LIETUVIŠKO EURO BELAUKIANT | Apžvalga

Įžvalgos

  • LIETUVIŠKO EURO BELAUKIANT

  • Data: 2012-04-11
    Autorius: Gytis ŽAKEVIČIUS

    (Agnės Pėčaitės-Stankevičienės piešinys)

    Šiuo metu bene pati karščiausia ekonomikos tema yra euro zonos likimas. Graikijos krizės akivaizdoje spauda mirga nuo įvairiausių specialistų ir ekspertų pasisakymų apie eurą ir jo tolesnes perspektyvas. Lažybų tarpininkai yra netgi nustatę konkrečias euro zonos žlugimo datas, už kurias galima statyti pinigus. Tad kokios yra euro perspektyvos? Ką ši ekonominė krizė duoda Lietuvai ir ką iš jos atima? Ir už ką gi reikėtų statyti, lažinantis dėl euro ateities?

    Euro zona – globali žaidėja

    Prieš pradedant lažintis dėl euro žlugimo, vertėtų žinoti, kas yra toji euro zona, kokiais tikslais ji buvo sukurta ir kokias funkcijas ji atlieka, kas jos didžiausi konkurentai, kokios jos dabar užimamos pozicijos ir kokios perspektyvos.

    1999 m. Europoje buvo pradėta naudotis euru, kaip atsiskaitymo forma negrynaisiais pinigais, o 2002 m. dvylikoje euro zonos valstybių į apyvartą buvo išleisti pirmieji euro banknotai. Šiuo metu euras vienija 17 Europos Sąjungos valstybių. Lietuva 2004 m. gegužės 1 d. tapo visateise Europos Sąjungos nare ir pasižadėjo įsivesti bendrą Europos valiutą. Ši bendra valiuta Europai yra reikalinga tiek vidaus, tiek išorės rinkose. Europos Sąjunga susideda iš skirtingų valstybių. Kiekviena iš šių valstybių yra skirtinga ne tik savo kultūriniu, istoriniu, bet ir ekonominiu aspektu. Šalių ekonomikos yra nevienodai išsivysčiusios, susitelkusios į skirtingas ekonomikos šakas ir neretai turinčios skirtingą požiūrį ir strategijas. Pavyzdžiui, Vokietija yra unikali valstybė ES, nes sukuria daugiau nei 25 proc. bendrojo vidaus produkto euro zonoje. Taip pat iki 2009 m. vokiečiai daugiausiai pasaulyje eksportavo prekių, vėliau juos aplenkė Kinija. Visgi Vokietija eksportuoja itin aukštos kokybės ir atitinkamai aukštos kainos prekes. Dėl savo milžiniško eksporto Vokietija sukuria apie 50 proc. visų ES pajamų.

    Euras po vienu stogu suburia skirtingų šalių ekonominius potencialus ir trūkumus. Euro zonos ir į ją įsiliejančios šalys turi atitikti tam tikrus reikalavimus, dar vadinamus Mastrichto kriterijais. Šis bendras valiutos reguliavimas padeda stipriai sumažinti transakcines išlaidas, vienodina šalių ekonominius, socialinius ir politinius aspektus,  panaikina valiutos kurso kitimo riziką. Taip pat verta paminėti, kad euro zonos šalys yra kur kas likvidesnės finansų rinkose ir kur kas konkurencingesnės už šalis, kurios nepriklauso euro zonai. Euras jau tapo stabilumo garantu, kurį ypač vertina investuotojai. Tačiau pati euro zona, kuri griežtai reguliuoja šalių narių finansines rinkas, yra orientuota į pasaulines rinkas. Pagrindinis tiek euro zonos, tiek pačios Europos Sąjungos tikslas – įgalinti Europą kalbėti vienu balsu ir išnaudoti visus Europos turimus potencialus. Todėl didžioji dalis prekių ir produktų, pagamintų Europos Sąjungos šalyse, yra žymimi specialiais ženklais, kurie nurodo, kad tai yra europinė prekė. Finansų rinkose euras taip pat yra užsitarnavęs itin gerą vardą ir pozicijas. Pagrindinis euro konkurentas yra Jungtinių Amerikos Valstijų doleris ir už jo esanti šios šalies ekonomika. Euras pasaulinėse rinkose yra tarsi patikimumo ir stabilumo garantas. Jau daugiau kaip dešimtmetį gyvuojanti valiuta nenuvertėjo nė karto ir dėl to yra itin mėgstama investuotojų,  kurie vertina stabilumą ir siekia minimalizuoti  riziką.

