Lietuvos energetikos perspektyvos | Apžvalga

Įžvalgos

  • Lietuvos energetikos perspektyvos

  • Data: 2011-12-14
    Autorius: Aleksandras GRAŽELIS

    (K. D. Rimkevičiaus nuotr.)

    Lapkričio 10 dieną žurnalas „Valstybė“ kartu su Lietuvos Respublikos energetikos ministerija   surengė Lietuvos energetikos konferenciją „Nepriklausoma energetika – stipri ekonomika“. Jau trečius metus metų  pabaigoje rengiama konferencija apibendrino per metus pasiektus rezultatus energetikos sektoriuje ir supažindino su tolesniais planais.

    Nuoseklūs žingsniai

    Energetikos ministras Arvydas Sekmokas pranešime „Žingsniai, vedantys Lietuvą iš energetinės izoliacijos“  trumpai apibūdino, kaip įgyvendinami strateginiai projektai, ir supažindino su svarbiausiais 2012 metų darbais, o detaliau apie juos kalbėjo kiti pranešėjai. Projektai, įvardyti ministro pranešime, jau daug metų buvo įrašomi ir perrašomi vyriausybinių strategijų popieriuose, tačiau jie nebuvo pradėti net esant palankesnei valstybės finansinei būklei. Dabartinė Vyriausybė įrodė, kad rūpestis valstybės ateitimi ir ryžtas yra svarbiau nei pinigai – energetinį saugumą užtikrinančius projektus įgyvendiname ir sunkiomis ekonominėmis sąlygomis.

                Lietuvos sėkme jau dabar galima įvardyti pačios Energetikos ministerijos įkūrimą. Trejus metus trunkančio nuoseklaus jos darbo rezultatai virto reikšmingomis reformomis energetikos sektoriuje ir pagrįstais strateginiais planais, siekiant nepriklausyti nuo energetinių išteklių tiekėjų užgaidų. Naujai suburtam kolektyvui nuo pradžių teko nelengvi darbai – likviduoti „šimtmečio afera“ pavadintą Leo LT bendrovę, išskaidyti į atskiras įmones monopolinę elektros gamybos ir perdavimo struktūrą, ieškoti strateginio investuotojo Visagino atominės elektrinės statybai. Vykdomos reformos sulaukia didelio pasipriešinimo, kiekvienas ministerijos veiksmas žiniasklaidoje sutinkamas su nepelnyta kritika arba skepticizmu. Tikriausiai dėl to ministerija daugelį sumanymų uždengia konfidencialumo skraiste, kuri nėra patraukli naujienų perpildytoje visuomenėje. Stokodamas oficialios informacijos, žinomas ekonomikos profesorius paskelbė savo skaičiavimus apie būsimą Visagino AE elektros savikainą, bet iš jo buvo nepelnytai pasišaipyta atseit jis neteisus ir nežinantis, nes nedalyvauja derybose.

                Sparti energetikos sektoriaus reformų eiga ir palankesnis Europos Komisijos požiūris į Baltijos valstybių energetikos tinklų sujungimą su ES energetikos tinklais privertė iš naujo peržiūrėti Nacionalinės energetikos (energetinės nepriklausomybės) strategijos projektą, prieš metus pateiktą svarstyti Seimui. Iki šiol Europos Komisija didesnę reikšmę skyrė valstybių galimybėms energetikos infrastruktūrą tobulinti komerciniais projektais, o dabar nuspręsta tiesioginę finansinę paramą teikti valstybių strateginiams projektams.

