Lietuvos energetinė nepriklausomybė pavojuje | Apžvalga

Įžvalgos

  • Lietuvos energetinė nepriklausomybė pavojuje

  • Temos: Energetika
    Data: 2013-03-19
    Autorius: Vaida Stundytė

    Diskusija apie Lietuvos energetikos situaciją su TS-LKD nariais. Iš kairės: Andrius Kubilius, Paulius Saudargas, Dainius Kreivys, Kęstutis Škiudas ir Laurynas Kasčiūnas Martynos Trinkūnienės nuotrauka

    Andriaus Kubiliaus Vyriausybė ne tik Lietuvos prioritetu iškėlė energetinės nepriklausomybės siekį, garantuosiantį Lietuvai saugumą, ekonominę naudą ir integraciją į Europą, bet ir daug padarė, kad jis taptų realus: padėtas svarus pagrindas tokiems strateginiams projektams kaip suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas, Visagino atominė elektrinė, elektros ūkio sinchronizavimas su Europa. Šią XV Vyriausybės politiką įvertino ir gyventojai, visuomenės nuomonės apklausose nurodydami, kad energetinės nepriklausomybės įtvirtinimo siekis jiems yra patraukliausias iš konservatorių politinių nuostatų. Visgi naujosios valdžios blaškymasis ir nesusikalbėjimas tarpusavyje verčia nerimauti dėl minėtų projektų, o kartu ir energetinės nepriklausomybės įtvirtinimo ateities. Taigi apie Lietuvos energetikos dabartį ir ateitį bei aktualiausius energetinius klausimus „Apžvalga“ pakvietė padiskutuoti Seimo opozicijos lyderį Andrių KUBILIŲ, jo patarėją Kęstutį ŠKIUDĄ, Seimo narius Dainių KREIVĮ ir Paulių SAUDARGĄ. Apskritojo stalo diskusiją vedė Lietuvos socialios rinkos plėtros instituto direktorius, politologas Laurynas KASČIŪNAS.

    Laurynas Kasčiūnas: Net ir didžiausi TS-LKD oponentai pripažįsta, kad per ketverius A. Kubiliaus Vyriausybės metus Lietuvos politiniame sprendimų priėmimo procese buvo gerai įtvirtinta energetinės nepriklausomybės sąvoka. Taigi dabartinės Vyriausybės veikla bus vertinama pagal tai, ar ji atitinka energetinės nepriklausomybės kartelę. Kokie yra pagrindiniai energetinės nepriklausomybės ramsčiai? Kuriuos iš tų ramsčių per 4 metus pavyko pastatyti taip, kad atgal grįžti būtų sudėtinga, o kur dar reikia akylai stebėti procesus?

    Andrius Kubilius: Norėčiau priminti 2007 m. mūsų partijos memorandumą, pavadintą „Rusijos sulaikymo strategija“. Viena iš esminių šio dokumento minčių labai paprasta. Lietuvai 1990 metais atgauti politinę nepriklausomybę pavyko dėl to, kad byrėjo Sovietų Sąjunga. Spėjome pabėgti iš tų griuvėsių. Politinę ir ekonominę nepriklausomybę gavome dėl to, jog politinė imperija subyrėjo dėl ekonominės imperijos problemų. Bet vamzdžių ir laidų imperija liko iki pat 2008 metų. Aiškiai matėme, kad tai yra nebaigtas nepriklausomybės darbas. Lietuva nuo 1990 metų energetikos srityje ne tik kad nebuvo pasistūmėjusi link nepriklausomybės, bet netgi tapo dar labiau priklausoma, visų pirma dėl sprendimo uždaryti Ignalinos AE, po kurio 70 proc. elektros energijos gauname iš Rusijos. Buvo visiškai akivaizdu, kad reikia radikaliai keisti šią situaciją, o tam reikia ambicingos darbotvarkės ir tinkamų instrumentų. Todėl vienas iš pirmųjų sprendimų buvo atkurti Energetikos ministeriją.

