Lietuvių folkloro teatras – unikalus tautinis teatras | Apžvalga

Įžvalgos

  • Lietuvių folkloro teatras - unikalus tautinis teatras

  • Data: 2013-12-30
    Autorius: Aleksandras Guobys

    Scenos vaizdeliai (1978) Nuotrauka iš asmeninio A.Guobio archyvo

    Šie metai ypatingi Lietuvos tautinio teatro pasauliui – savo aštuoniasdešimtmetį švenčia Povilas Mataitis – Lietuvių folkloro teatro įkūrėjas, nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Nors iš Lietuvos teatro istorijos šis teatras dėl kažin kokių priežasčių buvo ištrintas, tačiau jo, kaip tautinio, nacionalinio etnografinio teatro, svarba nenuginčijama.

    Folkloro teatras buvo įkurtas 1968 m. balandžio 13 d. Povilo Mataičio ir Lietuvos TSR jaunimo teatro aktorių iniciatyva. Pradžioje vadinosi Lietuvių etnografiniu ansambliu. 1974 m. sausio 31 d. Kultūros ministerijos įsakymu šiam kolektyvui buvo suteiktas Lietuvos TSR liaudies buities muziejaus Liaudies muzikos teatrinės trupės vardas. O 1987 m. teatras pavadintas Lietuvos TSR liaudies buities muziejaus Lietuvių folkloro teatru.

    Nepaprasta šio teatro kūrybos sėkmė priklausė nuo šio teatro organizatoriaus ir vadovo P. Mataičio talento, plataus išsilavinimo, reto užsispyrimo ir nepaprasto darbštumo. P. Mataitis gimė 1933 m liepos 26 d. Drąsutaičiuose (Joniškio raj.). 1958 m. baigė Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą, 1963 m. – dirigavimo klasę Lietuvos konservatorijoje. 1966–1968 m. stažavo Leningrado konservatorijoje. 1960–1962 m. dirbo Respublikinių mokytojų namų choro vadovu, 1963–1966 m. ir 1973–1974 m. Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklos dėstytoju, 1968–1973 – „Vagos“ leidyklos muzikos redakcijos vedėju. Nuo 1967 m. ėjo Folkloro teatro vadovo pareigas.

    Lietuvių teatro istorikas Vytautas Maknys savo „Lietuvių dramaturgijos kūrinių sąraše“ (V., 1998, p. 61) yra surašęs 14 Povilo Mataičio draminių kūrinių, kurie buvo realizuoti jo įkurtame Lietuvių folkloro teatre.

    Pirmojo koncerto „Lietuvių et­no-
    ­grafinės dainos“, vadovaujamo P. Ma­taičio, atlikėjos buvo Jaunimo teatro aktorės B. Didžgalvytė,  N. Gelžinytė, V. Janulevičiūtė,  R. Kazlauskaitė,  J. Krikščiūnaitė, V. Marčinskaitė. Talkininkavo Konservatorijos (dabar Muzikos ir teatro akademijos) Liaudies instrumentų katedros orkestro grupė, vadovaujama V. Livonto.

    Folkloro teatrui 1974 metais suteikus valstybinį statusą, P. Mataitis savo kūrybinio kolektyvo trupę  papildė naujais aktoriais, dainininkais, šokėjais. Tiesa, daugelis buvo be sceninės patirties, be specialaus išsilavinimo. Todėl P. Mataičiui teko ne tik rengti scenarijus, režisuoti, bet ir mokyti naujokus folkloro teatro atlikėjų specifikos, aktorinio meno paslapčių. Tai buvo savotiški XIX a. pab.–XX a. pradžios mėgėjiško teatro, kuriame dominavo oracijos, dainos, muzika, šokiai, gyvieji paveikslai, kūrybiniai atspindžiai ir ieškojimai.

