Latviški avinėliai ir energetinė nepriklausomybė | Apžvalga

Įžvalgos

  • Latviški avinėliai ir energetinė nepriklausomybė

  • Temos: Kaimynai
    Data: 2012-01-12
    Autorius: Neringa Lašienė

    Danos Augulės piešinys

    Gruodžio pradžioje visi trys Baltijos šalių premjerai susitiko Visagine. Be kitų dalykų, buvo aptartas ir visoms Baltijos šalims itin svarbus sinchroninio Baltijos šalių prisijungimo prie Vakarų Europos elektros tinklų klausimas. „Kuriama bendra Baltijos valstybių elektros rinka, tiesiamos elektros jungtys į Lenkiją, į Suomiją per Estiją ir į Švediją. Tai, kad Europos Sąjungoje atsirado bendroji energetikos politika, pasiekta trijų Baltijos valstybių ir kaimyninės Lenkijos pastangomis“, – sakė Lietuvos premjeras Andrius Kubilius.

    Bendroji energetikos politika?.. Po Latvijos ūkio ministro Danielio Pavlučio pareiškimo Briuselyje, kad Latvija nesiekia atsijungti nuo Rusijos energetikos sistemos, nes ten jai būsią saugiau?.. Latvijos ministras pirmininkas Valdis Dombrovskis Visagine kalbėjo aptakiai: „Žinoma, mes taip pat aptarėme sinchronizavimo klausimą, nors tai iš esmės nėra projektas, tai procedūra arba politinis sprendimas. Mes tiksliai norime žinoti, ko reikės projektui, nes tai turi poveikį regiono energijos srautams, tai turi techninį, finansinį poveikį ir, žinoma, imdamiesi šio projekto, norime priimti neoficialų sprendimą, įskaitant finansinį ir techninį poveikį.“ Pasak Latvijos premjero, reikia prašyti Europos Komisijos, kad būtų tiksliau išnagrinėta techninė projekto pusė, nes, prieš priimant galutinį sprendimą, latviai norėtų išsiaiškinti, ko gali prireikti techniniu ir finansiniu požiūriu.

    Ir vis tik – kas nutiko Briuselyje paskutinę lapkričio savaitę?

    Latvių ūkio ministras versus Premjeras?

    Priešingai Latvijos premjero Dombrovskio parašu patvirtintai pozicijai, Latvijos delegacija, vadovaujama ūkio ministro, blokavo ES Energetikos tarybos išvadas, kuriose buvo numatyta suteikti EK mandatą derėtis su Rusija ir Baltarusija dėl Baltijos valstybių sinchronizacijos su Europos elektros perdavimo sistemos operatorius vienijančia organizacija ENTSO-E (European Network of Transmission System Operators for Electricity). Šis mandatas būtų buvęs įpareigojimas Europos Komisijai Europos Sąjungos vardu pradėti derybas su Rusija ir Baltarusija dėl Baltijos šalių elektros energijos desinchronizavimo nuo rusų energetinės sistemos. Kilo pagrįstas nerimas, kas atsitiko? Ar ir Latvija kartu su Kazachstanu ir Baltarusija taip pat ruošiasi įsilieti į naujai neriamus putiniškos Eurazijos tinklus? Kodėl Latvija nenori Europos Sąjungos derybų su Rusija dėl Baltijos šalių ir Karaliaučiaus energetinės ateities? O gal tai buvo padaryta asmenine Latvijos ūkio ministro iniciatyva, apeinant paties premjero Valdžio Dombrovskio valią? Mat tokia D. Pavlučio pozicija akivaizdžiai prieštaravo šių metų vasario mėnesį Vihuloje trijų Baltijos šalių premjerų pasirašytam bendram laiškui Europos Tarybos prezidentui Hermanui Van Rompuy ir Europos Komisijos prezidentui Jose Manueliui Barosui. Tame laiške buvo aiškiai išsakytas prašymas įtraukti į ES strateginį planavimą Baltijos šalių vieningą strateginį tikslą – integruotis į Europos elektros rinką sinchronizuojantis su ENTSO-E. Deja, Baltijos šalys vis dar yra integruotos į Rusijos sukurtą ir jos valdomą Vieningą energetinę sistemą UPS/IPS, į kurią įeina buvusios Sovietų Sąjungos šalys. Taigi, jų elektros energetikos sistemos darbas yra visiškai priklausomas nuo Rusijos bendrosios energetinės sistemos ir tai kelia grėsmę ne vien tik mūsų valstybės saugumui.

