Lenktynės dėl pasaulio energetinių išteklių | Apžvalga

Įžvalgos

  • Lenktynės dėl pasaulio energetinių išteklių

  • Temos: Energetika
    Data: 2011-10-21
    Autorius: Justas Jacovskis

    Po 2008 metais pasaulį sudrebinusios finansų krizės energijos vartojimas sumažėjo labai nedaug. Ir jau 2010 metais užfiksuota, kad pasaulinė energijos paklausa padidėjo 5 procentais. Šiuo metu naftos kaina kyla į naujas aukštumas. Toks didelis globalus energijos apetitas paaiškinamas greitu vadinamojo „trečiojo pasaulio“ ekonominiu vystymusi ir siekiu pasivyti Vakarų pasaulį.

    Iš tikro šiais globalizacijos laikais terminas „trečiasis pasaulis“ vis labiau praranda savo prasmę. Labiau priimtina tapo skirstyti valstybes į išsivysčiusias ekonomikas ir besivystančias ekonomikas. Per pirmąją XX a. pusę Vakarai (iš esmės Vakarų Europos valstybės ir JAV) dominavo pasaulyje ekonomiškai, politiškai ir kariškai. Tai buvo daugiausia pramoninės valstybės, sugebėjusios pasiekti aukštą ekonomikos ir socialinės gerovės lygį. „Trečiasis pasaulis“ tuo metu buvo Vakarų pasaulio kolonijos, pigiai teikusios žaliavas gamybai. Antrasis pasaulinis karas sukrėtė šią nusistovėjusią tvarką ir netrukus po jo baigties buvusios kolonijos atgavo nepriklausomybę. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo prasidėjo „šaltasis karas“, kurio metu Vakarai varžėsi su Sovietų Sąjunga dėl pasaulinės įtakos. Mažiau išsivysčiusios valstybės niekaip negalėjo pradėti ekonomiškai vystytis, kadangi jų teritorija tapo savotiška Vakarų ir Rytų santykių aiškinimosi arena. Daugumoje Pietryčių Azijos, Afrikos, Vidurinių Rytų šalių į valdžią ateidavo nekompetentingi ir brutalūs diktatoriai. Kai kuriose iš jų kildavo pilietiniai karai, valstybės perversmai ir Vakarų valstybių ar Sovietų Sąjungos karinės intervencijos.

    Dešimtąjį  XX a. dešimtmetį, žlugus Sovietų Sąjungai, dėl technologijų plėtros, taip pat sovietijos griūties paspartėjo ekonominiai globalizacijos procesai. Pasinaudojusios globalizacijos teikiamais privalumais, besivystančios šalys pradėjo sparčiai kilti aukštyn. Vakarų pasaulio technologinis pranašumas pradėjo santykiškai mažėti, nes tapo paprasta ir pigu perkelti technologijas ir gamybą į mažiau išsivysčiusias valstybes. Iškilo dvi besivystančio pasaulio valstybės, apie kurias šiuo metu vis garsiau kalbama, – tai Kinija ir Indija. Šiose valstybėse gyvena netoli 40 proc. viso pasaulio gyventojų. Kinijos BVP per pastaruosius keliolika metų ūgteldavo beveik 10 proc. kasmet, taigi Kinija neseniai tapo antra pagal ekonomikos dydį pasaulio valstybe. Už maždaug 20 metų Kiniją gyventojų skačiumi pralenksianti Indija taip pat demonstruoja didžiulį augimo potencialą. O kur dar tokios valstybės kaip Brazilija, Indonezija ar Meksika? Jose gyvena daugiau negu pusę milijardo gyventojų. Iškalbingas yra faktas, kad anksčiau didžiosios valstybės buvo vadinamos G7, didžiuoju septynetu (tai buvo Vakarų pasaulio valstybės), o dabar ši grupė išsiplėtė iki G20. Taigi prie didžiųjų valstybių prisidėjo ir besivystančio pasaulio šalys, dėl demografinių priežasčių turinčios daug didesnį augimo potencialą nei Vakarai.

