LIETUVIŲ EMIGRANTŲ ŠEIMA: KALBA IR TAPATYBĖ | Apžvalga

Pasaulio lietuviai

  • LIETUVIŲ EMIGRANTŲ ŠEIMA: KALBA IR TAPATYBĖ

  • Data: 2015-11-08
    Autorius: Vilius ARLAUSKAS

    Apie emigraciją Lietuvoje kalbama daug, tačiau dažnai apsiribojama asmeninėmis istorijomis, o kalbos bei tapatybės klausimai paliečiami tik probėgšmais. Šiais metais Kristina Jakaitė-Bulbukienė apsigynė disertaciją „Lietuvių emigrantų šeima: kalba ir tapatybė“. Šiuo metu mokslininkė dirba Vilniaus universitete, Lituanistinių studijų katedroje. Be tyrimų ši mokslininkė moko užsieniečius lietuvių kalbos bei dėsto keletą kursų bakalauro ir magistrantūros studentams. Apie šį tyrimą, penkerius metus užtrukusį darbą bei visus iššūkius, su kuriais tenka susidurti doktorantams, ir kalbamės su mokslininke. Jūsų dėmesiui pirmoji pokalbio dalis.

    Gal papasakotumėte, kaip susidomėjote šia tema?

    Dirbdama Vilniaus universitete, Lituanistinių studijų katedroje, nusprendžiau stoti į doktorantūrą. Mūsų katedra yra taikomojo pobūdžio ir viena iš sričių, kurioje mes dirbame – mokome lietuvių kalbos kaip svetimosios. Jau įstojusi, įsitraukiau į „Emigrantų kalbos“ projektą (vadovė prof. dr. Meilutė Ramonienė, rėmė VLKK). Jo tikslas buvo ištirti lietuvių arba lietuvių kilmės asmenų kalbinį elgesį ir kalbines nuostatas, t. y., ką jie mano apie lietuvių kalbą ir kitas kalbas, kaip jie elgiasi su kalbomis, koks yra jų santykis su tapatybe, kuo jie

    jaučiasi esą. Supratau, kad ta gyva medžiaga, gyvi žmonės ir tai, ką mes darome, yra labai įdomu. Susikūrėme metodiką, kiekybinį ir kokybinį klausimynus ir ėmėmės darbo. Tada aš nusprendžiau keisti savo disertacijos temą, tad mano kelias iki disertacijos temos buvo ilgas, o tema atsirado dirbant su šiuo projektu.

    Kaip vyko šis tyrimas?

    Projekte siekėme ištirti emigraciją į Vakarus, nes emigracija į Rytus vyko dėl kitų priežasčių. Emigracija į Vakarus taip pat labai skirtinga, priklauso nuo konkrečios bangos. Bendrame projekto tyrime norėjome apžvelgti daug šalių ir įžvelgti bendrus dėsnius. Projekte stengėmės, kiek buvo įmanoma, surasti kuo daugiau respondentų iš skirtingų bangų ir kartų. Pirmoji karta yra ta, kur asmenys patys išvažiavo, ji išsiskiria į dvi dalis – tai tie, kurie suaugę išvažiavo, ir tie, kurie išvažiavo su tėvais, būdami vaikai. Antroji karta – tie, kurie gimė ne Lietuvoje. Trečioji karta – tie, kurių tėvai gimė ne Lietuvoje, t. y. tie, kurių seneliai emigravo.

    Aš savo tyrimui pasirinkau tik dvi šalis: Vokietiją bei JAV, o disertacijoje susikoncentravau tik į JAV. Visi užduoda klausimą, o kodėl ne Anglija ar Ispanija, kur tiek daug lietuvių. Tačiau tiek Vokietijoje, tiek JAV gyvena įvairių bangų ir kartų emigrantų. Norėjau palyginti skirtingų bangų ir kartų kalbinį elgesį ir kalbines nuostatas.