    Dainius Kreivys: Rusija jau nuo XIX a. pr. energetiką pradėjo naudoti kaip geopolitinį strateginį instrumentą. Šioje šalyje energetikos sektorius veikia ne kaip pinigų generavimo modulis, bet kaip instrumentas, kurį taikant galima išlaikyti geopolitinę įtaką. Vakaruose praktiškai visos šakos (tiek energetika, tiek kitos) pirmiausia yra grįstos ekonomine nauda, o Rusijoje į priekį yra keliami visai kiti principai, ypač energetikoje. Žiūrint per šią prizmę, atgavę nepriklausomybę, geopolitiškai ir strategiškai buvome tvirtai susiję su Rusija per vieną iš svarbiausių jos instrumentų. Ilgalaikėje perspektyvoje mes turime turėti ne tik politinę nepriklausomybę, bet ir energetinę bei finansinę. Šiandien turime litą, kuris, esant didžiuliams geopolitiniams svyravimams ir finansinėms audroms, greičiausiai nebus tas patikimas inkaras, kurio galėtų laikytis mūsų finansų sistema. Taigi integracija į europinę erdvę mus vers keisti ir mūsų valiutą. Tai yra pasirinkimo klausimas, nes maža valstybė ant dviejų didžiulių geopolitinių lūžių sandūros negali egzistuoti pati su savo uždara energetine sistema. Arba mes liekame senoje sistemoje, arba mes pereiname ir kokybiškai prisijungiame prie paneuropinės sistemos. Rusijos pagrindinis tikslas yra bandyti mus išlaikyti savo energetinės imperijos rėmuose ir neleisti mums peršokti į kitą pusę. Taigi per praėjusius 4 metus buvo parengti labai aiškūs instrumentai, kuriais mes galime įvykdyti minėtą persijungimą. Energetinės jungtys, SGD terminalas, nuosavas elektros generavimas ir yra pagrindinės kolonos, kurios buvo statomos per tuos 4 metus.

    Kęstutis Škiudas: Pirmasis Lietuvos energetinės nepriklausomybės dėmuo yra tiekimo saugumas – fizinė infrastruktūra, kuri yra reikalinga, kad būtų galima užsitikrinti tiekimus ne vien iš Rusijos, bet ir juos diversifikuoti. Tai – elektros ir dujų jungtys, SGD terminalas, dujų saugyklos arba priėjimas prie jų. Antrasis dėmuo – integracija su vakarietiškomis sistemomis. Pvz., visa mūsų elektros sistema vis dar valdoma iš Rusijos. O sistemos valdymo klausimas yra svarbus ne tik pačios sistemos veikimui, bet ir rinkos veikimui. Todėl trečiasis energetinės nepriklausomybės ramstis yra siekis sukurti rinkos konkurencijos santykius visoje energetikos sistemoje, kad energijos šaltiniai į mūsų rinką galėtų ateiti konkurencijos pagrindu ir tai vyktų pagal europietiškas taisykles.

    D. Kreivys: Kalbama ne tik apie fizinę, bet ir teisinę infrastruktūrą, kuri reikalinga, kad rinka funkcionuotų viduje. Aišku, konkurencijos pačioje Europoje nėra tiek, kiek jos turėtų būti. Todėl vienas ES tikslų yra padidinti konkurenciją ir pasiekti, kad rinkos sąlygos galiotų visame Europos žemyne. Mūsų tikslas yra pereiti iš rytietiškos energetinės struktūros į visiškai vakarietišką, veikiančią komerciniu pagrindu, kuris yra gyvybingas. Tuo tarpu subsidijuojant energetinę struktūrą atsiranda priklausomybė nuo politinės valios, kas matyti Baltarusijoje ar Ukrainoje. Taigi buvusi Vyriausybė ne tik siekė investuoti į fizinę infrastruktūrą, bet ir pertvarkyti teisinę infrastruktūrą, kuri užtikrintų rinkos santykius viduje.

