Lietuvai reikalinga stipresnė, vieningesnė, bet kartu ir reevangelizuota Europos Sąjunga | Apžvalga

Vieningoji europa

  • Lietuvai reikalinga stipresnė, vieningesnė, bet kartu ir reevangelizuota Europos Sąjunga

  • Data: 2013-07-05
    Autorius: Parengė Vaida Stundytė

    Apie lietuviškąją ES viziją kalbėjosi: (iš kairės) Andrius Kubilius, Laurynas Kasčiūnas, Audronius Ažubalis ir Rasa Juknevičienė Martynos Trinkūnienės nuotrauka

    Liepos 1-ąją Lietuva pradės pirmininkauti Europos Sąjungai – pirmą kartą per savo devynerių metų narystę. Apie šiuos devynerius narystės metus, lietuviškąją ES viziją, ES dabartį ir ateitį „Apžvalga“ ir vėl pakvietė padiskutuoti TS-LKD vadovybę – Andrių KUBILIŲ, Rasą JUKNEVIČIENĘ ir Audronių AŽUBALĮ. Diskusiją vedė Lietuvos socialios rinkos plėtros instituto direktorius, politologas Laurynas KASČIŪNAS.

    Laurynas Kasčiūnas: Jungtinės Karalystės premjero Davido Camerono metų pradžioje išsakytą kalbą apie ES, kuria jis pažadėjo surengti referendumą dėl šalies išstojimo iš šios sąjungos, jei jo vadovaujama konservatorių partija po rinkimų vėl taps valdančiąja, galima vertinti įvairiai. Tačiau ji svarbi tuo, kad išryškino britišką ES viziją. Akademinėje literatūroje dažnai matomos diskusijos dėl to, kur link juda Europa. Žvelgiant iš Vokietijos pozicijos, ar Vokietija tampa labiau europietiška, ar Europa tampa labiau panaši į Vokietijos modelį. Prancūzai yra nuolatinėje dilemoje tarp Charles de Gaulle vizijos, t.y. kaip stipri Prancūzija gali pasinaudoti ES institucijomis, ir  Jean Monnet, kuris Prancūziją matė kaip Europos variklį, integracijos stūmoklį, požiūrio. Šiame vizijų kontekste norėtųsi paklausti, kokia gi lietuviška ES vizija ir kokie pamatiniai šios vizijos principai?

    Andrius Kubilius: Mūsų vizija turi būti paprasta ir aiški, paremta visų pirma mūsų pačių istorine patirtimi, kurioje išryškėja tam tikras Lietuvos geopolitinis kodas. Jei iki Lietuvos narystės ES šimtmečiais per mus vis kas nors eidavo dažniausiai iš Rytų arba patys bandydavome sukilti ir būdavome nušluojami į Sibirus, tai su naryste ES atsiranda visai kita Lietuvos trajektorija, pirmiausia mums garantuojanti geopolitinį saugumą. Iš to kyla mūsų tolesnis matymas, ko mes norime iš ES. Pirma, geopolitinį saugumą mums gali garantuoti tik nuosekli ES trajektorija link vieningesnio konsoliduoto veikimo, įskaitant ir politinę erdvę. Antra, mums patiems labai svarbi viską apimanti ir organiška integracija į ES. Dabartiniu etapu vienas iš svarbiausių tikslų yra infrastruktūrinė integracija – laidais, keliais, geležinkeliais, vamzdžiais, pinigais. Trečia, kalbant apie europinę politiką, turėtume siekti padaryti viską, kad Europos geopolitinio saugumo erdvė pasislinktų nuo mūsų pasienio toliau į Rytus. Tai yra trys pamatiniai dalykai, kurie, mano manymu, turi būti mūsų visų aiškiai matomi ir jais remiantis realizuojama mūsų pačių politika. Man atrodo, kad Lietuvoje to aiškaus matymo kartais trūksta.