    Kurdamas scenarijų (dramaturgiją), P. Mataitis aktyviai rinko medžiagą ne tik iš įvairių rašytinių šaltinių, bet, svarbiausia, iš gyvų žmonių pasakojimų, liaudies dainininkų įdainuotų dainų, muzikos mylėtojų, oratorių. Todėl kiekviename spektaklyje žiūrovas girdėjo autentiškas lietuvių liaudies dainų melodijas, kultūros tradicijų aidą, istorijos įvykių žingsnius, tragiškas lietuvių tautos griovimo ir naikinimo akimirkas. Ta medžiaga buvo surinkta iš įvairių Lietuvos regionų – Aukštaitijos, Žemaitijos, dzūkų krašto, Suvalkijos. Režisierius P. Mataitis, jungdamas liaudies ir šiuolaikinio  meno elementus, kiekviename spektaklyje kūrė sudėtingas daugiaprasmes kompozicijas. Ar tai būtų baudžiavinio gyvenimo,  ar lietuvių pokario tema – visur šventos ugnies – Tėvynės – saugojimas, pagrįstas nacionaline išmintimi ir pasididžiavimu.

    Pavyzdžiui, spektaklis „Apgiedokime Prūsijos žūtį“ (1989). Režisierius ir scenarijaus autorius P. Mataitis, pasitelkęs Prūsijos istorijos šaltinius, evangelikų mirusiųjų pagerbimo apeigas, giesmes, užrašytas Priekulėje ir Žemaičių Naujamiestyje, Šventojo Rašto ištraukas, M. Mažvydo „Katekizmus prasti žadei“ ir kitą medžiagą, tarsi pratęsė Justino Marcinkevičiaus „Mažvydo“ temą Lietuvos teatre. Tik čia pagrindiniai spektaklio įvykiai rutuliojami jau ne per vieną kurį nors herojų, o per Sakytojas ir Metraštininkus, Kunigą ir bažnytinių giesmių pasikartojimą ir papildymą. Tautos dvasingumas – štai ta amžina vertybė, kurią režisierius įspūdingai perteikia spektaklyje. Monologai ir giesmės, jų iškilmingas bangavimas, perėjimas nuo vienos nuotaikos prie kitos, įvykių poetizavimas  tarnauja apmąstymams, o ne istorijai rekonstruoti. Gal todėl čia nerandame nei tų titaniškų aistrų, dominavusių iki šiol kai kuriuose istorinės tematikos kūriniuose, nei ryškių mirties vizijų. Dailininkė Dalia Mataitienė, įvairiuose Lietuvos teatruose kūrusi scenografijos darbus spektakliams ir kostiumus įvairiems ansambliams, spektaklio formą šiek tiek stilizuoja. Aukštyn kylanti pakyla baigiama didžiuliu vaisiais apaugusiu medžiu. Tai – istorijos, kalbos, Prūsijos šaknys. Spektaklio santūrumą įtaigiai paryškina atlikėjų drabužiai: Kunigui ir Metraštininkams – ne lietuviškos etninės kultūros pavyzdžiai, Maldininkams ir Sakytojoms – ano istorinio laikotarpio originalūs prūsiški apdarai (kepurės, sijonai, skrybėlės ir kita).

    Skambant varpams, tarsi kviečiantiems  į šv. Velykų pamaldas, prasideda spektaklis. Iš scenos gilumos, lyg iš istorijos rūkų, vienas po kito renkasi spektaklio dalyviai – orūs, šventiškai pasipuošę, iškilmingi, žvakių liepsnos apšviesti. Ypač įspūdinga scena, kada Sakytojos, iškėlusios Giesmynus, prisiekia, kad ir Gedimino, ir Vytauto laikais čia buvo Lietuvos žemė, čia skambėjo lietuvių kalba, čia buvo gerbiami lietuviški papročiai. Įsidėmėkit ir atminkit!