    Paulius Saudargas: Pagrindinė Lietuvos problema yra ta, kad esame didžiausi energijos importuotojai Europos Sąjungoje. Tai yra paradoksalu ir tai mus verčia energetine sala. Mūsų energetinės nepriklausomybės strategijoje svarbus dar vienas dėmuo, kuris yra jau ne vien vidaus, bet ir užsienio politikos reikalas. Tai yra turime aiškiai įrodyti Europos Sąjungai, kad esame energetinė sala, silpnoji grandis ir kad tai yra ne tik mūsų, bet ir Sąjungos problema. Nors ES tai žino, tačiau iš jos politikos neatrodo, kad tai būtų aiškiai suprasta. Taigi turime dvi galimybes. Pirma, pasiekti, kad ekonomiškai neatsiperkantys, tačiau šalių narių energetinį saugumą ir energetinę nepriklausomybę didinantys projektai būtų finansuojami ES institucijų. Kitas dalykas, kuris pastaruoju metu išryškėjo Lietuvoje žlugusių ar bežlungančių projektų kontekste, yra viešieji ryšiai. ES lygmeniu turime įrodyti, kad jei viešieji ryšiai „Gazpromui“ bus pralošti, tai atsilieps ir bendram ES saugumui.

    L. Kasčiūnas: Naujoji Vyriausybė atėjo su paprastais ir gana primityviais šūkiais, kad su „Gazpromu“ reikia ne kariauti, bet derėtis. Taip pat ir žodis „perkrovimas“ lydėjo naująją Lietuvos užsienio politiką Rusijos atžvilgiu. Tačiau matome, kad po truputį ieškoma būdų grįžti atgal iš savo retorinių spąstų. Kur yra santykių su Rusija energetikoje „raudonosios linijos“? Kas gali būti derybų su „Gazpromu“ mainų objektu – SGD terminalas, ES trečiojo energetikos paketo atidėjimas, o gal net atsisakymas?

    A. Kubilius: Rusija mus matė kaip europinės pertvarkos ledlaužius, įgyvendinant ES trečiąjį energetikos paketą, statant SGD terminalą, drąsiai ginčijantis su „Gazpromu“ Europos konkurencingumo tarnyboje, arbitražuose. Mes parodėme, kad su „Gazpromu“ reikia kalbėtis kaip su normaliu verslo partneriu, kuris turi elgtis pagal tam tikras taisykles, o jei jis taip nesielgia, tada yra atitinkamos priemonės – arbitražai ir kita. Iš visų pokalbių, kuriuos mūsų Vyriausybė turėjo su „Gazpromu“, jam „skaudėjo“ viskas: ir ES trečiasis energetikos paketas, ir SGD terminalas, o dabar – ir skalūnai. Bet visa tai reikia matyti platesnio konteksto šviesoje. Mano manymu, vyksta tam tikra prasme paskutinės imperijos Europoje paskutinės dalies griūtis. Šios imperijos energetinė kolona dar kažkaip laikėsi, bet pradeda byrėti dėl įvairių dalykų: dėl skalūnų dujų, dėl Europos susivokimo, kad taisyklės pačios Europos viduje turėtų būti kitokios. Trečiasis energetikos paketas „Gazpromui“ trukdo, o norvegai, į Europą tiekiantys panašiai tiek dujų, kiek ir „Gazpromas“, teigia, jog dėl Trečiojo energetikos paketo jie neturi problemų daryti verslą. Taigi šioje vietoje mums to saldaus kąsnio – mažesnės dujų kainos – gavimas reikštų, kad ne tik prarastume tam tikrą lyderystę Europoje persitvarkant visam dujų ūkiui, bet iškristume iš europinio konteksto ir atsidurtume tarp tų, kurie galbūt ilgiau eis pertvarkos, kuri neišvengiama, keliu. Mums daug labiau apsimoka tą pertvarką atlikti greičiau, nes Trečiasis energetikos paketas ir SGD terminalas yra tarpusavyje susiję. O „Gazpromui“ aukodami vieną iš jų, kartu paaukotume ir kitą.

