Latvijos Nepriklausomybės Deklaracijos diena | Apžvalga

Vieningoji europa

  • Latvijos Nepriklausomybės Deklaracijos diena

  • Data: 2011-05-05
    Autorius: Julius BEINORTAS

    J. Beinortas. (Nuotr. iš asmeninio archyvo)

    1990 metų pavasarį, praėjus pusantrų metų nuo visuomeninių judėjimų – liaudies frontų – susikūrimo Baltijos respublikose, atėjo eiliniai Lietuvos, Estijos ir Latvijos aukščiausiųjų tarybų rinkimai. Lietuvoje pirmasis rinkimų ratas vyko vasario 24 dieną, Estijoje – pora savaičių vėliau, o Latvijoje – mėnesiu vėliau.

    Tai jau nebebuvo įprasti balsavimai, kuriuos liaudžiai periodiškai pateikdavo jos „vairininkas“ – Sovietų Sąjungos komunistų partija. Šį kartą pati kompartija buvo  gana sutrikusi, nes Michailo Gorbačiovo paleistas „perestroikos“ „džinas“ jau 1989 metais siautėjo Kremliaus suvažiavimo rūmuose pirmojo Liaudies deputatų suvažiavimo pavidalu. Nors patekti į Liaudies deputatų suvažiavimą buvo taikytos privilegijos įvairių kūrybinių sąjungų elitui, įvairių kariuomenės rūšių vadovybei, bet buvo išrinkta ir  nemaža Rusijos demokratų. Jau vien akademiko Andrejaus Dimitrijevičiaus Sacharovo vardas ką reiškė! Suvažiavimas davė neįkainojamą  naudą Baltijos respublikų visuomeniniams judėjimams politiškai bręsti. Čia  susiformavo frakcijos – Baltijos deputatų klubas, Demokratinis centras ir kiti parlamentinės veiklos dariniai. Pagaliau, apgalvotai ir taktiškai veikdami, Lietuvos, Latvijos ir Estijos deputatai  pasiekė svarbiausią laimėjimą – Molotovo-Ribentropo paktas suvažiavimo buvo pripažintas  niekiniu nuo jo pasirašymo momento.

    Lietuva tarp Baltijos šalių pirmoji pradėjo „nepriklausomybių paradą“. Pirmasis Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (AT) posėdis  vyko 1990 metų kovo 10 dieną, o Nepriklausomybės atstatymo Aktas priimtas kovo 11-ąją. Estijos AT svarbiausieji sprendimai buvo padaryti kovo 30 dieną, Rygoje susirinkusi Latvijos AT išrinko savo vadovus gegužės 3 d., o Nepriklausomybės Deklaraciją priėmė gegužės 4-ają.

    Dabar vartau senus užrašus, susikaupusius per dešimtmetį dalyvaujant Baltijos Asamblėjos veikloje, devyniasdešimtųjų metų publikacijas. Nors visi siekėme to

     paties tikslo, bet padėtis diktavo skirtingus kiekvienos šalies taktinius sprendimus. Pasaulis sekė Baltijos tautų valstybingumo tapsmą, vertino mūsų žingsnius. Pagaliau, pavadino tai nesmurtinio pasipriešinimo pavyzdžiu.

    Norėčiau pasveikinti kaimynus ir Lietuvoje gyvenančius latvius su jiems taip svarbia Nepriklausomybės  Deklaracijos priėmimo diena, o „Apžvalgos“ skaitytojams priminti to meto politinius įvykius, kurie darė įtaką ir padėčiai Lietuvoje.

    „Balsavimams“ virtus „rinkimais“, atsirado antrasis ratas, liudijantis vykstančią įtemptą agitaciją ir atkaklią kandidatų kovą. Antrojo rato neišvengta ir Latvijoje: per pirmąjį ratą buvo išrinkta 170 iš 201 (tokia buvo  AT sudėtis). Tiesa, antrajame rate buvo išrinkti likusieji, ir lietuviškas nepilnos AT variantas (133 iš 141) nepasikartojo.