    Naujoji atominė elektrinė

    Liepos 14 dieną vyriausybinė komisija nusprendė, kad geriausią pasiūlymą investuoti į naujos atominės elektrinės statybą pateikė „Hitachi-GE Nuclear Energy Ltd.“ Šią ribotos atsakomybės akcinę bendrovę valdo  Japonijos kompanija „Hitachi” (80 % akcijų) ir JAV kompanija „General Electric“ (20 %. akcijų). „General Electric“ didžiausių pasaulio kompanijų sąraše užima septynioliktą vietą, „Hitachi“ – keturiasdešimtą. „Hitachi“ pajamos 2010 metais sudarė 87 mlrd. eurų, jos veikla plėtojama daugiau nei dešimtyje pramonės šakų, o pajamos iš veiklos, susijusios su energetikos projektais, sudaro 8 %. „Hitachi-GE Nuclear Energy Ltd.“ valdybos pirmininkas Shozo Saito supažindino su kompanijos istorija ir jos veikla visuose žemynuose ir pristatė siūlomą statyti 1300 megavatų galios reaktorių. Šis reaktorius priskiriamas patobulintiems trečiosios kartos reaktoriams (ketvirtos kartos reaktoriai dar negaminami). Pagal garo gamybos technologiją jis vadinamas pažangiuoju verdančiojo vandens reaktoriumi (angl. Advanced Boiling Water Reactor, ABWR). ABWR yra sukurtas patobulinus daug metų eksploatuotus Vokietijos, Prancūzijos, Japonijos ir JAV verdančiojo vandens reaktorius, panaudojant geriausias jų savybes. ABWR skiriasi nuo senųjų verdančiojo vandens reaktorių paprastesne konstrukcija, lengvesniu valdymu, didesniu ekonomiškumu ir sauga, nes jame yra įrengtos net trys nepriklausomos ir dubliuojančios saugos sistemos. Shozo Saito patikino, kad didelę patirtį turinti bendrovė sugebės pastatyti atominę elektrinę laiku, neviršydama projekto sąmatos. Jis taip pat patvirtino Lietuvos verslo galimybes bendradarbiauti su „Hitachi“ kompanijos įmonėmis ne tik būsimoje jėgainės statyboje, bet ir kitose verslo srityse.

                UAB „Visagino atominė elektrinė“ generalinis direktorius dr. Rimantas Vaitkus priminė, kodėl nutarta statyti atominę elektrinę. Prognozuojama, kad 2020 metais Baltijos valstybėse gali trūkti 1300 MW elektros gamybos pajėgumų. Atsižvelgiant į ekonominius ir aplinkosauginius aspektus, trūkumui kompensuoti naudingiausia būtų statyti naują atominę elektrinę, kuri užtikrintų Lietuvos energetinį saugumą ir darytų  ilgalaikę teigiamą ekonominę įtaką šalies ūkiui. Remiantis preliminariomis ekonominės analizės išvadomis, kurias atliko audito bendrovė „Ernst & Young Baltic“, naujos atominės elektrinės statyba ir eksploatavimas 2011–2050 metų laikotarpiu padidintų Lietuvos bendrąjį vidaus produktą 27,1 mlrd. litų.

                R. Vaitkus paaiškino ir būsimą projekto įgyvendinimo investicinį modelį. Pasirinktas Suomijos verslininkų sukurtas ir per daug metų išbandytas Mankalos verslo modelis, pagal kurį atomines elektrines stato Suomija. Investuotojų grupę sudarys strateginis investuotojas „Hitachi-GE“ ir regioniniai partneriai – Lietuvos, Estijos, Latvijos ir Lenkijos vyriausybės, kurioms atstovaus tų šalių valstybinės energetikos bendrovės (Lietuvai atstovaus UAB „Visagino AE“). Visi investuotojai įsteigs pelno nesiekiančią naujosios atominės elektrinės bendrovę, kuri rūpinsis elektrinės statyba,  eksploatavimu ir uždarymu. Elektros energijos kiekis, atitinkantis bendrovėje turimų akcijų dalį, kiekvienam investuotojui bus parduodamas už savikainą. Šią elektrą bus galima pardavinėti tuo metu (2020 metais) jau egzistuosiančioje bendroje Europos Sąjungos elektros energijos rinkoje. Kitais metais planuojama pasirašyti koncesijos sutartį su strateginiu investuotoju, akcininkų sutartis su strateginiu investuotoju ir regioniniais partneriais ir įsteigti naujosios atominės elektrinės bendrovę. Tais pačiais metais vyktų projektavimo darbai, 2013 metais prasidėtų, o 2020 metais būtų baigta elektrinės statyba. Garantinis jos eksploatavimo laikas didelis – net šešiasdešimt metų.

    Gruodžio 9 d. mus pasiekė žinia, kad Lenkijos valstybinė energetikos bendrovė nusprendė stabdyti dalyvavimą Visagino atominės elektrinės projekte. Strateginis investuotojas bei regioniniai partneriai komentuodami tai pareiškė, kad atominės elektrinės statyba vyks pagal grafiką ir be Lenkijos dalyvavimo.