    Jau dešimtmetį Vakaruose matyti ekonomikos augimo sulėtėjimas, nes gimsta vis mažiau vaikų, visuomenė sensta, o dirbantiesiems vis sunkiau tampa išlaikyti susikurtą socialinės ir ekonominės gerovės modelį. Šios demografinės/ekonominės problemos besivystančios valstybės neturi, atvirkščiai, joms tampa vis sunkiau suvaldyti augantį gyventojų skaičių.

    Iškastinių išteklių reikšmė pasaulinei ekonomikai

    Kaip žinoma, pasaulyje vis labiau įsigali kapitalistinis, augimu ir plėtimusi paremtas ekonomikos modelis. Žmonėms visą laiką yra kalama į galvą, kad būtinas ekonomikos augimas ir su juo automatiškai siejamas socialinės gerovės augimas. Tačiau pamirštama, kad kol kas pasaulinės ekonomikos kilimas daugiau kaip 80 proc. remiasi kelių iškastinių išteklių naudojimu. Daugiausia tai yra nafta, gamtinės dujos ir anglys. Nepaisant didžiulės ekologiškai nusiteikusių entuziastų armijos, šiais laikais naftai, dujoms ir anglims efektyvių alternatyvų kol kas nėra. Kol nebus išrasta ir praktiškai įgyvendinta efektyvi alternatyva iškastiniam kurui, tol naftos, dujų ir anglių paklausa didės ir jų kaina augs. Yra apskaičiuota, kad šių iškastinių išteklių žmonijai užteks dar daug dešimtmečių, tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad neaišku, kaip stipriai ateityje augs besivystančių šalių ekonomika. Jeigu ji augs ir toliau taip sparčiai, kaip augo iki šiol, iškastinių išteklių gali pasirodyti ne taip jau ir daug belikę. Kitas svarbus akcentas yra tas, kad naftą ir dujas išgauti tampa vis sunkiau ir brangiau, nes seniai atrasti telkiniai pamažu pradeda baigtis, o nauji yra sunkiai pasiekiamose vietose.

    Didžiųjų valstybių lenktynės dėl pasaulinių energetikos išteklių

    Kaip ir prieš šimtus metų, taip ir dabartiniame pasaulyje, esminė valstybių nesutarimų priežastis bus kova dėl išteklių paskirstymo. Taip buvo lemta, kad didžiausios naftos ir dujų atsargos yra iš esmės susitelkusios keliuose geografiniuose regionuose, daugiausia šių atsargų yra Viduriniuose Rytuose (apie 60–70 proc. pasaulio naftos ir apie 40 proc pasaulio gamtinių dujų atsargų). Taip pat daugybė išteklių yra Afrikos žemyne, Vidurio Azijoje, Australijoje, Kanadoje ar Rusijoje.

    Europos Sąjungos šalių blokas, kurio dalis esame ir mes, nepaisant to, jog sudaro beveik trečdalį viso pasaulio ekonomikos, beveik visiškai neturi natūralių išteklių. Dujas ES daugiausia importuoja iš Rusijos, nafta yra importuojama iš Rusijos ir Vidurinių Rytų. JAV taip pat importuoja daugelį energetinių išteklių. Greta šių ekonomikos milžinų, kaip minėjome, kyla nauji gigantai Azijoje ar Pietų Amerikoje.

    Regionai ir šalys, kuriose gausu naftos ir dujų atsargų, tampa ekonominio varžymosi traukos centrais. Per pastarąjį dešimtmetį Kinija labai aktyviai pradėjo skverbtis į Afrikos ir Vidurinių Rytų energetikos rinkas. Afrikos valstybėms kinai prižadėjo išplėtoti daug įvairiausių infrastruktūros projektų mainais už pigiai tiekiamas žaliavas. Taip pat kinai aktyviai investuoja ir į Vidurinių Rytų regioną. Paskutiniu metu paaiškėjo, kad Kinija, siekdama užsitikrinti naftos produktų tiekimą, aktyviai skverbiasi ir į Kanadą. Taip pat juntama auganti Kinijos įtaka Australijos energetiniame sektoriuje.

