Lietuva ir naujasis „Europos koncertas“ | Apžvalga

Įžvalgos

  • Lietuva ir naujasis „Europos koncertas“

  • Temos: Politika
    Data: 2015-11-08
    Autorius: Linas KOJALA

    „Europai reikalinga nauja saugumo architektūra, kuri remtųsi Jungtinių Tautų Organizacijos Chartija. Kol nebus pasiekta organinė santarvė su visomis žemyno istorinėmis dalimis, įskaitant Rusiją, tol Europos problemos nebus išspręstos. Sprendimo pamatas – teisiškai įpareigojanti Europos saugumo sutartis. Dabar tam yra puiki galimybė, nes Rusija grįžta su visu savo intelektualiniu ir ekonominiu potencialu: nuversdama sovietinę sistemą ir atmesdama jos atkūrimo galimybę. Rusija tapo valstybe, kuri dera su Europa.“

    Tai Rusijos prezidento Dimitrijaus Medvedevo kalba pirmojo vizito į Vokietiją metu 2008 metais. Naujasis Kremliaus vadovas, kurio vakarietiškos manieros ir sąlyginai liberali laikysena tapo vilties spinduliu Vakarų politikams, siūlė nebemarginalizuoti Rusijos ir keisti NATO dominuojamą saugumo sistemą. Visos Europos valstybės, pamiršdamos kituose blokuose turimus įsipareigojimus, buvo kviečiamos dalyvauti naujos saugumo sistemos kūrime. Esminis vaidmuo naujoje tvarkoje žadėtas įtakingiausioms valstybėms, nes saugumas, anot D. Medvedevo, gali būti padalijamas. Ir tai nėra vien geopolitika: Rusija taip pat deklaravo siekį atsiverti ekonomiškai, modernizuotis ir mažinti priklausomybę nuo energetikos žaliavų eksporto (teisybės dėlei: tokia misija buvo išsikelta tuoj po Sovietų Sąjungos žlugimo, bet nė per žingsnį nepriartėjo prie realybės – žaliavų eksportas iki pat šių dienų sudaro apie pusę Rusijos biudžeto).

    D.Medvedevas manipuliavo ekonomikos ir saugumo santykiu, puikiai suvokdamas, kad tokia retorika – tarsi muzika finansinės krizės tebekamuojamų europiečių, ypač nuolatos naujų rinkų besidairančios Vokietijos gyventojų, ausims. Todėl ši idėja Europoje susilaukė sąlyginio palaikymo. Juk dokumentas siūlė tai, ką galima laikyti standartiniais ir visiems priimtinais principais – pagarbą suverenitetui ir teritoriniam integralumui, atmetė jėgos naudojimo galimybę, žadėjo griežtą ginklavimosi kontrolę.

    Net karas Gruzijoje, kurį Vidurio Europos šalys iškart pavadino grėsme visam žemynui, nepalaidojo D.Medvedevo planų. Greitai nuslūgus aistroms, 2009 metų pabaigoje, Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir D.Medvedevas susitiko Diuvilyje, kur kelias dienas aptarinėjo Kremliaus siūlymus. Kitaip tariant, likus mėnesiui iki NATO viršūnių susitikimo, didžiosios Vakarų valstybės dėliojo naujas figūras Europos saugumo žemėlapyje. Žemėlapyje, kuriame NATO vaidmuo atrodė vis mažiau reikšmingas ir nebeatitinkantis tikrovės. Ir stebėtis tuo neverta: Kremliui NATO visuomet buvo didžiausią antagonizmą kėlusi organizacija. Bet ne tik Rusijai. Vakarų Europai NATO dažnai siejosi su JAV įtaka, kuri Irako ir Afganistano karų metu europiečiams kėlė alergiją. Be to, vis labiau ryškėjo noras grąžinti Europos saugumo reikalų branduolį į Senąjį žemyną, o tai reiškia – kalbėtis su Rusija. Tokia Rusija, kuri nėra nei grėsmė, nei varžovė, o greičiau ekonominė ir energetinė partnerė.

    „Europos koncertas“

    Kai kas šią tendenciją pavadino naujojo Europos koncerto užuomazgomis – koncepcija, kuri suformuluota 1815 metais kaip mechanizmas įgyvendinti Vienos kongreso nutarimus. Rusija, Prūsija, Austrija ir Britanija iškėlė pagrindinį tikslą balansuoti galią ir išlaikyti pusiausvyrą, o tuo pačiu – išsaugoti teritorinį status quo bei ginti esamas valdžios struktūras. Tai buvo pirmasis modernus bandymas sukurti kažką panašaus į kolektyvinio saugumo sistemą. Praktikoje didžiosios Europos galios geopolitinius nesutarimus turėdavo spręsti diplomatinėmis priemonėmis: sukviečiant kongresą, įvertinant įtakos zonų pasidalijimą ir randant subalansuotą didžiųjų galių interesams sprendimą. Nors ši sistema trūkinėjo, galių balansavimas leido išlaikyti tam tikrą stabilumą ir iš dalies apribojo didesnių konfliktų grėsmę.