    Latvijos ūkio ministro pozicija prieštaravo ne tik trijų Baltijos šalių premjerų Andruso Ansipo, Valdžio Dombrovskio ir Andriaus Kubiliaus vasario mėnesį pasirašytam laiškui Europos vadovams, bet ir lapkričio 10 d. Taline pasirašytai bendrai Deklaracijai dėl trišalio bendradarbiavimo ir veiksmų koordinavimo ir apskritai Europos Komisijos numatytai energetinio saugumo strateginei krypčiai.

    Šantažas ar nesusikalbėjimas?

    Lenkijos, kuri šiuo metu pirmininkauja Europos Sąjungai, ekonomikos ministras Waldemaras Pawlakas po derybų neatrodė laimingas. Spaudos konferencijos metu ES Energetikos tarybos pirmininko vardu jis paminėjo, kad Latvija reikalavo užtikrinti Lietuvos ir Estijos, jog regioninis suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas būtų statomas tik Latvijoje. W. Pawlako teigimu, būtent „todėl Latvija kvestionavo sinchronizacijos paragrafą, kuris, tiesą sakant, su tuo nėra susijęs“. Latviai argumentavo, neva Baltijos valstybių sinchronizacija yra labai neaiškus klausimas dėl finansinių, techninių ir kitokių pasekmių ir apskritai kėlė klausimą, ar Baltijos valstybėms išvis verta tai daryti, ar nesaugiau būtų pasilikti senojoje eurazinėje erdvėje. O jeigu sinchronizacija paveiks dujų kainas ir jos padidės, klausė jie.

    Ar tai negali būti esminis Latvijos vyriausybės energetinės politikos posūkis? Lietuvos energetikos ministras Arvydas Sekmokas pareiškė, kad toks kaimynės poelgis trukdo Lietuvos ir Estijos siekiui įsilieti į Vakarų energetikos sistemą. „Tokia (latvių – red. p.) ministro pozicija stebina, ir kyla klausimas dėl Latvijos politikos tęstinumo“, – kalbėjo A. Sekmokas.

    Beje, Latvijos žiniasklaidai D. Pavlutis neužsiminė apie tikrąsias konflikto Briuselyje priežastis, o paskelbė savo versiją. Žurnalistams ir visuomenei, kaip skelbė delfi.lv ir db.lv, buvo aiškinama, neva latvių ūkio ministras pasiūlęs Estijos ekonomikos reikalų ir komunikacijų ministrui Juhanui Partsui ir Lietuvos energetikos ministrui Arvydui Sekmokui pasirašyti dvi svarbias trišalio bendradarbiavimo regione deklaracijas dėl regioninio SGD terminalo statybos Rygos uoste ir dėl ketinimo „toliau bendradarbiauti statant Lietuvoje Visagino atominę elektrinę“, tačiau nei Estija, nei Lietuva su Latvijos pasiūlymu nesutikusi.

    Kur plauks SGD terminalas

    Latviai išties spaudžia Baltijos valstybes, kad jos pritartų didžiulio SGD terminalo Rygos uoste statybai. Ir kad šį terminalą, kaip galimai vienintelį Baltijos regione, Europos Komisija sutiktų iš dalies finansuoti. Už pritarimą latviai žadėjo paramą Lietuvos iniciatyvai sinchronizuoti Baltijos šalių elektros perdavimo sistemas su žemyninės Europos perdavimo tinklais. Tai, tiesą sakant, panašu į šantažą. O brangus ir „žalias“, nes net neparuoštas terminalo Rygoje projektas, apie kurį taip karštai šneka latviai, labiau panašus į spaudimo priemonę, nes iki šiol nėra aišku, kaip jis galės veikti ir kaip jis atsipirks.

