Vieningoji europa

  • Lėtas ES ekonomikos augimas

  • Data: 2016-12-22
    Autorius: Edita Mieldažė

    www.flicr.com, Europos komisijos nuotrauka (Europos komisijos biuras Briuselyje)

    Šių metų lapkričio 9 d., besibaigiant ES šalių narių finansiniams metams, Europos Komisija apžvelgė 2016 m. ES finansinius pasiekimus ir paskelbė 2017 m. ES ekonominę prognozę. Gera žinia, pasak Ekonominių ir finansinių reikalų direktorato vadovo Marco Buti, yra ta, kad „Europos BVP dabar yra aukštesnis nei prieš krizę. Pirmoje metų pusėje euro zonos augimas buvo net stipresnis nei JAV.“ Pasak M. Buti, investicijos ES dėl gerų finansavimo sąlygų išaugo, o nedarbas dėl reformų palaipsniui nukrito. Aukštumas siekusi infliacija atsimušė ir pradėjo kilti. Tikimasi, kad ES vykdoma monetarinė politika liks prisitaikanti, o fiskalinė politika bus ne tokia griežta. Bloga žinia ES ekonomikai ta, kad ES ekonominio augimo potencialas vis dar atsistato labai lėtai, daugiausia dėl per krizę sumažėjusių investicijų ir išaugusio nedarbo. Prie nepalankių veiksnių ES ekonomikai prisideda geopolitiniai faktoriai, tarp jų – didėjanti nepalanki reakcija į ekonominę globalizaciją ir protekcionistinių tendencijų augimas pasaulyje. Brexito pasekmės ES ekonomikai turėtų išryškėti 2017 m., kai Didžioji Britanija pradės realią išstojimo iš ES procedūrą. Galiausiai iššūkius ES ekonomikai meta sulėtėjusi išsivysčiusių valstybių ekonomika, brangstanti nafta, atpigęs euras ir realiems ekonomikos vartotojams nelabai įtakos turėjusios Europos centrinio banko ir Europos Komisijos šalių narių ekonomikų skatinimo programos. Taigi šiame straipsnyje apie ES ekonomikos padėtį besibaigiant 2016 m. ir iššūkius ateinančiais metais.

    Euro zonos tendencijos

    2016 m. rudens ekonominėje prognozėje pabrėžiama, jog „nors euro zonos ekonomika tęsia nedidelį augimą, ji vis dar išlieka pažeidžiama dėl buvusios krizės ir didelės nežinomybės“. Nors euro zonos BVP perkopė krizės laikų lygį, ekonomika vis dar auga lėčiau nei prieš krizę. Pavyzdžiui, 2006 m. ir 2007 m. euro zonos BVP atitinkamai augo 2,9 proc. ir 2,7 proc., o 2016 m. prognozuojama, kad BVP augs 1,7 proc., 2017 m. – dviem dešimtadaliais mažiau nei šiais metais, t.y. 1,5 proc. Didžiausias BVP prieaugis šiais metais numatomas Airijoje ir Maltoje (po 4,1 proc.), Liuksemburge (3,6 proc.), Slovakijoje (3,4 proc.) ir Ispanijoje (3,2 proc.). Mažiausias BVP augimas euro zonoje numatomas išsivysčiusiose ES valstybėse: Italijoje (0,7 proc.), Suomijoje (0,8 proc.) ir Portugalijoje (0,9 proc.). Vienintelė Graikija šiuos metus užbaigs su minusiniu BVP, t.y. -0,3 proc. Ne itin stipriai nuo euro zonos vidurkio skirsis ir didžiausios ES ekonomikos Vokietijos augimas (1,9 proc.), o štai Prancūzijos ekonomika rodys gerokai mažesnį nei vidurkis kilimą (1,3 proc.). Iš trijų Baltijos šalių šiuos metus geriausiai pabaigs Lietuva (2 proc. BVP kilimas). Latvijos BVP kiek nusileis (1,9 proc.), o Estijos BVP demonstruos mažesnį nei vidurkis augimą (1,1 proc.). Europos Komisija prognozuoja, kad 2017 m. BVP aukštumas demonstruos tos pačios valstybės kaip ir šiais metais: Liuksemburgas, Airija, Malta ir Slovakija. Tarp Baltijos šalių kitais metais labiausiai BVP turėtų kilti Latvijoje (2,8 proc.) ir Lietuvoje (2,7 proc.).  2017 m. Estijos BVP taip pat turėtų demonstruoti spurtą (2,3 proc.).

