Lietuvos diplomatijos šimtmetis | Apžvalga

Istorijos pėdomis

  • Lietuvos diplomatijos šimtmetis

  • Data: 2018-12-17
    Autorius: Kęstutis Salickas

    Pirmasis Lietuvos Užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras su žmona Berlyne 1928 m. sausio mėnesį/wikipedia.org/Vokietijos federalinio archyvo nuotrauka

    Lapkričio 7 d. – Diplomato diena. Ši diena tokia tapo dėl to, kad 1918 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos Ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras pradėjo eiti ir užsienio reikalų ministro pareigas. Ši data yra laikoma ir Užsienio reikalų ministerijos, t. y. ir Lietuvos diplomatinės tarnybos įkūrimo data. Tai buvo pradžios pradžia – ne tik Lietuvos diplomatinės tarnybos, bet iš esmės ir Lietuvos valstybės, kaip tarptautinio subjekto.

    Nuo Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo buvo prabėgę kiek daugiau nei pusmetis, taigi natūralu, kad svarbiausias to laikmečio Lietuvos diplomatijos tikslas buvo atkurtos Lietuvos valstybės pripažinimas de jureir valstybės sienų nustatymas. Pirmuoju Lietuvos diplomatu užsienio šalyje – Vokietijoje – tapo Jurgis Šaulys. Pirmoji tarptautinė sutartis – dėl pašto susisiekimo –  1919 m. sausio 1 d. irgi buvo pasirašyta su Vokietija. Antroji – su Latvija, dėl galimybės naudotis Liepojos uostu, už tai suteikiant Latvijai paskolą. Kita labai svarbi sutartis, dėl kurios susitarė Lietuvos valstybė, – 1920 m. liepos 20 d. taikos sutartis su Sovietų Rusija, kuria didžioji kaimynė pripažino mūsų jaunos valstybės savarankiškumą, nepriklausomybę ir visiems amžiams atsisakė bet kokių pretenzijų į Lietuvos teritoriją. Po  metų pasirašyta dar viena sutartis dėl bendros sienos nustatymo su Latvija. Šia sutartimi Lietuvai buvo pripažinta Palanga, Latvijai – Aknysta, ir abi šalys atsisakė pretenzijų į viena kitos teritorijas. Tais pačiais metais Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą – pirmą tarptautinę, įsteigtą po Pirmojo pasaulinio karo, organizaciją, kurios tikslas – išlaikyti taiką pasaulyje. Kitos svarbiausios Lietuvos diplomatijos pergalės tarpukariu buvo šios: Klaipėdos konvencijos, įteisinusios Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos, pasirašymas; konkordato su Vatikanu sudarymas; Lietuvos ir Vokietijos sutartis dėl bendros sienos nustatymo, Lietuvai prisijungus Klaipėdos kraštą. Atskiro straipsnio taip pat vertos Lietuvos pastangos ir bandymai pasirašyti saugumo ir gynybos sutartį su Baltijos valstybėmis, Suomija ir Lenkija, vadinamosios Baltijos Antantės įkūrimo, kuri visgi galiausiai buvo pasirašyta 1934 m. rugsėjo 12 d. Tačiau ar ji buvo tokia, kuri būtų davusi laukiamą rezultatą? Greičiau ne nei taip. Kiek nedrąsiai, bet vis tiek šią sutartį labiau pavadinčiau vienu iš Lietuvos diplomatijos pralaimėjimų. Atskiro straipsnio taip pat verti Lietuvos ir Lenkijos santykiai tarpukariu, bet šiandien – ne apie tai.

    Diplomatinė tarnyba tarpukariu augo ir plėtėsi. Lietuvai lemtingais 1940 metais Užsienio reikalų ministerija turėjo 218 darbuotojų, iš jų beveik 100 dirbo užsienyje. Lietuvos ambasados tarpukariu veikė visose svarbiausiose Europos sostinėse: Berlyne, Briuselyje, Londone, Maskvoje, Paryžiuje, Romoje, Vašingtone, Stokholme, Ženevoje, prie Šv. Sosto, Varšuvoje, Prahoje, Taline, Rygoje ir Buenos Airėse. Prie diplomatinės tarnybos kūrimo tarpukariu reikšmingai prisidėjo krikščionys demokratai, tuo metu dalyvavę politinėje veikloje. Įvairiose LR Vyriausybėse Užsienio reikalų ministro pareigas ėjo šie krikščionys demokratai: Pranas Dovydaitis, Juozas Purickis, Vladas Jurgutis, Valdemaras Černeckis, Mečislovas Reinys ir Stasys Lozoraitis.

