Lietuvos Aukščiausios Tarybos gynyba | Apžvalga

Istorijos pėdomis

  • Lietuvos Aukščiausios Tarybos gynyba

  • Data: 2018-03-05
    Autorius: Vytautas Vaclovas Geštautas

    Mano tėtis buvo šaulys, nušautas lietuvių parsidavėlių, kolaboravusių sovietų okupantams, vadinamiems sovietų partizanams 1945 m. Laumių kaime, Skuodo rajone. Visa tai slėpiau. Nes apie tai sužinoję sovietai būtų man užkirtę kelią ne tik mokytis, bet būčiau tikriausiai atsidūręs kur nors Sibiro platybėse. 1988 m. tautinis sąjūdis, apėmęs visas gyvenimo sritis, skatino atkurti ir Lietuvos šaulių sąjungos veiklą. Pradžioje aktyviausiai pasireiškė kauniečiai, tačiau nuo jų neatsiliko Vilniaus, Panevėžio, Klaipėdos ir kiti Lietuvos miestai bei rajonai. 1990 m. vasario 15 d. įvyko atkuriamoji Lietuvos šaulių sąjungos konferencija, o 1990 m. kovo 23 d. Lietuvos Respublikos ministrų Taryboje buvo įregistruoti Lietuvos šaulių sąjungos įstatai (nutarimas Nr. 75).

    Lietuvos šaulių sąjungos Vilniaus krašte nebuvo, kadangi jis buvo okupuotas lenkų. Todėl Vilniaus krašte reikėjo ne atkurti, o naujai įkurti Šaulių sąjungą. 1989 m. lapkričio 25 d. Vilniaus studentų miestelyje įvyko pirmasis susirinkimas, kuriame buvo pasirašytas Vilniaus m. šaulių rinktinės įkūrimo aktas. Sužinojęs apie tai, nutariau pasekti tėčio pavyzdžiu ir įstoti į dar neprisiekusių šaulių gretas. 1990 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. 1 buvo patvirtinta valdyba ir pasiskirstymas pareigose. Rinktinės vadas V. Milvydas, pirmasis pavaduotojas J. Gečas, antrasis pavaduotojas V. Bastys, štabo viršininkas A. Burokas, atsakingas už ūkio reikalus P. Gudmonas, atsakingas už rikiuotę V. Geštautas, atsakingas už spaudą A. Pipiras, redaktorius A. Vaišnora, rinktinės buhalteris V. Sparvelis. Paskirti kuopų vadai R. Mintautas ir V. Plechavičius. 1990 m. balandžio 19 d. Gedimino pilies bokšte organizavome pirmąją Vilniaus šaulių priesaiką. Priesaikos tekstą skaitė Vilniaus šaulių rinktinės vado pavaduotojas Jonas Gečas.

    1990 m. gruodžio 29 d. visuotiniame šaulių susirinkime dėl nevykusio vadovavimo neatsakingai vykdant vado pareigas ir pažeidžiant šaulių statutą visuotiniame Vilniaus šaulių susirinkime nuo vado pareigų buvo nušalintas V. Milvydas ir valdyba. Išrinktas naujas rinktinės vadas S. Vaitulionis, pavaduotojai – V. Geštautas ir R. Mintautas.

    1991 m. sausio 5 d. į Vilniaus šaulių rinktinės vadovybę kreipėsi grupė Vilniaus m. savivaldybės deputatų prašydami, paaštrėjus politinei situacijai, saugoti savivaldybės pastatą, esantį Gedimino pr. nr. 9. Be to, buvo gauta užduotis saugoti ir Gedimino pilį. Taip pat šauliai nakties metu saugojo badaujančius Katedros aikštėje P. Ciziką ir jam talkinusį mūsų rinktinės vadą Vytautą Milvydą.

    Sausio 7 d. pavakary prie mūsų saugomo savivaldybės pastato atėjęs Audrius Butkevičius paprašė kiek galima daugiau šaulių atsiųsti į Aukščiausiąją Tarybą ir sustiprinti jos gynėjų gretas. Buvo gauta žinių, jog sausio 8 d. ryte, apie 9 val., rusakalbiai „jedinstvininkai“ gali šturmuoti Aukščiausiosios Tarybos pastatą. „Jedinstvo“ (rus. „vienybė“) reiškęs demagoginį šūkį ir prorusiškų jėgų organizacijos pavadinimą. „Jedinstvininkų“ reikalavimai buvo sumažinti maisto produktų kainas, atstatydinti Aukščiausios Tarybos deputatus. Vyriausybei vadovavo Kazimiera Prunskienė, kuri neaišku dėl kokios priežasties keliskart pakėlė maisto produktų kainas ir sudarė pretekstą kilti streikui. Šiems „Jedinstvos“ maištininkams vadovavo ir juos kurstė sovietinio saugumo KGB pareigūnai bei buvę Lietuvos komunistų partijos vadeivos Mykolas Burokevičius, Juozas Jarmalavičius ir kiti.