    Kitas svarbus kriterijus – euro zonos infliacija. Ji šiais metais išliks nuosaiki ir sieks tik 0,3 proc. Palyginimui, ES klestėjimo laikotarpiu (2006 m. ir 2007 m.) infliacija euro zonoje siekė atitinkamai 2,2 proc. ir 2,1 proc. 2017 m. euro zonoje prognozuojamas gerokai didesnis kainų šuolis (1,4 proc.). Europos Komisija spėja, kad tai gali nutikti dėl didėjančių naftos kainų rinkoje, augančių atlyginimų ir paklausos šalių narių viduje kilimo. 2016 m. infliacijos rodiklis euro zonoje turėtų svyruoti nuo -1,1 proc. Kipre iki 1,7 proc. Belgijoje. 2017 m. numatomi kainų augimo rėmai nuo 0,7 proc. Kipre iki 2,6 proc. Estijoje. Lietuva šiuos metus turėtų užbaigti su 0,7 proc. infliacijos rodikliu, o 2017 m., prognozuojama, jog kainos mūsų šalyje augs 1,7 proc., t.y. daugiau nei vidurkis.

    Prognozuojama, kad nedarbo lygis euro zonoje šiais metais sieks 10,1 proc., o 2017 m. mažės iki 9,7 proc. Didžiausias nedarbo lygis šiais metais fiksuojamas Graikijoje (23,5 proc.), Ispanijoje (19,7 proc.), Kipre (12,5 proc.), Italijoje (11,5 proc.), Portugalijoje (11,1 proc.) ir Prancūzijoje (10 proc.). Mažiausias nedarbas – Vokietijoje (4,4 proc.). Iš trijų Baltijos valstybių Estijoje nedarbas šiais metais bus mažiausias ir sieks 6,5 proc. Latvijoje nedarbo lygis turėtų būti aukščiausias (9,6 proc.), o Lietuvoje – per vidurį (7,6 proc.). 2017 m. nedarbo lygis gana panašus į šių metų: rodiklis svyruos nuo 22,2 proc. (Graikijoje) iki 4,3 proc. (Vokietijoje). Ateinančiais metais Lietuvoje ir Latvijoje nedarbo lygis nežymiai mažės: Lietuvoje (0,2 proc.), o Latvijoje (0,4 proc.). Tik Estijoje, prognozuojama, lyginant su 2016 m., nedarbo lygis augs 0,9 proc. Ekonomistai įsitikinę, jog tokie skirtingi nedarbo lygio rodikliai euro zonos šalyse susiformavo dėl skirtingų fiskalinių ir struktūrinių reformų įgyvendinimo (ar jų nebuvimo), dėl silpno atlyginimų augimo, didelio jaunų žmonių nedarbo bei dėl nelankstaus šalių narių persiorientavimo iš gamybos į aptarnavimą, ir atvirkščiai.