    Baltijos kelias Latvijoje.

    Kaip ir pas mus, Latvijos AT konstituciniams pakeitimams atlikti reikėjo gauti dvi trečiąsias  mandatų, tai  sudarė 134 deputatų balsus. Liaudies frontas (lat. Latvijas Tautas fronte; LTF) Aukščiausioje Taryboje turėjo131 mandatą, o pagrindiniai nepriklausomybės priešininkai interfrontininkai (mūsų „Jedinstvos“ atmaina) – 60 mandatų. Taigi, lemiamų sprendimų raktas buvo nepriklausomų deputatų rankose.

    LTF,  kaip ir mūsų „Sąjūdis“, nuosekliai siekė grąžinti Latviją į nepriklausomų valstybių šeimą. Skirtingai nuo „Sąjūdžio“, kur nebuvo narystės, LTF narystė buvo gana griežta.

    Tai lėmė keletas veiksnių.Vienas iš  jų – Latvijos piliečių kongreso įsikūrimas ir jų užimtoji pozicija. Piliečių kongresas, veikdamas visuomeninės organizacijos teisėmis, ėmė registruoti gyventojus, kurie buvo Latvijos piliečiai iki 1940 metų birželio 16-tosios, arba jų palikuonis. Vien iki 1989 metų pabaigos užsiregistravo daugiau kaip 700000 rinkimų teisę turinčių Latvijos piliečių. Latvijos piliečių kongresas, panašiai kaip ir Estijos piliečių kongresas, abejojo būsimosios Aukščiausiosios Tarybos legitimumu, nes ji išrinkta ne tik Latvijos piliečių, bet ir atvykėlių balsais. Esą tokia AT neturėtų teisės keisti šalies Konstitucijos.

     Latvija, kaip ir mūsų šalis, prarado daug savo gyventojų per sovietų vykdytus trėmimus 1941, 1948 ir 1949 metais. Pokario kovose galvas padėjo arba buvo nuteisti ir uždaryti į lagerius daugiau negu 10000 partizanų ir jų rėmėjų. Galinga, karui baigiantis, buvo ir emigracijos į Vakarus banga, nusinešusi daugelį Latvijos kultūros, meno ir mokslo žmonių. Skirtingai nuo lietuvių, daugiausiai pasirinkusių JAV kaip savanoriškos tremties šalį, gausios latvių bendrijos susidarė Švedijoje, Kanadoje ir Australijoje. O iš Rusijos Latvijos žemę masiškai užplūdo Tverės ir Velikije Luki liaudis. Į mano nuostabą, kaip tiek daug svetimšalių priplūdo, latviai ne be humoro atsakydavo: „O kelios geležinkelio šakos jungia Lietuvą su Rusija? Viena? O Latviją – bent trys: į Pskovą, į Smolenską, į Oriolą…“

    Dar iki karo Latvija buvo gerokai labiau industrializuota už Lietuvą – gamino geležinkelio lokomotyvus ir vagonus, surinkinėjo automobilius, statė laivus. O kaip išplėtota buvo radiotechnikos pramonės šaka! Tik vieną – Sovietų Sąjungos – adresą pripažįstantiems atėjūnams labai tiko čia gaminami puikios kokybės maisto produktai, gyvenamųjų namų industrija.