    Man asmeniškai nėra priimtinas D. Camerono požiūris į ES tolesnę raidą ir perspektyvą. Drįstu sakyti, kad jis tam tikra prasme yra klaidingas Europos tolesnės raidos atžvilgiu. Galima sutikti su teiginiu, kad Europa turi būti lankstesnė, dinamiškesnė, ne per daug užsigriozdinusi biurokratiniais reguliavimais. Tačiau istorinė ES trajektorija rodo, kad nors ši sąjunga per savo gyvavimo laikotarpį ėjo nuo vienos krizės prie kitos, tačiau ėjo vis labiau konsoliduodamasi. Tuo tarpu D. Cameronas teigia, kad ateityje Europa turi keisti savo trajektoriją ir būti mažiau konsoliduota. Mano nuomone, istorijos ratas nesisuks atgal. Koks bus ateities ES modelis, sunku pasakyti, tačiau yra daroma klaida, kai bandoma apibrėžti ES projekto tolesnę ateitį, naudojant kai kurias standartines politinės teorijos formuluotes (federacija, unitarizmas ir pan.). Tai sukelia sumaištį mūsų pačių mąstyme. ES yra unikalus projektas, besivystantis sunkiai apibrėžiama trajektorija, tačiau tam tikri jos bruožai rodo, kad ji tampa vis labiau konsoliduota.

    Rasa Juknevičienė: Į klausimą pabandysiu pažvelgti daugiau tuo kampu, kuriuo man tenka dirbti – iš gynybos srities. Čia dirbantiems itin svarbu matyti grėsmes. Savo gyvenime tikiuosi sulaukti momento, kada nereikės minėti Rusijos kaip tam tikro veiksnio mūsų saugumo aplinkoje, bet šiandien, deja, turime būti realistai ir negalime nuošalyje palikti šios valstybės. Sunku nuspėti, koks bus Rusijos vystymasis, tačiau tolimoje ateityje šiai valstybei nematau didelių perspektyvų, nematau, kad ji galėtų tapti stipria valstybe, jei ir toliau elgsis taip, kaip šiandien. Ji bando būti didelė, tačiau tokiomis priemonėmis, kurios visiškai neatitinka mūsų nacionalinio saugumo interesų. Mūsų nacionalinio saugumo interesai yra turėti šalia savęs demokratišką, ekonomiškai stiprią šalį, kuri tvarkytųsi tokiais pagrindais kaip ir ES, su kuria galėtume prekiauti, bendradarbiauti ir pan. Šiandien susidariusi antipodinė situacija, kada kaimynystėje turime valstybę, kuri gali kelti daug problemų vien tuo, kad, tapusi dar silpnesnė, dar labiau neprognozuojama, gali bandyti daryti įtaką savo kaimynams, bandydama aplink save išlaikyti įtaką. Taigi akivaizdu, kad, ką minėjo ir A. Kubilius, per šimtmečius susiklosčiusi tokia istorinė situacija mus verčia glaustis prie šaknų, kurios mums yra natūralios – vakarietiškos vertybės, katalikybė. Šiandien man ES yra ne tik vadinamoji soft power (minkštoji jėga), tačiau ir labai realus ir kartu su NATO vienas svarbiausių veiksnių mūsų saugumo kontekste. Mūsų vyriausybės siekis nebūti vieniems, o kaip tik su ES vystyti projektus ir užsitikrinti energetinį saugumą yra labai konkreti mūsų narystės ES ir svarbių pagrindų padėjimo ateičiai išraiška. Esu europtimistė, nepaisant to, kad šiandien kyla daug nerimo ir girdisi niūrių prognozių dėl Europos ateities. Nematau kito kelio kaip tik ES sėkmė.

    Čia, Lietuvoje, neretai girdime, jog neva iš vienos sąjungos patekome į kitą, kad ES gali sumažinti mūsų tautinę tapatybę. Visos šios kalbos man panašios į tas, kurias skaitau rusiškoje spaudoje, bandančioje Baltijos valstybių narystę ES parodyti kaip nesėkmingą vien tam, kad pagąsdintų ukrainiečius, gruzinus ir kitus, bandančius eiti tuo pačiu keliu. Taigi man kelia nerimą tai, jog euroskeptines ir eurodezintegracines nuotaikas palaiko mūsų didžioji kaimynė, kuri dar tikisi sustabdyti Baltijos šalių negrįžtamus procesus. Todėl būtent čia mums reikia turėti pakankamai proto, supratimo ir pasinaudoti esama situacija – didesnės europinės integracijos suteiktomis galimybėmis, kad galutinai atsiplėštume ne tik nuo posovietinės, bet ir rytietiškos sistemos, kuri paliko pasekmių ir mūsų regione.