    Sausio 8 d., apie 8 val. ryte, Vilniaus šauliai susirinko Aukščiausiosios Tarybos rūmuose. Įsikūrėme Parlamento antrojo aukšto dešinėje prie langų, išeinančių į Parlamento centrinį įėjimą.

    Netrukus pradeda rinktis streikuotojai „jedinstvininkai“, kurie greitai užpildo aikštę ir veržiasi prie centrinio įėjimo. Įtampa auga. Girti maištininkai keikiasi rusiškai, moterys mums rodo liežuvius, špygas, mėto į langus sovietinius metalinius rublius ir kitokius metalinius daiktus. Kai kur įskeliami Aukščiausiosios Tarybos langai. Minia pilnai užpildo centrinį AT kiemą. Esantys prie centrinio įėjimo milicininkai, jų buvo apie 20, stengiasi neįleisti į Parlamentą jėga besiveržiančių „jedinstvininkų“, tačiau jėgos per daug nelygios. Mes nusileidžiame prie centrinio įėjimo ir su kitais gynėjais stengiamės neįleisti maištininkų į vidų. Panaudojus vandens čiurkšles iš priešgaisrinių žarnų ir mūsų pajėgas, įsiveržti į vidų pasisekė tik keliems maištininkams, kurie buvo greitai išvesti iš AT rūmų. Vandens į vestibiulį pribėgo nemažai, beveik iki kauliukų. Vaikščiojom visi šlapiais batais.

    Per radiją kviečiami vilniečiai paremti ir saugoti Aukščiausiąją Tarybą. Pirmieji į pagalbą atskuba Pedagoginio instituto studentai. Jie su vėliavomis ir dainomis  taikiai, neskubėdami eina palei sieną prie centrinio įėjimo ir gudriai apsupa maištininkus, ir lėtai nustumia juos nuo centrinio įėjimo tolyn. Renkasi daugiau žmonių, skamba gražios lietuviškos dainos. Aukščiausioje Taryboje esantys jaučiasi daug ramiau. Streikas nepavyko.

    Atsitiktinai, praėjus net 27 metams po Sausio įvykių, ruošdamasis rašyti savo atsiminimus apie dalyvavimą AT gynyboje, kitoje lapelio pusėje, ant kurio surašiau 15 atvykusių  šaulių sausio 8 d. ryte ginti rūmų, aptikau „Jedinstvos“ atsišaukimą ir raginimą rusų ir lietuvių kalbomis dalyvauti sausio 9 d. mitinge prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos.

    Mitingas įvyko, tačiau buvo mažai mitingo dalyvių ir buvo nušvilptas prie rūmų gausiai susirinkusių gynėjų.

    Į rūmus vis daugiau renkasi gynėjų. Šauliai gauname užduotį saugoti profsąjungų patalpų trečiąjį aukštą, įėjimą ant stogo ir dalį stogo.

    Sausio 9 d. buvo sudarytas Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynybos štabas. Vadu tapo krašto apsaugos departamento generalinis direktorius Audrius Butkevičius, pavaduotoju – Virginijus Česnulevičius, štabo viršininku – šaulys Jonas Gečas. Už žvalgybą ir informaciją atsakingas Alfonsas Bajoras, už tvarką viduje – Vitalijus Straleckas, už aprūpinimą – Algimantas Samajauskas. Išorės rūmų gynybos organizavimas patikėtas šauliui Gediminui Jurčiukoniui ir Vincui Virukaičiui.

    Sausio 10 d. rūmų saugoti atvyko Kauno šauliai, kuriems vadovavo Lietuvos šaulių sąjungos vadas Gediminas Jankus. Kauniečiai atvežė šauliškų išeiginių kepurių bei kareiviškų batų, kuriuos mes įsigijome už savo pinigus. Kartu su Kauno šauliais apžiūrime mums patikėtas saugoti patalpas.

    Šaulių organizacija vienintelė šiuo laiku turi kažkokią uniformą. Nelabai vienodą, tik šauliškos kepurės, o kepurėse – vienodi šauliški ženklai.

    Kviečiami Lietuvos žmonės ginti  Lietuvos AT. Gausėja ir šaulių gretos. Visų vienas tikslas – apsaugoti Aukščiausiąją Tarybą.

    Mums priskirtų II rūmų pirmajame aukšte netikėtai sutikau savo Kūno kultūros instituto kurso draugą K. A. Skrinską. Apsikabiname, pasisveikiname. Malonu sutikti savo kursioką, kuris, kaip ir mes, pasiryžęs ginti Parlamentą, taip jau pradėtą vadinti Lietuvos širdį. Jis atvyko su Kauno puskarininkių mokyklos kursantais. Tarnaudamas ir mokydamas kursantus užsitarnavo Lietuvos kariuomenės majoro laipsnį. Mačiau, kaip kursantai lupa gražias metalines pirmo aukšto duris ir jomis pridenginėja langus. Gaila gražių, sveikų durų, bet tada apie tai niekas negalvojo. Viena mintis buvo tik – kaip apginti AT ir apsisaugoti nuo sovietų karių kulkų.

