Lietuvos energetinės nepriklausomybės link | Apžvalga

Valstybės naujienos

  • Lietuvos energetinės nepriklausomybės link

  • Temos: Energetika
    Data: 2012-05-10
    Autorius: Vaida Stundytė

    Balandžio 4 d. LR Seime vykusiame Energetikos forume netrūko karštų ginčų. (Martynos Žilionytės nuotr.)

    Po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo Lietuva importuoja daugiau kaip 80 proc. energijos iš vieno vienintelio energijos išteklių tiekėjo – Rusijos: importuojame 32 proc. elektros energijos, o patys ją gaminamės iš rusiškų dujų, sudarančių 40 proc. elektros gamyboje. Dujų tiekimą Lietuvai yra visiškai monopolizavusi ta pati Rusija. Taigi daugiau kaip pusė Lietuvos elektros poreikio yra tenkinama menkai diversifikuotu elektros importu, brangios importuotos dujos padidina šilumos kainą, o iš jų gaminama elektra – ir elektros kainą, visiška priklausomybė nuo vieno dujų tiekėjo sukelia didelę dujų tiekimo sutrikimų riziką. Be to, Rusijai, nuo kurios manome esantys nepriklausomi, kasmet sumokame apie 4 mlrd. litų. Tokia situacija neprisideda prie Lietuvos energetinio stabilumo ir šalį daro ekonomiškai ir politiškai pažeidžiamą. Todėl Lietuvos energetikos tikslas yra akivaizdus ir suprantamas – energetinė nepriklausomybė, kurią Nacionalinėje energetikos strategijoje įsipareigota pasiekti iki 2020 metų.

    Atsisveikinimas su IPS/UPS sistema

    Vienas iš esminių uždavinių elektros energijos sistemoje, siekiant energetinės nepriklausomybės, yra atsijungimas nuo Rytų kaimynės elektros energijos sistemos ir sinchroninis prisijungimas prie žemyninės Europos tinklų. Šiuo metu , kai Lietuva yra IPS/UPS sistemoje, elektros sistemos valdymas ir rinkos veikimas nėra suderintas

    Arvydas Sekmokas (Martynos Žilionytės nuotr.)

    su Europos Sąjungos trečiojo energetikos paketo reikalavimais. ES vidaus energetikos rinkai iki 2014 m. sukurti ir visavertei Lietuvos elektros energetikos sektoriaus integracijai į ES sistemas užtikrinti reikalinga ne tik infrastruktūros ir rinkų, bet ir sistemų valdymo integracija. Šiuo tikslu šių metų vasarį žengtas reikšmingas žingsnis: Europos Komisijai (EK) suteiktas mandatas derėtis su Rusija ir Baltarusija dėl elektros sistemų Baltijos šalyse valdymo. Numatyta, kad Lietuva į žemyninės Europos energijos sistemą įsilies trimis etapais: pirmiausia, pereinamuoju laikotarpiu, kol Baltijos šalys tebėra rusiškoje sistemoje, būtų siekiama, kad prekyba elektra, elektros tiekimas, techniniai reikalavimai atitiktų ES trečiojo energetikos paketo reikalavimus, kiek tai įmanoma būnant kitoje sistemoje; toliau būtų desinchronizuojama nuo IPS/UPS sistemos ir galiausiai būtų sinchroniškai prisijungta prie ENTSO-E, t. y. Europos elektros tinklų sistemos.

    Energetikos ministras Arvydas Sekmokas, kalbėjęs balandžio 4 d. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų jaunimo bendruomenės inicijuotame Energetikos forume LR Seime, pabrėžė, kad iš centralizuotos IPS/UPS sistemos pereisime į decentralizuotą ENTSO-E sistemą, kurioje kiekvienas regionas yra pakankamai autonomiškas, o čia reikšmingą vaidmenį vaidina generacijos šaltiniai bei jungtys. Šiuo metu Lietuvos planuose, siekiant prisijungti prie europinių elektros tinklų, yra kelios jungtys. Planuojama, kad Lietuvą ir Lenkiją jungs dvi jungtys „LitPol Link“: pirmąją tikimasi baigti statyti 2015 m., dėl antrosios vyksta dialogas, kuris, anot A. Sekmoko, kol kas dar neatnešė didelių rezultatų. Tais pačiais 2015-aisiais planuojama pradėti eksploatuoti ir elektros jungtį tarp Lietuvos ir Švedijos „NordBalt“, eisiančią Baltijos jūros dugnu.