    Kaip yra pastebėjęs prof. Tomas Janeliūnas, ir D.Medvedevo Kremlius, ir dabartinė Rusija mielai atkurtų tokią sistemą šiandien. Vien dėl dydžio, strateginės lokacijos ir turimo branduolinio ginklo ši didžiausia pasaulyje teritoriškai, bet tik Italijos ekonomikos dydžio šalis naujajame koncerte griežtų pirmaisiais smuikais ir pasiektų keturis tikslus:

    -              Legitimuotų Rusijos interesų ir privilegijų zoną – ne veltui D.Medvedevo  siūlytoje naujoje Europos saugumo sutartyje buvo apstu nuorodų į tai, kad NATO plėtra turi baigtis, nes iškreipia balansą;

    -              Sumažintų JAV įtaką Europoje ir pakirstų esamų saugumo principų ir sutarčių galiojimą;

    -              Suskaldytų transatlantinį saugumo bendradarbiavimą;

    -              Padidintų Rusijos įtaką, sprendžiant tarptautinius klausimus.

    Paprastai tariant, naujasis klubas, priešingai nei dabar, esą atitiktų visų didžiųjų žaidėjų interesus ir paklotų pamatus stabilumui.

    Konflikto Ukrainoje sukelti pokyčiai

    Staigiai peršokime į šias dienas ir suprasime per trumpą laiką įvykusio pokyčio mastą. Jį geriausiai atspindi pernelyg mažai dėmesio susilaukusi istorinė Angelos Merkel kalba 2014 metų pabaigoje, Australijoje vykusio G20 susitikimo paraštėse. Vokietijos kanclerė be įprasto diplomatinio nuolankumo pareiškė, kad Rusija, laikydama Ukrainą savo įtakos zona, pažeidė suvereniteto, teritorinio integralumo ir tarptautinės teisės principus bei metė iššūkį Europos taikai. Taip pat pridūrė negalinti patikėti, kad agresija vyksta tuo metu, kai nuolatos kalbame apie tragišką pasaulinių karų patirtį.

    Tai nebuvo tik žodžiai: Berlynas tapo skirtingų nacionalinių interesų „klijais“, priimant beprecedentį istorinį sprendimą – sektorines ES ekonomines sankcijas prieš Rusiją, kurios galioja iki šiol. Niekada istorijoje 28 skirtingos valstybės nesusitarė dėl tokių kaštų Europai pareikalausiančių priemonių prieš vieną iš svarbiausių prekybinių partnerių – ankstesni bandymai dažniausiai baigdavosi fiasko. Ir pagrindiniu to varikliu buvo Vokietija, kuri nuo septinto dešimtmečio be didesnių protrūkių su Sovietų Sąjunga, o vėliau – Rusija, vykdė „Ostpolitik“ – politiką, kuri paremta pragmatizmu ir ekonominiais interesais, o ne vertybėmis.

    Tad Europos didieji, nors ir mindžikuodami, nuo pakankamai rimtų svarstymų Diuvilyje apie žemyno saugumo sistemos perbraižymą per šešerius metus perėjo prie laikysenos, kuri, nors ir perdėtai, it magnetas traukia „šaltojo karo epitetus“. Tuo metu Rusija nuo bandymų Vakarams primesti naują saugumo koncepciją perėjo į „paskutinio šiaudo griebimą“ primenantį atvirą smurtą prieš Ukrainą. Ir, nepaisant aukštų V.Putino reitingų, tą sunku pavadinti pergale. Juk Ukraina – tai šalis, kuri visai neseniai buvo valdoma prorusiško prezidento ir prorusiško parlamento; juk tai šalis, kurios visuomenė Rusiją vertino kaip draugišką kaimynę, o ES ir Eurazijos sąjungą – kaip lygiaverčius partnerius.

    Pokyčių mastas ir Lietuvos vaidmuo

    Įvyko Vokietijos metamorfozė – iš šalies, kuri ES imdavosi lyderystės beveik išskirtinai tik ekonominiais klausimais, ji virto valstybe, kurios svertai apėmė ir bendrą užsienio politiką. Kitaip tariant, bandymą sukurti naująjį Europos koncertą pakeitė koncertas su ryškiu dirigentu ir normatyvine nuostata. Johno Kennedy terminais kalbant, Vokietija pabudo ir ėmėsi tikros lyderystės sunkiausiu Europai metu.