    Audronius Ažubalis: ES yra išgyvenusi įvairių laikų. Vienas ES tėvų kūrėjų Robertas Schumannas teigė, kad Europa arba bus krikščioniška, arba jos visai nebus. Po kiek laiko Europos Bendriją pasiekė skandinaviško liberalizmo visuomenių įsijungimo banga, dar vėliau –Rytų europiečių banga, kuri ES „atskiedė“ dar kitaip. Tad kokia ES bus ateityje, vargu, ar kas žino. Įvairios neparuoštos idėjos, kalbos, pavyzdžiui, apie federalizmą, kurį labai mėgsta mūsų liberalai, tik ir skatina euroskepticizmą ir prideda tam tikros baimės.

    Pagrindinis klausimas, kurį šiandien svarsto euroskeptikai ir ne euroskeptikai – kur nacionalinės valstybės vieta, kiek ji turės kompetencijų. Šitas dalykas taip pat nėra apibrėžtas. Turime Lisabonos sutartį, bankų sąjungą, stipriname finansinę priežiūrą ir pan. Tačiau valstybė ir žmonės ne tik tuo gyvena. Taigi kaip surasti ir išlaikyti pusiausvyrą, kad išsaugotume ir toliau puoselėtume valstybinį, tautinį, kultūrinį savarankiškumą? Manau, kad tai yra vienas didesnių mūsų uždavinių.

    ES praeities klaidos, jos silpnosios vietos (pvz., klaidinga imigracijos politika, žlugęs multikultūriškumas ir pan.) duoda peno reikštis euroskeptikams, tampa pretekstu ją kritikuoti. Tačiau ES yra unikalus šansas tiek Lietuvai, tiek kitoms valstybėms. Kitas dalykas, ir nuo mūsų priklauso, kiek būsime aktyvūs. Mano nuomone, dabar Europoje vyksta regionalizacija, kurios šviesa yra Skandinavijos ir Baltijos valstybės arba, trumpai tariant, Baltoskandija. Mes geriausiai atlaikėme krizę, vykdydami atsakingą fiskalinę politiką, ir greičiausiai vystomės toliau. Tai nėra priešprieša Europos pietums, tačiau tai tiesiog parodo, kad regionai, kurie yra susitelkę, turi tam tikrą bendrą matymą, kaip reikia kovoti su iššūkiais, gali kažką pasiekti ir tapti pavyzdžiu kitiems regionams.

    L. Kasčiūnas: Kalbant apie gilesnį sutelktumą politinės konsolidacijos link, Europos studijos turi dvi teorines prieigas, du ramsčius: vienas – funkcionalistinis, daugiau persiliejimo efektas, kuriuo teigiama, kad prasidėjusi integracija gilėja ir kaip domino efektas juda į priekį, antras – tarpvyriausybinis principas, kuris sako, kad kiekviena valstybė narė nori savo vidines nuostatas paversti europinėmis nuostatomis ir taip padidinti savo galią europinėse institucijose. Kad ES egzistuotų visavertė ekonominė sąjunga, reikia tiesioginio mokesčių harmonizavimo, bendros socialinės politikos. Iki politinės sąjungos trūksta stipriai integruotos gynybos politikos su Europos kariuomene, viršvalstybiniu reguliavimu. Ar šiose srityse mums reikia gilinti integraciją, be kurios negalėtų būti visaverčio politinio sutelktumo? Kokiose srityse turėtume remti integracijos gilinimą ir ar yra tokių, kur mums to daryti nereikia?