    Amerikiečiai vadovaujasi visiškai kitokia strategija. Doleris jau ne kartą buvo nuvertėjęs. Nuvertėjimas itin neigiamai veikia dolerio įvaizdį, nes tiek privatūs, tiek valstybiniai investuotojai bei ūkio subjektai vengia laikyti ir investuoti sukauptas santaupas doleriais. Toks aversiškas elgesys yra motyvuojamas baime, kad doleris dar kartą nuvertės. Tačiau doleris metų metus krovėsi didžiulį kapitalą iš to, kad ši valiuta buvo neoficialia pasauline valiuta. Būtent doleriais buvo galima atsiskaityti visur – tiek perkant automobilį Rusijoje, tiek įsigyjant šilko Indijoje. Suprantama, kad iš šio susikurto įvaizdžio ir susikrauto kapitalo amerikiečiai dar ilgai gaus didžiulius dividendus. Tačiau dėl pastovaus dolerio nuvertėjimo pastebimos naujos, doleriui nepalankios pasaulinės tendencijos. Euras, nors ir sunkiai, tačiau gerina savo pozicijas pasaulinėse rinkose dolerio atžvilgiu. Visgi amerikiečiai neturi kitos išeities kaip pinigų politika mažinti dolerio kursą tam, kad apsaugotų savo ekonomiką ir rinką nuo Europos ir Azijos – jų produkcijos. Nuvertėjęs doleris gerina eksporto-importo balansą, nes įvežamos prekės, tarkim, iš Europos eiliniam amerikiečiui tampa vis brangesnės. Tai skatina jį rinktis santykiškai pigesne tapusią amerikietišką prekę. Taip pat eksportuojamos amerikietiškos prekės tampa vis pigesnės. Tarkim, pirkėjas Europoje renkasi amerikietišką produkciją, nes ši dėl nuvertėjusio dolerio kurso jam tapo pigesnė nei iki tol. Amerikiečiai taip pat didina šalyje esančią infliaciją, be paliovos didindami dolerio emisiją, t. y. juos spausdindami. Tokia politika trumpuoju laikotarpiu apsaugo Amerikos ekonomiką, tačiau ilguoju laikotarpiu doleris pradės nusileisti eurui. Net jei euras nėra susikūręs pasaulyje tokio įvaizdžio kaip doleris, tačiau nuosekli politika jau žada nemenkų dividendų.

    Euras tikrai nežlugs, jau vien dėl to, kad ši visos Europos pinigų politika buvo kuriama daugiau kaip 10 metų ir per tą laikotarpį išsikovojo aukštas pozicijas ir vardą tarptautiniu mastu. Ateities perspektyvos yra daugiau teigiamos nei neigiamos. Be to, euro zonos žlugimas paskui save nusitemptų ir visą Europos Sąjungą,  nes bendra valiuta yra kertinis veiksnys, kuriuo remiasi ši bendrija. Todėl euro krizės šaltiniui Graikijai buvo sukurtas specialus ekonomikos gaivinimo planas. Tarptautinis valiutos fondas kartu su ES pateikė Graikijai paramos paketą, kuris siekia net 240 mlrd. eurų, iš jų 30 mlrd. yra skirta bankams rekapitalizuoti. Ši parama įpareigoja graikus laikytis itin griežtos fiskalinės politikos. Tad kalbos apie Graikijos grįžimą prie nacionalinės valiutos drachmos buvo nuslopintos, o dabar šalyje vyrauja diržų veržimosi nuotaikos. Kitas aspektas, kodėl Graikija nebuvo palikta bėdoje ar net išmesta iš euro zonos, yra tas, kad Vokietijos ir Prancūzijos bankai yra nemažai investavę Graikijoje. Šios šalies bankroto atveju būtų tekę nurašyti graikiškąsias investicijas, o tai grandinine reakcija būtų pakenkę visam Europos bankiniam sektoriui.