                Ilgaamžės atominės elektrinės svarbą, siekiant ateityje pagerinti valstybės eksporto-importo balansą, pagrindė „Nordea Bank Lietuva“ ekonomistas Žygimantas Mauricas. Šiuo metu, importuojant daug elektros, dujų ir naftos, iš valstybės išplaukia didžiulės lėšos – kasmet apie 8 mlrd. litų. Vyriausybė priversta daug skolintis pagrindiniams šalies poreikiams patenkinti. Tik gamindama didžiąją dalį energijos šalies viduje, valstybė gali užtikrinti savo ekonomikos augimą. Atominė elektrinė būtų ilgalaikis projektas – todėl neturėtume bijoti apie 10 metų pavargti, atsilygindami už jos statybos darbus, ir po to apie 50 metų turėti pigesnę ir savą elektros energiją.

    Elektros jungtys

    Perdavimo sistemos operatoriaus „Litgrid AB“ generalinis direktorius Virgilijus Poderys kalbėjo apie Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių elektros energetikos sistemų integraciją į ES rinkas ir sistemas. Visavertė integracija įmanoma tik sujungus sistemas pakankamos galios jungtimis, reglamentavus prekybos elektros rinkoje taisykles ir suderinus sistemų darbą sinchronizuotu dažnumu. Tai ilgai truksiantis procesas, nes šiuo metu Baltijos valstybių elektros energetikos sistema visiškai integruota į Rusijos ir NVS šalių energetinę sistemą. Su ES valstybėmis mus jungia tik viena 350 MW galios jungtis „Estlink1“ tarp Estijos ir Suomijos. Elektros rinkos plėtros aspektu nuveikta daugiau – Estija dalyvauja Šiaurės šalių elektros rinkoje „NordPoolSpot“, Lietuvoje veikia elektros birža „Baltpool“. Nuo 2012 metų pagal elektros biržos „NordPoolSpot“ principus elektra bus prekiaujama Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.

    Kabelio, kurio dvi linijos bus paklotos Baltijos jūros dugne, pjūvio vaizdas. (AB "Litgrid" nuotrauka)

    Svarbiausias darbas, siekiant prisijungti prie žemyninės Europos elektros rinkos, o vėliau ir prie energetinės sistemos – pastatyti elektros jungtį „LitPolLink“su Lenkija. Apie šią jungtį buvo kalbama nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo, tačiau konkretesni šio strateginio projekto darbai pradėti tik 2008 metais. Po pirmojo jungties statybos etapo, kai 2015 metais bus pastatyta 500 MW galios elektros perdavimo oro linija, jau bus galima prekiauti elektros energija žemyninės Europos elektros rinkoje. Po antrojo jungties statybos etapo, kai jungties galia pasieks 1000 MW, bus įmanoma energetines sistemas sujungti sinchronizuotam darbui.

                Kitas strateginis projektas – „NordBalt“ elektros jungties tiesimas tarp Lietuvos ir Švedijos vyksta ko gero sėkmingiausiai iš visų strateginių energetikos projektų. Konferencijos pradžioje ministras A.Sekmokas pademonstravo kabelio, kurio dvi linijos bus paklotos Baltijos jūros dugne, nuopjovą (žr. nuotr.). Kabelis – 12 centimetrų skersmens, srovę perduodanti šerdis padengta keliais izoliaciniais ir šarvo sluoksniais. Šiuo metu yra pagamintas bandomasis kilometras kabelio ir atliekami jo bandymo darbai. Kabelį, kurio reikės pagaminti apie 900 kilometrų, pradės kloti 2013 metų pavasarį, o 2015 metų pabaigoje 700 MW galios jungtis turėtų pradėti veikti. Ši jungtis dar labiau padidins prekybos elektra galimybes Šiaurės šalių elektros rinkoje.

                Situacija, susiklosčiusi po Ignalinos AE uždarymo, verčia importuoti daug elektros energijos, daugiausiai iš Rusijos. Lietuva jau antrus metus nuolatos importuoja daugiau kaip

    60 % suvartojamos elektros energijos, nors elektros  importas, viršijantis 10–15 %, laikomas ekonominės rizikos faktoriumi. Be to, Rusijos elektra nėra tokia pigi, kaip teigia Visagino AE ir kitų energetikos objektų statybos priešininkai. Palyginimui pateikiame duomenis (aritmetiniai vidurkiai pagal „Baltpool“ rinkų apžvalgą) apie vidutinę šių metų dešimties mėnesių aukštos įtampos elektros kainą Lietuvos ir kaimyninių valstybių elektros biržose:

    Valstybė Lt/MWh
    Lietuva 159,5
    Estija 154,5
    Suomija 174,6
    Švedija 172,2
    Lenkija 169,6
    Vokietija 176,0

     

    Palyginti žemos elektros kainos turtingoje Vokietijoje įrodo, kad rinkų plėtra ir konkurencija panaikina gamintojų ir tiekėjų galimybes diktuoti kainas, jos tampa ekonomiškai pagrįstos ir priimtinos vartotojui.