    Mūsų tyrimas rodo bendrąsias tendencijas, tai nėra toks tyrimas, kai respondentai atrenkami atsitiktiniu būdu. Mūsų atveju tai buvo paprasčiausiai neįmanoma, mes dėkojome kiekvienam respondentui, kuris sutiko atsakyti į kiekybinę anketą (siuntėme internetu) arba sutiko su mumis kalbėtis. Pats kokybinis interviu būdavo pakankamai ilgas, jis trukdavo apie 40 min., kartais 90 min. ar net 120 min. Kalbiesi su respondentu tiek, kiek jis su tavimi kalba, nes norisi išsiaiškinti vienokio ar kitokio elgesio priežastis. Turėjome tam tikrą numatytą biudžetą, ir kiekybinei anketai atlikti buvome pasamdę įmonę. Ji padėjo surinkti reikiamą respondentų skaičių.

    Bet ir mes patys, dalyvaujantys projekte, turėjome gerokai pasistengti, ieškodami respondentų. Projekte kiekybinę anketą užpildė daugiau nei 2000 respondentų.

    Kaip vykdėte respondentų paiešką?

    Kiekvienas projekto dalyvis per savo asmeninius ryšius ieškojo emigravusių asmenų ar jų vaikų ir anūkų. Apklausą atlikusi įmonė ieškojo respondentų per bendruomenes, reklamavo šią apklausą.

    Respondentų kokybinėms apklausoms ieškojome patys per asmeninius ryšius. Aš važiavau į dvi komandiruotes: į Vokietiją, Miuncheną, ir į JAV, Los Andželą. Pavyzdžiui, ryšių mezgimas Vokietijoje vyko tokiu būdu: mano disertacijos vadovė ir projekto vadovė prof. dr. Meilutė Ramonienė padėjo surasti lietuvių bendruomenės Miunchene pirmininką, kuris sutiko man pagelbėti. Aš susitikau su juo, pakalbinau jį, jo seserį, mamą, tada atsivertėme jo turimą bendruomenės narių sąrašą ir pradėjau skambinti jiems ir prašyti susitikti. Reikia pasakyti, kad emigrantai yra pavargę nuo įvairių tyrimų, tačiau apie kalbą jie paprastai sutikdavo pasikalbėti. Po  pokalbio respondento prašydavo, kad paprašytų savo draugų, kad ir jie sutiktų pasikalbėti. Tokiu būdu aš Miunchene įrašiau 24 interviu per 5 dienas. Kartais emocijos imdavo viršų, nes ne vienas respondentas apsiverkdavo, kalbėdamas apie save, pasakodamas savo emigracijos istoriją, gvildendamas kalbos klausimus. Turiu pastebėti, kad dažnai kalbos klausimas yra užaštrintas ir skaudus.

    Kaip sekėsi surasti respondentų JAV?

    Per draugų draugus ir jų giminaičius.Mums pasisekė, kad tyrimą galėjome daryti Santa Monikoje,  kur įsikūrusios lietuvių įmonės. Šių įmonių klientai yra lietuviai arba lietuvių kilmės asmenys. Buvome tose įmonėse ir prašėme pasikalbėti tų įmonių darbuotojus ir taip pat kalbindavome jų klientus. Dar apsilankėme šeštadieninėje mokykloje, padėjo šios mokyklos direktorė, ji paragino tėvus pasikalbėti su mumis, kol laukia savo vaikų. Duomenis rinkti buvo labai įdomu, bet ir sunku.

    Gal galite papasakoti šiek tiek daugiau apie bangų skirtumus?