    Sovietų Sąjungos vadai Pabaltijyje geresnio lango į Europą ir surasti negalėjo. Trys dideli uostamiesčiai vos sutalpino karo laivyno bazes, į neužąlančius Baltijos uostus buvo atvestas naftotiekis. Rygoje įsikūrė sovietinės armijos Pasienio apsaugos dalinių vadavietė, čia buvo ir Pabaltijo karinės apygardos štabas, ir aviacijos aukštoji mokykla, rengusi karo lakūnus, ir nesuskaičiuojama daugybė įvairių karinių mokyklų. Visa tai reikalavo ginkluotos jėgos paramos. Latvijos teritorijoje buvo dislokuota nepalyginamai daugiau sovietinės kariuomenės negu Lietuvoje. O pagal sovietinius įstatymus „rinkimų teisė“ buvo „užtikrinama“ pagal karių dislokacijos vietą. Todėl  nežinomas „uniformuotų rinkėjų“ skaičius galėjo bet kada pasikeisti ne vietos gyventojų naudai. Svarbiausiuose Latvijos miestuose latvių liko mažuma, o negailestinga statistika rodė, kad latvių tautybės gyventojų šalyje teliko 57 procentai.

    Latvijos piliečių kongresas tikėjosi, kad pašalinus Molotovo-Ribentropo sandėrio pasekmes, Sovietų Sąjunga išves savo okupacinę armiją. Kaip, beje, to tikėjosi ir mūsiškė Laisvės lyga.

    Latvijos komunistų partija, tiksliau SSKP padalinys Latvijoje, irgi mėgino atrsiskirti nuo Maskvos, bet nesėkmingai. Partijos pirmuoju sekretorium tapo  promaskvietiškai nusiteikęs Alfredas Rubikas, daugumą postų partijoje užėmė rusakalbiai komunistai. Tada prolatviškai nusiteikę komunistai 1990 metų balandžio 14 dieną įregistravo Latvijos nepriklausomą komunistų partiją (LNKP), kuri savo siekius siejo su Latvijos Nepriklausomybės atkūrimu. Kompartijos skilimas buvo pozityvus vien dėl to, kad išaiškėjo, kas atvirai priešinsis Nepriklausomybei, o kas ją palaikys. (Palyginkime Lietuvos kompartijos vadų poziciją Kovo 11-osios išvakarėse: „Esame prieš nepriklausomybės paskelbimą, bet balsuosime „už“).

    Pagrindiniai LTF oponentai buvo „Interfrontas“ ir A. Rubiko partiečiai ir jų palydovai – Karo veteranų sąjunga, deputatų grupė „Sojuz“, Respublikinis streikų komitetas ir kiti.Vėliau jie virto įvairiais „visuomenės gelbėjimo komitetais“.

    Rengdamasis Aukščiausios Tarybos pirmiesiems posėdžiams, LTF organizavo susitikimą Maskvoje su M. Gorbačiovu, Aleksandru Jakovlevu ir kitais aukštais Kremliaus pareigūnais. Į šį susitikimą vyko Dainis Yvanas, Anatolijus Gorbunovas, Ilmaras Bišeris, Mavrikas Vulfsonas, Vilnis Bresis. Latvių delegacija informavo M. Gorbačiovą, kad Latvijos Nepriklausomybės Deklaracija tikrai bus priimta jau pirmuosiuose AT posėdžiuose. Bet mūsų gudrūs kaimynai sutelkė dėmesį į būsimosios SSRS federacijos modelį, kuris kol kas buvo gal tik M. Gorbačiovo galvoje. Liudininkai teigia, kad M. Gorbačiovas tada mestelėjo: „Su jumis tai mes susitarsime, bet ką man su Landsbergiu daryti?“

    Rengdamasis gegužės pradžioje vyksiančiai AT sesijai, LT F surengė labai įspūdingą visų Latvijos savivaldybių tarybų atstovų sueigą Rygoje, Daugavos stadione. Šitoje sueigoje dalyvavo daugiau kaip 8000 įvairių miestų ir rajonų tarybų deputatų (iš 13000). Iki visos Latvijos deputatų suvažiavimo beveik visose savivaldybėse buvo apsvarstyti nepriklausomybės atkūrimo būtinumo, santykių su SSRS raidos, tarnybos sovietinėje armijoje, respublikos ekonominio savarankiškumo klausimai, nors paprastai vietinės tarybos tokių klausimų nesvarsto.

    Žmonių jūra Daugavos krantinėje po Latvijos Nepriklausomybės Deklaracijos paskelbimo.