    Energetika – tai pagrindinė korta, kuria žaidė ir tebežaidžia Rusija, vykdydama užsienio politiką. Rusija stengiasi išlaikyti dujų tiekimo monopolį ir visais būdais priešinasi „Nabucco“ projektui, pagal kurį dujų tiekimo vamzdžius siekiama nutiesti iš Centrinės Azijos per Turkiją ir Balkanų valstybes į ES, taip apeiti Rusijos teritoriją ir gauti dujas tiesiogiai. Neseniai vykę vadinamieji „dujų karai“ tarp Kremliaus ir Ukrainos bei Baltarusijos galutinai įtikino ES vadovus, kad būtina ieškoti alternatyvių energijos tiekėjų. Pats Vidurio Azijos regionas vis labiau tampa didžiųjų ekonomikos žaidėjų energetinių interesų susikirtimo ir varžymosi tašku. Dėl savo geografinės padėties Vidurio Azija yra patraukli daugeliui energijos ištroškusių ekonomikų: ES, Indijai, Kinijai. Viduriniai Rytai yra pagrindinis naftos eksportuotojas į JAV, tačiau neaišku, ar tai ilgai tęsis, nes Kinija taip pat aktyviai bando įsitvirtinti Vidurinių Rytų energetinėje rinkoje.

    Energetikos ateities scenarijai

    Nemažai mokslininkų teigia, kad esant dabartinei taršai bei išteklių eikvojimo mastui, žemės planetos ekosistema gali neatlaikyti spaudimo ir subyrėti. Jau dabar skaičiuojama, jog daugiau kaip pusė žemės sausumos ploto yra vienaip ar kitaip pakeista žmonijos, o globalinė klimato kaita yra iš dalies sukelta žmogaus ūkinės veiklos. Istorinė patirtis rodo, kad energijos kainai tapus pernelyg didelei, būdavo išrandami alternatyvūs, efektyvesni energijos šalitiniai, ir ekonomika išgyvendavo naują pakilimo ciklą. Taip greičiausiai atsitiks ir su šių dienų pasauliu, tačiau kol kas nėra sukurta efektyvios alternatyvos deginamai naftai, dujoms ir anglims. Kol ta alternatyva nebus sukurta ir išplėtota, nėra daug priežasčių tikėtis, kad artimiausiu metu kristų iškastinių išteklių kainos. Tebesitęsiantis besivystančių valstybių ekonomikos augimas kels energijos išteklių paklausą, taip pat ir jų kainą.

    Remiantis optimistiniu variantu, žmonija netrukus išras efektyvų pakaitalą iškastinio kuro deginimu paremtai energetikai. Tokiu atveju bus galima užtikrinti viso pasaulio ekonomikos augimą ir palaikyti santykiškai aukštą pragyvenimo lygį daugumoje pasaulio valstybių. Pagal pesimistinį variantą žmonija dar ilgai neišras efektyvaus energijos šaltinio pakaitalo. Taigi pradės jaustis energijos išteklių trūkumas, sulėtės ekonomikos augimas. Neatmestina ir karų dėl išteklių galimybė ir globalios ekonomikos sukrėtimai ar net krachas. Norint išvengti artėjančios energetinės/ekonominės katastrofos, žmonėms reiks labiau susiveržti diržus. Pavyzdžiui, bus valgoma mažiau mėsos, nes jai užauginti reikia sunaudoti daug energijos. Taip pat kelionė automobiliu vienam bus laikoma prabanga, o daug kuro ryjantys džipai išnyks iš kelių ir gatvių. Namų apyvokos daiktai bus gaminami itin patvarūs ir sugebės funkcionuoti dešimtmečius, idant nereikėtų kas kelerius metus jų keisti naujais ir eikvoti naujų išteklių gamybos išlaidoms. Daug kam šios mintys gali pasirodyti toli nuo realybės, tačiau yra tikimybė, kad žmonijais teks smarkiai pakeisti savo gyvenimo būdą, kol bus išplėtota efektyvesnė ir taupesnė energetika. ■

