Latvijos prezidentai | Apžvalga

Įžvalgos

  • Latvijos prezidentai

  • Temos: Istorija
    Data: 2011-07-26
    Autorius: Julius Beinortas

    Ryga (Vaidos Stundytės nuotr.)

    Šiais metais atsitiko neeilinis įvykis mūsų kaimynų politiniame gyvenime: kadenciją bebaigiantis Latvijos valstybės prezidentas Valdis Zatleras nurodė surengti šalyje visuotinį referendumą dėl pasitikėjimo Seimu (latv. Saeima). Jeigu referendume rinkėjai pasisakytų „už“ – Seimas turėtų būti paleistas. Per visą šalies Konstitucijos (latv. Satversme) galiojimo istoriją prezidentas pirmą kartą ėmėsi kraštutinių veiksmų Seimo atžvilgiu. Vis dėlto ne apie Latvijos Seimą ir jo problemas šis straipsnis. Įvykiai  kaimyninėje šalyje paskatino „Apžvalgą“ pasigilinti į Latvijos prezidentų istoriją – nuo tarpukario iki šių dienų.

    Pirmuoju Latvijos valstybės prezidentu buvo išrinktas autoritetingas ir veiklus visuomenės veikėjas, teisininkas Janis Čakstė. Jis gimė 1859 metais Žiemgaloje, Lielsesavos valsčiuje, ūkininkų šeimoje. Mokėsi Mintaujos (dabar Jelgavos) gimnazijoje. 1882 m. įstojo į Maskvos universitetą, studijavo teisę. Jau gimnazijoje J. Čakstė įsitraukė į latvių moksleivių tautinį veikimą, o universitete susipažino su iškiliausiu latvių tautinio atgimimo veikėju Krišjaniu Valdemaru, kuris jaunajam studentui turėjo lemiamos įtakos.

    J. Čakstė subūrė latvių studentų draugiją, kuriai vadovavo iki universiteto baigimo. Baigęs aukštuosius mokslus Čakstė grįžo į Mintaują ir užsiėmė advokato praktika, nepamiršdamas kultūrinio darbo – 1895 metais Mintaujoje surengiama tautinė dainų šventė.

    Janis Čakstė (Suomen Kuvalehti 19/1926)

    Advokato darbas suartina Čakstę su ūkininkais, ypač mažažemiais, nes stambieji ūkininkai daugiausia buvo vokiečių baronai arba iš carinės valdžios dvarus gavę aukšti valdininkai ir kariškiai. J. Čakstė organizavo Kuršo ir Žiemgalos mažažemių ūkininkų konferenciją, kurioje buvo atskleistos dvarininkams taikomos įvairiausios privilegijos, dėl kurių kilo nepasitenkinimas, išaugęs į 1905–1906 m. revoliuciją. Čakstė įsigijo laikraštį „Tėvynė“ ir gynė jame valstiečių teises prieš dvarininkus. Drauge su kitais bendraminčiais J. Čakstė parengė Latvijos autonomijos programą. 1906 m. J. Čakstė buvo išrinktas į Rusijos valstybės Dūmą, kuri dėl nesutaikomo revoliucingumo netrukus buvo paleista. J. Čakstė, kaip pasirašęs anticarinį Vyborgo atsišaukimą, buvo net įkalintas, jam uždrausta dalyvauti visuomeninėje veikloje. Būsimasis prezidentas persikėlė į universitetinį estų miestą Tartu, kur jį užklupo karas. Latvijos teritorija atsidūrė abiejose fronto pusėse: vakarinę dalį – Kuršą – užėmė vokiečių kariuomenė, o Vidžemėje ir Latgalijoje šeimininkavo rusai. Rusija evakuavo beveik visas pramonės įmones kartu su darbininkais į Rusijos gilumą. Ten atsidūrė ir mokyklos, ir negausi inteligentija.