    D. Kreivys: Tikintis geresnės kainos ir dėl trumpojo laiko intereso atsisakant ilgesnės perspektyvos, geriausias pavyzdys yra Sovietų Sąjungos patirtis, kurią ji turėjo dujas tiekdama ne tik į sovietinį bloką. Tada kainos buvo gana mažos ir ilgainiui tai neužtikrino efektyvių investicijų į visą Rusijos išgavimo infrastruktūrą.  Kadangi investicijos buvo nepakankamos, išgavimo sąnaudos tapo santykinai nekonkurencingos ir, dujų kainai pasaulyje pakilus, rusai sumanė, jog ir jiems reikia kilstelti kainas. Pakėlus kainas, Rytų Europos blokas, kuris buvo pripratęs dujas gauti pigiai, buvo priverstas imti didžiausias paskolas. Prisimename, kas atsitiko su Lenkija ir kitomis šalimis. Taigi „Gazpromo“ pasiūlymas pigiau gauti dujas ir atsisakyti ilgalaikės perspektyvos, atsisakyti rinkos toli nenuves. Beje, ši kompanija turi dar vieną strateginį instrumentą, per kurį bando veikti, tai – ilgalaikės sutartys. Turint omenyje, kad po 5 metų rinka iš esmės pasikeis, nes nuo 2016 metų JAV kompanijos pradės eksportuoti suskystintas dujas, išgautas skalūnų dujas, bus atidaryti keli SGD terminalai ir bus ryškus kainos koregavimas, „Gazpromas, bandydamas tam užbėgti už akių, nes vadinamajai skalūnų revoliucijai yra visai nepasiruošęs, bando sudarinėti ilgalaikes sutartis. Jam tai labai sunkiai sekasi – pasirašė vienintelė Bulgarija. Tačiau galima numanyti, kad ir mums „Gazpromas“ bandys įpiršti šią sutartį, nes kitais metais baigiasi dabar galiojanti sutartis.

    P. Saudargas: Buvusios A. Kubiliaus Vyriausybės nariams turbūt net liežuvis neapsiverčia išsakyti labai paprasto, elementaraus ir baisaus scenarijaus. Pastaruoju metu Lietuvoje kalbama apie derybas, tačiau tam, kad derėtumeisi, turi turėti derybines pozicijas. Prieš 4 metus tų derybinių pozicijų nebuvo nei vienos. Tačiau dabar Lietuvos rankose yra net kelios derybinės kortos (SGD terminalas, ES trečiasis energetikos paketas, skalūnų dujos, ieškinys „Gazpromui“), kurias A. Butkevičiaus Vyriausybė galimai gali atiduoti mainais į geresnę kainą. Taigi tą, ką A. Kubiliaus Vyriausybė sugebėjo uždirbti, užgyventi, socialdemokratų Vyriausybė gali atiduoti, tarkim, prieš pat savivaldos rinkimus visiškai neskaudama širdimi ir be jokių nuostolių sau, nes tai yra ne jų projektai ir ne jų uždirbta duona. Ar į ilgalaikę, ar trumpalaikę perspektyvą žiūrės šie veikėjai, sunku pasakyti.

    K. Škiudas: Visgi nėra taip paprasta imti ir atiduodi minėtus projektus, nes tam yra pakankamai „kuoliukų“. Pavyzdžiui, turime Gamtinių dujų įstatymą, kuris nėra per vieną dieną pakeičiamas. Taip pat yra trijų šalių patvirtintas susitarimas dėl galutinės Trečiojo energetikos paketo įgyvendinimo datos. Šis paketas nėra vien Lietuvos, bet ir Europos Komisijos klausimas, todėl šiuo atveju socialdemokratams tektų pavargti ne vien Seime. Be to, dėl SGD terminalo yra pasirašytos kai kurios sutartys, laivas jau gaminamas ir atplauks apie 2014 metų liepos mėnesį. Artimiausiu metu turėtų būti pasirašytas ir dujų kontraktas. Tuo tarpu skalūnų dujos yra mažiau apsaugotos.

    Ieškinys „Gazpromui“ dėl neteisingos dujų kainos ir yra tikroji derybų vieta. Reikia pažymėti, kad „Gazpromas“ iš tiesų nesulaukė nei vieno arbitražo, nes su europiečiais imdavo derėtis dar iki jo, t.y. padarydavo nuolaidas, suprasdamas, kad iki arbitražo geriau neprieiti. Tačiau jei tai būtų normalūs, stiprūs derybininkai su savo pozicijomis, arbitražas ir būtų ta vieta derėtis dėl kainos ir kompensacijų.