    A. Kubilius: Esminis klausimas – kokius mes sau keliame pagrindinius strateginius, geopolitinius tikslus. Pirmas mūsų tikslas yra ekonominė sėkmė: Lietuva kaip gyvybinga, dinamiška, sėkminga valstybė, kurioje lietuviams gera gyventi, kur jie nori grįžti pasimokę ar įgavę profesinės patirties užsienyje. Mūsų tikslas yra ne tai, ar turime daugiau politinių galių vienoje ar kitoje kryptyje, bet tai, kad esame sėkminga valstybė ir sėkminga kartu su kitais. Nematau mūsų individualumo privalumo, palyginti su visa ES sėkme. Ir šiandien ekonomikoje mes laimime tiek, kiek esame bendra Europos rinkos, bendro gebėjimo dinamiškai eiti į priekį dalis, ir  turime tiek problemų, kiek Europa su jomis nesugeba susitvarkyti.

    Antras svarbus aspektas – geopolitinis, t.y. mūsų Rytų kaimynės tolesnė ateitis ir perspektyva. Esu įsitikinęs, kad vieningesnė Europa, pritraukianti dar ir Ukrainą, Moldovą, gal kada nors Baltarusiją, yra atsakas į tai, kaip Europa gali lemti Rusijos tolesnę plėtrą. Rusija yra paskutinė europinė imperija, kuri vis dar gyvena imperijos demontavimosi laikotarpiu. Europa su savo minkštąja jėga gali padėti Rusijai transformuotis į visavertę europietišką valstybę. O tai mums yra ir mūsų sėkmės, ir saugumo, ir viso kito alfa ir omega.

    Europa taikoje gyvena 70 metų, mes šiuo taikos malonumu naudojamės jau 20 metų. Kaip fizikas vis keliu sau klausimą: Europos istorijoje 100 metų taikos būdavo stebuklas, taigi kiek šįkart tos taikos yra likę? Čia yra esmė, o ne tai, kiek galių ES turėsime kaip valstybė. ES ypatinga tuo, kad atiduodamas labai daug ir gauni. Jei ES toliau eis link politinės konsolidacijos, mes kaip valstybė atiduosime daugiau savo galių į europinį lygmenį, taigi mūsų galia sumažės, bet įgausime vis daugiau galių kitoms Europos valstybėms.

    A. Ažubalis: Natūralus galių balansas ES yra išbalansuotas, ir tai išliks. Europos Sąjungoje dėl savo balso reikia nuolat diskutuoti ir bandyti jį apginti. Štai kodėl manau, kad būtinas apdairumas. Reikia „susikalti“ kuoliukus dėl tam tikrų kompetencijų. Tik klausimas, kokie tie kuoliukai ir kur juos turime kalti. Tai ir būtų atsakymas, kaip Lietuva save mato ES. Pavyzdžiui, kai sakome, kad reikia saugoti tautinį savitumą, apibrėžkime, kaip jį saugosime ir kas tas tautinis savitumas.

    A. Kubilius: Pritardamas A. Ažubaliui, noriu pasakyti vieną dalyką – labai svarbu turėti aiškų balansą tarp formos ir turinio. Mums reikia aiškiai apsibrėžti nacionalinius strateginius interesus ir tada dėl jų kovoti. Kai pats sau vardiju, kokie yra mūsų strateginiai interesai, vis tiek grįžtu prie to, kad mums labai svarbu stipresnė ir vieningesnė ES, svarbi mūsų visiška europinė integracija ir tai, kad mūsų Rytų kaimynai gravituotų arčiau Europos.

    R. Juknevičienė: Minėjote bendrą Europos gynybos politiką, bendrą kariuomenę. Šiame kontekste svarbu paminėti vieną svarbų veiksnį Europos ateičiai – euroatlantinį ryšį.  Kad ir kiek kalbėtume apie gilesnę Europos integraciją, net ir tolimoje perspektyvoje to neįsivaizduoju be stipraus euroatlantinio ryšio, ypač saugumo, gynybos srityje. Europos gynybos politika yra vienas iš pavyzdžių, kaip teorinis variantas visiškai neatitinka realybės. Idėja, kuri kažkada buvo iškelta dėl bendros gynybos politikos, buvo neparemta ištekliais, gyvenimo realybe. Ir šiandien apie tai girdisi labai mažai diskusijų. Dabar apie gynybos politiką daugiausiai kalbama NATO ir euroatlantinio ryšio kontekste. Visi supranta, kad Europa turi skirti daug daugiau dėmesio gynybai, tačiau šiandien ji tam neturi jokių galimybių. Egzistuoja didžiulis atotrūkis: NATO kontekste JAV indėlis artėja prie 80 proc. (išteklių, finansų), palyginti su Europa, šios gynybinis pajėgumas mažėja ir traukiasi. ES bendros gynybos politikos reikia bent jau tiek, kad ji galėtų galimus krizinius atvejus spręsti savo viduje, be JAV, kuri ir taip turi ką veikti pasaulyje, pagalbos.