    Siekiant įvykdyti autonomiškumo sąlygą, kiekvienas regionas turi gebėti save išlaikyti, todėl turi būti nedeficitinis ar mažai deficitinis. Todėl regionui būtina turėti savą generacijos šaltinį. Tokio neturint labai padidėja „užtemimo“, vadinamojo „blackout‘o“ rizika. Pasak ministro, Lietuvai, didelę dalį elektros gaunančiai iš tolimų šaltinių Rytuose nuotolinėmis linijomis, „užtemimo“ rizika egzistuoja ir būtų gana brangi – apie 0,5 mlrd. litų. Taigi Visagino atominė elektrinė (toliau AE) yra būtina tiek Lietuvai, tiek regionui. Tačiau ji, A. Sekmoko tvirtinimu, yra ne tikslas savaime, o priemonė, palengvinanti įgyvendinti pagrindinį tikslą – sinchroniškai prisijungti prie europinių elektros tinklų.

    Visagino AE. Pigios elektros belaukiant

    „Visagino AE projektas yra tęstinis, nepriklausantis vienai partijai, vienai vyriausybei ar vienam Seimui“, – kalbėjo A. Sekmokas. Šis projektas buvo pradėtas dar anuomet premjero pareigas ėjusio Algirdo Brazausko, tęstas prezidento Valdo Adamkaus, galiausiai įrašytas Energetikos strategijoje ir iš esmės įgavęs įstatymo galią.

    Visa AE projekto kaina yra iki 17 mlrd. litų. Visų akcininkų investicijos yra proporcingos, Lietuvos dalis – ne mažiau 34 proc. akcijų, t. y. šiek tiek daugiau nei 6 mlrd. litų. Turint omenyje, kad kasmet Rusijai už energetinius išteklius sumokame 4 mlrd. litų, ši vienkartinė investicija, Seimo Pirmininko pavaduotojo Česlovo Stankevičiaus, taip pat kalbėjusio Energetikos forume, nuomone, per ilgą laikotarpį neatrodo tokia didelė. Be to, projektas nėra finansuojamas iš biudžeto. Tam pasitelkti 3 šaltiniai: mūsų elektros sektoriaus kapitalas, dabartinio tarifo komponentė ir skolintas kapitalas (apie 50–70 proc. iš Japonijos ir JAV finansavimo agentūrų, Europos investicijų banko, EURATOM‘ o).

    Bazinei elektros gamybai būtent atominė, o ne dujinė ar anglinė generacija yra, ko gero, geriausias pasirinkimas, nes taip gaminama elektros energija yra pigiausia. Be to, nors projektas yra ilgas ir sudėtingas, visgi yra atsiperkantis ir svarbus ekonomikai. „Nuo to laiko, kai būtų pradėtas įgyvendinti, per visą AE gyvavimo laiką duotų papildomai įplaukų į BVP apie 27 mlrd. litų. Į biudžetą duotų 5 mlrd. litų ir tai atneštų apie 11 mlrd. litų į Lietuvą užsienio investicijų. Tai būtų didelis impulsas Lietuvos ekonomikai ir pasijustų kiekvieno Lietuvos gyventojo gyvenime“, – forumo dalyvius patikino energetikos ministras A. Sekmokas.

    Česlovas Stankevičius (Martynos Žilionytės nuotr.)

    Atsinaujinančių energijos išteklių šalininkai neturėtų nuogąstauti, nes, nors yra konkurencingesnė, branduolinė energija neišstumia atsinaujinančių energijos šaltinių. Č. Stankevičius akcentavo: „Mano nuomone, nekorektiška kelti klausimą – ar AE, ar atsinaujinantys energijos šaltiniai… Aš sakau: ‚ir…, ir…‘, nes bazinę generaciją perima AE, tačiau rinkos segmentą turės visi atsinaujinantys energijos šaltiniai, kurie padengs apkrovimo svyravimus.“

    Visagino AE gaminamos elektros kaina bus nustatyta rinkos. Reikia pažymėti, kad pagal Lietuvos elektros perdavimo sistemos operatorės bendrovės „Litgrid“ šių metų kovo pabaigoje pasirašytą sutartį dėl elektros biržos „Nord Pool Spot“ nuo birželio 18 d. biržinė prekyba elektros energija vyks jau ne Lietuvoje, o Norvegijoje, t. y. tapsime Skandinavijos elektros rinkos dalimi.