    Antras aspektas, dėl kurio galima ir reikės derėtis, yra Trečiojo energetikos paketo įgyvendinimo technologijos. Lietuvos tikslas, kurį kėlė TS-LKD, yra atgauti dujų perdavimo tinklus. Viskas yra paruošta, paketas yra sukonstruotas taip, kad Lietuva turi visas galimybes į savo rankas atgauti perdavimo tinklą, bet dėl to reikia derėtis.

    L. Kasčiūnas: Daliai visuomenės energetinės nepriklausomybės koncepcija yra didelė vertybė. Tačiau yra tam tikra žmonių dalis, kuri nori aiškiai matyti, jog jei sukuriama energetinė nepriklausomybė, visuomenei turi pigiau kainuoti šiluma, elektra ir pan. Taigi koks yra tas priežastinis ryšys tarp energetinės nepriklausomybės ir kainos vartotojui?

    A. Kubilius: Pats nepriklausomybės terminas galbūt atspindi tik vieną visų pertvarkų aspektą, bet iš esmės nepriklausomybė nuo sovietinių tinklų, sovietinės sistemos reiškia, kad sukuriama galimybė rinktis. Siekiame integruoti savo tinklus į europines sistemas, turėti alternatyvias tiekimo galimybes, išlaikant galimybę pirkti, jeigu norime, ir iš tos pačios Rusijos. Tai reiškia, kad sukuriame galimybes gauti pačius pigiausius išteklius, kokie tik yra prieinami. Taigi jei liekame tik su „Gazpromo“ vamzdžiu dar 10–15 metų, tada kažkodėl atsisakytume to, kas šiuo metu pasaulyje vystosi – vadinamoji skalūnų  dujų revoliucija. JAV skalūnų dujos yra pakeitusios visas arabų dujas, jos yra 3–5 kartus pigesnės negu dujos pas mus ir ateina į pasaulio rinkas. Todėl turėti alternatyvą gauti dujas ne tik per „Gazpromą“, bet ir SGD terminalą, mums yra galimybė gauti daug pigesnių dujų. Kad terminalas veiktų, turime atsiimti vamzdžius iš „Gazpromo“, kuriuos Lietuva kažkada pardavė prie A. Brazausko, nes neturint magistralinių vamzdžių alternatyvus dujų tiekimas būtų bergždžias reikalas: pasistatai terminalą, o vamzdžio sklendę sukioja tas pats „Gazpromas“…

    Su elektra yra panašiai. Uždarius Ignalinos AE, 70 proc. elektros perkame iš trečiųjų šalių, didelę dalį – iš Rusijos. Kol kas perkame pigiau, negu galėtume pasigaminti pas save. Bet paprasta ekonominė logika vėl sako: jeigu nesusikuriame pakankamų savo pajėgumų, kurie gamintų elektrą tokia kaina, kokia dabar mums parduoda rusai arba dar pigiau (šiuo metu jie elektrą mums parduoda po 17 ct/kWh), tai nėra jokios ekonominės logikos, kodėl jie ilgainiui mums nepradėtų pardavinėti po tiek, po kiek mes pasigaminame Elektrėnuose, t.y. po 30 ct/kWh. Rūpinimasis savo gamybos pajėgumais svarbus ne todėl, kad savo lemputėse nenorime deginti rusiškos elektros, bet todėl, kad labai gerai žinome, kad ilgainiui, neturint savo pajėgumų ir priklausant tik nuo vieno tiekėjo, t.y. Rusijos, ši pakels kainą tiek, kiek jai norėsis.