    Juolab kad Lietuva turi paskubėti. Šių metų vasario mėnesį Briuselyje Europos Vadovų Taryba (EVT) sutarė, kad iki 2014 metų turi būti sukurta bendra Europos energetikos rinka ir pritarė nuostatai, kad energetinių salų iki 2015 metų Europos Sąjungoje neturi likti. Tai reiškia, kad iki to laiko turi būti įgyvendintas dujų tiekimo ir perdavimo atskyrimas, kad Lietuva, Latvija ir Estija iki to laiko privalo turėti sinchronizuotas jungtis su ES elektros sistema, o dujų sektoriuje turi būti diversifikuotas tiekimas. Kaip pažymėjo A. Kubilius, EVT patvirtino „ labai svarbias energetinio saugumo nuostatas, kurios atveria kelią Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims išsilaisvinti iš energetinės priklausomybės nuo monopolinių tiekėjų ir integruotis į Europos Sąjungos energetikos sistemą.“ Beje, rugsėjo 7 dieną buvo paskelbtas Europos Komisijos komunikatas dėl energijos tiekimo saugumo ir tarptautinio bendradarbiavimo – „ES energetikos politika: veiksmai su partneriais už mūsų sienų – On security of energy supply in international cooperation – The EU energy policy: engaging with partners beyond our borders“.

    Latviai, optimistiškiausiais skaičiavimais, uoste pastatyti savo stacionarų terminalą gali tik apie 2018–2020 metus. Beje, Latvija turi išimtį Trečiojo paketo taikymui iki 2017 metų, nes iki tada ji savo dujų saugyklą Inčiukalnyje yra išnuomojusi „Gazpromo“ valdomam „Latvijas Gaze“, o Lietuva jokių išimčių neturi ir iki 2015 metų jau privalo turėti alternatyvų dujų tiekimą, nes likti energetine sala Europos Sąjungoje ji nebegalės. Už ES direktyvos nevykdymą mūsų šalis būtų baudžiama. Taigi Lietuvai apsiriboti vien Latvijos SGD terminalu nebūtų tinkamas variantas. Kita vertus, kaip sakė A. Kubilius, Lietuva, pasistačiusi savo suskystintų dujų terminalą, be kita ko, sudarytų konkurenciją „Gazpromo“ tiekiamoms dujoms, ir tai leistų rusiškų dujų kainą vartotojams sumažinti apie 30 proc. Todėl Lietuva pasirinko santykiškai nebrangų ir greitą kelią – plaukiojantį terminalą.

    „Klaipėdos nafta“ yra paskelbusi tarptautinį konkursą SGD terminalo plaukiojančiai saugyklai su dujinimo įrenginiu pirkti. Laivas bus atvarytas į Klaipėdą, prijungtas prie vamzdyno. Prie stovinčio terminalo atplauktų transportinis dujas pervežantis laivas, per parą išpumpuotų jas į laivą-terminalą ir tada tas dujas lėtai tiektų į vamzdyną. (Paprastai tai atlieka ant kranto stovintys įrengimai, ir apie tokios saugyklos statybas kalba latviai, bet jos statyba būtų daug brangesnė.) Tačiau, kai dujų terminalas Klaipėdoje jau ėmė įgyti aiškesnius kontūrus, staiga ir išniro latviai su gana ultimatyviais reikalavimais. Europos Sąjunga pasiūlė saliamonišką sprendimą: tegu plaukiojanti dujų saugykla kursuoja tarp trijų valstybių uostų ir visas tris aprūpina trūkstamomis dujomis. Terminalo laivas bet kada gali būti atjungtas nuo žemėje suklotų vamzdžių ir plaukti ten, kur įrengta infrastruktūra. Jis galėtų plaukti į Rygą, į Taliną, tarnautų kaip jungtinis Baltijos šalių terminalas. Tai neturėtų trukdyti latviams statytis savo talpyklos. Tačiau latvių ūkio ministras D. Pavlutis Briuselyje staiga užsispyrė ir nesileido į jokius kompromisus.