                Jei integravimosi į Europos rinkas pažanga akivaizdi, tai Baltijos valstybių ir žemyninės Europos sistemų jungimas sinchronizuotam darbui dar apgaubtas nežinios. Šiam procesui nagrinėti atlikta jau ne viena studija, dar vieną studiją atlikti Europos Komisija nusprendė 2010 metais. Ankstesnėse studijose buvo rekomenduojama sistemas jungti naudojant nuolatinės srovės intarpus (taip daroma ir „LitPol Link“ jungtyje), tačiau tos rekomendacijos galėjo būti nulemtos subjektyvaus ekspertų požiūrio į pernelyg didelį Lenkijos elektros perdavimo tinklų stiprinimą ir siekį išlaikyti Baltijos valstybių sistemą BRELL (Baltarusijos, Rusijos, Estijos, Lietuvos, Latvijos) elektros perdavimo tinklų žiede, valdomame iš Maskvos. Be to, situacija Baltijos valstybių elektros energetikos infrastruktūroje keičiasi – per keletą paskutinių metų uždaryta Ignalinos AE, nutiesta jungtis „Estlink1“, 2012 metais pradės veikti galingas Lietuvos elektrinės blokas, 2014 metais – jungtis „Estlink2“, 2015 metais – jungtys „LitPol Link“ ir „NordBalt“. Tenka pripažinti, kad ir Nacionalinės energetikos (energetinės nepriklausomybės) strategijos projekte nepakankamai detaliai išdėstytos prisijungimo sinchroniniam darbui prie žemyninės Europos tinklų sąlygos – apžvelgiama tik Lietuvos elektros energetikos sistema, nors reikėtų tai spręsti bendros Baltijos valstybių sistemos aspektu. Būtina atsižvelgti į strategijos projektui teiktą Seimo Pirmininko pavaduotojo Česlovo Stankevičiaus pasiūlymą papildyti strategijos projektą schema, parodančia jau projektuojamas ir numatomas perspektyvines tarpsistemines jungtis, perspektyvines dažnio keitiklių vietas, Baltijos valstybių vidaus tinklų esamas ir numatomas magistralines linijas. Strategijoje nepakankamai dėmesio skiriama ir Karaliaučiaus srities energetinės sistemos perspektyvoms. Planuodami būsimos Baltijos AE veiklą, rusai ruošiasi naudotis BRELL žiedo infrastruktūra ir Lietuvos jungtimis su Švedija ir Lenkija. Tokie jų ketinimai prasilenkia su Lietuvos strateginiais tikslais.

                Baltijos elektros energijos sistemos susijungimas su žemyninės Europos sistema bus sudėtingas procesas politiniu, ekonominiu, inžineriniu ir techniniu požiūriais. Rusijos energetikams ir politikams bus nelengva susitaikyti su būsimais pokyčiais, todėl reikia jiems ruoštis kruopščiai, analizuojant visus aspektus ir diskutuojant su oponentais. Čia vertėtų prisiminti Č. Stankevičiaus patirtį, kai jis 1991–1992 metais vadovavo deryboms dėl SSRS okupacinės kariuomenės išvedimo. Sovietiniai generolai tvirtino, kad jiems niekaip neįmanoma greitai išsikraustyti iš Lietuvos, bet mūsų kariškiams pateikus kiekvieno sovietų karinio dalinio išvedimo grafiką ir maršrutus, jie tai laiku įvykdė.

                Norėtųsi girdėti ir garsesnį Kauno technologijos universiteto Elektros sistemų katedros mokslininkų žodį apie Lietuvos energetikos sistemos dažnio ir aktyviųjų galių reguliavimo procesus, įsiliejant į Vakarų Europos energetikos sistemas. Šia tema nuo 1995 metų jie atliko svarius darbus, buvo apgintos kelios daktaro disertacijos, kurioms vadovavo prof. dr. A. Nargėlas, doc. dr. V. Ažubalis, doc. dr. E. V. Neverdauskas.