    Įtrauktos  į spektaklį giesmės brėžė istorijos foną, apibendrintai atskleidė Prūsiją, suteikė spektakliui vientisumą, grėsmingo istorijos pasikartojimo viziją. Herojų monologai pabrėžė jų asociatyvinį mąstymą, spektaklio komponavimo pobūdį. Pasak J. Lankučio, „žiūrėdamas ir klausydamas, galvoji ne tiek apie etnografinį dekorą, kiek apie universalias gyvenimo tiesas, pastovias egzistencijos apraiškas papročiuose atspindinčią pasaulio išmintį, mūsų skausmą ir džiaugsmą“ (Giesmė Baltų karžygiams, „Tiesa“, 1989 09 09).

    O tokia buvo P. Mataičio išvada: „Prisiminkime tragišką senosios Prūsijos istoriją, visi kartu stabtelėkime prie kadaise plačios giminės kapo, tylos minute pagerbkime visų laikų ir visų Pabaltijo tautų karžygių – savosios laisvės genijus. Kritiškai įvertinę istorijos klaidas, dar kartą suvienykim protą, ryžtą, valią…“ (Giesmė Baltų karžygiams, „Tiesa“, 1989 09 09).

    Ypatingą visų spektaklių gyvybę kūrė scenografė D. Mataitienė. Jos scenovaizdžiai žiūrovus nukeldavo į tą nepaprasto gražumo ir taurumo Lietuvą, apipintą liaudies ir šiuolaikinio meno elementais, daugiaprasmėmis kompozicijomis. Štai kad ir spektaklis Rumšiškėse „Lietuvių gaidos“. Įėjęs į Klojimo teatro salę, žiūrovas scenos viduryje išvysdavo žėrintį  „Rojaus medį“, apjuostą kėdžių, primenančių pagoniškus kuršių antkapius, trimituojančių žmogučių, apjuostų dirbtinių gėlių vainikais. Ten pat įvairių regionų liaudies tradicijų ženklai, pagyvinti senųjų litografijų, kūrė įspūdingą plastinį vaizdą. Būtent šiame spektaklyje ryškėjo režisieriaus ir dailininkės mokslinis praeities pažinimas ir meninis jos įprasminimas. Ta gija ėjo visuose Folkloro teatro spektakliuose. Daugumoje jų Lietuva skambėjo kaip malda: iš gilios senovės, per amžių tradicijas, prie jaukaus šaltinio. D. Mataitienė kalbėjo: „Amžių tėkmės nuglūdinta, emocinga ir originali valstiečių kultūra spindėjo kaip nepaprastas lobis. Rūpėjo atverti naują mūsų kultūros praeities puslapį su visu jo autentišku grožiu ir keistenybėmis“…

    Dailininkės žodžiais, „mes lekiame per savo gyvenimą nenumalšinamo troškulio vedami – viską pažinti, patirti, palytėti, suvokti. Ir už savo pastangas laukiame atpildo. O aplink mus, kiek akys užmato, žydi gėlės, svaiginamai skrieja žvaigždynai visatos erdvėje. Ar gali būti kas nuostabiau už tas retas akimirkas, kai visa esybe įkvėpus tyro oro, galima pajusti visko, kas egzistuoja šalia ir tolybėje, begalinę harmoniją, prasmę ir suvokti save išties gyvenant? Ir, nepaisant laiko švytuoklės, būti laimingam“ (Dalia Mataitienė (Sudarė D.Mataitienė, H. Šabasevičius), V., 2012, p.5).

