Lietuviška šiaurietiško pasaulio grafika | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • Lietuviška šiaurietiško pasaulio grafika

  • Data: 2012-03-12
    Autorius: Bernarda ŠKLĖRIŪTĖ

    Ugnės Žilytės estampas Iš ciklo „Tėvas po lova“ (ofortas, sausa adata). („Galerijos R&A“ nuotrauka)

    Vilniaus senamiestyje, jaukioje Pranciškonų gatvelėje prieš metus įsikūrusioje dviejų perspektyvių jaunosios kartos dailininkių Rūtos Eidukaitytės ir Aistės Gabrielės Černiūtės tapybos studijoje „Galerija R&A“, pasak jos šeimininkių, jau tradicija tampa rengti literatūros kūrinių iliustracijų parodas. Kovo 9 d. čia taip pat įvyko jaunosios lietuvių grafikų kartos atstovės Ugnės Žilytės naujausių kūrinių, iliustracijų, parodos atidarymas bei estų rašytojo Hugo Aderio knygos „Tėvas po lova“ pristatymas (paroda galerijoje eksponuojama iki kovo 19 d.). 

    „Apžvalga“ lankėsi parodos atidarymo dienos popietę surengtoje spaudos konferencijoje. Jaukaus pokalbio prie židinio metu parodos ir knygos autoriai, menotyrininkai ir galerijos šeimininkės dalijosi įžvalgomis, įspūdžiais ir nagrinėjo įvairius menininius tądien pristatytų kūrinių aspektus. 

                Į parodoje eksponuojamus U. Žilytės estampus gali būti žvelgiama ir kaip į savarankiškus kūrinius, visgi jie buvo sukurti kaip iliustracijos naujai H. Aderio knygai, todėl parodos lankytojams buvo puiki galimybė atpažinti dviejų menininkų bendradarbiavimą, nagrinėjamos temos pajautimą, sugebėjimą pasakyti tai, kas svarbiausia. Apysakoje ir iliustracijose nagrinėjamas praradusio tėvą paauglio brendimas, tėvo ilgesys ir pastangos įsitvirtinti pasaulyje. Visa tai atsiskleidžiama ne tiek pasakojant įvykius, veiksmą, kiek fiksuojant emocines būsenas, įtampas, žyminčias atsisveikinimą su paprasta, tvarkinga, nekaltų, šviesių, „švarių“ jausmų kupina vaikyste ir įžengimą į kur kas chaotiškesnį, lengviau ir giliau blogio paliečiamą suaugusiojo gyvenimą. Iš esmės, pasak H. Aderio, nagrinėjama menininko savivoka jaunystėje. 

    Kadangi pats autorius studijavo ne tik estų filologiją, bet ir teatro režisūrą bei visada domėjosi dramatine epinio pobūdžio poezija, jis puikiai jaučia ir išmano dialogo, įvykio specifiką, būtiną preciziškumą, tam tikro momento reikšmingumą ir išskirtinumą, žvelgiant iš arti ir santykyje su visuma, todėl knygoje atsiskleidžia ir ši, teatrinė, patirtis. Spaudos konferencijoje dalyvavęs dailininkas, menotyrininkas Vidas Poškus pastebėjo, kad galbūt ir U. Žilytės kūrybai nesvetimas teatrališkumas, kuris šalia kito šių autorių kūrybai bendro bruožo – universalumo, yra tai, kas jau ne pirmą kartą sujungia šiuos menininkus bendram darbui. Pats rašytojas patikslina:  teatrališkumas čia skleidžiasi labiau kaip psichinių, net mistinių būsenų akcentavimas, kai veiksmas vyksta psichinėje erdvėje, panašiai kaip šios būsenos uzurpuoja visą žiūrovų dėmesį teatro spektakliuose, kai žiūrovas jaučiasi tarsi įkalintas veikėjo galvoje. Rašytojas kaip tokio teatrališkumo genialų pavyzdį paminėjo būtent sugebėjimu į pirmą planą iškelti psichinę erdvę žavinčio žiūrovus lietuvių režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklius. Universalumas, H. Aderio manymu, kyla iš to, kad jis siekė parašyti ne paprastą apsakymą, o šiaurietišką mitą. Grafikė U. Žilytė teigia, kad ne mažiau nei meninio žvilgsnio panašumai, jai yra artima jauno menininko savęs ir pasaulio pažinimo kelio tema, dar ir dėl to, kad pati augina paauglį sūnų Augustiną, kuris ir tapo modeliu knygos herojų Vėją vaizduojančioms iliustracijoms. 

    Įdomu tai, kad pasakojimas apie jaunojo menininko brendimą knygoje vyksta nors ir hipotetiniame ikikrikščioniškais laikais dar karaliaus Mindaugo valdomame Lietuvos krašte epochinių permainų metu (kuomet tradicinė, per amžius egzistavusi kultūra iš svetur atkeliavusių žmonių pradėta keisti kitomis pasaulėžiūrinėmis vertybėmis), kartu tai yra ir anksti mirusio rašytojo tėvo gyvenimo vizija ir universali žmogaus tapsmo savimi istorija. Kūrėjo požiūriu, turėtume savo gimtojoje aplinkoje, gamtos vaizdiniuose, savo gyvenime, o ne įvairių egzotinių ekspedicijų metu įgytose patirtyse ieškoti, semtis prasmių. Pavykus jas perteikti, mes tampame tikrais savo gimtosios vietos, savo tautos atstovais, suprantame, kas esame. 

    Pasak U. Žilytės, nepaisant to, kad yra sudėtinga nustatyti, kiek literatūros ir grafikos kūriniai pasakoja apie tą patį pasaulį, ji atskleidė ypatingai daug dėmesio skyrusi tam, kad kuo įspūdingiau pavyktų perteikti šiaurietišką pasaulį, atmosferą, tvyrančią knygoje, žmogaus ir gamtos neatsiejamą, betarpišką ryšį – ne tik iliustratyviai perpasakoti siužetą, nes tuomet iliustracijos liktų tik teksto atkartojimu, o ne savarankiškais ir jį papildančiais, gilesnius dalykus perteikiančiais kūriniais.

    Grafikė Ugnė Žilytė. („Galerijos R&A“ nuotrauka)

    („Galerijos R&A“ nuotrauka)

  • ATGAL
    Aktorė Jonė Dambrauskaitė: mes nedrįstame gyventi neužsiėmę
    PIRMYN
    Margučių puošybos paslaptys
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.