    Nors kaina bus nustatoma rinkoje, tačiau pigus didelis generavimo šaltinis spaus rinkos kainą žemyn. Manoma, kad Visagino AE pagamintos elektros energijos savikaina bus 7–10 ct, o su kapitalo sąnaudomis prisidėtų dar apie 10-15 ct. Dėl kapitalo sąnaudų kaina bus didesnė, nes Lietuvai teks grąžinti paskolas. Jas grąžinti yra numatyta per pirmus 18 metų. Taigi skaičiuojama, kad nuo Visagino AE veikimo pradžios, 2020 m., iki 2040 m. jos pagamintos elektros kaina būtų 17-25 centai.

    Sėkmingai baigus derybas, kovo pabaigoje buvo parafuota Visagino AE statybos koncesijos sutartis, kuri nusako projekto vystymo principus, baigia investicijos ir technologijos pasirinkimą ir įvardija sutartą projekto įgyvendinimo grafiką. Vyriausybė artimiausiu metu svarstys parafuotą Koncesijos sutartį ir teiks Seimui pritarti. Suteikus koncesiją, prasidės pasirengimo statybai etapas, kai strateginiam investuotojui ir kitiems investuotojams investavus į projektą bus atliekami projektavimo, licencijavimo ir statybos aikštelės parengimo darbai. Statybos darbai turėtų prasidėti 2015 m.

    SGD terminalas – alternatyva rusiškoms dujoms

    FSRU (laivas-talpykla su dujinimo įrenginiu). (Šaltinis: AB Klaipėdos nafta/Energetikos ministerija)

    Dujų sektoriuje Lietuvos tikslai panašūs: diversifikuoti dujų tiekimą, kad Rusija nebūtų vienintelė tiekėja, ir sujungti dujų perdavimo vamzdynus. Svarbu užsitikrinti daugiau alternatyvių dujų tiekėjų. Energetikos ministras teigė, kad „Gazpromas“ ir toliau galėtų tiekti Lietuvai dujas, tačiau jis neturėtų būti vienintelis tiekėjas, kaina turėtų būti paremta konkurencijos principais. Vienas būdų tai užtikrinti –įgyvendinti suskystintų gamtinių dujų (toliau– SGD) terminalo projektą. Tai, be to, padėtų ir sukurti prielaidas susiformuoti dujų rinkai ir galimybėms Lietuvai dalyvauti tarptautinėse dujų rinkose. SGD terminalas svarbus Lietuvai įsipareigojus iki 2014 m. kovo 31 d. įgyvendinti ES direktyvinį N-1 standartą, t. y. užtikrinti, kad sutrikus didžiausios dujų tiekimo infrastruktūros veikimui, likusi infrastruktūra būtų pajėgi tiekti tokį dujų kiekį, kokio reikia, kad būtų patenkintas visas teritorijos dujų poreikis.

    SGD terminalą numatyta pradėti eksploatuoti jau 2014 m. gruodžio 3 d. Projekto plėtros planas ir strateginio poveikio aplinkai vertinimas buvo baigti praėjusį gruodį, laivas-saugykla įsigytas kovo mėnesį ir bus atplukdytas 2014 m. Šiais metais planuojama baigti poveikio aplinkai ataskaitą, uosto krantinės ir vamzdyno projektavimą, įvykdyti statybos darbų bei gamtinių dujų pirkimo konkursus.

    Balandžio pabaigoje SGD įstatymo projektą, kuriame bus nustatyti Klaipėdoje planuojamo statyti SGD terminalo  įrengimo ir veiklos bendrieji principai ir reikalavimai, ėmė svarstyti Vyriausybė. Artimiausiu metu projektas pasieks ir Seimą.

    Vienas svarbiausių darbų, vykdant SGD terminalo projektą, buvo laivo-saugyklos įsigijimas. Laivo dujų saugyklos tūris – 170 tūkst. kub. m, t. y. 10–20 dienų Lietuvos vartojimui pakankamas dujų kiekis, maksimalus terminalo pajėgumas – 4 mlrd. kub. m. dujų per metus. „Šiuo metu Lietuva sunaudoja apie 3 mlrd. kub. m, taigi šiais pajėgumais galėtume dalytis ir su Latvija, Estija“, – teigia A. Sekmokas. Be to, šis laivas-saugykla yra visavertis SGD tanklaivis, todėl, esant dujų tiekimo kitais laivais sutrikimams, jis galėtų pats nuplaukti ir atgabenti suskystintas gamtines dujas. Taip pat yra ir SGD bunkeriavimo galimybė, t. y. bus galima dujas tiekti Baltijos jūroje plaukiantiems laivams, kaip kurą naudojantiems gamtines dujas. Lygiai taip pat šias dujas bus galima tiekti santykinai nedidelio masto vartojimui ir kitoms transporto priemonėms, pavyzdžiui, automobiliams.