    Vakarop, sausio 11 d. buvo surinkti visi rūmų gynėjai priesaikai. Išsirikiavo ir tie gynėjai, kurie buvo jau kartą prisiekę. Priesaikai vadovavo Lietuvos AT pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, Krašto apsaugos departamento direktorius Audrius Butkevičius ir kunigas Robertas Grigas. Priesaikos rikiuotė vyko antrųjų rūmų vestibiulyje, kuriame labai susispaudę vos tilpo visi rūmų gynėjai. Iškėlus dešinę ranką ir kartojant su visais kartu priesaikos žodžius „negailėdamas jėgų ir gyvybės…“, per kūną bėgo šiurpuliukai. Po priesaikos A. Butkevičius visiems prisiekusiems paaiškino, jog mes, prisiekusieji Lietuvos Respublikai, esame pilnateisiai Lietuvos kariai ir nuo šiol mums galioja tarptautinis karių statutas. A. Butkevičius dar kartą pakartojo, jog leidžiama apsispręsti: ginti ar palikti Parlamento patalpas. Tam buvo skirta 15 minučių. Po to be leidimo nei į Parlamentą, nei iš jo nebus išleidžiami. Visiems rūmų gynėjams įsakyta užimti jiems paskirtas saugoti vietas. Šauliams grįžus į mūsų saugomą postą, išrikiavau juos į dvi eiles. Iš viso buvo apie 43 šauliai. Nesulaukiau pagalbos iš šone stovinčių valdybos narių bei Vilniaus rinktinės šaulių vado Sigito Vaitulionio, kuris man į ausį pašnibždėjo: „Tu čia tvarkykis savo nuožiūra, aš esu užimtas savo darbe.“

    Šaulių daug, todėl suskirsčiau juos į grandis po penkis–šešis šaulius. Paskyriau grandžių vyresniuosius. Tai Eugenijus Martinkus, Gediminas Žiūra, A. Miškinis, Eugenijus Jakimavičius, Plechavičius, Algimantas Jonikaitis, Albinas Palevičius. Grandžių vadams nurodžiau vietas, kurias turi saugoti ir jose būti. Šaulių jiems patikėtame saugoti objekte buvo per daug. Tačiau žmonių išvaryti iš rūmų buvo nevalia. Visi buvo, nors ir be šaunamų ginklų, o ginkluoti tik armatūros strypais rankose, pasiryžę ginti AT rūmus. Buvo ir panikuojančių šaulių, ypač tų, kurie susirinkimuose mušėsi į krūtinę ar iškėlę kumščius vaizdavo, kokie jie drąsūs ir pasiryžę ginti Tėvynę. Baisu buvo visiems, ypač dėl nežinomybės ir neturėjimo jokio ginklo rankose, o juk su geležiniu strypu automatu ginkluotam sovietiniam kariui niekaip nepasipriešinsi. Bet tada apie tai negalvojome. Atrodė, lyg esam pasiruošę gynybai. Kad ir su geležiniu strypu rankose atrodėme sau saugesni ir stipresni.

    Koridoriaus pradžioje ir šalia esančioje salėje buvo įsikūrę Kauno šauliai, kuriems vadovavo Lietuvos šaulių sąjungos vadas Gediminas Jankus. Turėjome Kauno šaulių saugomą nelegalų išėjimą ir įėjimą per langą į Parlamento rūmų kiemelį, per kurį Vilniaus šauliai ateidavo budėti dienos metu. Įėjimą saugojo Kauno šauliai, vadovaujami A. Sirtauto. Įvažiavimą į Parlamento kiemelį saugojo Vilniaus šauliai, kuriems vadovavo A. Girčys.

    Mūsų poste buvo kunigas. Buvo galima atlikti išpažintį, pasikalbėti su juo. Nemaža dalis gynėjų tai darė. Veikė telefonas, kuriuo gynėjai galėjo naudotis pokalbiams su savo artimaisiais. Mūsų gretose buvo du moksleiviai broliai Gediminas ir Audrius Skaisčiai. Kalbėjau telefonu su jų tėveliais. Tėveliai buvo labai sunerimę, bet broliukai nesiruošė palikti rūmų. Tėvelius nuraminau ir prižadėjau, kad jų sūnus nusiųsime į Gedimino pilį, kurią taip pat saugojo Vilniaus šauliai. Taip ir padariau. Jie buvo paskirti saugoti pilį. ■

    V. V. Geštauto atsiminimų apie Aukščiausiosios Tarybos gynybą tęsinį skaitykite kitame „Apžvalgos“ numeryje.

  • ATGAL
    Lietuvos savanoriai – uolūs laisvės gynėjai
    PIRMYN
    Lietuvos šimtmetis prasidėjo anksčiau
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.