    Aišku, kad ir viso suvažiavimo  priimti sprendimai buvo palankūs ryžtingam AT žingsniui – remiantis Latvijos 1922 metų Konstitucija, kuri niekada nebuvusi atšaukta, atnaujinti Latvijos valstybingumą.Tarp kitų savivaldybių priimtų rezoliucijų noriu pacituoti Smiltynės miesto deputatų ištarmę: „Baltijos likimas tiesiogiai susietas su Lietuvos likimu. Latvijos tautai tėra tik viena išeitis – į savo nepriklausomybę eiti kartu su Lietuvos ir Estijos tautomis.“

    Jau pirmąją naujosios AT posėdžio dieną buvo išrinkta Tarybos vadovybė. Daug kam netikėtai LTF lyderis Dainis Yvanas kategoriškai atsisakė kandidatuoti į AT pirmininko postą, nors vėliau kartu su Andrejsu Krastiniu sutiko būti pirmininko pavaduotojais.

    Į Aukščiausios Tarybos Pirmininkus LTF iškėlė Anatolijaus Gorbunovo kandidatūrą, o „Interfrontas“ – Anatolijaus Aleksiejevo.

    A. Gorbunovas, profesionalus inžinierius-statybininkas, dirbęs gamyboje, projektavimo institute, bet anksti nuėjęs dirbti partinio darbo Rygos miesto partijos komitete, vėliau, jau Gorbačiovo pertvarkos laikais, buvo vienas iš LKP sekretorių. Be to, Gorbunovas tuo metu buvo ir AT prezidiumo pirmininkas. Jis nebuvo LTF narys, tik apimtas Sovietų Sąjungos pertvarkymo į federaciją idėjos, o ypač pasitikėjo M. Gorbačiovo gera valia. Savo inauguracinėje kalboje jis pabrėžė, kad svarbiausiu naujosios AT uždaviniu laiko Latvijos valstybingumo atkūrimą. Deputatai interfrontininkai taip ilgai kamantinėjoA. Gorbunovą, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas G. Blūmas beviltiškai numojo ranka į reglamentą. Ir tada į pretendentą kreipėsi Juris Cibulis, pedagogas iš Latgalijos. „Mano rinkėjus domina klausimas – ar būsimasis AT pirmininkas yra už Latvijos gyvenimą Rusijos (arba SSRS) viduje, ar nepriklausant Sąjungai ar Rusijai? Taip ar ne?“ Į tai A. Gorbunovas atsakė: „Žinote, aš savo rinkėjams į tokį tiesų klausimą atsakau šitaip: ‚Šiandien nė viena visuomeninė organizacija nekelia klausimo tuoj pat išeiti iš Sąjungos. Šiandien reikia atnaujinti valstybingumą. Šis, atnaujintas kelias, kaip jau sakiau, veda į vertybių Sajungą.“

    Antrasis kandidatas, inžinierius A. Aleksiejevas deputatus mažai domino. Teisybės dėlei, jis kalbėjo latviškai –  maloni išimtis tarp jo rinkėjų.

    Aukščiausiosios  Tarybos balsai pasiskirstė taip: už A. Gorbunovą – 153 , prieš – 43, už A. Aleksiejevą – 20, prieš – 176 balsai.

    Kitą dieną, gegužės 4-ąją, svarbiausias darbotvarkės klausimas, žinoma, buvo Deklaracijos dėl Latvijos Respublikos Nepriklausomybės atnaujinimo priėmimas.

    Deklaracijos priėmimo oponentai darė viską, kad Deklaracija nebūtų priimta, arba mėgino bent užvilkinti procedūras. „Interfronto“ lyderiai tikėjosi per streikus ar net grubiausiu karinės jėgos demonstravimu įbauginti LTF ir Latvijos žmones atsisakyti nepriklausomybės. Maskvos paskelbtoji ekonominė blokada Lietuvai anaiptol nenuteikė Latvijos žmonių raminamai.