    Nepavykęs Lietuvos bandymas įsivesti eurą

    Lietuva, vos įstojusi į ES bendriją, priėmė sprendimą įsivesti eurą. Dėl šios priežasties litas buvo susietas su euru. Pats valiutos susiejimas panaikina bet kokį lito svyravimą, o kartu ir valiutos kurso kitimo riziką. Norint įsivesti eurą, yra būtina įgyvendinti griežtus Mastrichto kriterijus – valstybės skola neturi viršyti 60 proc. BVP, nacionalinė valiuta turi būti stabili ir mažiausiai dvejus metus neperžengti nustatytų svyravimo ribų euro atžvilgiu, infliacija negali būti didesnė nei 1,5 proc. trijų mažiausią infliaciją turinčių ES valstybių vidurkio, o metinis biudžeto deficitas negali viršyti 3 proc. bendrojo vidaus produkto. Tuometė socialdemokratų vyriausybė 2006 m. nesugebėjo įgyvendinti visų Mastrichto kriterijų, tad 2007 m. euro įvedimo planas žlugo. Euras nebuvo įsivestas, nes nebuvo sugebėta pasinaudoti fiskalinės politikos instrumentais ir suvaldyti šalyje infliacijos. Kiekvieną mėnesį infliacija Lietuvoje viršijo leistiną ribą, o tai rodė, kad tuometė vyriausybė tendencingai nevykdė reikalavimų eurui įsivesti. Kitas svarbus aspektas –  socialdemokratų vyriausybė, turėdama didžiulį finansavimą, skirtą informuoti apie eurą, jo įsivedimą ir su tuo susijusias naujas galimybes, taip informavimo kampanijos ir nepradėjo. Žmonės instinktyviai bijo to, ko nepažįsta. Gal todėl ir pati žinia, kad euras nebus įsivestas, buvo sutikta ramiai, o kai kur net ir džiaugsmingai. Dabar, žvelgdami į socialdemokratų vykdytą politiką, galime drąsiai teigti, kad tai buvo žalinga Lietuvos piliečiams, nes buvo eskaluojamas gandas, esą įsivedus eurą kainos Lietuvoje didės dar nematytais tempais, o atlyginimai išliks nepakitę. Dėl šios priežasties žmonės suskubo pirkti nekilnojamąjį turtą. Padidėjusi spekuliacija išpūtė nekilnojamojo turto kainų burbulą. Tuo metu prasidėjo ir pasaulinių energetikos kainų kilimas. Šis išorinis veiksnys  taip pat stipriai prisidėjo prie infliacijos Lietuvoje augimo. Tad teigti, kad vien tuometė vyriausybė yra kalta, kad šiuo metu neturime euro, būtų neteisinga, tačiau, pripažinkim, ji suvaidino lemiamą vaidmenį.