    Kaip jau sakiau, disertacijoje analizuoju tik JAV surinktus kiekybinius (438 anketas) ir kokybinius (20 interviu) duomenis, taigi kalbėsiu apie JAV atvejį. Visų pirma, atskiros bangos emigravo dėl skirtingų priežasčių. Kaip paaiškėjo, būtent emigracijos priežastis yra vienas iš veiksnių, kuris lemia kalbos išlaikymą. Antras dalykas, visos trys bangos (XX a. pradžios, pokario bei dabartinė) emigracijos šalyje atsidūrė skirtingoje situacijoje pagal patį požiūrį į emigrantų kalbą. Tarkim, pokario banga į JAV atvyko tuo metu, kai buvo labai stipri idėja, kad viena kalba – viena šalis. Amerikoje buvo labai stiprus judėjimas English only ir atvykėliai jautė didelį spaudimą, kad jie turi prisitaikyti, kalbėti anglų kalba. Dabartiniai emigrantai taip pat turi išmokti vietinę šalies kalbą, bet jie nepatiria tokio didelio spaudimo. Ilgą laiką JAV vyravo požiūris, kad užsienio kalbos nėra reikalingos, o dabar ši situacija stipriai pasikeitė.

    Dar vienas veiksnys – išvažiavusių žmonių išsimokslinimas. Pirmoji, XX a. pradžios banga, iš esmės buvo nuskurdę valstiečiai ir amatininkai, kurie važiavo į JAV užsidirbti, susikurti geresnio gyvenimo. Jie išvažiavo, tautiškumo nesiedami su kalba. Tuo metu Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje.

    Vyravo lenkiška kultūra. Pagal JAV gyventojų statistikos duomenis, šie žmonės užsirašydavo kaip rusai arba lenkai. Rusais pagal šalį, iš kurios išvažiavo, o lenkais pagal tikėjimą ir tik nedidelė dalis iš jų užsirašė kaip lietuviai, nors paprastai jie kalbėjo lietuviškai. Užsidirbusi pirmoji banga daug pinigų ir jėgų skyrė išsimokslinimui. Jie statė bažnyčias, ligonines, mokyklas, įkūrė vyrų ir moterų vienuolyną. Ten vienuoliai buvo rengiami dirbti lietuviškose mokyklose. Tas ekonominis motyvas ir tai, kad jie patys dažnai buvo beraščiai, sudarė kitokį mikroklimatą. Jie mokėsi ir stengėsi išlaikyti lietuvių kalbą, tačiau šalia to jie mokėsi rašyti, skaityti, anglų kalbos, taip pat matematikos, buhalterijos ir kitų dalykų.

    Pokario banga iš esmės labai skyrėsi. Didžiąją pokario bangos dalį sudarė šeimos su vaikais. Tai buvo aukštesnis visuomenės sluoksnis, dažnai inteligentija, kuri buvo baigusi mokslus Lietuvoje ar Vokietijoje, tose perkeltųjų asmenų arba „dipukų“ stovyklose. Jų tautiškumas buvo stipriai siejamas su kalba. Tuo metu Lietuvoje taip pat vyravo idėja, kad lietuvių tauta lygu lietuvių kalba. Nors pirmoji banga atvykusius labai rėmė ir padėjo jiems įsitvirtinti, tačiau buvo ir nemažos konfrontacijos, jų atsiminimai bei žinios apie Lietuvą labai skyrėsi. Vieni ją prisiminė tamsią, kurioje nebuvo darbo, o kiti – okupuotą. Tad antrajai bangai labai svarbi buvo kalba kaip tautiškumo dalis.

    O kaip ta trečioji, išvykusi po Nepriklausomybės, banga?

    Apie trečiąją bangą sunku kalbėti, nes ji dabar dar tik moko savo vaikus lietuvių kalbos arba jos nemoko. Pavyzdžiui, matyti, kad pokario banga savo vaikus ir anūkus išmokė lietuvių kalbos. Nesakau, kad visiems tai pavyko, tačiau tikrai kalbinau pokario bangos anūkų, kurie su savo vaikais kalba lietuviškai. Paskutiniosios bangos vaikai šiuo metu dar tik auga. Kalbos išlaikymas nėra išlaikymas konkrečioje šeimoje, svarbus išlaikymas visoje kartoje. Kalba išlieka tik per kartas. Žiniasklaidoje vis perskaitau, kad štai šie tėvai nešneka su vaikais lietuviškai arba kaip tik štai tie tėvai kalba su vaikais lietuviškai, bet kalbos išlaikymo klausimas yra visai ne čia. Akcentą reikia perkelti į svečioje šalyje užaugusio žmogaus apsisprendimą. Svarbu, ar tie lietuvių vaikai užaugę savo vaikus kalbins lietuviškai. Kas jiems yra įdėta į galvas ir širdis, ant kokio pagrindo jie stovi? Jei jie kalbins savo vaikus ir lietuviškai, vadinasi kalbos perdavimas įvyko. Jei jie nuspręs nekalbinti, vadinasi kalbos perdavimas kitai kartai neįvyko. Kaip jų vaikai pasielgs su kalba ar ji bus perduota kitai kartai, pamatysime po dvidešimties trisdešimties metų.