    L. Kasčiūnas: Visiškai sutinku su teze, kad geopolitinė situacija neišvengiamai koreguoja mūsų Europos politikos modelį ir yra vienas iš svarbiausių kintamųjų, planuojant ir dėliojant mūsų ES viziją. Praktiniai pavyzdžiai leistų kitaip sudėlioti situaciją. Tarkime, paminėjote tris ramsčius. Pirmasis – energetinis saugumas ir gilesnė integracija. Matėme, kad III energetikos paketas visos ES mastu buvo įgyvendintas, sudavė milžinišką smūgį „Gazpromo“ dominavimo sistemai. Žvelgiant į III paketo genezę, pamatytume paradoksalių dalykų. Didžioji Britanija, kuri norėtų mažiau europinės integracijos, rėmė šį paketą kaip rinkos liberalizavimo, demonopolizavimo projektą, atitinkantį jos europinę viziją, projekciją. O tokios politinės sąjungos stūmėjos kaip Prancūzija, Vokietija, gindamos savo nacionalinius čempionus, tam tikra prasme stabdė III paketą ir įvedė daug visokių opcijų ir visiško atskyrimo principą, kuris TS-LKD dėka įgyvendinamas Lietuvoje. Jei jis būtų įgyvendinamas visoje Europoje vienu metu, „Gazpromas“ klūpėtų ant kelių ir mokėtų baudas. Turėtume tikrą įtaką Rusijos vidaus reikalams. Paradoksali situacija – mažiau Europos norinti valstybė mums padarė daug daugiau naudos šiuo klausimu negu daugiau Europos norinčios valstybės.

    Kitas klausimas – ES plėtra. Visiškai pritariu, kad ES plėtra yra be galo svarbus mūsų saugumo ir geopolitinis interesas. Bet vėlgi žvilgterkim į ES narių požiūrį. Ta pati Didžioji Britanija, kuri nori mažiau Europos, yra tikrai už plėtrą pasisakanti valstybė, o šalys kaip Vokietija, Prancūzija, kurios kalba apie politinę sąjungą, yra tos, kurios priešinasi plėtrai, mūsų strateginiams interesams. Taigi galima manyti, kad kiekvienu atveju reikia žiūrėti ad hoc, selektyviai, nes ne viskas ES taip paprasta.

    A. Kubilius: Ne viskas taip paprasta, tačiau žiūrėjimas ad hoc ir selektyviai yra tingėjimas strategiškai galvoti.

    Kiekvieną atvejį, kurį iškėlėte, nagrinėčiau atskirai. Pirmas dalykas, Didžioji Britanija, mažiau priklausydama nuo „Gazpromo“, drąsiau ėjo į priekį su energetikos rinkos liberalizavimo idėja. Bet, mano manymu, šis sprendimas nebūtų įgyvendintas be Vokietijos pamatinės valios. Nors Vokietijos kompanijos, susijusios su „Gazpromu“, kovojo ir oponavo, tačiau tai, kad šis paketas tapo ES instrumentu, akivaizdu, be Vokietijos pagalbos nebūtų įvykę.