    D. Kreivys: Kalbant apie mūsų aplinką, elektros balansas, kuris šiame regione dabar yra perteklinis, iki 2020 m. ryškiai ims judėti link deficito. Čia svarbios kelios priežastys. Pirmiausia, Lenkija yra įpareigota uždaryti savo anglines elektrines. Estai taip pat turi uždaryti skalūnus ir dabar vyksta svarstymai, ar šį sektorių plėsti, ar ne. Be to, Rusijoje kai kurios atominės elektrinės juda link uždarymo ir apie 2020 metus šalyje taip pat gali pradėti susidaryti deficitas. Turint omenyje bendrą poreikio augimą, elektros energijos kaina regione tikrai augs gana stipriai, todėl yra naivu tikėtis, kad toliau turėsime tokią pačią pigią elektros energiją ir kad Rusija neturės vidinių skrupulų pakelti kainą, pavyzdžiui,  kaip „Gazpromas“ daro kiekvienai šaliai dujų tiekimo atžvilgiu. Dujų kainą šaliai jis nustato pagal tai, kokias alternatyvas ji turi: kuo daugiau alternatyvų, geresnė konkurencinė situacija, nepalanki „Gazpromui“, tuomet jis kainą nuleidžia; jei yra absoliutus monopolis, kaina yra reguliuojama pagal maksimalią ribą. Taigi mums tas pats gresia elektros energijos sektoriuje, jei nepajudėsime link savo energijos šaltinių generavimo.

    K. Škiudas: Įgyvendinus energetikos išteklių tiekimo alternatyvas, šilumos kaina turėtų būti labai panaši į tą, kuri yra Skandinavijoje, t.y. šilumos kilovatvalandės kaina galėtų būti 18–19 cnt. Ir nėra jokių priežasčių būti kitaip. Tuo tarpu dabar kilovatvalandės kaina yra visiškai nenusakoma – iki beveik 36 cnt, t.y. vos ne dvigubai daugiau negu turėtų būti.

    P. Saudargas: Kalbant apie priežastinį ryšį tarp energetinės nepriklausomybės ir kainos vartotojui, situacija yra paprasta – viename gale yra monopolija, kitame – rinka, taigi natūralu, kad kaina eina į mažesnę pusę, kai kuriama rinka. Tuo tarpu monopolijos sąlygomis mokama tiek, kiek nustato monopolija.

    Visgi šildymo kaina yra ne tik išorinė, bet ir vidinė problema. Šildymo kaina vartotojui susideda ne tik iš dujų kainos. Čia įtakos turi ir vietinės monopolijos. Kai kuriose savivaldybėse nuo žmonių yra plėšiami devyni kailiai, o šilumos ūkiuose klesti korupcija, kur niekas neskuba pereiti prie biokuro katilinių, o vis dar kūrena dujas, pasirašomos sutartys su įvairiais koncernais ir žmonės ilgai kenčia nuo didelių šildymo kainų.

    L. Kasčiūnas: Aplinkosaugos ir energetinio saugumo santykis Vakaruose dažnai yra verslo grupių ir viešo intereso ar tam tikros interesų grupės, nešančios aplinkosaugos vėliavą ar realiai siekiančios tam tikrų standartų, konfliktas. Lietuvoje kitaip – turime ir trečiąjį akivaizdų geopolitinį veiksnį. Ir štai turime skalūnų dujų atvejį. Kaip, jūsų požiūriu, šiuo atveju susidėliojo interesų laukas ir ką jūs darytumėte kitaip, nei dabar daro dabartinė Vyriausybė?

    A. Kubilius: Natūralu, kad žmonėms jų aplinka, jų gyvenimo saugumas, ekologija yra labai svarbūs dalykai. Antra, jei žmonės nėra gerai informuoti, jiems pripaišyti visokių gandų, baubų yra labai nesudėtinga, ypač šiais laikais. Trečias dalykas, tiek mokslininkai, tiek interesų grupės, tiek žmonės, kuriems rūpi aplinkos saugumas, supranta, kad tuo galima pasinaudoti, norint sustabdyti kokį nors projektą ir sau pasiekti tam tikrų tikslų. Taigi iš viso šito turi kilti tam tikros išvados, įvairios valstybinės institucijos turi preventyviai galvoti, kad įgyvendinant tokius projektus reikia išvengti situacijos, kai žmonės yra netinkamai informuojami. Lietuvoje buvo daryta tūkstančiai tokių pačių geologinių, seisminių ir panašių tyrimų. Bet štai skalūnų dujų atveju, kuris sukelia didžiuosius interesus prieš, toks elementarus dalykas kaip geologiniai tyrimai staiga pasidaro milžiniška problema, nes žmonės nebuvo tinkamai informuoti ir turime tokį rezultatą, kokį turime.