    Latvių premjeras neigia savo parašą?

    Reikia pripažinti, kad Visagino susitikime Latvijos premjeras dėl SGD terminalo, dėl kurio Briuselyje sukėlė skandalą ūkio ministras D. Pavlutis – neva jei jūs, lietuviai ir estai, nepalaikysite mūsų terminalo, tai mes, latviai, nesutiksime su sinchronizavimu, –  jau nebesiginčijo. Iš esmės V. Dombrovskis Visagine pasakė, kad jiems Europos Sąjungos pozicija dėl dujų sistemos plėtros tinka ir pritinka – ir plaukiojantis per tris Baltijos šalis terminalas latviams būtų visai priimtinas, taigi palaikė poziciją, kokią Briuselyje siūlė estai ir lietuviai. Jis pritarė, kad reikalinga studija, kur ir kaip tie terminalai gali būti statomi ir kaip jie gali „įsipaišyti“ į rinką. Tačiau dėl Baltijos šalių elektros sistemos sinchronizavimo su europine sistema V. Dombrovskis Visagine laikėsi keistokos pozicijos, ne visai atitinkančios ankstesnius, šių metų vasario ir lapkričio mėnesiais pasirašytus susitarimus. Latviai stojo į priešingą poziciją dėl sinchronizavimo nei estai ir lietuviai. Politiškai tokia jų nuostata yra gana pažeidžiama ir – dar keisčiau – ji rodo, kad Latvija tarsi nori keliauti link Eurazijos Sąjungos. Valdis Dombrovskis nebyliai neigia savo parašą? Neigia savo paties pasirašytą Deklaraciją dėl trišalio bendradarbiavimo ir veiksmų koordinavimo? Prieštarauja pats sau? Nebenori, kad Latvija taptų integruota europinės energetikos sistemos dalimi? Kyla klausimas, kodėl Latvijos politikai taip elgiasi?

    Kas nenori energetinės nepriklausomybės

    Suprantama, kad Baltijos šalių nepriklausomybė nuo gamtinių dujų labai nepatinka „Gazpromui“ ir jis ieško įvairiausių būdų, kaip sutrukdyti išsivadavimo iš jo tinklų procesams. Beje, ir Rusija kaip grėsmę savo saugumui įvardijo Baltijos šalių energetinę nepriklausomybę. Lietuvai rimtai ėmusis branduolinės jėgainės statybų, tuoj gimė alternatyvūs projektai Karaliaučiuje ir Baltarusijoje, kurioje rusai jau pradeda šeimininkauti kaip namie. Tai gal ir Latviją, kaip tą auksinę žuvelę, į savo tinklus pagavę, dabar jai savo norus diktuoja, nes kaip gali būti, kad valstybės ministras, tai yra žemesnio rango pareigūnas, blokuotų savo viršininko – premjero – pasirašytą mintį ir keltų sumaištį? O gal ne Latvijos premjeras yra ūkio ministro viršininkas? Kyla ir tokių minčių, kad galbūt rusams pavyko įkalti pleištą tarp Lietuvos ir Latvijos. (Beje, „Snoro“ istorija irgi tam palanki.) Taigi visai tikėtina, kad tokia latvių delegacijos laikysena labiau atitinka „Gazpromo“ ir Rusijos interesus.

