Lietuva – saugesnė nei bet kada anksčiau | Apžvalga

Įžvalgos

  • Lietuva – saugesnė nei bet kada anksčiau

  • Data: 2016-09-09
    Autorius: Linas Kojala

    NATO yra sėkmingiausias gynybinis Aljansas, veikiantis nuo 1949 metų, tačiau tik kartą per visą istoriją panaudojęs kertinį kolektyvinės gynybos straipsnį – tai įvyko po 2001 metų rugsėjo 11 dienos teroristinių išpuolių Niujorke ir Vašingtone.

    Siekiant išlaikyti Aljanso stiprybę, liepos pradžioje vykusiame Varšuvos aukščiausiojo lygio susitikime pasiryžta istoriniams sprendimams. Turbūt jokiame kitame NATO renginyje Baltijos šalių vardai neskambėjo taip dažnai, kaip šiame. Nors Lietuva, Latvija ir Estija yra Aljanso narės jau tryliktus metus, jos gavo naujas saugumo garantijas, kurios kaip niekada sustiprins regiono stabilumą.

    NATO stiprėja Rytuose

    Svarbiausias Viršūnių susitikimo sprendimas – trijose Baltijos valstybėse ir Lenkijoje dislokuoti po NATO karių batalioną. Lietuvoje kertinį pajėgų kontingentą sudarys Vokietija, Lenkijoje – Jungtinės Amerikos Valstijos, Latvijoje – Kanada, Estijoje – Didžioji Britanija. „Tai yra NATO atsakas į nenuspėjamas grėsmes ir kompleksinius iššūkius. Mes nenorime naujo Šaltojo karo, bet šie batalionai tik dar kartą įrodo, jog puolimas prieš bet kurią iš narių reikš ataką prieš visą Aljansą“, – sakė NATO Generalinis Sekretorius Jensas Stoltenbergas.

    Kitaip tariant, nors narystė NATO garantuoja Baltijos valstybių saugumą jau daugiau nei dešimtmetį, bandymai jas apginti agresijos atveju būtų susidūrę su kompleksinėmis problemomis. Dėl geografinio artumo Rusijai ir jos sąjungininke karine prasme laikomai Baltarusijai, taip pat dėl santykinai didelio atotrūkio nuo kitų Aljanso partnerių Baltijos valstybės buvo pažeidžiamos. Svarstyta, ar NATO šalys apskritai spėtų atsiųsti karinę pagalbą, jeigu priešiškos pajėgos kirstų sieną ir bandytų staigiai perimti teritorijų kontrolę.

    Ilgą laiką neskubėta spręsti šios problemos, nes nenorėta erzinti Rusijos jos pasienyje dislokuojant papildomas Aljanso pajėgas. Tačiau Kremliaus agresija Ukrainoje, nuolatinės karinės provokacijos Aljanso pasienyje, taip pat propagandos atakos privertė priimti vieningus, nors ir nelengvus, sprendimus. Tad karas Ukrainoje turi kiek paradoksalias pasekmes: nors tai neabejotinai didžiausia saugumo grėsmė regione nuo pat Šaltojo karo pabaigos, kartu tai tapo galimybe NATO sustiprėti Vidurio ir Rytų Europoje.

    Rusija – nepatenkinta

    Žinoma, šie sprendimai, ir net jų svarstymas, sulaukė priešiškos reakcijos iš Rusijos. Šios šalies ambasadorius prie NATO Aleksandras Gruško dar prieš Viršūnių susitikimą teigė, kad „įgyvendinant planuojamas priemones suprastės regioninio saugumo situacija, o Rytų Europa virs karinės konfrontacijos arena. Be to, tai tiesiogiai pažeidžia legitimius Rusijos saugumo interesus, todėl sulauks deramo atsako.“