    Folkloro teatras iki 1990 m. dirbo Rumšiškėse, Klojimo teatre. Tuomet pamatyti šio unikalaus lietuvių teatro važiavo  iš tolimiausių Lietuvos regionų. Ir net sovietinės valdžios atstovai rodė šį teatrą atvykstantiems į Lietuvą aukštiems svečiams ne tik iš „broliškų“ respublikų, bet ir iš viso pasaulio. Ir teatro kolektyvas, ir valdžios atstovai, ir svečiai džiaugėsi netikėtai originaliu tautiniu teatru! 1990 m. liepą Lietuvos respublikos kultūros ministro įsakymu šis teatras buvo uždarytas. Toks politiko elgesys labai patiko sovietiniams Lietuvos teatro mokslininkams. Vadinasi, šio tautinio, nacionalinio etnografinio teatro nėra. Ir nebuvo. Galima jį išbraukti iš to meto Lietuvos teatrų veiklos arimų. Išbraukti, kaip per visus tuos 50 okupacinių metų iš LTSR mokslų akademijos rengtų tomų buvo išbrauktos pasitraukusių į Vakarus artistų, režisierių, dainininkų, scenografų pavardės. Jie buvo nereikalingi sovietinei istorijai. Jų nebuvo. O jei kuris nors ir buvo, tai buvo įvardijamas kaip užkietėjęs valstybės ir jos kultūros priešas! Bet, kaip tvirtino profesorius Georgas Gojanas, „iš knygos viską galima išbraukti, bet iš istorijos – nieko ir niekuomet!“

    Kultūros ministerijai uždarius Folkloro teatrą, P. Mataitis ir D. Mataitienė teatro veiklos nenutraukė. Įsteigę viešąją įstaigą,  jie tęsė aktyvią kūrybinę veiklą. Sukūrė sakmių, legendų, apeigų spektaklius: „Purvynai rūdynai“, „Didžiam kiemaity“, „Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva“, „Ko palinko žilvyčiai prie kelio“ ir daugelį kitų. Ir šiems  spektakliams P. Mataitis rinko dainas, žaidimus, legendas, pasakojimus iš įvairių Lietuvos vietovių: Tauragės, Šiaulių, Panevėžio, Akmenės, Varėnos, Plungės, Kretingos. Surinkta medžiaga liudijo amžinosios ugnies – Tėvynės –  rusenimą širdy.

    Į 1992 m. atkurtą teatrą  P. Mataitis surinko 14 artistų. Žiūrovus žavėjo nepaprastas visų dainininkų jautrumas ir liaudiškų intonacijų grožis, atliekant tokias dainas, kaip „Oi eisiu, eisiu“, „Kelkis motinėle“, „Gale lauko“. Liaudies dainų stilių ypač jautriai atskleisdavo J. Armonaitė, R. Kazlauskaitė, D. Žvinklys, K. Bureikienė, G. Stockis ir kiti.

    Režisierius P. Mataitis savo spektakliuose istorijos nerekonstravo, o pateikė platų temų spektrą pamąstymams: kas mes, iš kur ir kodėl?

    Neturėdamas nuolatinių patalpų, teatras su savo spektakliais gastroliavo po visą Lietuvą, lankėsi Suomijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Gruzijoje, Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje. Šis teatras buvo pirmasis taip plačiai po pasaulį paskleidęs lietuvių teatrinės kultūros laimėjimus tik ką atgimusioje nepriklausomoje Lietuvoje. Gal todėl jis tuomet sulaukė nepaprasto pasisekimo ir vertinimo. Štai, pavyzdžiui, po gastrolių Australijoje, Sidnėjuje, buvusi Valstybės teatro aktorė Kaune Ksana Dauguvietytė rašė: „Esu sužavėta! Australijoje mes matom pačius geriausius pasaulio atlikėjus. Jūsų Folkloro teatras ir jo surengtas koncertas tikrai buvo paties aukščiausio lygio. Didžiavausi, jog esu lietuvė“ („Lietuvos scena“, 2008, Nr.3/12, p.51). Šiaurės rusų choro meno vadovė Nina Meško atsiliepė šitaip: „Aš sužavėta lietuvių etnografiniu ansambliu. Stebėtinas savitumas, gyvumas ir tiesa“ („Lietuvos scena“, 2008, Nr.3/12, p.51). Arba Novosibirsko universiteto folkloristikos profesorės Veros Krugliašovos žodžiai: „Lietuvių folkloro teatras į mūsų Uralo žemę atvežė nuostabią folkloro šventę. Ragų skambesy išgirdome senos  kultūros ištakas; darbo dainose – darbo poeziją. Mes pajutome lietuvių tautinius charakterio bruožus: jų narsumą, jų darbštumą, žaižaruojantį linksmumą“ („Lietuvos scena“, 2008, Nr.3/12, p.51).