    Kaip ir Lietuvoje, Peterburge įsikūrė Latvijos karo pabėgėlių šelpimo komitetas, buvo užsimota vykti į JAV rinkti aukų, bet tam sutrukdė Rusijoje prasidėjusi 1917 m. vasario revoliucija. Latvių inteligentai būrėsi Peterburge, ten sudarė latvių Tautos Tarybą. Tautos Tarybos pirmininku buvo išrinktas Janis Lakstė. Mūsų Vasario 16-osios signatarų ir latvių Tautos Tarybos taktikos esminis skirtumas yra tas, kad lietuviai orientavosi į Vokietiją, siekė jos paramos, o latviai ieškojo atramos Londone ir Paryžiuje. J. Čakstė vadovavo latvių delegacijai Paryžiaus taikos konferencijoje, kur Latvija, vos tik paskelbusi apie savo valstybės susikūrimą, Antantės valstybių buvo palankiau sutikta negu Lietuva. Ir tai visiškai suprantama – Lenkija, kurią labai rėmė Prancūzija, Latvijai pretenzijų neturėjo, o Lietuvai be paliovos nuodijo gyvenimą, imitavo želigovskininkų sukilimą, rengė „peoviakų“ pučus.

    J. Čakstė, kaip Tautos Tarybos pirmininkas, ne tik reprezentavo šalį, bet ir buvo Latvijos savanorių kariuomenės vyriausiasis vadas, taigi jam teko organizuoti savanorius Nepriklausomybei ginti.

    1920 m. jis pirmininkavo Steigiamajam Seimui, o po dvejų metų, jau patvirtinus Latvijos Konstituciją (1922 lapkričio 27 d.), beveik vienbalsiai J. Čakstė buvo išrinktas pirmuoju Latvijos valstybės prezidentu trejų metų laikotarpiui. 1925 m. Antrasis Seimas perrinko J. Čakstę dar vienai prezidento kadencijai. Deja, antrosios kadencijos jam buvo lemta ištarnauti tik pusę – 1927 kovo mėnesį prezidentas mirė.

    Kad ir sunkiomis sąlygomis, J.Čakstė Rygoje įkūrė Latvijos valstybinį universitetą, nes iki tol Latvija universiteto neturėjo. 1922–1927 m. prezidentaudamas savo dideliu taktu ir teisingumu, nešališkumu Janis Čakstė sukūrė valstybės prezidento autoritetą ir tradicijas.

    Gustavas Zemgalis (The Latvian Vikipedia nuotr.)

    Antrasis Latvijos prezidentas – Gustavas Zemgalis (Gustavs Zemgals), J. Čakstės bendražygis, buvęs jo pavaduotoju dar Tautos Taryboje, vėliau išrinktas į Steigiamąjį Seimą. Beje, G. Zemgalis pirmininkavo iškilmingam1918 m. lapkričio 18- osios posėdžiui Rygoje, Valstybės teatre, kai buvo paskelbtas Latvijos Nepriklausomybės Aktas, nes J. Čakstė tada nespėjo sugrįžti iš užsienio.

    G. Zemgalis, kaip ir J. Čakstė, gimė Žiemgaloje, Džūkstės valsčiuje, netoli Dobelės. Amatininkų sūnus, pradinį išsilavinimą gavęs iš tėvų, toliau mokėsi Rygos Nikolajaus gimnazijoje, vėliau studijavo teisės mokslus Maskvos universitete. Jaunasis Gustavas savanoriu buvo įstojęs į Rusijos kariuomenę, bet neilgam. Tačiau jis nebuvo pamirštas prasidėjus rusų–japonų karui – kaip rezervistas mobilizuotas ir išsiųstas į Tolimuosius Rytus, į frontą. G. Zemgalis neišvengė mobilizacijos ir prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Iš Tartu, kur tuo metu jis dirbo teisininku, su pėstininkų pulku buvo išsiųstas į Suomiją. Iš karo jam pavyko ištrūkti tik po Rusijos vasario revoliucijos, bet jau turint kapitono laipsnį.