    Euro neįsivedimo kaina

    Euro įvedimas Lietuvoje yra pats didžiausias ekonominės politikos tikslas. Tiesa, šiuo metu nėra nustatyta konkreti data, kada euras turėtų pakeisti litą. Visgi labai svarbūs žingsniai šia kryptimi jau yra padaryti. Lietuva prisijungė prie Antrojo valiutų kurso mechanizmo (VKM II). Tai reiškia, kad lito kursas tapo fiksuotas ir susietas su euru. Šis mechanizmas siekia išvengti dalyvaujančių šalių valiutų kursų svyravimų euro atžvilgiu. Nepageidaujami svyravimai gali stipriai pakenkti bendrijos rinkos ekonominiam stabilumui. Dalyvavimas šiame valiutų kursų mechanizme yra savanoriškas, tačiau būtinas konvergencijos kriterijus, norint tapti euro zonos šalimi.

    Žvelgiant retrospektyviai, galima teigti, kad buvusioji vyriausybė, kuri nesugebėjo įsivesti euro, paklojo „gerus“ pamatus, kad dabartinė ekonominė krizė Lietuvoje turėtų itin sunkų ir ilgą poveikį. Visiškai priešingas pavyzdys yra Lenkija, kuri, beje, taip pat neįsivedusi euro. Ši kaimyninė šalis niekada nedeklaravo konkrečių datų, kada euras turėtų keisti zlotą. Dėl šios priežasties zlotas nėra susietas su euru ir turi kintantį valiutos kursą. Ekonominės krizės akivaizdoje Lenkijos vyriausybė apgalvotai mažino zloto vertę. Nors tokia pinigų politika yra prieštaringai vertinama, tačiau yra akivaizdu, kad tokia politika leido apsaugoti lenkišką rinką nuo ekonominės krizės ir sušvelninti jos padarinius. Jeigu Lietuva 2007 m. būtų įsivedusi eurą, tuomet mes šią krizę būtume išgyvenę kur kas lengviau. Tačiau dabar euro neturime, o tokios pinigų politikos kaip Lenkija vykdyti dėl fiksuoto lito kurso negalime. Taigi litas nėra instrumentas, kurį Lietuvos bankas galėtų panaudoti šalies finansams ir ekonomikai reguliuoti. Kaip teigė Latvijos ministras pirmininkas Valdis Dombrovskis, Latvija šiuo metu turi tik fiksuoto valiutos kurso nepatogumus, tačiau neturi euro zonos privalumų, susijusių su svyruojančiomis kainomis ir sumažintomis išlaidų transakcijomis. Tereikia priminti, kad latas, taip pat kaip ir litas, yra susietas su  euru. Estijos finansų ministras diskusijoje, ar reikia Estijai įsivesti eurą, vaizdžiai nupasakojo esamą situaciją, teigdamas, kad estiška krona yra tarsi prielipa prie euro zonos laivo borto. Jokios įtakos euro laivo kursui ji turėti negali, o jeigu laivas skęstų, kartu nusitemptų ir Estiją. Po kronos pakeitimo į eurą Estija, kaip ir kitos euro zonos šalys, gali priimti sprendimus dėl tolesnės euro zonos ateities ir jos reguliavimo. Taip pat ši šalis jau skina pirmuosius euro įvedimo vaisius – padidėjęs užsienio investicijų skaičius sietinas su valiutos kurso rizikos nebuvimu. Todėl Lietuvos Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius užsibrėžė tikslą iki 2014 m. įsivesti eurą. Nors ekonominis sunkmetis visoje Europoje nepalengvino šios užduoties dabartinei Vyriausybei, tačiau įgyvendinama griežta fiskalinė politika yra laikoma pavyzdine visoje Europoje. Ekspertai sutinka, kad išlaikant tokią politiką dar artimiausius dvejus metus, euras Lietuvoje bus įsivestas be didesnių komplikacijų. Tad lieka tikėtis, kad praeities klaidos nepasikartos ir mes jau 2014 m. galėsime džiaugtis lietuviškais eurais.

  • ATGAL
    ŽIEMOS PAMOKOS: AR IŠMOKSIME TAUPYTI ŠILUMĄ?
    PIRMYN
    KEISTIS? KEISTIS… KEISTIS!
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.