    Jam antrino ir Rusijos žiniasklaida. „Rossiyskaya Gazeta“ rašė, kad tai „pirmas susitikimas su tokia atvirai antirusiška darbotvarke“, o sprendimai nesulygintini su niekuo, kas buvo sprendžiama anksčiau. „Nezavisimaya Gazeta“ pažymėjo, kad NATO „siekia dar didesnės konfrontacijos su Rusija“, todėl Kremlius privalės į tai reaguoti, neatmesdamas ir branduolinio ginklo panaudojimo scenarijaus. Tokia retorika atitinka ilgalaikę Rusijos karinę strategiją. Jos pagrindas – konstatuoti, kad NATO yra egzistencinis priešas, kurio karinės pajėgos yra neabejotinai pranašesnės už Rusijos. Mėgindamas neutralizuoti šią silpnybę Kremlius gali imtis dviejų priemonių: būti nenuspėjamas (vykdyti Vakarų šalis stebinančius karinius antskrydžius aplink Aljanso šalis, rengti pratybas) ir atvirai grasinti taktinio branduolinio ginklo panaudojimu. Pastarųjų metų įvykiai rodo, kad kryptingai žengiama abiem kryptimis.

    Visgi tiek Rusijos politikai, tiek žiniasklaida nutyli esminius NATO sprendimus lėmusius akcentus. Visų pirma, kaip ir minėta, Aljansas ilgą laiką vengė stiprinti karines pajėgas Rytuose, nes tam prieštaravo Rusija; nenorėta, kad tai sukeltų bereikalingų aistrų. Visgi tebesitęsianti atvira šios šalies agresija kaimyninėje Ukrainoje bei nuolatinės provokacijos privertė reaguoti.

    Juo labiau, kad Rusija per pastaruosius trejus metus surengė per 20 didelio masto pratybų, apie kurias iš anksto neinformavo kaimyninių valstybių. Jose ne kartą buvo sutelktos didžiulės karinės pajėgos, viršijančios 100 tūkst. karių, kai tuo tarpu didžiausios NATO pratybos regione „Anakonda 2016“, į kurias buvo kviečiami ir Rusijos atstovai, subūrė 24 valstybes, bet neviršijo 31 tūkst. karių. Rusijoje nekalbama apie tai, kad per šios valstybės pratybas dažniausiai nevengiama puolamojo pobūdžio scenarijų (pvz., 2013 m. imituota branduolinė ataka prieš Švediją, kiek anksčiau – prieš Lenkiją), todėl stebėjimasis Baltijos valstybių nerimu ir atsakomaisiais veiksmais neatrodo adekvačiai. Kitaip tariant, ginklavimosi varžybos ir kurstymas prasidėjo jau seniai, ir tą paskatino ne NATO, o agresyvi Rusijos užsienio politika.

    Ukrainai ir Gruzijai durys tebėra atviros?

    Pakankamai svarbų vaidmenį NATO viršūnių susitikime atliko ir Ukraina. Prezidentas Petro Porošenka susitiko su Aljanso lyderiais ir aptarė tolesnio bendradarbiavimo perspektyvas. Žinoma, vyravo santykių su Rusija klausimas.

    Anot J. Stoltenbergo, „Sąjungininkai vieningai remia Ukrainos suverenitetą ir teritorijos integralumą. Nepripažįstame ir nepripažinsime Rusijos įvykdytos neteisėtos Krymo aneksijos ir smerkiame tikslingus Rusijos bandymus destabilizuoti padėtį Rytų Ukrainoje.“ Galutinėje Viršūnių susitikimo deklaracijoje pažymėta, kad „Ukraina yra ilgalaikis Aljanso partneris <…> ir svarbi euroatlantinio bendradarbiavimo dalis.“ Be to, Ukraina paraginta sparčiau vykdyti politines, ekonomines, antikorupcines reformas.

    Tiesa, nepaisant tokio diplomatinio reveranso ir dėmesio žiniasklaidoje, Ukrainos galimybės įgyvendinti strateginį siekį tapti NATO nare atrodo miglotos. Pažymėtina, kad P. Porošenkos sprendimu karo su Rusija metu Ukraina atsisakė neutraliteto statuso ir ėmė aktyviau siekti narystės Aljanse. Šiuo metu tam pritaria 45 proc. ukrainiečių, tačiau prieš pasisako 38 proc. nuomonių apklausų respondentų. Pasiūlymo Ukrainai prisijungti prie sėkmingiausio pasaulio gynybinio bloko gali tekti laukti dar ilgai: Rusijos agresija paskatino kaip niekada sustiprinti NATO rytinį flangą, bet kartu veikiausiai ilgam užkirto kelią tolesnei plėtrai į posovietinę erdvę, kurioje Kremlius yra pasiryžęs naudoti atvirą karinę jėgą.