    Latviai ir rusai

    Reikėtų prisiminti ir Latvijos Saeimos neeilinių rinkimų peripetijas, apie kurias „Apžvalga“ jau rašė. Buvusio Latvijos prezidento Valdžio Zatlero iniciatyva paleidus parlamentą, buvo surengti neeiliniai rinkimai, per kuriuos daugiausia vietų laimėjo prorusiška partija „Santarvės centras“. Jai vadovauja dabartinis Rygos meras Nilas Ušakovas. Europos Parlamente „Santarvės centras“ šiuo metu turi vieną atstovą Alfredą Rubiką, sovietinį veikėją, kuris GKČP pučo Maskvoje metu buvo Latvijos ypatingosios padėties komiteto pirmininkas, vėliau už valstybės perversmo organizavimą nuteistas kalėti ir išėjęs iš kalėjimo anksčiau laiko.

    Be kita ko, „Santarvės centras“ siekia pakeisti Latvijos Konstituciją ir įteisinti rusų kalbą kaip valstybinę. Latvijos verslo pasaulyje dominuojanti kalba yra rusų, ir latviai nuogąstauja, kad įteisinus dvikalbystę, rusų kalba gali įsitvirtinti ir tarp valdininkų ar net išstumti latvių kalbą į visiškus pakraščius. Iki lapkričio 30 dienos buvo surinkta 183 tūkst. 46 parašai, kad rusų kalba taptų antrąja valstybine kalba Latvijoje. Kad galima būtų kreiptis į Saeimą dėl atitinkamų Konstitucijos pataisų, užtenka 154379 parašų.

    Latvijos prezidentas Andris Berzinis gruodžio pradžioje pareiškė, kad jis atsistatydinsiąs, jei rusų kalba taps valstybine.

    Beje, antrą gruodžio savaitgalį, pirmiausia tarp rusakalbių, per Twitter’į paleistas ir aktyviai skleidžiamas buvo gandas, kad dar vienas mažmeninis bankas, neva skandinavų,  irgi turįs sunkumų. Sekmadienį ir lietuviškuose interneto portaluose taip pat pasirodė informacija, neva Latvijoje žmonės masiškai plūsta prie bankomatų, o komentarų rubrikos buvo užgrūstos paniką bandančių kelti vienodų „komentarų“ apie populiaraus banko tariamą bankrotą. Taip nebuvo ir nėra, bet po rusų verslininko V. Antonovo valdytų ir išvalytų „Snoro“ ir „Krajbanko“ uždarymo žmones gana lengva provokuoti. Latvijoje, pasklidus gandams, iš skandinavų banko per sekmadienį žmonės atsiėmė 10 mln. latų. Ar bandoma kelti panika turėjo įtakos banko veiklai? Ne. Kaip palygino Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas, skandinavų bankui tokie pinigai yra tas pats, kas žmogui 1 litas. Tačiau kam tokios provokacijos būtų naudingos? Ar bandymai išprovokuoti nepasitikėjimą skandinavų bankais negali būti susiję su kažkieno karštu troškimu dar labiau grūsti Latviją į kampą? Sakykim,  įvalstybinti rusų kalbą. Pradžioje.

    Iš 2 milijonų Latvijos gyventojų apie 44 procentus sudaro rusakalbiai. Maždaug apie 16 nuošimčių nėra Latvijos piliečiai, taigi negali nei dalyvauti rinkimuose, nei dirbti valstybės struktūrose.

    Kas valdo Latviją

    Valdžio Zatlero įkurta „Zatlero reformų partija“, ėjusi į rinkimus su nepralošiama kovos su korupcija korta, iškovojo antrą vietą. Galima sakyti, kad naujai susikūrusi partija atėmė apie trečdalį balsų, palyginti su praeitais rinkimais, iš latvių partijų, pirmiausia iš premjero Valdžio Dambrovskio vadovaujamo centro dešinės partijų bloko „Vienybė“.

    Į Latvijos Saeimą taip pat pateko tautiškas ir konservatyvias vertybes išpažįstanti partija nacionalinis susivienijimas „Viską Latvijai/Tėvynei ir Laisvei/LNNK“ ir Latvijos žaliųjų ir valstiečių sąjunga, spaudoje ir visuomenėje neretai vadinama „oligarchų partija“ dėl jai priklausančių turtingų politikų. Jos atstovas Andris Berzinis 2011 metais buvo išrinktas Latvijos prezidentu.