    Politinėje veikloje G. Zemgalis pasireiškė tik ką sugrįžęs iš japonų karo. Kartu su bendraminčiais A. Bergu ir A. Deglavu įkūrė Demokratų partiją, vėliau pavadintą Demokratinio centro partija. Tai nebuvo gausi politinė jėga, taigi jis ieškojo bendradarbiavimo galimybės tiek su kairesne socialdemokratų partija, tiek ir su konservatyvia žemdirbių sąjunga.

    1917 m. grįžęs į Rygą kurį laiką buvo vicemeru, Vidžemės laikinosios vyriausybės vadovo pavaduotoju, bet jam svarbiausias darbas buvo Latvijos Tautos Taryboje, rengiantis skelbti valstybės nepriklausomybę.

    Į paskelbtąją Latvijos nepriklausomybę ginklu kėsinosi ne tik iš Rusijos plūstantys P. Stučkos vedami bolševikai, bet ir vokiečių generolo van der Golco „geležinė divizija“, kuri, ypač Kuržemėje, buvo palaikoma stambiųjų dvarininkų – baronų. Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, atsirado caro generolas: Bermontas Avalovas, pretenduojantis į Kuržemės gubernijos hercogus. Vokiečių baronų statytinis latvių protestantų pastorius A. Niedrė pasiskelbė Latvijos laikinosios vyriausybės vadovu.

    Negausios ir menkai ginkluotos Latvijos savanorių pajėgos traukėsi Liepojos link, o įkandin sekė bolševikų pulkai. Juos sulaikyti pavyko tik prie Ventos upės. Vis dėlto Latvijai į pagalbą atėjo estų ir suomių savanoriai, nes iš Estijos bolševikų daliniai jau buvo išstumti. Lenkijos kariuomenė išstūmė bolševikus už Daugpilio, o Lietuvos savanoriai – už Dauguvos. Rimtai pagelbėjo ir Anglijos vyriausybė, atsiųsdama keletą karo laivų į Rygos uostą, tuo nubraukdama vokiečių pastangas išlaikyti Niedrės „vyriausybę“.

    Po J. Čakstės mirties tapęs valstybės prezidentu, G. Zemgalis anaiptol nevaržė Seimo: retai kada grąžindavo įstatymus persvarstyti. Užtat net keletą kartų skelbė amnestiją, paleisdamas kalinius arba bent sutrumpindamas jų bausmės laiką.

    Albertas Kviesis (The Latvian Vikipedia nuotr.)

    Trečiasis Latvijos valstybės prezidentas taip pat buvo teisininkas. Tiesa, Albertas Kviesis, baigęs Mintaujos gimnaziją, studijavo ne Maskvos, kaip abu jo pirmtakai, bet Tartu (tuomet vadinosi Dorpato) universitete. Čia įgyta teisininko kvalifikacija Kviesiui padėjo užimti įvairius visuomeninius ir valstybinius postus.

    A. Kviesis gimė 1881metais Žiemgaloje, Tervetėje, valsčiaus raštininko šeimoje. Baigęs universitetą, jis grįžo į Mintaują, vertėsi advokato praktika, dalyvavo visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje. 1917 m. įstojo į Latvijos žemdirbių sąjungą, tuomet stipriausią politinę partiją, per ją buvo išrinktas į Tautos Tarybą. 1920 metais A. Kviesis buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą, o vėliau buvo dar dviejų seimų nariu. Seime pirmininkavo Juridiniam komitetui, vėliau ėjo Seimo pirmininko pavaduotojo pareigas. Nuo 1923 iki 1930 metų buvo Latvijos teismo rūmų pirmininkas.

    1930 m. pasibaigus prezidento G. Zemgalio įgaliojimų laikui ir jam nebesutikus kelti savo kandidatūros kitai kadencijai, Žemdirbių sąjunga iškėlė Alberto Kviesio kandidatūrą prezidento rinkimuose. Jo oponentas buvo socialdemokratas P. Kalninšas, bet Seime po trijų ratų balsavimo buvo pasirinktas A. Kviesis.