    Kitos ES šalys

    Devynių ES šalių narių, nepriklausančių euro zonai, ekonominiai rodikliai yra pastebimai geresni. BVP augimo prognozė 2016 m. čia svyruoja nuo 1 proc. (Danijoje) iki 5,2 proc. (Rumunijoje). Aukštesnius nei  vidurkis augimo standartus demonstruoja Bulgarija ir Lenkija (po 3,1 proc.) bei Švedija (3,4 proc.). Net ES naujokės Kroatijos BVP augimas stebėtinai aukštas ir siekia 2,6 proc. 2017 m. BVP augimas daugumoje ne euro zonos šalių augimas sulėtės ir sieks nuo 1 proc. (D. Britanijoje, nes ji vis dar įtraukta į ES šalių sąrašą) iki 3,9 proc. (Rumunijoje). Mūsų kaimyninėje Lenkijoje augimas kitais metais, tikimasi, bus vienas sparčiausių ES ir sieks 3,4 proc. Tiesa, šiais metais net keturiose ne euro zonos valstybėse infliacijos rodiklis bus galimai minusinis: -0,2 proc. Lenkijoje, po -0,9 proc. Kroatijoje ir Bulgarijoje ir -1 proc. Rumunijoje. 2017 m. Europos Komisija prognozuoja, jog nei vienoje iš devynių ne euro zonos šalių kainos nekris iki minusinių žemumų – jos jau bus aukštesnės nei 0,8 proc. (Kroatijoje) ir maksimaliai kils iki 2,5 proc. (D. Britanijoje). 2016 m. nedarbo lygis tarp analizuojamų devynių ES šalių turėtų viršyti vidurkį Kroatijoje (13,4 proc.), o likusiose šalyse svyruoti tarp 5–8 proc. Bandant atsakyti, kodėl šiose valstybėse pastebimas BVP šturmas, vienareikšmio atsakymo nėra. Pavyzdžiui, Rumunijoje BVP smarkiai kyla dėl sumažintų mokesčių, padidinto minimumo, pensijų ir vidutinio atlyginimo. Rinka tarsi įsukta, tačiau lazda turi du galus: Rumunija mažiau surenka mokesčių, todėl auga valstybės skola. Europos Komisija paskaičiavo, kad nuo 2015 m. iki 2018 m. Bukarešto skola padidės nuo 38,9 proc. iki 41,5 proc. Kaimyninės Lenkijos ekonominį variklį labiausiai suka didelis vidinis vartojimas. Varšuva sukūrė naujas išmokas už vaikus, o ateinančiais metais žada mažinti pensinį amžių, todėl, tikimasi, kad 2017–2018 m. šalyje pradės daugėti dirbančiųjų. Iš kitos pusės, dėl fiskalinės politikos skatinimo programų Lenkijos biudžetas susidurs su didžiuliu deficitu: EK skaičiuoja, kad nuo 2015 m. iki 2018 m. Varšuvos skola padidės nuo 51 proc. iki 56 proc.

    Pasaulinės tendencijos

    ES ekonomika yra glaudžiai susijusi su tarptautine prekyba ir iššūkiais, kuriuos meta išsivysčiusios pasaulio ekonomikos. Apžvelgiant tarptautines ekonomines tendencijas, fiksuota, jog pasaulio prekyba šiais metais buvo ypatingai silpna, ir tai nutiko daugiausia dėl silpnų besivystančių šalių rinkų ir staigiai bei netikėtai smukusios importo paklausos į išsivysčiusias ekonomikas. Europos Komisija prognozuoja, jog 2016 m. prekių ir paslaugų importas, išskyrus ES, 1 proc. augs, o 2017 m. ir 2018 m. atsistatys atitinkamai iki 3 proc. ir 3,3 proc. Tikimasi, kad importo atsigavimą lems Kinijos vidaus rinkos sustiprėjimas. Europos eksporto rinkos šiais metais taip pat nedemonstruoja džiugesio. Tikimasi, kad jos atsigaus 2017–2018 m., tačiau prie ES bendro vidaus produkto augimo neprisidės.

    Žvelgiant į JAV ekonomiką, didelės įtakos ekonominėms spekuliacijoms turėjo Donaldo Trumpo išrinkimas JAV prezidentu. Po rinkimų baigties lapkričio 8 d. rinkos aktyviai sureagavo iškeldamos aukso kainą į viršų. Tai atsitiko dėl to, kad priešrinkiminiuose pažaduose D. Trumpas greta aktyvios fiskalinės programos, pabrėžiančios JAV infrastruktūros atnaujinimą, aktyviai pasisakė už agresyvią protekcionistinę politiką. Išrinktasis JAV prezidentas siekia grąžinti pramonės įmones į JAV, pritaikant importo mokesčius pigesnių šalių prekėms. Toks sprendimas gali būti naudingas aliuminio ir plieno pramonei, kuri kenčia nuo pigios pasiūlos iš Kinijos, tačiau pakenks drabužių gamintojų akcijoms. Visgi prognozuojama, kad JAV ekonomika ateinančiais metais turėtų augti 2,1 proc. Tikėtina, kad šį augimą gali sulėtinti didžiulės JAV skolos administravimo kaštai, kurie, atitikus D. Trumpo užmojus, turėtų dar labiau išaugti dėl galimai mažėsiančių mokesčių gyventojams.

