Libanas: trapi taikos iliuzija | Apžvalga

Pasaulis

  • Libanas: trapi taikos iliuzija

  • Data: 2019-04-10
    Autorius: Kotryna Kriaučiūnaitė

    Izraelio-Libano karo padariniai/flickr.com/Masser nuotrauka

    Libanas – tai unikalios istorijos ir kultūros valstybė Vidurio Rytuose, iš regiono šalių šiandien išsiskirianti sąlyginiu politiniu ir ekonominiu stabilumu. Viduržemio jūros pakrantėje įsikūręs Libanas tūkstantmečiais garsėjo kaip įvairiaspalvis civilizacijos lopšys, kuriame per ilgus amžius įsivyravo šiam regionui nebūdinga krikščioniškos ir musulmoniškos kultūrų samplaika. Visgi pasienis su neramumų krečiama Sirija ir itin prasti santykiai su kaimyniniu Izraeliu kelia klausimą, kaip ilgai ši mažytė marga valstybė, veikiama nuolat kintančių išorinių ir vidinių politinių ir socialinių procesų, sugebės išlaikyti esamą padėtį.

    ISTORINIS IR POLITINIS LIBANO KONTEKSTAS

    Nors šiandieninis Libanas – tai kontrastų kupina valstybė, kurioje susikerta Europa ir Azija, jos priešistorė atskleidžia šių kontrastų kilmę ir kur kas sudėtingesnį kultūros ir politikos santykį. Finikija arba Kanaanas – vietinis terminas finikiečių teritorijai apibūdinti – tai viena seniausių Rytų civilizacijų, svariai prisidėjusių prie pokyčių Vakaruose. Rytų ir Vakarų sankirtoje klestėjusi Finikija išsiskyrė jūrine prekyba, išplėtusia finikiečių poziciją Viduržemio jūros regione. Visgi Asirijos iškilimas ir intensyvi jos plėtra lėmė laipsnišką Finikijos išnykimą iš žemėlapio ribų, o kiek vėliau – tolesnį svetimšalių – babiloniečių, persų, graikų, romėnų ir otomanų – dominavimą istorinėse finikiečių žemėse.

    Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje šiose žemėse įsitvirtino Prancūzija, Didįjį Libaną paskelbusi prancūzų mandatine teritorija. Tad Libano istorija ir jo tapatybė yra glaudžiai susijusi ne tik su ryškiausiomis Rytų civilizacijomis, pakeitusiomis šalies veidą ir išgryninusiomis jos dabartinį pavidalą, bet ir su Vakarais, prisidėjusiais prie šalies modernizavimo XX amžiuje. Būtent invazijomis ir iš to sekusia kultūrine marginalizacija persmelkta istorija šiandien šiai valstybei suteikia išskirtinio savitumo, leidžiančio suprasti, kaip ši maža šalis Vidurio Rytuose pajėgia suderinti įvairių kultūrų, religijų ir tradicijų samplaiką.

    Šiandien Libanas – jau beveik aštuonis laisvės dešimtmečius skaičiuojanti suvereni valstybė, savo galutinę nepriklausomybę nuo Prancūzijos paskelbusi 1943 metais. Visgi ši laisvė – gana iliuzinė ir trapi, kadangi jos vaisiais – taika ir bendryste – nepriklausomybės pradžioje Libanas džiaugėsi išties trumpai. 1975 metais prasidėjęs pilietinis karas buvo didelis smūgis naujai susikūrusiai valstybei, tapusiai ne tik religinių nesutarimų erdve, bet ir kovos lauku, kuriame tarpusavio santykių dilemas į paviršių iškėlė sirai, žydai ir palestiniečiai. Izraelio valstybės susikūrimas tapo sparčios palestiniečių migracijos į Libaną, kuriame Palestinos išlaisvinimo organizacija (PIO) steigė bazes ir pabėgėlių stovyklas, priežastimi. Tad, nepaisant Libano siekio išlaikyti neutralumo politiką, šis pilietinis karas tapo ne vien vidinio susiskaldymo, bet ir atvykėlių vykdytos politikos ir PIO siekio sunaikinti naujai susikūrusią žydų valstybę rezultatu. Kovos lauku virtęs Libanas, tuo metu pasaulio žemėlapyje išlaikęs dabartinį pavidalą, pilietinio karo metais patyrė svetimšalių dominavimą – 1976 metais Sirija atsiuntė karines pajėgas, šalyje išsilaikiusias 30 metų, o Izraelis netrukus okupavo pietinę Libano dalį. Kaimyninių valstybių nesutarimai ne tik sustiprino nesutarimus tarp krikščionių ir musulmonų šalies viduje, bet ir per 15 karo metų pasiglemžė beveik pusantro milijono libaniečių gyvybių.