    Savo Deklaracijoje Latvijos Aukščiausioji Taryba sumini svarbiausius Latvijos istorijos momentus – 1918 metų lapkričio 18 dieną paskelbtą nepriklausomybę, 1922 m. Steigiamojo – „Satversmes“ – susirinkimo priimtą šalies Konstituciją, vėliau – svetimos okupacinės kariuomenės padiktuotomis sąlygomis įvykdytą valstybingumo panaikinimą ir šalies aneksiją. Nurodoma, kad  Latvijos 1922 m. Konstitucija nuo jos priėmimo nebuvo keičiama ir iki šiol  tebegalioja. Esminis Deklaracijoje yra 5-asis punktas: „Nustatyti Latvijos Respublikos valstybinės valdžios atnaujinimui „de facto“ pereinamąjį laikotarpį, kuris baigiasi Latvijos Respublikos Seimo sušaukimu. Pereinamuoju laikotarpiu aukščiausiąją valdžią Latvijoje realizuoja Latvijos Respublikos Aukščiausioji Taryba.“

    Balsavimas dėl Deklaracijos buvo vardinis ir užtruko ilgokai. Balsų skaičiavimo komisijos pirmininkui skaitant ilgą deputatų sąrašą, už AT rūmų Jekabo aikštėje susirinkę žmonės įsitempę laukė lemiamo balsavimo rezultatų. Pro atvirus Seimo langus susirinkusiems aikštėje gerai girdėjosi skaitančiojo balsas, o salėje – pritarimo šūksniai ir nusivylimo atodūsiai. Už Deklaracijos priėmimą balsavo 138 deputatai, susilaikė vienas – stačiatikių šventikas A. Zotovas. 57 deputatai – daugiausia kariškiai ir kompartijos pareigūnai, išrinkti Rygos ir Daugpilio  miestuose – balsavime nedalyvavo.

    Šitame Latvijos AT posėdyje dalyvavo ir Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis. Po posėdžio į žurnalistų klausimą, ko, jo nuomone, pritrūko Latvijos parlamentarams, profesorius šypsodamasis atsakė: „Drąsos.“ Mat Lietuvos priimtas Nepriklausomybės Aktas užsienio  žiniasklaidos priemonėse sukėlė sprogusios bombos įspūdį, nes valstybės „suverenių galių atstatymas“ pradėtas nedelsiant. O Estijos ir Latvijos parlamentų priimtos išlygos – neapibrėžti pereinamieji laikotarpiai – jau buvo traktuojami kaip liaudies frontų  atsitraukimas. Visi suprato, kad „išsišokėlę“ Lietuvą Maskva dabar galės spausti daug labiau. Nuoseklūs ir ryžtingi kaimynų žingsniai būtų palengvinę ir Lietuvos, kenčiančios nuo blokados, padėtį.

    Praėjo jau du dešimtmečiai, ir bendro likimo Baltijos tautos gali pasidžiaugti palankiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis, nors, atrodytų, bendradarbiavimas ekonomikos srityje pernelyg užgožia bendrus kultūros dalykus. Ypač dėl to, kad kartu su „broliukais“ esame atsakingi už tinkamą baltų kultūros pristatymą Europoje. Mums derėtų daugiau bendrauti kultūros, švietimo srityse, bent fakultatyviai mokytis vieniems kitų kalbą. Yra nemažai sričių, kur mes nuo kaimynų atsiliekame, bet „šlėktiškas“ pasipūtimas mums neleidžia to pripažinti.

    Baltijos Asamblėjos dalyviai, 1990 m.

     Nuotraukų šaltinis – leidinys “The Baltic way to freedom (Non violent struggle of the Baltic States in globalcontext)” / Latvijos Inteligentų Asociacija. Ryga, 2005.

  • ATGAL
    ES durys veriasi Kroatijai
    PIRMYN
    Europa ruošiasi atominių monstrų kaimynystei
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.