    Kokių dėsnių pastebėjote? Tikriausiai domėjotės ir panašiais kitose šalyse atliktais tyrimais?

    Kai paskaitai kitose šalyse publikuojamus straipsnius, pamatai, kad išvados daromos iš vienos bangos, emigravusios vienu konkrečiu metu į vieną konkrečią šalį. Yra bendrų dėsnių, tačiau jie labai priklauso nuo  įvairių politinių, socialinių, istorinių ir kitų sąlygų. Kas vieniems tinka, kitiems yra nepritaikoma jų situacijoje, kartais tas pats dalykas duoda atvirkščią rezultatą.

    Pavyzdžiui, toks paprastas dalykas kaip šeimos samprata, požiūris į šeimą. Reikia pasakyti tai, kad pati šeimos samprata yra iš esmės pasikeitusi. Pokario bangos šeima buvo gana patriarchališka. Jei tėvai pasakydavo, tai jų ir buvo klausoma. Dabar santykiai tarp tėvų ir vaikų yra laisvesni, vaikų auklėjimas yra kitoks. Toks modelis, kuris vyravo pokario šeimoje, kai tėvai pasakė ir vaikai kalba tik lietuviškai, dabartinėje šeimoje nėra įmanomas arba jis įmanomas su išlygomis.

    Tie pokario emigrantai, kurie širdyje buvo ypač susiję su Lietuva ir kurie sakydavo, kad pas mus namuose yra Lietuva ir, peržengę slenkstį, kalbėsime tik lietuviškai, buvo itin stiprūs. Jie buvo kieti ir jų vaikai su jais kalbėjo tik lietuviškai ir nežinojo, kad būtų galima kaip nors kitaip pasielgti. Žinoma, toks elgesys kartais peržengdavo mūsų įsivaizduojamas ribas. Viena respondentė pasakojo, kad ji mamos klausdavo, ar gali iš mokyklos pasikviesti draugę Jessicą, mama jai atsakydavo, kad gerai, bet, sakydavo, gal tu geriau pasikviesk Onutę? Mama taip sugebėdavo suformuluoti, kad ta respondentė ilgai nesuprato, kad mama jai neleisdavo pasikviesti amerikiečių draugių. Tai pačiai respondentei teko susidurti ir su kita tėvų pastanga išlaikyti lietuvių kalbą. Ji visą vaikystę skaitė tik lietuviškas knygas. Po kiek laiko, prisimindama vaikystę, ji pagalvojo, kodėl ji neidavo į savo miestelio biblioteką? Pasirodo, mama buvo paskambinusi į biblioteką ir paprašiusi, kad jos dukrai knygų neišduotų. Tikrai nenoriu pasakyti, kad visa pokario banga būtent taip elgėsi, bet kietumas tikrai atsispindi. Manau, kad dabartinėje, demokratiškesnėje šeimoje tai neįmanoma.