    Valdis Zatleras pareiškė, kad jo partijai priimtiniausia koalicija būtų su „Santarvės centru“ ir „Vienybe“, tačiau koalicijai su prorusišku „Santarvės centru“ nepritarė didelė dalis V. Dombrovskio vadovaujamos „Vienybės“ deputatų. Beveik po mėnesio, spalio pabaigoje galiausiai buvo suformuota koalicija, į kurią įėjo Zatlero reformų partija, „Vienybė“ ir tautiškas bei konservatyvias vertybes išpažįstanti partija „Nacionalinis susivienijimas „Viską Latvijai/Tėvynei ir Laisvei/LNNK“. Taigi, rusiškasis „Santarvės centras“ kartu su Latvijos žaliųjų ir valstiečių sąjunga liko opozicijoje. Tačiau neišsipildęs V. Zatlero noras atvesti rusus į valdžią kelia kai kurių minčių. ZRP gavo penkias, galima sakyti, strategines ministerijas ir būtent V. Zatlero partijos deleguotas ūkio ministras Briuselyje paskutinę lapkričio savaitę elgėsi taip, tarsi būtų koalicijoje su rusais. O dar prisiminus tokias smulkmenas, kaip per Latvijos laikraščius nuvilnijusią, nors, tiesa, vėliau neigtą žinią, kad V. Zatlero žmona Lilita tapsianti Rusijos milijonieriaus Piotro Aveno fondo vadove, arba itin šilta Lilitos ir Nilo Ušakovo žmonos Jelenos bendrystė… Cherchez la femme? Ar išdavystės vyksta dėl moterų? Tikrai ne. Dėl galios ir dėl pinigų. Arba dėl dujų.

    Apie avinėlį ir vilką arba mintis prieš jėgą

    Kas gali paneigti galimybę, kad tokia blaški latvių pozicija nėra susijusi su derybomis dėl rusiškų dujų kainos Latvijai? Ar/ir dėl grėsmės, kad rusų kalba gali tapti valstybine ir išstumti latvių? O jei latvių pozicija dėl sinchronizavimo klausimo yra tarsi jų pakiša rusams bandant sušvelninti rusų gniaužtus?  O–bet–tačiau, kaip sakoma. Jei tave neprietelius spaudžia, ieškok pagalbos, ieškok sąjungininkų, kad ir toje pačioje Europos Sąjungoje, bet kam su ja pyktis? Ar verta tapti rusų politikos įrankiu? Rusų pasakėtininkas Ivanas Krylovas surašė istoriją apie vilką, kuris, sutikęs prie upelio ėriuką, jį kaltino visokiais nebūtais dalykais. Ėriukas gynėsi, aiškino nekaltas esąs, ir vilkui trūko kantrybė. Pareiškęs tiesiai šviesiai, kad ėriukas kaltas tiesiog dėl to, kad vilką „valgyt spiria <…>, į dantis pagavęs nusinešė antpiet į tamsią girią“… Pasakėčios moralas paprastas: „Ant svieto dedasi taip pat: prieš tvirtą / Silpnam visur visad kaltu būt skirta.“ Bet ar mažas reiškia silpnas? Lietuviai seka savas pasakas apie vilką ir avinuką. „Vilkas sutikęs avinuką ir jau baudęsis jį suėsti. O tas jam sako: ‚Ką čia varginsies mane gaudydamas, tūpk pakalnėj, išsižiok plačiai, aš tau nuo kalno įsibėgėjęs tiesiai į nasrus įšoksiu‘. Vilkas sutikęs. Išsižiojo, užsimerkė. Avinukas įsibėgėjo ir kad žiebs tam į kaktą… Ir nukūrė sau. Po kurio laiko atsipeikėjęs vilkas krapšto ausį – kažin, ar viduj liko, ar kiaurai išlėkė?..“

    Pasakos pasakomis, o su kaimynais,žinoma, reikia sugyventi. Vis dėlto sugyventi nereiškia aukoti savo interesų ir siekių. Ypač, kai kalbama apie energetinę nepriklausomybę. ■

    P. SAUDARGAS: Trys Baltijos sesės turėtų kalbėti vienu balsu

    Įkaitusią energetinę atmosferą tarp Baltijos valstybių „Apžvalgai“ pakomentavo Baltijos Asamblėjos prezidentas, LR Seimo narys Paulius SAUDARGAS.