    Prezidentas A. Kviesis beveik visai nesikišo į Seimo darbą, tačiau tvirtai laikėsi partinio nešališkumo principo. Galbūt tokiai „demokratijai be ribų“ ir tiko garsusis Vinstono Čerčilio apibrėžimas, bet Latvijoje po trisdešimtųjų metų iki politinio stabilumo buvo labai toli.

    Prezidentas globojo muziką, teatrą, dainų šventes. Jubiliejinėje 1933 metų dainų šventėje ėjo garbingas šventės globėjo pareigas. Nors tuomet valstybių vadovų vizitai nebuvo dažni, A. Kviesis pirmojo savo vizito išvyko į Estiją, į jos jubiliejinę dainų šventę.

    1934 metais tuometis Latvijos Ministras Pirmininkas (latviai vadina Ministru Prezidents) Karlis Ulmanis, kariuomenės vado J. Balodžio remiamas, ryžosi paleisti Seimą, sustabdyti Konstitucijos veikimą ir valstybės valdymą perduoti ministrų kabinetui. Nors prezidentas A. Kviesis ir premjeras K. Ulmanis buvo tos pačios politinės partijos – Žemdirbių sąjungos – nariai, apie Ulmanio „žygį“ A. Kviesis sužinojo gegužės 15-osios perversmo naktį iš paties „kaltininko“, kai premjeras pirmą valandą nakties atvyko į Rygos citadelę susitikti su prezidentu. (Rygos tvirtovėje prezidentūros rezidencija yra ir dabar). Bet A. Kviesis neatsisakė prezidento pareigų, net ir protesto vardan, skirtingai negu mūsų prezidentas K. Grinius. Prezidento poste A. Kviesis sulaukė savo antrosios kadencijos pabaigos 1936 metais. Jis vadovavo ilgokai statyto Laisvės paminklo atidengimo iškilmėms Rygoje 1935 metais.

    Išbuvęs prezidento poste dvi kadencijas, A. Kviesis grįžo prie teisininko praktikos, o 1940 metais, sovietinei kariuomenei užėmus Latviją, gyveno nedideliame savo ūkyje netoli Tukumo. Kviesis sužinojo, kad jo šeima įtraukta į tremiamųjų sąrašus, todėl iš namų pasitraukė ir slapstėsi miško sargo namelyje netoli Tervetės.

    Nacių okupacijos metais 1943–1944 Kviesis tarnavo latvių savivaldoje. Karui baigiantis, buvęs prezidentas su šeima norėjo pasitraukti į Vokietiją, bet laivui dar Rygos uoste būnant A. Kviesį ištiko širdies smūgis ir jis mirė.

    Albertas Kviesis palaidotas Rygos kapinėse.

    Didingo laisvės paminklo Rygoje Motina į viršų kelia tris žvaigždes. Tos žvaigždės simbolizuoja tris svarbiausias Latvijos etnines dalis: Kuržemę, Vidžemę ir Latgalą. Ilgus amžius Latvijos istorijoje šios žemės buvo išskirtos, svetimųjų valdomos. Nors jose buvo kalbama ta pačia kalba, latviško etnoso nebuvo, nes nebuvo vienos latvių tautos, nebuvo ir Latvijos valstybingumo.

    XIX amžiaus antroje pusėje ir tautinės 1905 metų revoliucijos metu Latvijos atgimimo šaukliai kėlė latvių tautinio tapatumo ir autonomijos arba valstybingumo klausimus. 1905 metais tautiniai reikalavimai Latvijoje susiliejo su demokratiniais ir socialiniais siekiais visoje Rusijos imperijoje.