    Terminalo sąnaudos dabartinėse dujų kainose sudaro 2–8 proc. Tikimasi, kad projektas atsipirks per 8–9 metus. Yra galimybė pirkti dujas iš JAV rinkos, kur jų kaina yra 4–5 kartus mažesnė negu ta, kuria dujas Lietuvai tiekia „Gazpromas“.

    Pagrindinis dujų perdavimo vamzdynų sujungimo projektas yra Lietuvos– Lenkijos dujotiekis. Šiais metais atlikta Lenkijos–Lietuvos dujotiekių jungties verslo aplinkos analizė parodė, kad ši jungtis, nors yra dvišalė infrastruktūra, būtų labai naudinga regiono dujų rinkoms: padidintų tiekimo patikimumą, integruotų Baltijos šalis į ES dujų rinkas ir sukurtų prieigą prie pasaulinės SGD rinkos.

    Preliminariais skaičiavimais, Lenkijos– Lietuvos dujotiekių jungties ilgis būtų 562 km, ja į Baltijos šalis būtų galima transportuoti iki 2,3 mlrd. m3 dujų per metus.

    Vasario mėnesį buvo priimtas sprendimas dėl naujo projekto etapo – Lenkijos–Lietuvos dujotiekių jungties galimybių studijos. Ji šių metų pabaigoje turėtų būti baigta, tuomet numatoma atlikti išsamų rinkos poreikių vertinimą ir kitus reikalingus darbus, siekiant gauti Lenkijos–Lietuvos dujotiekių jungčiai statyti būtinąją ES paramą.

    Grėsmės Lietuvos energetiniam saugumui

    Rokas Žilinskas (LR Seimo kanceliarija/Olgos Posaškovos nuotr.)

    Visgi ne tik techniniai aspektai ir reikalavimai yra svarbūs Lietuvos kelyje į energetinę nepriklausomybę, svarbios ir politinės prielaidos. Energetikos forumo dalyvio, premjero patarėjo energetikos klausimais Kęstučio Škiudo teigimu, energetika ir politika yra glaudžiai susijusios, ypač tai matyti Rusijoje. Būtent ten praėjusio dešimtmečio pradžioje užsienio politikos doktrinoje atsirado nauja kryptis – energetinė diplomatija.

    Energetikos pertvarką Baltijos šalyse Rusija pirmiausia mato kaip grėsmę sau. Seimo Atominės energetikos komisijos pirmininkas Rokas Žilinskas forume teigė, kad Rusijos kariuomenės generalinio štabo viršininkas pernai, pristatydamas Rusijos kariuomenės reformos koncepciją, Europos bendros energetikos politikos ir energetinio saugumo siekį įvardijo kaip didžiausią karinę (!) grėsmę Rusijai. Su šia tariama grėsme Baltijos šalyse Rusija kovoja trimis būdais: aukšta dujų kaina, atominėmis elektrinėmis Lietuvos pašonėje ir siekiu sukelti protestus prieš jas, o kartu ir apskritai prieš branduolinę energetiką visame regione.

    Pasak K. Škiudo, Baltijos AE Karaliaučiaus srityje galima vertinti kaip politinį projektą, kuriuo siekiama sustabdyti mūsų Visagino AE projekto įgyvendinimą. Iš tiesų Rusija, pradėdama savąjį projektą, nėra užsitikrinusi, kur bus dedama elektra ir rezervai, būtini jėgainės veikimo saugumui. „Karaliaučius suvartoja apie 4 TWh energijos. Pagaminamas elektros energijos kiekis Baltijos AE būtų 17 TWh, t. y. 4 kartus viršytų Karaliaučiaus poreikį. Baltijos AE galėtų veikti tik tada, jei elektra būtų duodama į kaimynines šalis, bet jungčių, kurios galėtų pakelti tokį galingumą, nėra“, – tvirtino premjero patarėjas.

    Taigi Rusija Kaliningrado sričiai numačiusi tris alternatyvas: likti su Baltijos šalimis IPS/UPS sistemoje; izoliuotis tuo atveju, jei Baltijos šalys eitų į ENTSO-E sistemą, ir veikti savarankiškai, autonomiškai; arba drauge su Baltijos šalimis eiti į ENTSO-E sistemą, kas techniškai yra geriausias variantas.