    O kur šiame dinamiškame ES – Rusijos santykių kontekste įsipaišo Lietuva? Nagrinėjant tą patį laikotarpį, galima įžvelgti du lūžius, kurie nebūtinai tapatūs Europos koncerto užuomazgoms ir greitam jų žlugimui. Pradinėje stadijoje Lietuva tebepulsavo Valdo Adamkaus akcentuotos regioninės lyderystės idėja – Lietuva buvo laikoma nenuilstančia „šaltojo karo“ kovotoja. Dalios Grybauskaitės pirminė retorika pasikeitė į santykių su ekonomiškai pajėgesnėmis Vakarų valstybėmis prioritetizavimą, o veikimo būdas – nuo grįsto vertybine retorika į  „briuseliškai“ suderintą ir koordinuojamą su partneriais. Tiesa, iškilus naujiems geopolitiniams iššūkiams, dar iki Maidano tą pakeitė sugrįžusi kovinga retorika ir prioritetas Rytų politikai.

    Ir visgi atsirado naujos, kol kas sunkiai apčiuopiamos, bet pastebimos tendencijos požymių: Lietuvos užsienio politika ėmė nuosekliai persidengti su Vokietijos pozicija. Sprendžiant strateginės svarbos Berlynui klausimus – pavyzdžiui, dėl krizės sprendimo priemonių, ES ekonominio modelio ir finansinės kontrolės mechanizmų, Graikijos ateities, energetikos politikos ir net saugumo situacijos – Vilnius antrino A.Merkel. D.Grybauskaitė atvirai deklaravo, jog Europos ateitis yra ant A.Merkel pečių. Stebėtis gal ir neverta, žinant, kad pagal prekybos apyvartą Vokietija buvo antra didžiausia Lietuvos prekybos partnerė. Tačiau kartu tai viduriniojo laikotarpio, kai Lietuvos veiksmams užsienio politikoje ieškota legitimacijos ES, pasekmė. Atsižvelgiant į kontekstą – šaltus
    santykius su Lenkija, jau įprastą
    Baltijos valstybių tarpusavio stagnaciją, ribotą suartėjimo potencialą Šiaurės šalių vektoriuje – Vokietija tapo bene svarbiausiu Lietuvos Europos politikos flagmanu.

    Bet ilgainiui tai kelia daugiau klausimų, nei atsakymų. Ar Lietuva nebenori išskirtinio vaidmens ir sieks šlietis prie Vokietijos, tuo bandydama atrasti nišą didžiųjų galių prieangyje? Tačiau kaip tai dera su ambicinga ir savarankiška retorika – ne tiek Rusijos klausimu, kiek sprendžiant kitas problemas. Juk atrodytų, kad, siekiant didesnės naudos santykyje su Vokietija, reikėtų kitaip reaguoti į tokias Berlynui aktualias problemas kaip migracija. Tai nebūtinai sąlygotų realų politinį nuolaidžiavimą, bet bent jau sąlygotų kitokį diskursą.

    Nežinia ir tai, ar Lietuva nori būti visaapimančios normatyvinės politikos šalininkė, ar tik pragmatiška nacionalinių interesų gynėja? Kitaip tariant, ar, eidami išvien su Berlynu, akcentuosime europietiškumo viršenybę, ar tą darysime tik tada, kai tai tiesiogiai persidengia su savais interesais? Ar siekiame įpareigojančio europietiško solidarumo, strategines problemas perkeldami į viršnacionalinį lygmenį, ar pasitelksime tai kaip nepastovų įrankį ad hoc problemoms  spręsti?

    Ar susitapatinsime su ES „plėtros nuovargio“ nuotaika ir atsisakysime ambicijų siūlyti narystės perspektyvą Rytų partnerystės šalims? Ar Vokietijos Europos politika yra mūsų siekiamybė ir niša, o gal jos kaštų ir naudos potencialas neatrodo perspektyvus?

    Galime pasidžiaugti bent tuo, kad pirmais smuikais „Europos koncerte“ Kremlius negrieš

    Vienaip ar kitaip Lietuva ieško savo vietos kintančioje ir daugiau iššūkių, nei pergalių pastaruoju metu keliančioje Europoje. Naujos kryptys kol kas kelia daugiau galvosūkių, nei siūlo sprendimų. Galime pasidžiaugti bent tuo, kad pirmais smuikais „Europos koncerte“ Kremlius negrieš – o dar 2008 metais tai atrodė realu. ■

  • ATGAL
    Metai po „Apsauginės ribos“: Gazos atstatymo sunkumai
    PIRMYN
    Elektros energijos saugojimas
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.