    Iš tiesų, be šių trijų baltiškųjų etninių dalių, yra dar Žiemgala – prie Lietuvos sienos prigludęs regionas, jungiantis Kuršą vakaruose, Latgalą rytuose, o per Mintaujos žemę pasiekiantis Vidžemę. Ir nors ketvirtosios žvaigždės Latvijos Motinos vainike nėra, bet likimas lėmė, kad visi keturi tarpukario Latvijos valstybės prezidentai buvo kilę iš Žiemgalos.

    Karlis Ulmanis (www.wikipedia.org)

    Ketvirtasis Latvijos prezidentas Karlis Ulmanis buvo Žiemgalos ūkininko sūnus. Jis gimė netoli Dobelės, Beržės valsčiuje 1877 metais. Iš pradžių jis mokėsi Mintaujoje, kur baigė gimnaziją ir ėmė dirbti pienininkystės kooperatyve. 1902 m. K. Ulmanis įstojo į Ciuricho technologijos institutą, studijavo žemės ūkio fakultete. Po metų jis įstoja į Leipcigo žemės ūkio universitetą. 1905-aisiais K. Ulmanis grįžta į Latviją, dirba Valmieroje, leidžia laikraštį, dalyvauja revoliuciniuose įvykiuose. Vengdamas caro valdžios persekiojimo, K. Ulmanis išvažiuoja į JAV . Ten jis studijuoja Nebraskos universitete, vėliau Hjustone. Amerikoje K. Ulmanis užtruko šešerius metus. Per tą laiką baigė universitetą ir pradėjo pienininkystės verslą.

    1913 metais, sužinojęs, kad jis – 1905 metų įvykių dalyvis – nebebus persekiojamas, sugrįžo į Latviją, redagavo laikraštį „Žemė“, dirbo Valmieros žemės ūkio kooperatyvuose.

    1917 metais įsisteigė Latvijos žemdirbių sąjunga. K. Ulmanis išrenkamas šios partijos pirmininku ir jai vadovauja iki 1934 metų.

    1918 metais susikuria latvių Tautos Taryba, kurioje dalyvauja ir būsimasis prezidentas K. Ulmanis. Nepriklausomybės Akto paskelbimo išvakarėse (1918 11 17) Tautos Taryba išrenka K. Ulmanį Laikinosios vyriausybės Ministru Pirmininku. Paskelbus nepriklausomybę ministrų kabinetui teko spręsti virtinę sudėtingų uždavinių. Šalyje trūko maisto produktų, vyko sunkios kovos su bolševikais, vėliau bermontininkais, reikėjo finansinės paramos iš užsienio.

    1920 metais K.Ulmanis išrenkamas į Steigiamąjį Seimą, tampa vienu aktyviausiu jo nariu. Nuo nepriklausomybės paskelbimo iki 1933 metų Latvijoje pasikeitė 19 ministrų kabinetų. Aštuoniems jų vadovavo K. Ulmanis. Todėl tarpukario Latvijos politinis gyvenimas be K. Ulmanio būtų tiesiog nepilnas. „Karlis Ulmanis turi neišsenkamos energijos ir optimizmo, – rašė jo amžininkas, politikas ir publicistas Karlis Skalbė, – bet turi ir paviršutiniškumo.“

    Kai 1931 metais K. Ulmanį Seimas dar kartą patvirtino premjeru, jis ėmė rengti Satversmės pakeitimo projektą, siūlydamas sustiprinti vykdomosios valdžios galias. Bet Seimas jo pasiūlymą atmetė. Tada K. Ulmanis, remiamas aizsargų (šaulių) ir kariuomenės, ryžtasi perversmui. K. Ulmanis sustabdė Seimo ir partijų veiklą, įvedė šalyje nepaprastąją padėtį, uždarė partijų laikraščius, sustabdė profesinių sąjungų, įvairių prokomunistinių draugijų veikimą. Jis neįvedė vienos partijos diktatūros, kaip tai buvo Lietuvoje ar Estijoje, bet rėmėsi valstybės tarnybų, policijos ir armijos palaikymu ir stipria ideologine kontrole.