    Tačiau pasaulinė padangė vis labiau niaukėsi, darėsi vis pilkesnė, grėsmė Lietuvai vis didėjo, tai jautė ir valstybės vadovai, diplomatai. 1939 m. lapkričio pabaigoje diplomatai Bronius Kazys Balutis, Petras Klimas ir Stasys Lozoraitis pasirašė memorandumą Lietuvos Respublikos Prezidentui Antanui Smetonai dėl Vyriausybės perkėlimo į užsienį Lietuvos okupacijos atveju. Juo siūlyta paskirti Lietuvos diplomatinės tarnybos veiklą kuruosiantį asmenį, sudaryti finansinį fondą. Viskas gerokai užtruko, o ir ne viskas buvo padaryta. Okupacijos išvakarėse, birželio 1 d., Užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys visgi informavo svarbiausias Lietuvos pasiuntinybes užsienyje, kad okupacijos atveju Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovu skiriamas nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Romoje Stasys Lozoraitis, jo pavaduotojais – Lietuvos atstovas Prancūzijoje Petras Klimas ir Šveicarijoje – Jurgis Šaulys.

    Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, diplomatinės tarnybos veikla nenutrūko. Lietuvos diplomatai užsienyje nutraukė ryšius su okupacine valdžia ir pradėjo Lietuvos laisvinimo diplomatinį darbą, kuris tapo labai apsunkintas. Dalis valstybių (Italija, Vokietija, Švedija, Prancūzija) visiškai nutraukė santykius su Lietuvos diplomatais jų šalyse, kitos (JAV, Vatikanas, iš dalies ir Didžioji Britanija) ir toliau leido veikti Lietuvos diplomatams. 1940 m. rudenį liko oficialiai veikti 5 Lietuvos Respublikos pasiuntinybės: Vašingtone, Londone, Vatikane, Berne ir Buenos Airėse; du generaliniai konsulatai Niujorke ir Tel Avive; du konsulatai Čikagoje ir San Paule.

    1940 m. rudenį Romoje ir Berne įvyko Lietuvos diplomatų pasitarimas. Pirmojo susitikimo metu buvo įkurtas Tautinis komitetas, kuris vėliau turėjo paraugti į egzilinę Vyriausybę. Antrame susitikime dalyvavo ir Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona, vyko diskusijos ieškant geriausių sprendimų Lietuvos laisvinimo byloje. Deja, bet diplomatai netapo politiniu centru, apie kurį būtų galėjusi susitelkti politinė tautos dalis išeivijoje. Politinę diplomatų veiklą varžė Europoje vykstantis karas, bet dar labiau varžė ir diplomatų statutas bei valstybių, kuriose jie rezidavo, nusistatymas dėl jų veiklos. Vis dėlto 1940–1942 m. Lietuvos diplomatų susitikimai įrodo jų pastangas ir siekius atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

    1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, buvo atkurta ir valstybės diplomatinė tarnyba. Pirmuoju atkurtos Lietuvos Užsienio reikalų ministru tapo krikščionis demokratas Algirdas Saudargas. Panašiai, kaip ir 1918 m., taip ir tuomet svarbiausias Lietuvos valstybės, tuo pačiu ir diplomatų tikslas buvo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo įtvirtinimas ir tarptautinis pripažinimas, Lietuvos narystė tarptautinėse organizacijose. Artėjant 1991 m. sausio įvykiams, Algirdas Saudargas Lietuvos Vyriausybės išsiunčiamas į užsienį su įgaliojimais, esant reikalui formuoti Lietuvos Vyriausybę užsienyje. Pirmasis Lietuvos diplomatų darbo rezultatas – 1991 m. vasario 11 d. nepriklausomą Lietuvos valstybę pripažįsta Islandija – buvo itin svarbus atsikuriančiai Lietuvai. 1991 m. rugpjūčio pabaigoje numalšinus pučą Maskvoje, o rugsėjo 6 d. Sovietų Sąjungai pripažinus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuva buvo priimta ir į tarptautines organizacijas – rugsėjo 10 d. Lietuva tapo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos nare, o rugsėjo 17 d. – Jungtinių Tautų Organizacijos nare. Vienam svarbiam valstybės gyvavimo etapui pasibaigus, prasidėjo kitas – Lietuvos valstybingumo ir saugumo įtvirtinimas Europos Sąjungoje, narystė NATO organizacijoje.

    Apibendrinant galima teigti, jog diplomatinės tarnybos šimtmečio istorija – tai Lietuvos užsienio politikos istorija su visais savo pakilimais ir nuopuoliais.

  • ATGAL
    Jurijus Griceliakas: „Ugnis į liaudies priešus!”
    PIRMYN
    Henrikas Jatautis-Gintvytis: Žmones traiškė tankais
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.