    Nors toks kietumas dabar neįsivaizduojamas, tačiau dabartiniams emigrantams kai kurios kalbos išlaikymo sąlygos yra palankesnės. Turiu galvoje jau minėtą dalyką, kad nebėra manoma, kad reikia mokėti tik vieną, tos šalies, kurioje gyveni, kalbą, požiūris į užsienio kalbas yra pakitęs, jų nauda neabejojama. Priešingai, dabar teigiama, kuo daugiau moki kalbų, tuo tavo gyvenimas geresnis, šios idėjos tikrai yra stiprios. Dar vienas kalbos išlaikymą lemiantis veiksnys – grįžimas į Lietuvą. Pokario bangos vaikams, nepriklausomai nuo jų šeimos pajamų, nebuvo galima pažadėti kelionės į Lietuvą. Dabar yra visos sąlygos čia grįžti, lankyti gimines, kalbėti su jais internetu, atostogauti, klausytis radijo įrašų ir t. t. Aišku, nepaisant visų šių galimybių, kalba išmokstama, tiesiogiai bendraujant su vaikais akis į akį. Neužtenka tik klausytis, reikia, kad vaikas tau atsakytų lietuviškai. Tam reikalingo laiko šiuolaikiniai žmonės turi mažiau, o vaikui paprasčiau yra atsakyti angliškai.

    Pokario bangos lietuvių vaikai jau yra sukūrę šeimas su ten gyvenančiais vietiniais. Kokia kalbos situacija šiose šeimose?

    Pokario kartos vaikai stengėsi kurti šeimas su lietuviais. Į lietuvį vaikiną merginos žiūrėdavo pro padidinamąjį stiklą, nes norėjo susirasti lietuvį partnerį. Ypač buvo spaudžiamos merginos, nes moters indėlis paprastai į kalbos išlaikymą yra didesnis. Pokario banga stengėsi įkalti vinį į galvą, kad reikia susirasti partnerį lietuvį tam, kad išlaikytum kalbą. Su lietuviu gali tęsti ir puoselėti tradicijas, švęsti šventes. Pokario banga nesidžiaugė mišriomis šeimomis. Vienas iš respondentų, pokario lietuvių vaikas, pasakojo, kad gimnazijoje jo draugės buvo amerikietės, universitete amerikietės, bet tada jis suprato, kad su amerikietėmis jam nieko neišeis ir nutarė ieškoti lietuvės. Ir jam pasisekė.

    Pastebėjau, kad mišriose šeimose, ypač tose, kur amerikietis partneris yra gerokai nutolęs nuo savo šaknų, dažnai yra palaikomas noras išlaikyti lietuvių kalbą, keliaujama į Lietuvą, nes amerikietis partneris nori, kad vaikai pažintų savo šaknis.

    Tie, kurie išvažiavo patys, turi labai aiškų praktinį motyvą – susikalbėti su seneliais, giminėmis, jiems svarbi kalba kaip galimybė domėtis Lietuva. Emigrantai tikrai stebina domėjimusi Lietuva. Dažnas kiekvieną dieną atsiverčia internetinius dienraščius ir juos peržvelgia.

    Kiekybiniai duomenys rodo, kad visų kartų respondentams yra svarbu išsaugoti pačią lietuvių kalbą kaip tokią ir lietuvišką kultūrą. Tiems, kurie gimė jau ne Lietuvoje, lietuvių kalba yra namų kalba, o darželyje ir mokykloje jie išmoksta vietinę kalbą. Taip palaipsniui gyvenamosios šalies kalba jiems tampa pirma kalba pagal stiprumą. Vienas iš labai svarbių motyvų, kuris šiems žmonėms padeda neprarasti noro mokytis ir gilinti lietuvių kalbos žinias, yra noras būti kitokiam nei likusi visuomenės dalis, t. y. turėti savo šaknis, turėti savitą tapatybę. Amerikos visuomenėje dabar yra labai ryškus noras ieškoti savo šaknų, pramokti tą kalbą, nukeliauti į tą šalį. Manau, kad dabartinės bangos augantiems vaikams šis motyvas turėti šaknis irgi bus labai svarbus. ■

  • ATGAL
    Miša Jakobas: Svarbiausias dalykas mokykloje – moksleivių motyvacija
    PIRMYN
    MILDA ARČIKAUSKAITĖ: dainuoju – esu gyva!
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.