    SGD terminalas

    Laivas-plaukiojanti saugykla su išdujinimo įranga. (AB "Klaipėdos nafta" brėžinys)

    Dar vienas sparčiai įgyvendinamas strateginis projektas yra suskystintų gamtinių dujų terminalas Klaipėdoje. Jo pradžia nebuvo „rožėmis klota“ – socialdemokratų vyriausybė 2008 metų rudenį, pažeisdama teisės aktus, buvo įkūrusi valstybės ir privataus kapitalo įmonę „Gamtinių dujų terminalas“, tačiau Specialiųjų tyrimų tarnybai pradėjos domėtis jos įkūrimo aplinkybėmis, įmonė veiklą nutraukė. Po to pusantrų metų apie terminalą buvo vien tik įvairiai kalbama, todėl net ir Klaipėdos miesto merui buvo netikėta naujiena Vyriausybės 2010 metų liepos 21 dienos nutarimas Nr.1097 „Dėl gamtinių dujų terminalo plėtros“, kuriuo akcinė bendrovė „Klaipėdos nafta“ buvo įpareigota rengti suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo projektą. Pasirengimo darbai vyko labai sparčiai, energetikos ministro įsakymu sudaryta tarpžinybinė darbo grupė apsvarstė keletą vietų terminalui įrengti, priimtiniausia  pasirodė ties Kiaulės nugaros sala pietinėje Klaipėdos jūrų uosto dalyje. Technologiniu aspektu buvo pasirinktas laivo-plaukiojančios saugyklos su išdujinimo įranga variantas (žr.brėž.). AB „Klaipėdos nafta“ generalinis direktorius Rokas Masiulis konferencijoje pranešė, kad terminalo projektas jau pasiekė įgyvendinimo stadiją – 2011 rugsėjo 20 dieną paskelbtas tarptautinis konkursas laivui-saugyklai su išdujinimo įrenginiu pirkti. Pageidaujama, kad laivo-saugyklos tūris būtų 130–170 tūkst. m3 skystų dujų, jo ilgis – apie 290 metrų, plotis – apie 50 metrų, išdujinimo įrenginio galingumas – iki 3 mlrd. m3 per metus. Tikimasi, kad sutartis su konkursą laimėjusiu laivo-saugyklos gamintoju bus pasirašyta iki šių metų pabaigos. Lietuva sunaudoja per metus apie 3,5 mlrd. m3 gamtinių dujų, iš jų daugiausiai sunaudoja energetikos įmonės (apie 50 %), „Achema“ (apie 25 %), gyventojai (6 %), likusią dalį – pramonės įmonės ir kiti vartotojai.

                Ryškėjant valstybės statomo SGD terminalo kontūrams išgirdome, kad analogišką terminalą netoliese planuojamo rengiasi statyti „Achemos grupė“. Vartotojų požiūriu tai gera žinia, nes didesnis į Lietuvą atgabenamų dujų kiekis didins tiekėjų konkurenciją ir mažins kainas. Tačiau tokia terminalų plėtra sukelia verslo riziką – Lietuvai reikia tik 3,5 mlrd. m3 dujų, o abu terminalai galėtų importuoti net 6 mlrd. m3 dujų. Ko gero, ir dujų sektoriuje reikėtų pasinaudoti Mankalos verslo modeliu, kai SGD terminalo infrastruktūrai išlaikytii akcininkai skirtų lėšas proporcingai turimų akcijų kiekiui, tokia pat proporcija pasidalytų importuotas dujas. Naujiems dujų tiekėjams nebus lengva įsiveržti į „Gazpromo“ valdomą rinką, kurioje šiuo metu tėra du svarbesni tiekėjai – „AB Lietuvos dujos“ ir „Dujotekana“. Šioje konkurencijoje didesnę sėkmę turėtų tos tiekėjais tapsiančios įmonės, kurios pačios vartoja daug dujų – Lietuvos elektrinė ir kitos elektrą ir šilumą iš dujų gaminančios jėgainės. „Achemos grupė“ taip pat galės tapti dujų tiekėju, ko ji negali daryti dabar, tiesiogiai pirkdama „Gazpromo“ dujas. Per terminalą importuojamų dujų kiekis ir didesnis tiekėjų skaičius sudarys galimybes veikti normaliai dujų biržai, kuri nustatys realią kainą atviroje rinkoje. Buitinius vartotojus SGD terminalo nauda pasieks tada, kai dujų tarifas bus perskaičiuojamas pagal gamtinių dujų kainą biržoje.