    Kalbant apie ES plėtrą, reikia atsiminti, kad britai savo strateginiu tikslu iškelia mažiau integruotą Europą, todėl apie plėtrą kalba kaip apie palaidesnės Europos kūrimo instrumentą. Mums šioje situacijoje labai svarbu nepamesti savo strateginių tikslų ir argumentų.      Su nerimu žiūriu į britų pradėtą referendumo dėl išstojimo iš ES diskusiją. Tai ne tik silpnina Didžiąją Britaniją, bet įneša ir sunkiai apčiuopiamo bendraeuropinio masto mąstymą, kad Europa gali toliau gyvuoti visiškai chaotiškai. Neatsitiktinai Vokietijoje atsiranda antieuro partija, kuri, nors gali surinkti ir labai nedaug balsų, tačiau gali stipriai paveikti bendrą diskusiją Vokietijoje ir bendrą diskusiją dėl ES ateities. Šiuo neramiu laikotarpiu mums reikia turėti aiškią strategiją ir suvokimą, kokioje ES mes esame.

    A. Ažubalis: Mano nuomone, nacionalinės valstybės turi saugoti įrankį Briuselio institucijų priežiūrai. Anksčiau pats kalbėdavau, kad stiprus Briuselis mums yra daug geriau, nes tai padeda mažoms valstybėms atsispirti dvišaliams, trišaliams atskirų ES valstybių narių žaidimams ir žaidimams su trečiosiomis valstybėmis. Galimybė valstybės viduje tvarkytis pagal europinius standartus, nepažeidžiant fundamentalių žmogaus teisių, europinės teisės yra būtina ir gyvybiškai svarbi kiekvienai valstybei.

    Europos teisingumo teismo kompetencija nėra apibrėžta nei vienoje ES sutartyje. Mes šiai institucijai atidavėme teisę veikti ir dabar jos priimami sprendimai kartais atrodo keistokai.

    R. Juknevičienė: Visas žmogaus gyvenimas yra kūryba. Lygiai taip pat ir valstybių, ir ES gyvenime – jos yra kūryboje. Mūsų valstybė, manyčiau, yra kūrybos pradžioje, taigi klaidų dar bus daugybė. Tačiau blogiausia yra likti klaidoje. Demokratijos principas ir yra tas, kad gali pridaryti visokių klaidų, bet svarbiausia, kad galėtum iš jų pasimokyti. Man nepatinka, kad Lietuvoje gajus žiūrėjimas į Europą tarsi iš aukšto, neva mes čia, Lietuvoje, esame labai protingi, o ten, Europoje, visi dar daro klaidas, todėl mes nenorime Europos. Mes savo istorijoje esame pridarę aibę klaidų ir kai kurių dar net neįvardiję. Todėl mokytis ir iš Europos klaidų, ir iš savųjų, vėl naujai jas daryti, bet ne su tokiais dideliais nuostoliais – tai yra žavesys laikotarpio, kuriame esame. Juk per plauką galėjome būti tokie, kaip dabar Ukraina, jei nebūtų 1918, 1990 metų. Per plauką galėjo užtrukti Sovietų Sąjungos griuvimas. Netgi daryti klaidas kartu su ES man yra žavesys ir gyvenimo džiaugsmas, palyginti su tuo, kokios yra alternatyvos šitame gyvenime, o jos visos tiesiog yra daug blogesnės negu tai, ką turime dabar.

    L. Kasčiūnas: Kyla klausimas dėl šiandienės Europos vertybinės trajektorijos. Kritika dažnai pasireiškia per nacionalinės valstybės santykį su Europos integracijos projektu. Filosofai yra įvardiję, kad ES tam tikra prasme dekonstruoja nacionalines valstybes, atkabina tautas nuo valstybių, bet nepasiūlo politinės alternatyvos ir politinės bendruomenės. Praktinis pavyzdys – ES įtaka nacionaliniam sportui ir 1995 m. Bosmano byla. Europos teisingumo teismas išaiškino, jog nacionalinių čempionatų klubai nebegali taikyti užsieniečių limito, dėl ko Europos futbolas tapo top penkių lygų industrija. Ir tokie klubai kaip Amsterdamo „Ajax“, kuris 1995 m. dar laimėjo čempionų lygą, daugiau jau nebelaimės, nes yra tik tam tikros grandinės sudėtinė dalis, aprūpinanti didžiuosius klubus žaidėjais. Taigi yra problema – Europos integracijos poveikis nacionalinei valstybei.