    Kinijos ekonominė situacija, nors ir rodanti didžiausią BVP spurtą (6,2 proc.) ateinančiais metais, gali patirti krizę. Kaip pastebėjo „Stratforo“ centro analitikas Johnas Minnichas, tai atsitiko dėl to, kad dauguma Kinijos investicijų buvo dengiamos skolintu kapitalu, kurių dauguma atėjo iš valstybinių bankų. 2015 m. neapmokėtos paskolos šioje Azijos šalyje sudarė 141 proc. nuo BVP. Kinijos valdžia ėmėsi bankinio sektoriaus kontrolės ir aktyvios ekonomikos skatinimo politikos. Tačiau to pasekmė – valstybės skola, išaugusi iki 250 proc. BVP ir dėl to pakilęs verslo bankrotų skaičius, mažas pelnas iš pramonės ir tikėtinas nekilnojamo turto, smarkiai vežančio Kinijos ekonomiką priekin, lėtėjimas. Be to, smarkiai kritus Pekino eksportui – pagrindiniam Kinijos ekonominiam varikliui – ir naujam JAV prezidentui D. Trumpui pareiškus, jog sieks visą importuojamą į JAV produkciją iš Kinijos apmokestinti 45 proc. tarifu, labai tikėtina, kad Kinijos ekonomika dar ateityje dar labiau smuks. Iš kitos pusės, nemažiau korekcijų į pasaulio, tame tarpe ir ES, ekonomiką gali įnešti šių metų paskutinę rudens dieną pasiektas OPEC šalių susitarimas mažinti naftos išgavimą. Tai reikštų didesnes naftos kainas naftą importuojančioms šalims, o tai automatiškai keltų prekių ir paslaugų kainas ir didintų bendrąją infliaciją. Gerai būtų, jei kainų augimas visada koreliuotų su atlyginimų augimu ir gyvenimo kokybės gerėjimu. Deja, tiek Europos Komisijos prognozėje, tiek remiantis žurnalo „The Economist“ analitikų įžvalgomis, skirtumas tarp skurdžiausių ir turtingų regionų euro zonoje auga.

    Skirtumai tarp skurdžiųjų ir turtingųjų

    „The Economist“ analizavo 12 euro zonos valstybių, tiksliau, kiek jų gyventojams tenka pajamų. Tyrimo rezultatai parodė, kad regioninė nelygybė iki krizės mažėjo, o nuo 2009 m. augo. Tarp 12 nagrinėjamų šalių (Lietuvos nėra tyrime) skurdžiausia pasirodė Slovakija, nes pajamos, tenkančios vienam gyventojui, šioje šalyje sudarė tik 28 proc. turtingiausiojo gyventojo pajamų. 11 valstybių iš 12 (išskyrus Vokietiją, kurioje skirtumas tarp pajamų atitiko 67 proc.), visose kitose šalyse (pvz., Italijoje, Prancūzijoje, Portugalijoje, Airijoje, Ispanijoje – valstybėse, kurios Lietuvoje gyvenantiems dažniausiai asocijuojasi su gerove ir klestėjimu) nelygybės rodiklis tarp turtingiausių ir neturtingiausių gyventojų pajamų buvo ryškus. Analitikai aiškina, kad didesni nelygybės skirtumai tarp euro zonos valstybių atsirado dėl to, kad, nors skurdžiausiose šalyse gamyba vyko, dėl euro įvedimo krito tarptautinis šių šalių konkurencingumas. Skirtumų augimui turėjo įtakos ir dėl krizės apkarpytos pašalpos bei kitos dotacijos. Kitaip tariant, griežtos taupymo priemonės padidino nelygybės apraiškas euro zonoje. Ir, nors rudens ekonominėje prognozėje Europos Komisija teigia, kad „finansinė turtingųjų ir skurdžiųjų šalių padėtis pagerėjo“, visgi faktas, kad Europos centrinis bankas (ECB) ir Europos Komisija nuo 2014–2015 m. užsiima ES šalių narių ekonominiu skatinimu, rodo, jog ne viskas taip jau gerai ES ekonomikoje, jeigu reikia ją skatinti.