    Didžiausia pasaulio teršėja

    Sparčiai besivystanti Kinija prieš porą metų aplenkė JAV pagal išmetamų teršalų kiekį. Taigi tapo didžiausia teršėja pasaulyje, nepasaint to, kad jos ekonomika yra mažesnė negu JAV. Apie du trečdalius energijos kinai išgauna degindami anglis, kurių išteklių žmonijai dar turi užtekti kelis šimtus metų, tačiau paminėtina, kad anglimi kūrenamos elektrinės yra labiausiai terčiančios aplinką. Ekologinę situaciją smarkiai blogina ir tai, kad Kinijos pramonininkai, siekdami sutaupyti ir greičiau vystyti gamybą, stato pigesnes žemų ekologinių standartų elektrines. Tiktai vienas procentas iš 570 milijonų Kinijos miestų gyventojų kvėpuoja pagal Europos Sąjungos standartus neužterštu oru. Apie 300 milijonų gyventojų neturi priėjimo prie švaraus vandens, kadangi vanduo yra užterštas taip pat stipriai, kaip ir oras ir dirvožemis. Apie 80 proc. Kinijos upių yra užterštos, o iš palydovų stebimi milžiniški nuodingų dulkių ir dūmų debesys, pakibę virš Kinijos ir aplinkinių valstybių teritorijų. Prie to prisideda daugybė anglimi varomų gamyklų įrenginių. Nemažai gamyklų pumpuoja atliekas vamdžiais tiesiai į upes, o iš kaminų dieną ir naktį rūksta geltoni, rudi, juodi ir visokiausių kitų spalvų toksiški dūmai. Kinijos valdžia stengiasi pramonę iš miestų perkelti į provinciją, taigi atsirado nemažai ištuštėjusių kaimų, nes juose gyventi tapo neįmanoma dėl šalia įsikūrusių gamyklų veiklos. Taip pat smarkiai sumažėjo derlius, nes dirvožemis tampa vis labiau ir labiau užterštas. Nukentėjo ir žvejyba, nes upės tapo pernelyg užterštos. Didmiesčiai taip pat kenčia nuo oro ir vandens užterštumo, virš daugumos iš jų susidarę didžiuliai smogo debesys, kurie atkeliauja ir iki Pietų Korėjos ar Japonijos didmiesčių. Beje, nemaža dalis kenksmingų dalelių Los Andželo ore taip pat yra kinietiškos kilmės. Anglies dioksido išmetimas Kinijoje nuo 1980 metų iki dabar padidėjo daugiau nei penkis kartus ir toliau sparčiai didėja. Ne per seniausiai Kinijos sveikatos apsaugos ministerija paskelbė, kad dėl užterštumo atsirandantis vėžys tapo pagrindine kiniečių mirties priežastimi. Dėl užterštumo sukeltų ligų kasmet miršta keli šimtai tūkstančių Kinijos gyventojų, nors tikslaus skaičiaus niekas nežino ir greičiausiai nesužinos.

    Kol kas nematyti, kad Kinijos valdžia sugebėtų veiksmingai spręsti aplinkosaugos problemas. 2005 metais bandyta įgyvendinti „Žaliojo BVP“ programą, kurios esmė buvo matuoti ekonomikos augimą įtraukiant ir skaičiavimus apie užteršumą. Visgi ši programa greitai žlugo, nes tapo akivaizdu, jog užterštumas yra toks didelis, kad „Žaliasis BVP“ iš esmės neaugo. Vietos valdžios pareigūnai išsigando centrinės valdžios reakcijos ir programą tyliai nutraukė.

    Beje, reikėtų paminėti ir tai, kad prie Kinijos užterštumo nemažai prisideda ir Vakarai, perkeliantys gamybą į Kinijos teritoriją.

    Kinijos pavyzdys tik dar kartą įrodo, kad žmonijai būtina išrasti alternatyvius energijos šaltinius ir laikui bėgant pamiršti apie iškastinį kurą.

  • ATGAL
    Aušta Viva la Revolucion eros pabaiga. Ar tikrai?
    PIRMYN
    Baltų ir slavų kultūrų sankirtos. V.Toporovas ir pasivaikščiojimas su profesoriumi R.Eckertu
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.