    P. Saudargas: Pagrindinis A. Butkevičiaus Vyriausybės skirtumas nuo A. Kubiliaus Vyriausybės yra tas, jog vis dar sergama populizmo liga. Ankstesnė Vyriausybė turėjo aiškią viziją, ką reikia padaryti energetikoje, kokius projektus įgyvendinti, buvo tikslingai, nuosekliai siekiama tą padaryti, klausoma visų pirma ekspertų, kalbamasi su potencialiais investuotojais, o ne vadovaujamasi abejotinos kompetencijos asmenų kalbomis. Panašu, kad socialdemokratai žaidžia gerą-blogą policininką. A. Butkevičius sako, kad viskas tvarkoje, skalūnus reikia išžvalgyti, turime žinoti, kas slypi mūsų žemės gelmėse. Tuo tarpu A. Salamakinas į Seimo Aplinkos apsaugos komitetą kaip ekspertą pasikviečia metrologijos laboratorijoje dirbantį fiziką, neturintį nieko bendro su geologija, energetika ar dujomis, ir komitetas daro sprendimus vadovaudamasis tokio ekspertinio lygio išvadomis. Tai yra gana keista ir kvepia populizmu, nes klausome tų, kurie tuo momentu pučia į mums reikalingą aplinkosauginę dūdą. Ir tada visiškai pamirštamas bet koks valstybinis interesas turėti dujų alternatyvas ir pan. Negana to, valdančiųjų stovykloje nėra aiškios nuomonės dėl to, ką reikia daryti. Tai blaškymasis valstybės lygmeniu ir čia laikas yra ne mūsų naudai.

    K. Škiudas: Energetinė veikla iš tiesų niekuo nesiskiria nuo kokios nors kitos veiklos: ar nuo pramonės veiklos, ar nuo transporto, visur, kur pradedi ką nors veikti, yra galimas poveikis aplinkai ir tai yra natūralu. Taigi šį poveikį reikia blaiviai vertinti, numatyti priemones, kaip jo išvengti, nustatyti žalos atlyginimo mechanizmus. Šie dalykai yra gerai žinomi ir tūkstančius kartų daryti. Skalūnų dujų gavybos technologijoje nėra jokių principinių dalykų, kurie nebūtų išsprendžiami. Niekas nėra apdraustas nuo galimo poveikio, bet yra būdų, kaip tai suvaldyti. Tačiau kai prasideda gąsdinimai neva skalūnų dujų gavyba yra pasaulio pabaiga, akivaizdu, kad čia dalyvauja kažkokios kitos jėgos negu tos, kurios paprastai dalyvauja vykstant bet kokiai kitai ūkinei veiklai.

    D. Kreivys: Mano nuomone, skalūnų dujų žvalgybos atveju pritrūko didesnio darbo su bendruomene ir aiškios informacijos pateikimo, kaip bus dirbama nenumatytais atvejais ir apskritai, kokia gali būti įtaka žmonėms, gyvenantiems tokiose teritorijose. Grįžtant prie JAV pavyzdžio, JAV didžiąją savo energetinės strategijos dalį yra perorientavusi link skalūnų dujų, jų išgavimo mastas yra labai didelis. Tose teritorijose, kur šios dujos išgaunamos, gyvena žmonės ir tokių ekologinių katastrofų, apie kurias kalbama čia, Lietuvoje, nėra. Taigi reikalingas kruopštus darbas su gyventojais, siekiant juos įtikinti, o ne rodyti pirštu „čia konservatoriai kažką turėjo padaryti ir nepadarė, todėl mes dabar turime problemų“. Toks kalbėjimas yra labai keistas ir neatsakingas. Susidaro įspūdis, kad ne naujoji dauguma, o konservatoriai tebėra valdžioje.

  • ATGAL
    Štilis Lietuvos energetikoje
    PIRMYN
    Kuo kvepia skalūnų dujos?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.