    Visgi pilietinis karas, tapęs pragaištimi Libano ekonomikai ir demokratijai, – tai ne vienintelis brutalus įvykis nepriklausomos šalies istorijoje. 2006 metų liepą kilęs karinis konfliktas tarp „Hezbollah“ – Vakarų pasaulyje pripažintos teroristine organizacija, tačiau turinčios daugumą Libano parlamente – ir Izraelio turėjo ypatingai skaudžių pasekmių valstybei: vos per mėnesį sugriauta ištisa miestų infrastruktūra ir tūkstančiai žuvusių civilių. Verta pabrėžti, kad Libanas, antrą sykį nepriklausomos valstybės istorijoje ne savo noru tapęs karo zona, 2006 metų liepos pradžioje pateikė prašymą sušaukti skubias paliaubas tarp Izraelio ir Libano, tačiau Jungtinių Tautų Saugumo Taryba atmetė šį prašymą, tokiu būdu parodydama netiesioginę JAV paramą Izraeliui. Paradoksalu, tačiau valstybė, turinti potencialą su Vakarų pagalba tapti bene stabiliausia Vidurio Rytuose, šiandien gyvena tarp karo ir taikos. Vidiniai ir išoriniai konfliktai skaldo silpną šalį ir stabdo jos modernizaciją, o sprendimas dėl valstybės ateities yra užkoduotas jos tapatybėje.

    LIBANO TAPATYBĖ: ARABŲ NACIONALIZMAS VS VAKARIETIŠKA ORIENTACIJA

    Libanas – tai kontrastų kupina valstybė, kurios tapatybė nuo pat Didžiojo Libano susikūrimo laikų yra glaudžiai susijusi su religijos ir politikos sąveika. Tiek šalies identitetas, tiek politinė sistema įgavo konfesinį atspindį, 1926 metų Libano konstitucijoje apibrėžus aukščiausių politinių institucijų vadovų rinkimą pagal gyventojų religinę proporciją: prezidentas – krikščionis maronitas, ministras pirmininkas – musulmonas sunitas, o parlamento pirmininkas – musulmonas šiitas. Valdžios tarp skirtingų religinių grupių įtvirtinimo tikslas – taikos balansas ir prevencija, kad nė viena religinė grupė neturėtų per daug galios. Būtent šis aspektas ir šiandien Libaną paverčia vienintele Vidurio Rytų valstybe, kurioje krikščionys turi tam tikrą politinę galią. Verta pabrėžti, kad religinis pasiskirstymas šalies viduje – beveik tolygus: 40 proc. šalies gyventojų sudaro krikščionys (graikų ortodoksai, maronitai, katalikai ir protestantai), o 60 proc. – musulmonai (sunitų ir šiitų pasiskirstymas daugmaž panašus, o drūzai sudaro apie 5 proc. visų šalies musulmonų). Tai suteikia Libanui išskirtinę galimybę pelnytai didžiuotis Rytų ir Vakarų kryžkelės žyme.

    Visgi konfesinė sistema ir tolygus religinių grupių pasiskirstymas šalies viduje ligi šiol nesugebėjo išspręsti politinės orientacijos klausimo. Libano musulmonų elitas save identifikuoja su arabų pasauliu, tad pirmaisiais nepriklausomybės metais jie ypač pabrėžė unijos su Sirija svarbą, o dauguma šalies krikščionių, išskirdami sąsają su finikiečiais, teigia, kad libaniečių identitetas yra betarpiškai susijęs su vakarietiška orientacija. Ši interesų sankirta šiandien vis dar kelia klausimą, koks yra tikrasis Libano kelias, ar ši valstybė yra pajėgi išlaikyti dabartinį „įvairovės vienovėje“ statusą.

    Libano priėmimas į Arabų lygą 1945 metais tapo svarbiu momentu šalies istorijoje, kadangi tokiu būdu buvo oficialiai pripažintas nepriklausomos valstybės statusas. Visgi narystė Arabų lygoje ir netrukus Egipte kilusi naserizmo banga sustiprino musulmoniškos tapatybės svarbą visame arabų pasaulyje. Gamalio Abdelio Nassero įsitvirtinimas Egipte prisidėjo ne tik prie arabų nacionalizmo – judėjimo, neaplenkusio ir Libano, – plėtros, bet ir prie smukusio Vakarų – ypač Prancūzijos ir Britanijos – prestižo. Visapusiškas Libano musulmonų palaikymas Nasserui tapo milžinišku iššūkiu krikščioniškai valdžios atšakai. Kadangi naserizmo plėtra netrukus prisidėjo prie britų remiamos Irako Hašemitų karalystės žlugimo ir arabų nacionalistų įsitvirtinimo joje, tuometinis Libano prezidentas Camille’as Chamoun’as, bijodamas atitinkamų pasekmių, į šalį įsileido JAV bazes kaip šalies stabilumo garantą. Palaipsniui stiprėjantis arabų nacionalistų nepasitenkinimas Vakarų įtaka šalyje galiausiai išaugo į neramumus valstybėje, apogėjų pasiekusius sulig pilietinio karo pradžia. Pilietinis karas, atskleidęs tiek užsienio valstybių interesų sankirtą Libane, tiek vidinius krikščionių ir musulmonų nesutarimus, patvirtino Libano tapatybės kompleksiškumą.

    KAS TOLIAU?