    Apie P. ir D. Mataičių teatrą vertingas publikacijas yra parašę daugelis lietuvių kultūros veikėjų, kritikų, rašytojų: P. Juodelė, V. Maknys, V. Indrikonis, A. Krikštopaitis, V.Landsbergis, J. Marcinkevičius, J. Lankutis, S. Macaitis, B. Kutavičius, H. Smilgys, K. Stoškus, T. Sakalauskas, H. Šabasevičius, S. Simijonaitė, O. Voverienė, R. Kazlauskaitė, A. Nakienė. Pastaroji P. ir D. Mataičių teatrą apibendrino savo straipsnyje „Lietuvių Folkloro teatras: autentiškas dainavimas, metaforinė raiška, įspūdingas scenovaizdis“ (Tautosakos darbai XXII (XXIX), Vilnius, 2005).

    Viena iš ryškiausių oratorinio meno artisčių, gražaus balso tembro liaudies dainų atlikėja Folkloro teatre Regina Kazlauskaitė buvo ir didžiųjų Lietuvos teatro vertybių saugotoja ir propaguotoja. Dirbdama Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje,  ji surinko  plačią  medžia­gą apie panašaus likimo skrajojantį teatrą ir išleido knygą „Vilniaus skrajojamas teatras „Vaidila“. Šis  teatras  Vilniuje  dirbo  žiauriais lenkų okupacijos metais (1930–1940),  karo ir pokario pradžioje. Sovietinė valdžia 1944 m. „Vaidilos“ teatrą likvidavo, dalį aktorių perkeldama į Vilniaus valstybinį dramos teatrą (dabartinį Nacionalinį). Sovietinė teatro istorija  šį teatrą  su dideliu pasitenkinimu išbraukė iš istorijos. Todėl aktorė R. Kazlauskaitė, išleidusi minėtą knygą, atliko savotišką žygdarbį. Jos knyga garsiai paskelbė, kad sovietiniai teatro istorikai nesunaikino šio  unikalaus okupantams pasipriešinusio kolektyvo. Jo idėjos ir kūryba įspūdingai tebepuošia  lietuvių teatro istoriją.

    O Folkloro teatras? Ar tikrai jį sunaikino Nepriklausomybės klerkai? Kuo jiems Folkloro teatras neįtiko? Lietuvių dainomis, lietuvių kalba, lietuviškais pasakojimais, giesmėmis, D. Mataitienės stebuklinga scenografija ar P. Mataičio asmenybe?

    Galiu nuraminti ir žiūrovus, ir skaitytojus: P. Mataitis išleido naują knygą „Mes norėjome gyventi laisvoje Lietuvoje“ (V., 2013). Tai nauja medžiaga ne tik Folkloro teatrui, bet ir Lietuvai, ir pasauliui – ir čia kaip ir Folkloro teatro vaidinimams surinkta gausi medžiaga, tik  iš ankstesnių laikų – pokarinių. Gal kruvinesnė, niūresnė, bet didelę šviesą teigianti – čia yra ir pasakojimų, ir dainų, ir maldų, ir poezijos, ir išdavysčių, aplaistytų lietuvių krauju.

    Norėtųsi, kad pagal šitą medžiagą
    P. Mataitis ir D. Mataitienė sukurtų naują Folkloro teatro spektaklį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Reikia, kad Lietuva ir pasaulis ne tik skaitytų, kaip sovietai kūrė sovietinę Lietuvą, bet ir matytų, kaip Lietuva gynėsi nuo stribų, čekistų, išdavikų, kolaborantų… Tai būtų nepamirštama Folkloro teatro tąsa ir vienas iš Nacionalinio teatro šiuolaikinių laimėjimų – savo valstybės ir tautos išaukštinimas! ■

  • ATGAL
    Energetika: Ką pavyko padaryti nedarant
    PIRMYN
    Kaip gera būti mama
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.