    Po ekonominės krizės Latvijos ekonomika sparčiai kilo. Nacionalinio kredito banko įsteigimas, vegetuojančių įmonių nacionalizavimas, tautinės švietimo sistemos sukūrimas – svarbiausios reformos. Parama latviškoms eksporto įmonėms leido turėti augantį BVP. K Ulmanis buvo labai populiarus šalyje, ypač tarp ūkininkų. Latvija per savo nepriklausomybės laikotarpį pasiekė aukštą ekonominį lygį, labai pakilo išsimokslinimo lygis, kultūra. Valdžios biurokratija pačia geriausia prasme kontroliavo prekybą ir transportą.

    Po 1936 metų, kai pasibaigė prezidento A. Kviesio kadencija, K. Ulmanis prisiėmė tiek valstybės prezidento, tiek ir ministrų prezidento pareigas. Be to, ministrų kabinete dažnai buvo vakuojančių vietų – pats prezidentas ėmėsi valdyti dvi-tris ministerijas. Dėl to nukentėdavo tam tikros šalies raiškos sritys, pvz., užsienio politika.

    Kitaip nei Lietuvoje, Latvijos nežlugdė nei Lenkijos, nei Vokietijos ultimatumai, nei Sovietų Sąjungos padiktuotas Vilniaus krašto „sugrąžinimas“ mainais už Raudonosios armijos bazes. 1939 metais Maskva tiesioginių pretenzijų Latvijai suformuluoti negalėjo, bet K. Ulmanis Maskvos ultimatumą priėmė kaip neišvengiamybę. Galiausiai, kai 1940 metų birželį sovietų kariuomenė visiškai okupavo Latviją, prezidentas kreipėsi į tautą sakydamas, kad priešintis neverta: „Aš pasilieku savo vietoje ir jūs likite savose.“

    Netrukus Maskvos emisarui Višinskiui K. Ulmanio paslaugų nebereikėjo – jis perdavė valstybės vadovo pareigas „kvislingui“ A. Kirhenšteinui. Vietoj pažado leisti jam išvykti į Šveicariją Ulmanis atsidūrė Stavropolio srities kalėjime. Žinoma tik, kad jį varinėjo po Vorošilovsko, Baku ir Machačkalos kalėjimus, o 1942 metais K. Ulmanis mirė anapus Kaspijos – Krasnovodsko kalėjime.

    Dabartinė Latvijos valdžia su Turkmėnija susitarė dar šiemet pastatyti Turkmėnbaši (buv. Krasnovodskas) paminklą prezidentui – kaliniui. Bet štai staiga atsirado „liudijimas“ ir „liudininkas“: neva K. Ulmanis buvęs atvežtas į Gruziją ir palaidotas Gorio miesto kapinėse. Tik ar sužinosime tiesą?

    Guntis Ulmanis (Latvijos Seimo kanceliarijos nuotr.)

    Guntis Ulmanis „tarybinės liaudies“ priešu tapo vos dvejų metukų: jo šeima 1941 m. buvo ištremta į Sibirą, Krasnojarsko kraštą. Bet 1946 metais jiems buvo leista sugrįžti į Latviją, tik ne į Rygą, kur Guntis buvo gimęs, bet į Kuldygą. Motina atvežė sūnų į Jūrmalą pas gimines mokytis ir net užrašė kita pavarde – Rumpytis, pagal savo naujos santuokos pavardę. Tačiau Guntis, dar būdamas moksleivis, savo pavardę susigrąžino.

    1963 metais G. Ulmanis baigė Rygos universitetą ir įgijo ekonomisto specialybę. Netrukus jis buvo pašauktas dvejiems metams į karinę tarnybą. G. Ulmanis dirbo daugiausia įvairiose statybos įmonėse, vėliau dėstė ekonomiką Rygos politechnikos institute.