    ES parama energetikai 2014-2020 metais

    Energetikos viceministras Žygimantas Vaičiūnas kalbėjo apie svarbų energetikos infrastruktūros vystymo aspektą – kuo geriau pasirengti naudoti 2014–2020 metų ES finansinę paramą. Ministerijos siūlomi prioritetai yra tokie: elektros ir dujų infrastruktūros plėtra, šilumos ūkio modernizavimas, atsinaujinančių energijos išteklių plėtra, energijos efektyvumas. Gera žinia ta, kad spalio 19 dieną Europos Komisija pateikė Europos energetikos infrastruktūros prioritetų įgyvendinimo priemonių planą, kuriuo 2014–2020 metams numatyta 9,1 mlrd. eurų finansinė parama transeuropinių energetikos tinklų plėtrai. Ši suma net 59 kartus (!) didesnė už  dabartiniam laikotarpiui (2007–2013 metams) skirtas lėšas (tik 155 mln. eurų). Lietuva gali tikėtis, kad pagal šį planą net 80 % apimtimi bus finansuojami tokie strateginiai projektai, kaip Lietuvos-Lenkijos dujų jungtis, elektros jungties „LitPol Link“ antrasis etapas, 2-oji Lietuvos–Lenkijos elektros jungtis.

                Lapkričio 22 dieną Europos Komisijos atstovai šį planą pristatė Europos Parlamento Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komitete. Komiteto posėdžio metu Europos Parlamento narys Algirdas Saudargas teigiamai įvertino tai, kad „energetinių salų“ klausimas iškeltas Europos Komisijos politinėje darbotvarkėje. Jis atkreipė EK atstovų dėmesį, kad kalbant apie Baltijos šalių energetikos tinklų sujungimą su ES elektros tinklais, neužtenka kalbėti tik apie fizinį jungčių nutiesimą. Reikia nepamiršti ir atsijungimo nuo Rusijos elektros perdavimo sistemos IPS/UPS ir sinchronizuoto prisijungimo prie žemyninės Europos sistemos (buvusios UCTE) klausimo. Europos Komisijos pateiktus pasiūlymus Europos Parlamentas ir Taryba turėtų patvirtinti 2012 metų pabaigoje.

                Apie būtinybę intensyviau naudoti 2014-2020 metų Europos Sąjungos paramą šilumos ir biokuro gamybai kalbėjo Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ prezidentas Remigijus Lapinskas. Jis dar kartą priminė apie Lietuvoje susidarančius didžiulius nepanaudojamus biomasės kiekius. Jie nepanaudojami, nes trūksta katilinių, šilumos (ir elektros) gamybai naudojančių biokurą. Dabartiniu paramos laikotarpiu biokuro katilinėms statyti numatyta per mažai lėšų, todėl kyla pavojus, kad Lietuva neįvykdys įsipareigojimo 2020 metais centralizuotai iš biokuro gaminamos šilumos dalį bendroje šilumos gamyboje padidinti iki 50 %. Visų nuosavybės formų šilumos tiekėjai neturi pakankamai lėšų katilinėms rekonstruoti ar statyti, šilumos tarifo didinimas pavirsta prievole valstybei didinti kompensacijas už šildymą, todėl ES paramos lėšos išspręstų daugelį problemų.

    Pabaigoje

    Konferencijoje vyravusi pranešimų ir diskusijų dvasia jau nebepriminė „klaidžiojimo rūke“, vyravusio vos prieš dvejus metus vykusioje pirmojoje tokio pobūdžio konferencijoje. Strateginių krypčių numatymas ir žinojimas, kaip jų siekti, visus energetikos sektoriaus subjektus nuteikia rezultatyviai dirbti.

                Atsižvelgiant į tai, kad metinėje konferencijoje privalėtų būti apžvelgiami visi energetikos sektoriaus veiklos aspektai, norėjosi išgirsti nors trumpą informaciją apie darbus, kurie nebuvo verti atskirų pranešimų, bet svarbūs Lietuvos energetikos vystymui, būtent:

                – apie Kruonio HAE penkto bloko statybą;

                – apie išmaniųjų tinklų diegimą;

                – apie priemones energijos taupymui ir efektyvumui;

                – apie vėjo jėgainių statybą jūros akvatorijoje.

  • ATGAL
    Banko SNORAS bankroto subtilybės
    PIRMYN
    K. Masiulis: Ar prabangaus turto mokestis yra „konservatoriškas“?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.