    Kitas klausimas, kiek šiandienėje ES yra Europos, nes Europa yra daug plačiau, tai yra fundamentalu. Tuo tarpu ES – tik 50 metų. Europa yra pirmiausia krikščioniška tradicija, su tam tikra vertybių, moralės sistema. Šiuo metu Europoje vyksta transformacijos: plinta socialinis progresyvizmas, diskutuojama dėl multikultūralizmo veikimo ar neveikimo. Kaip mes, kaip TS-LKD, atliepiame vertybinius mūšius Europoje, ar mums reikia juos atliepti? Ar šias transformacijas matome kaip kažką neišvengiamo, su kuo turime susitaikyti?

    A. Kubilius: Manau, kad kartais yra supainiojami diskusijos objektai. Ar ES atitraukia arba nutolina Europą nuo kurių nors europinių vertybių daugiau negu pati Europa nuo jų tolo ir tolsta? Neturiu įrodymų, kad ES kaip tokia tolina Europą nuo jos vertybių. Europoje (dar iki ES) F. Nyčė pasakė: „Dievas yra miręs“.  Ir tai atspindėjo Europos sekuliarizacijos procesą XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Ta pati Europa be ES pagimdė Staliną, Hitlerį. Minėtos transformacijos yra Europos civilizacijos problema. Ir dabar ES kaip institucija atneša didžiausią vertybę, kurią po XX a. Europa turi vertinti kaip savo pagrindinį prioritetą – atneša taiką. O kad Europai reikia reevangelizacijos, seniai suprastas dalykas, bet į jį atsakymą turi rasti visų pirma evangelizuojanti Bažnyčia arba dešiniosios politinės jėgos.

    R. Juknevičienė: Kalbant apie tai, kad ES neva demontuojamos nacionalinės valstybės, šiandien mūsų valstybės aš matau daugiau, mes ją kuriame daug geriau ir stipriau, būdami ES, negu kad galėtume joje nebūdami. Bandau ieškoti alternatyvų, kur galėtume geriau kurti savo valstybę. Šalia mūsų yra Baltarusija, kuri nėra ES dalis, jos valstybingumas visuomet pabrėžiamas kaip Baltarusijos, kuri yra tik Baltarusija. Ir kas iš to, kuo ji tampa? Ji tampa visiška Rusijos provincija. Nėra kitos išeities. Kaip tik matau unikalią galimybę mums būnant ES kurti savo valstybę, galų gale ją turėti ir būti žemėlapyje, nuo kurio buvome išnykę.

    A. Ažubalis: Tai, kad Europoje susiduriame su sekuliarizacijos problema, įrodo paprastas pavyzdys. Kas antroje ES užsienio reikalų taryboje paprastai Malta arba Italija (joms tada pritardavo Lietuva, Lenkija, Ispanija) keldavo klausimą, kad kažką reikia daryti, nes krikščionis visame pasaulyje persekioja, žudo, kad reikia kokio nors pareiškimo. Ir kartais toks pareiškimas atsirasdavo, neaišku nei kam, nei dėl ko. Kaip sakė A. Kubilius, Europai reikia reevangelizacijos. Bet pati Europa juk ir esame mes, o mes esame aptingę.

    A. Kubilius: Jei pažiūrėtume į religinį pasaulio žemėlapį ir į jame brėžiamą perspektyvą, pamatytume, kad Europa yra dykuma gana religingame ir vis labiau religiškai stiprėjančiame pasaulyje. Amerika nuo Europos skiriasi savo politiniu gyvenimu dėl to, kad Amerikoje visuomenė yra stipriau religinga, iš to kyla kitokia jos politika. Europos problema yra visuomenės sekuliarizacija, jos tradicija nuo XIX a. pabaigos. Kažin, ar esame pajėgūs tapti naujais pranašais siekiant atrasti raktą, kaip reevangelizuoti Europą.

