama pro Mariaus Dainio raudonais dažais aptaškytas grindis taria Aistė), Sergiejus yra išvykęs, į mus žvelgia tik konceptualus jo paliktas triptikas: portretas sudėtas iš mėlynų pikselių, per kuriuos išryškėja moters veidas.

    Aleksandro Silvanovičiaus darbuose galima įžvelgti atsispindinčius ne tik jo mėgstamo mitinio pasaulio ženklus, bet ir Molėtų ežerų ribulius. (Martynos Žilionytės nuotr.)

    „Aš darau totalų kičą“, – mūsų lūkesčius bando numušti tai Vilniaus, tai Molėtų rajono gyventojas („Kai išvažiuoju iš Vilniaus visa įtampa dingsta“), plenero dalyvis Aleksandras Vozbinas. „Man buvo užduota tema „Mergaitės ir Joninės“ be jokių šlykštynių. Aš pasistengiau be šlykštynių padaryti“, – taria rodydamas dviejų merginų tarp žiedų paveikslą ir nuogo moters torsą – taip pat tarp žiedų. Plenero kuratorė Aistė dėl nuogybių vėliau kiek krenkštelna: „Juk miesto šventės paroda, labai plačiai auditorijai teks rodyti…“

    Aleksandras dėl nuogybių teisinasi „užsikabinęs“ kurdamas miniatiūras. Išdėlioja jas, vaizduojančias įvairias žmogaus kūno dalis, dažniausiai dengiamas drabužių ir ne.  Mes domimės, ar jam yra skirtumas dirbti namuose ir plenere. Vozbinas sako, kad paprastai jis darbo per savaitę nepadaro. „Yra skirtumas. Turi per tam tikrą laiką labai konkrečiai

    Aleksandras Vozbinas šalia vieno iš savo paveikslų, nutapytų Joninių tema. (Martynos Žilionytės nuotr.)

    pagamint tam tikrą produktą. Turiu užtept dvi drobes čia. Turi susimobilizuoti, o namie ieškai. Gal tos sienos namie mažiau provokuoja… Plenere turi maksimaliai susikoncentruoti ir maksimaliai padaryti. Aš darbo per savaitę nepadarau. Bandau surast kažką naujo, kol mane tas produktas įtikina. Plenere naujienos negali tikėtis… Na, visko būna, bet pats principas, kad turi padaryt tai, iš ko esi atpažįstamas. Negali patirti nesėkmės. Esi užkoduotas ir dirbi tam tikrame kode“, – kalba A. Vozbinas.

    Mariaus Danio impresionistiški Molėtų apylinkių peizažai kaba pirmame aukšte. Jis stebi savo darbus, o į Aistės pristatymą – „tai Lietuvos žvaigždė“ – atsako: „Geriausias Vakarų Europos tapytojas.“ „Jūs tikrai taip manot?“ – klausiam. „Aš ne manau, aš žinau“, – replikuoja Danys.

    (Martynos Žilionytės nuotr.)

    „Tema turėjo būti Molėtų miesto improvizacija, bet visi daugiau palinko tiesiog į improvizaciją. Idėja buvo sušildyti šio pastato istorinį žiaurumą meno kūriniais. Pradėjome kurti, tapyti – viskas atšilo. Tema turėjo būti Molėtų miestas, bet menininkai improvizuoja ir kiekvienas liko savimi, tai ir Marius palinko į gamtą, jos apylinkes apvažinėjo, ežerus, šaltinius“, – pasakoja Aistė Černiūtė.

    Marius, kurio specialybė grafikas, daugybę metų iliustravo knygas, dirbo kompiuterine grafika, laipsniškai perėjo į tapybą. „Tapyba atsiranda nuosekliai, nes spalva – kaip poezija. Mano supratimu, ne forma, o spalva lemia. Aš pasiimu viską, kas geriausia iš visų pusių. O įkvėpimas – kaip apetitas. Atsiranda bevalgant. Taip paveikslai gimsta bedirbant. Reikia daryti ir padarysi“, – tvirtina Marius Danys.

    Klausimą, ar jis sąmoningai laikosi vieno stiliaus, priima ugningai. „Durnas klausimas. Jeigu tu tapytum, tokių klausimų neuždavinėtum. Kiekvienas tapo iš dūšios. Kas laikosi kažkokio stiliaus, tam reikia griovius kasti. Laikosi prisirišęs prie savęs. Tai yra meno mirtis. Jausmo nelieka. Aš galiu apie šitą temą piktai šnekėti. Stilistika susiformuoja instinktyviai. Viskas gamtoj tapyta. Nedažau popieriaus iš nuotraukų“, – kalba Danys.

    Aistės G. Černiūtės darbas pasitiko tik įėjusius į menininkų „okupuotą“ prieštaringos praeities pastatą. (Martynos Žilionytės nuotr.)

    Išgirdęs klausimą, ar šių dienų lietuvių dailė turi išskirtinį bruožą, Danys leidžiasi į apokaliptines nuotaikas. „Man atrodo, kad lietuvių dailė yra naikinama. Visam pasauly individualybės yra naikinamos, viskas eina į kosmopolitizmą. Visi Europos Sąjungos projektai niveliuoja individualią sąmonę. Visi daro tarpdisciplininius menus. Pervažiuosi Vakarų Europą – viskas panašu. Net Baltarusijoje atsiranda panašių dalykų. Ir tai yra remiama, tai yra finansuojama, niveliuojama. Viskas prasideda nuo smulkmenų – nuo makdonaldų, nuo mikimauzų, o paskui eina stambesniu mastu. Jei mąstai, kad viskas yra gerai, plauki pasroviui“, – kraupo Marius, kuris pats yra bandęs daryti tarpdisciplinius menus.

    Kaip Londone, kaip Berlyne, taip ir Molėtuose – visi menininkai bando rasti aukso vidurį tarp atpažįstamumo ir originalumo, kaip Kandinskį citavo Vozbinas, „tarp abstrakcijos ir natūralizmo“. Ieško ir ieškodami kenčia.

  • ATGAL
    Mykolas Romeris – toks tolimas ir savas
    PIRMYN
    Rutha van Calcar: Mene atsispindi visas gyvenimo būdas
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.