    Visos trys Baltijos valstybės egzistuoja sudėtingoje nestabilioje ir nuolatinės įtampos geopolitinėje atmosferoje. Neturėdamos pakankamai nuosavų energijos išteklių mūsų valstybės priklausė ir  yra priklausomos nuo importuojamos energijos. Baltijos valstybės, nors ir būdamos Europos Sąjungos narės, vis dar yra atskirtos nuo Europos energijos sistemų ir energijos rinkos ir yra tiesiogiai priklausomos nuo gamtinių dujų, naftos ir iš dalies – nuo elektros energijos importo. Nieko naujo, kad dujų ir naftos vamzdžiai lemia ne tik ekonomikos, bet ir politikos vingius.

    Sugriuvus Sovietų Sąjungai, jau du dešimtmečius kuriame nepriklausomas valstybes. Nors šiandien drąsiai galime sakyti, kad esame nepriklausomi politiškai arba bent jau turėtume tokie būti, tačiau energetikoje, deja, dar daug reikia nuveikti.

    Europos Sąjunga primygtinai siūlydama valstybėms narėms Trečiąjį energetikos paketą dėl dujų rinkos diversifikavimo mums tarsi įžiebia šviesą tunelio gale. Tačiau net ir lyginant tris Baltijos valstybes matyti, kad jų priklausomybės lygis nevienodas. Ir jei Lietuvos šiandienė valdžia ryžtingai juda dujų rinkos diversifikavimo keliu, nebūtinai geografine ir etnine prasme artimiausi mūsų kaimynai žvelgia ta pačia kryptimi.

    Įvairių formatų premjerų, ministrų ir parlamentų susitikimuose, kaip ir Baltijos Asamblėjoje, deja, kai kuriais energetikos klausimais juntamos takoskyros  su mūsų broliukais latviais. Daug diskusijų kelia ir suskystintų gamtinių dujų terminalo statybos Baltijos jūroje projektas. Lietuvos Vyriausybė šį projektą jau pradėjo įgyvendinti, numatyta vieta ir pradėti pasirengimo darbai, tačiau lygiagrečiai Latvija siekia tokį terminalą statyti prie savo krantų, pretenduodama į regioninio terminalo statusą ir siekdama gauti Europos Sąjungos finansinę paramą.

    Baltijos Asamblėja – tai vienas iš instrumentų, kuriuo naudodamosi trys Baltijos sesės turėtų kalbėti vienu balsu ir atstovauti savo interesams visame Baltijos jūros regione, tačiau neišsprendę dvišalių ir trišalių klausimų negalėsime vieningai už savo interesus kovoti ir bendrose plotmėse – su Skandinavijos, kitomis Europos Sąjungos šalimis, Rusija ir kt. Lapkričio mėnesį vykusioje 30-ojoje Baltijos Asamblėjos sesijoje priėmėme rezoliuciją, kurioje ypač pabrėžiama visų Baltijos valstybių bendradarbiavimo svarba sprendžiant energetikos klausimus – tiek kuriant bendrą ilgalaikę Baltijos energetikos strategiją, tiek spartinant suskystintų dujų terminalo statybą Baltijos valstybėse, tiek derinant pozicijas ir aktyviai remiant Baltijos valstybių energetikos interesus Europos Sąjungos lygiu. ■

  • ATGAL
    Baltarusijos Nepriklausomybė - už dujų vamzdį...
    PIRMYN
    Kaip kaimynai šiluma dalijosi
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.