    G. Ulmanis nuo 1965 iki 1989 metų buvo TSKP narys, o 1992 m įstojo į kadaise savo dėdės Karlio Ulmanio įkurtą Latvijos žemdirbių sąjungą. Ši partija, kad ir nebebūdama tokia įtakinga kaip prieš karą, 1993 metais Seime pasiūlė G. Ulmanį rinkti valstybės prezidentu.1996 metais G. Ulmanis buvo išrinktas ir antrajai kadencijai.

    Prezidentas buvo aktyvus: ne kartą yra šaukęs Seimą neeiliniams posėdžiams, grąžinęs persvarstyti bent 12 įstatymų, kartais dalyvaudavo Baltijos Asamblėjos darbe. G. Ulmanio prezidentavimo laikotarpiu Latviją aplankė popiežius Jonas Paulius II , JAV prezidentas Bilas Klintonas, nemaža Europos valstybių vadovų. 1998 metais G. Ulmanis Vašingtone, Baltuosiuose rūmuose, kartu su kitais Baltijos šalių vadovais pasirašė Partnerystės su JAV sutartį, kuri buvo narystės NA TO preliudija.

    Vaira Vykė-Freiberga (Agência Brasil Roosewelt Pinheiro/ABr nuotr.)

    Šeštoji Latvijos Respublikos prezidentė buvo moteris – Vaira Vykė-Freiberga, psichologijos mokslų daktarė, poliglotė, neskaitant gimtosios, kalbanti bent šešiomis svarbiausiomis Europos tautų kalbomis.

    V. Vykė gimė 1937 metais Rygoje. Jos tėvas buvo jūrininkas. Karui baigiantis, 1944 metais šeima emigravo į Vokietiją, gyveno pabėgėlių stovyklose. Per padalytos Vokietijos prancūzų sektorių išvažiavo į Maroką, vėliau persikėlė į Kanadą. V. Vykė mokėsi Kasablankos universitete, vėliau Toronto universitete studijavo psichologiją ir apgynė daktaro disertaciją, dėstytojavo.

    V. Vykė ne tik aktyviai dalyvavo latvių išeivių veikloje, bet ir studijavo latvių dainas, folklorą. 1998-aisiais V. Vykė-Freiberga sugrįžo į Rygą, ėmė vadovauti Latvių institutui. Tuo metu jau buvo pataisyta Satversmės norma: tiek Seimo, tiek prezidento įgaliojimų laikas buvo nustatytas nebe trejus, bet ketverius metus.

    1999 metais Vaira Vykė-Freiberga Seimo buvo išrinkta pirmajai, o po ketverių metų, 2003-siais, ir antrajai kadencijai. Tad V. Vykė-Freiberga kol kas yra ilgiausiai – 8 metus – savo šalį valdžiusi prezidentė.

    Įvertinant tai, kad iki tol politinės partijos, sudarančios Seimą, paprastai įvairių koalicinių susitarimų pagrindu rinkdavo prezidentą iš savųjų, nepartinės latvių išeivių atstovės išrinkimas parodė aukštą jos asmens pripažinimą. Pripažinimas dar labiau sustiprėjo, kai baigusią kadenciją politikę Europos Sąjungos lyderiai kvietė kelti savo kandidatūrą į Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinio Sekretoriaus postą.

    V. Vykė-Freiberga neapsiribojo vien tiesioginėmis pareigomis, bet organizavo įvairias tarptautines konferencijas politikos ir kultūros klausimais. Jos kompetencija, politinis temperamentas, kasdienis darbas, sugebėjimas galvoti apie Latvijos reikalus ir tarptautiniu požiūriu – globaliai – padarė V. Vykę Freibergą viena iškiliausių mūsų laiko politikių pasaulyje.

    Jos prezidentavimo metu Latvija buvo priimta į NA TO (2002 metais ), o 2004 metais Romoje prezidentė pasirašė naująją Europos Sąjungos sutartį, patvirtinančią Latvijos prisijungimą prie Europos Bendrijos.