    ES skatinimo programos

    Atsistatymo nuo krizės tikslui Europos Komisija ir ECB pasiūlė du ES ekonomikos skatinimo planus. Vadinamasis „Junckerio“ planas – 2014 m. lapkričio mėnesį Europos Komisijos vadovo Jeano-Claude‘o Junckerio inicijuotas 315 mlrd. eurų investicijų iki 2018 m. iš privataus sektoriaus pritraukimas. Šiam planui 5 mlrd. eurų skyrė Europos investicinis bankas ir 16 mlrd. ES biudžetas. „Junckerio“ plano tikslas – ne skolinat pinigų, o garantuojant paskolas, padidinti investicijas, konkurencingumą ir palaikyti ilgalaikį ES ekonominį augimą. EK viceprezidentas Jyrki Katainenas didžiuodamasis teigė, jog „Junckerio“ planas leido finansuoti mažas ir vidutines firmas: per šiuos metus 3,5 mlrd. eurų skirta paremti 141 800 „startuolių“ ir mažų firmų. Iš šio plano vystyti 64 pagrindiniai infrastruktūros projektai, kurių vertė – 9,3 mlrd. eurų. Lietuvoje iš „Junckerio“ plano finansuojami trys projektai: Vilniaus kogeneracinės jėgainės statyba (190 mln. eurų), Vilniaus oro uosto rekonstrukcija (30 mln. eurų) ir kelio Vilnius-Utena rekonstrukcija (40 mln. eurų). Beje, ,,Junckerio“ planą siekiama pratęsti iki 2020 m., tačiau kritikai teigia, jog ši EK iniciatyva dubliuojasi su jau esamais ar buvusiais ES projektais. Kaip pastebi analitikas iš Briuselio Gregory Clayes, „yra projektai kaip vėjo jėgainės – tai puiku, tačiau Europos investicinis bankas rėmė vėjo jėgaines jau prieš „Junckerio“ planą“. Kiti kritikai atkreipia dėmesį į tai, kad 92 proc. „Junckerio“ fondo lėšų sukasi 15 turtingiausių ES šalių ir tik 8 proc. – mažiau išsivysčiusiose šalyse narėse (tai užuomina į regioninę nelygybę). Tad tobulinti „Junckerio“ planą dar yra kur.

    Europos centrinio banko (ECB) jau pusantrų metų kas mėnesį vykdomas obligacijų iš šalių narių už maždaug 80 mlrd. eurų išpirkimo planas turėjo tikslą įlieti daugiau pinigų į rinkas ir paskatinti vartojimą. Tačiau realaus poveikio ES ekonomikai ši iniciatyva neturėjo: buvo fiksuotas tik trumpas Europos įmonių akcijų brangimas, vėliau akcijos vėl krito. Šių metų rugsėjį buvo pasklidę žinių, kad ECB stabdo skatinimo programą dėl neva gerėjančios ES ekonomikos būklės. Tuomet kritikai sujudo, kaltindami ECB blefu: ES ekonomika augs, jei visi tikėsime, kad ji auga. Visgi yra labai mažai šansų, kad ECB atsisakys kiekybinio ES ekonomikos stimuliavimo. Jeigu tai įvyktų, ECB pradėtų didinti palūkanas, kurios dabar yra žemumose (pvz., dabar 6 mėnesių EURIBOR siekia -0,3 proc.; prieš 5  m. EURIBOR siekė 1,5 proc.). Tačiau, jeigu toks scenarijus ir išsipildytų, palūkanų kilimo reiktų laukti tik po 4–5 metų. Visgi tikėtina, jog ECB elgsis apgalvotai ir be pagrindo nenutraukinės ES ekonomikos skatinimo programos, nes, pirmiausia, ES ekonomika dar nerodo žymaus spurto, antra,  ES yra smarkiai priklausoma nuo ekonominės situacijos JAV, Kinijos ir Rusijos rinkose. O kur dar išorinės krizės, tokios kaip migrantų antplūdis į ES, įvykiai Sirijoje, Ukrainoje ir teroro įvykiai pačioje ES. Taigi galima daryti išvadą, kad  2017 m. ES netrūks iššūkių šalių narių saugumui ir ekonominei gerovei užtikrinti. Savo ruožtu, 2016 metus ES užbaigs silpnu ekonomikos augimu, kritusiu euru, žemumas pasiekusiomis palūkanomis ir tikėjimu, jog ekonominė situacija Sąjungoje eina geryn. ■

  • ATGAL
    Ruth Schulz-Jagutis, psichoanalitikė iš Hanoverio: pabėgėliai silpnina Vokietiją
    PIRMYN
    Kaip eurofederalistai tampa Putino draugais
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.