    Panaši ir Gruzijos, kuri yra dar pažangesnė vertinant narystei NATO reikalingų reformų įgyvendinimą, situacija. NATO formaliai deklaruoja „atvirų durų“ politiką, o geriausias to pavyzdys yra Juodkalnijos priėmimas į Aljansą, bet realiai sudėtinga įsivaizduoti politinį konsensusą dėl šių posovietinių valstybių, mat tai neabejotinai dar labiau komplikuotų Vakarų santykius su Rusija. Jeigu situacijai vertinti perimtume Naujojo šaltojo karo retoriką, galėtume konstatuoti, kad nusileido nauja geležinė uždanga, tik šį sykį Baltijos šalys yra laisvojoje jos pusėje, tačiau tarpinėms valstybėms teks gerokai pasistengti norint nelikti tik „pilkąja zona“.

    Gynybos finansavimas

    Kaip ir per daugelį NATO viršūnių susitikimų, nemažas dėmesys skirtas gynybos finansavimo problematikai. Šiuo metu tik penkios NATO narės – JAV, Didžioji Britanija, Graikija, Estija ir Lenkija – gynybai skiria bent 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Tai yra riba, nurodyta kaip NATO siekiamybė norint išlaikyti Aljanso pajėgumą, tačiau jos laikosi mažuma valstybių.

    Šis aspektas sulaukia daug kritikos, ypač iš JAV lyderių pusės, kuriems vis sunkiau įtikinti amerikiečių rinkėjus, kad šie turi aktyviau prisidėti prie Europos saugumo, kai turtingos senojo žemyno valstybės kryptingai mažina savo indėlį į kolektyvinę gynybą. 2015 metais Europos valstybių bendras gynybos biudžetas, palyginti su praėjusiais metais, sumažėjo dar 0,4 proc.; tai tesudarė 85,5 proc. lygio, kuris buvo pasiektas prieš pasaulio finansų krizę 2007 metais. Be to, dar 2012 metais Europą pagal išlaidas šiai sričiai pralenkė Azija, kuri dabar lenkia senąjį žemyną 36 proc. Ir visa tai vyksta tuo metu, kai Rusijos gynybos išlaidos nuo 2007 metų nominaliais skaičiais patrigubėjo, ir dabar siekia 4,3 proc. BVP per metus. Todėl neturėtų stebinti populistiniai respublikonų kandidato į JAV prezidentus Donaldo Trumpo pareiškimai, jog NATO yra našta, nes tai atitinka didesnės dalies amerikiečių užsienio politikos strategų nuogąstavimus dėl nepakankamo indėlio į kolektyvinę gynybą.

    Galima pasidžiaugti bent tuo, kad platus politinis konsensusas didinti gynybos išlaidas Lietuvoje davė rezultatų. Šiuo metu su 1,49 proc. BVP Lietuva tarp NATO narių užima devintą vietą ir gerokai lenkia tokias valstybes kaip Vokietija (1,19 proc.), Vengrija (1,01 proc.) ar Belgija (0,85 proc.). Pažymėtina, jog Lietuva 2 proc. ribą planuoja peržengti jau 2018 metais. O juk dar prieš trejus metus mūsų šalis šioje rikiuotėje žengė priešpaskutinė ir lenkė tik nykštukinį Liuksemburgą.

    Tad, nepaisant to, jog nominaliais skaičiais Lietuvos indėlis į kolektyvinį NATO saugumą yra kuklus, mūsų valstybė turi prisiimti atsakomybę ir prisidėti prie Aljanso stiprinimo. Tai draudimo polisas, užtikrinantis galimybę prašyti didesnio sąjungininkų įsitraukimo į regiono saugumo dilemų sprendimą. NATO jau įrodė nepaliekanti sąjungininkų likimo valiai. Dabar namų darbus turi sėkmingai užbaigti ir Lietuva. ■

  • ATGAL
    Socialdemokratai išdavė socialiai jautriausius. Kas dabar jiems atstovaus?
    PIRMYN
    Šeimos prigimtinių pagrindų įtvirtinimas konstitucijoje – ar reikalinga?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.