    Valdis Zatleras (www.georgewbush-whitehouse.archives.gov Eric Draper nuotr.)

    Renkant septintąjį prezidentą, Seimo politinės partijos jau buvo susitaikiusios su mintimi, kad teks rinkti nepartinį asmenį, juo labiau kad prezidentu tapęs asmuo turi sustabdyti narystę partijoje. Keturios dešiniosios partijos nusižiūrėjo Valdį Zatlerą (Valdis Zatlers) – iškilų mediką, Traumatologijos ir ortopedijos klinikų vyriausiąjį gydytoją.

    V. Zatleras gimė Rygoje. 1955 metais Rygoje baigė 50- tąją vidurinę mokyklą, o 1979-aisiais Rygos medicinos universitetą. Jaunam gydytojui teko ne iš nuogirdų pažinti branduolinės katastrofos padarinius, nes priverstine tvarka buvo pasiųstas į Černobilį.

    V. Zatleras anaiptol nebuvo apolitiškas žmogus. Liaudies fronto laikais jis buvo išrinktas į Liaudies fronto dūmą, buvo vienas iš Latvijos gydytojų sąjungos įkūrimo iniciatorių. Prasivėrus Sovietų Sąjungos sienoms, V. Zatleras 1990–1991 metais gavo galimybę stažuotis Jeilio ir Sirakūzų universitetuose, JAV . V. Zatleras įgijo daug profesinės patirties ir pasitikėjimo savo jėgomis dalyvaudamas tarptautiniuose simpoziumuose ir kongresuose. Skaitė paskaitas Suomijoje, Lietuvoje, Vengrijoje, Rusijoje. Yra Tarptautinės artroskopijos ir sporto medicinos asociacijos tikrasis narys.

    Prezidentu V. Zatlerą Seimas išrinko 2007 metais. Latvijoje, kurią užsieniečiai vadino vienu iš „Baltijos tigrų“, netrukus pradėjo reikštis ūkio stagnacija, peraugusi į gilią krizę. Vyriausybė turėjo prašyti Tarptautinio valiutos fondo paskolų, įšaldyti pensijas, mažinti valstybės tarnautojų atlyginimus, stabdyti daug kultūros ir ir ūkio plėtros projektų dėl lėšų stokos. Padažnėjo ES vadovų susitikimai, buvo ieškoma finansinių galimybių gelbėti nuo bankroto euro zonos šalis: Graikiją, Airiją, Portugaliją. Apie Latviją niekas „netupinėjo“ – ji ne euro klubo žaidėja, kad ir didžiausią ūkio recesijos gelmę pasiekusi.

    Andris Berzinis (Latvijos Seimo kanceliarijos nuotr.)

    Matyt V. Zatleras gana gerai išanalizavo padėtį šalyje, kad kreipdamasis į tautą galėtų pasakyti: „Vieną kartą mums būtina padėti tašką tam, kad visas mūsų sunkiu darbu pelnytas turtas neatsidurtų ofšorinių firmų sąskaitose. Vadovaudamasis Satversmės 48-tu straipsniu, inicijuoju Seimo paleidimą.“

    V. Zatlero įgaliojimai baigiasi liepos 7 dieną. Tada prasideda naujai išrinkto valstybės prezidento Andrio Berzinio kadencija. Referendumas, ar rinkėjai pasitiki Seimu, numatytas liepos 29 dieną. Taigi, naujasis prezidentas A.Berzinis dar galėtų savo dekretu atšaukti „zatlerišką“ užkeikimą, bet pažadėjo to nedaryti.

    O rugsėjo pabaigoje susirinkęs galbūt naujai išrinktas Seimas – kas žino, koks jis bus – ar neatgręš nepasitikėjimo prezidentu – aštuntuoju Latvijos istorijoje – A. Berziniu?

  • ATGAL
    Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė: neketinu leisti gyvenimo valydama bolševikų batus
    PIRMYN
    Kauniečiai kyla prieš "Gazpromo" monopolį
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.