    Nepaisant to, kad šiandien Libanas – demokratiška valstybė, tačiau tiek demokratija, tiek stabilumas joje yra sąlyginiai: šalyje apstu korupcijos, santarvė tarp religinių grupių – laikina, o Nacionalinėje asamblėjoje karaliauja buvusių lyderių vaikai, taip įtvirtindami įpėdinystės kultą. Kadangi ši valstybė – parlamentinė respublika, būtent Nacionalinės asamblėjos vaidmuo yra svarbus, formuojant tiek vidaus, tiek užsienio politikos strategijas.

    Per 2018 metų gegužę vykusius parlamento rinkimus daugumą vietų laimėjo būtent „Hezbollah“ ir jos sąjungininkai, taip atskleidžiant didėjančią prarają tarp krikščionių ir musulmonų proporcijos šalyje. „Hezbollah“ ir „Amal judėjimas“ – dvi pagrindinės partijos, atstovaujančios Libano musulmonus šiitus. „Hezbollah“, apibrėždama save kaip Libano išsivadavimo judėjimą, savo politiką vysto per Irano lyderio Ruhollaho Khomeinio raštuose dėstomą represoriaus ir represuojamo dichotomiją, kurios modifikuota versija „Hezbollah“ atveju atsiskleidžia per kovą su represine valstybe, t. y. Vakarais ir jų intervencija.

    Irano įtaka „Hezbollah“ – ne vienintelis regiono valstybių paramos vidaus partijoms pavyzdys. „Amal judėjimas“, su kuriuo „Hezbollah“ sudaro koaliciją, yra išvystęs stiprų ryšį ne tik su Iranu, bet ir su Sirija. Sirija visuomet buvo glaudžiai susijusi su Libano politika, o vienas iš vaizdingiausių pavyzdžių, atsiskleidžiančių neigiamame kontekste, – Rafiko Haririo, musulmonų sunitų organizacijos „Ateities judėjimas“ įkūrėjo, multimilijonieriaus ir šalies ministro pirmininko, nužudymas 2005 metais. Nors milžiniškas Rafiko Haririo indėlis į šalies atstatymą po pilietinio karo pasekmių visuomenėje buvo vertinamas teigiamai, tačiau jo bendradarbiavimas su Saudo Arabijos karališkąja šeima ir provakarietiškas požiūris lėmė šiitų nepasitenkinimą sunitu premjeru.

    Sunitų ir šiitų nesutarimas yra būdingas visam Vidurio Rytų regionui, tačiau Libano paradoksas atsiskleidžia per skirtingą katalikų maronitų bendradarbiavimą tiek su sunitais, tiek su šiitais. Pavyzdžiui, „Kata’eb“ – tai Libano krikščionių demokratų partija, kurios ideologija ją apibrėžia kaip vakarietiškos kultūros Libane saugotoją. Būtent orientacija į Vakarus ir bendradarbiavimo su Saudo Arabija siekis – tai pagrindinė ašis, lemianti „Kata’eb“ priklausančių krikščionių ir musulmonų sunitų, daugiausia iš „Ateities judėjimo“, vadovaujamo Rafiko Haririo sūnaus, bendradarbiavimą politinėje arenoje.

    Musulmonai šiitai sulaukia paramos iš „Laisvojo patriotiško judėjimo“, kuris, vadovaujamas dabartinio prezidento Michaelio Aouno, pasisako už glaudesnius užsienio politikos santykius su Iranu. Nors Libane yra ir daugiau smulkesnių partijų, įskaitant drūzus atstovaujančią „Progresyviųjų socialistų partiją“, tačiau pagrindinių partijų konfesinis pasidalijimas atskleidžia kompleksišką užsienio politikos kryptį.

    Tiek konfesinis partijų pasidalijimas, tiek užsienio valstybių interesai Libane atskleidžia sunkiai nuspėjamą ir painų Libano ateities scenarijų. Saudo Arabija, Iranas ir Sirija – aktyvūs žaidėjai Libane, o šių regioninių jėgų konfigūracija daro didelę įtaką dabartinei Libano politikai. Šiandien vykstantis karas Sirijoje, „Islamo valstybės“ grėsmė, dideli pabėgėlių srautai ir jų konkurencija su libaniečiais dėl darbo vietų tampa milžinišku iššūkiu Libano ekonomikai ir politikai. Itin prasti Saudo Arabijos ir Irano – valstybių, neužmezgusių diplomatinio kontakto, – santykiai sudaro idealias sąlygas proxy war1 Libane.

    Dar vienas svarbus veikėjas – Izraelis, kurio santykiai su Libanu remiasi nesutarimu su „Hezbollah“. Visa tai paverčia šią šalį patogia kovos platforma tiek vidaus, tiek tarptautiniams konfliktams spręsti. Apmaudu, tačiau šiandien Libano stabilumas priklauso ne vien nuo šalies gyventojų, bet ir besikertančių politinių interesų, įspraudžiančių šią valstybę į nuolatiniu nerimu persmelktą būseną tarp karo ir taikos.

  • ATGAL
    Europa ir JAV: ar išliksime draugais?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.