    Baltarusijos AE, Seimo Pirmininko pavaduotojo Č. Stankevičiaus manymu, yra ekologinės grėsmės šaltinis, o ne kliūtis integracijai. Ji, būdama kitoje sistemoje, joje ir liks.

    R. Žilinskas, forume kalbėdamas apie Kaliningrado ir Baltarusijos AE, atkreipė dėmesį į paradoksalią situaciją – protestai prieš Kaliningrado ir Baltarusijos AE Rusijai išties yra naudingi, nes taip siekiama sukelti protestus prieš branduolinę energetiką regione apskritai. Žinia, tai atsiliepia ir mūsų atominės energetikos siekiams. „Visuomenės nuomonė apie branduolinę energetiką yra labai svarbi šios energetikos rūšies plėtrai, nes branduolinė energetika yra kaip niekas kitas jautri politiniam kontekstui. <…>

    Susvyravusi visuomenės nuomonė apie branduolinę energetiką rodo nestabilų politinį kontekstą. Nestabilus politinis kontekstas projektą daro rizikingą. Ką daro investuotojai, matydami rizikingą projektą? Jie kelia paskolų palūkanas. Šį projektą palūkanos gali nužudyti“, – kalbėjo Seimo Atominės energetikos komisijos pirmininkas.

    Nežinia, kokių ir kam naudingų tikslų siekiant, buvo iškelta referendumo dėl Visagino AE idėja. Balandžio 10 d. Krikščionių partijos frakcijos seniūno Vidmanto Žiemelio pateiktam projektui dėl referendumo AE statybos klausimu pritarė 66 parlamentarai. Gegužės pradžioje jis bus dar kartą svarstomas plenariniame posėdyje. Referendumą siūloma rengti 2012 m. antrąjį spalio sekmadienį kartu su Seimo rinkimais.

    Nuomonių dėl referendumo yra įvairių. Dalis valdančiųjų tam nepritaria, laikydami referendumą populistiniu aktu, siekiant suklaidinti visuomenę, sustabdyti AE statybų vykdymą ir atsakomybę permesti piliečiams. Opozicinė Darbo partijos frakcija pritaria ir AE statybai, ir siūlymui atsiklausti piliečių. Referendumo idėją taip pat palaiko ir socialdemokratai, priekabių ieškantys ir abejojantys bene visais valdančiųjų energetiniais projektais, skųsdamiesi, neva nėra dujų terminalo ir AE ekonominį naudingumą pagrindžiančių skaičių, sąnaudų ir naudos analizės, o SGD terminalo projektą apskritai laiko per brangiu.

    Keista, kad valstybėje, neseniai išsivadavusioje iš okupacijos, atsiranda politikų, kuriems besitęsianti energetinė priklausomybė nuo Rusijos yra visai nereikšmingas dalykas ir kurie nesuvokia, kad esant Rusijos energetinėje sistemoje energetinis saugumas yra neįmanomas. Anot K. Škiudo, Lietuvos energetinių projektų įgyvendinimas priklauso nuo politinės valios, politinių veiksnių. Aiški politinė valia turi būti tiek Lietuvoje, tiek Baltijos šalyse, svarbi ir Lenkijos bei Vokietijos parama. Galime džiaugtis, kad Baltijos šalių integracija į ES energetikos sistemą yra priimta ES mastu, tapo dar ir Europos Komisijos veiklos uždaviniu.

    Energetikos ministras A. Sekmokas situaciją, kada būdami Europos Sąjungos dalis esame Rytų kaimyno energetinėje sistemoje, prilygino balansavimui ant dviejų ledo lyčių, o tai Lietuvai yra rizikinga ir atneša nuostolių. Ministras kalbėjo: „Mūsų tikslas yra atsistoti ant vienos lyties – toje sistemoje, kuriai priklausome, t. y. europinėje sistemoje, kad turėtume skaidrią rinką, konkurencingas kainas, tokias, kokias moka visa Europa, ir kad tai nebūtų kaina, kurią gali nustatyti vienas monopolinis tiekėjas“.

    (Šaltinis: UAB Visagino atominė elektrinė/Energetikos ministerija

  • ATGAL
    Socialinė partnerystė Lietuvoje: bendrojo gėrio keliu
    PIRMYN
    Lietuva – logistinis tiltas tarp Rytų ir Vakarų
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.