    L. Kasčiūnas: Europos kairė su visu postmodernu puikiai žino, kokį projektą jie kuria: vieni kalba apie Frankfurto mokyklos neomarksizmą, marksistinę visuomenės sanklodą, kiti – apie kultūrinį libertarizmą, reliatyvizmą ir pan., vokiečių kairieji sau leidžia nebūti Bundestage, kai jų popiežius pas juos atvyksta sakyti kalbą. Bet ar Europos dešinė žino, ką reikia šių vertybinių mūšių akivaizdoje daryti?

    A. Kubilius: Amerikos privalumas yra tas, kad ji istorijoje gimė kaip labai religinga tauta. Pirmiausia dėl to, jog didelė dalis atvykėlių į JAV pačioje pradžioje buvo religiniai pabėgėliai. Tas religinis įkarštis joje ir liko. Europoje jis nugaravo ir išgaravo. Todėl visuomenėje be vertybių politikams atsiranda galimybės pradėti įgyvendinti neomarksistinius ir kitokius eksperimentus. Klausimas yra kitas: ne ką mes kaip politikai galime daryti, bet ką turi daryti visuomenė su svarbiais instrumentais, tokiais kaip Bažnyčia, su valstybės, politikų pagalba, kad tą vertybinės sanklodos visuomenės moralinio audinio atkūrimą paverstume tikru projektu.

    L. Kasčiūnas: Kovos už gyvybę ir ES finansavimo bandymams su embrioninėmis kamieninėmis ląstelėmis, eutanazijos klausimai – įstatymais reguliuojami dalykai. Jei susiję per įstatymus, galima kurti ir formuoti moralinį audinį.

    A. Kubilius: Visiškai pritariu, tačiau atskiri epizodai neišsprendžia pamatinių Europos problemų. O Lietuvos problemos yra dar didesnės. Kur yra didžioji mūsų visuomenės problema? Tai, kad Stalino laikotarpis sunaikino visą organišką visuomenės vidinę struktūrą, bendruomeniškumą, sociatyvumą. Taigi čia mums net ir sekuliari Europa yra geras pagrindas susigrąžinti bent šitą visuomenės pamatą. Eurobarometro tyrimai prieš gerus dešimt metų parodė, jog Švedijoje 90 proc. gyventojų dalyvauja kokioje nors bendruomeniškoje, sociatyvioje veikloje, tuo tarpu Lietuvoje – tik 10 proc.  ■

    Josephas DAULAS, Europos liaudies partijos frakcijos Europos Parlamente pirmininkas: Lietuvos pirmininkavimas – naujas impulsas vieningai Europai

    Europos liaudies partijos (ELP) grupės pirmininkas Josephas Daulas gegužės pabaigoje lankėsi Lietuvoje, kur susitiko su Lietuvos prezidente ir Vyriausybės atstovais aptarti artėjančio Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai prioritetus. J. Daulas išreiškė būtinybę toliau plėtoti politiškai, finansiškai ir socialiai integruotą Europą.

    „Po turinčios ES pirmininkavimo patirtį Airijos, Europai būtinas naujas impulsas iš valstybės, kuri perims ES vairą į savo rankas pirmąkart. Lietuvos pirmininkavimo, kuris, tikime, bus ryžtingas ir sėkmingas, pagrindinis prioritetas turėtų būti vieningesnė Europa“, – sakė įtakingiausios Europos Parlamento frakcijos pirmininkas.

    „Džiaugiuosi, kad Lietuvos pirmininkavimo metu, siekiant patikimesnės ir klestinčios Europos, bus skiriamas ypatingas dėmesys ES finansiniam stabilumui stiprinti, tolesnei Sąjungos bankininkystės sistemos bei Ekonominės ir pinigų sąjungos plėtrai, taip pat bendrosios rinkos principui galutinai įgyvendinti. Tai esminiai ELP frakcijos prioritetai ir aš tikiuosi, kad Lietuvos pirmininkavimas ES paspartins šių prioritetų įgyvendinimą“, – pridūrė
    J. Daulas.

    Parengta pagal ELP grupės informaciją

  • ATGAL
    Augantis nepasitenkinimas ES - emocijų protrūkis ar aiški kryptis?
    PIRMYN
    Susitarimas su Baltarusija dėl palengvinto pasienio judėjimo: 2,5 metų trepsėjimo vietoje
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.