Lietuvos ir Lenkijos santykių dugnas: dialogo beieškant | Apžvalga

Vieningoji europa

  • Lietuvos ir Lenkijos santykių dugnas: dialogo beieškant

  • Data: 2011-05-14
    Autorius: Edita MIELDAŽĖ

    Šv. Mišiose, skirtose Lietuvos nepriklausomybės dienai paminėti, 2011 m. vasario 16 d. dalyvavo Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis. Ar sugebės kaimyninės šalys šiandien plėtoti konstruktyvų dialogą? (Petro Maluko/AFP/Scanpix nuotr.)

    Aukso amžius

    Nepriklausomybės pradžioje pagrindiniai Lietuvos užsienio politikos prioritetai buvo integracija į Europos Sąjungą (ES) ir NATO. Kaip žinoma, šie tikslai negalėjo būti įgyvendinti be geros kaimynystės politikos, kurią Lietuva pirmiausia puoselėjo Šiaurės šalių kryptimi. Vėliau, t. y. 1995–1996 m., Lietuva prie šiaurinio kaimynystės vektoriaus prijungė ir pietinį tašką – Lenkiją. Atgimę Lietuvos–Lenkijos santykiai 1997 m. įgavo naują strateginės partnerystės formą, kurios pagrindinė prielaida buvo abiejų valstybių interesų ir tikslų sutapimas – bendras siekis integruotis į ES ir NATO. Buvęs Lenkijos prezidentas A. Kvasnievskis 1996 m. Seime teigė: ,,Nebus saugios Lenkijos be saugios Lietuvos ir nebus saugios Lietuvos be saugios Lenkijos.” 1999 m. Lenkijai įstojus į NATO ir Lietuvai tebelaukiant savo eilės, mūsų šalis santykius su pietine kaimynine suvokė pragmatiškai – bendra siena su NATO šalimi pagreitins ir Lietuvos narystę euroatlantinėje saugumo erdvėje. Lietuva neklydo. Glaudus karinis ir politinis Lietuvos ir Lenkijos (karinis batalionas Litpolbat, dvišalės institucijos – Prezidentų konsultacinis komitetas, Seimo narių Asamblėja, Vyriausybių bendradarbiavimo Taryba) bendradarbiavimas parodė, kad ,,naujomis, šiuolaikiškomis formomis atgimsta istorinė dviejų tautų sąjunga“. Tokiais žodžiais 2004 metais, minint 10-ąsias Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties metines, buvęs užsienio reikalų ministras Antanas Valionis apibūdino Lietuvos–Lenkijos santykius ir pridūrė, kad ,,tik viena kita pasitikėdamos ir bendradarbiaudamos mūsų valstybės gali kurti savo ateitį, stiprinti regiono ir visos Europos saugumą“. 1997–2004 m. Lietuvos ir Lenkijos santykių laikotarpis vadinamas aukso amžiumi, nes abi šalis jungė bendri politiniai tikslai.

    Geopolitiniai šalių interesai po 2004 m.

    Naujoji 2004-ųjų Lietuvos užsienio politikos strategija, pabrėžianti regiono lyderės koncepciją, išryškino keletą dalykų. Pirma, Lietuva turėjo siekį gilinti strateginę partnerystę su Lenkija, kad per šią užsitikrintų glaudesnį ryšį su JAV ir palaikymą ES struktūrose. Antra, egzistavo suvokimas, kad Lietuvai, siekiančiai vykdyti aktyvią regioninę politiką, optimali partnerė yra Lenkija. Tokį suvokimą patvirtino faktas, kad vienas svarbiausių Lenkijos regioninės geopolitikos vektorių yra Rytų Europa. Tačiau Lietuvos santykinė ir struktūrinė galia niekada neprilygo Lenkijai, kaip ir faktas, kad Lietuvai Lenkija buvo daug svarbesnė nei Lenkijai Lietuva. Įstojusi į ES ir NATO, Lenkija savo geopolitinius siekius orientavo ne tik į Rytų Europos regioną, bet ir į didžiąsias ES šalis bei JAV. Lietuva pamatė, kad Lenkijos geopolitinė strategija turi globalių siekių, ir Lietuvos padėtis juose priklauso tiek nuo išorinių, tiek nuo vidinių partnerystės raidą lemiančių veiksnių.

    Asmenybių įtaka santykiams

    Lietuvos – Lenkijos santykių plėtotei didelę reikšmę turėjo jų vadovai, taip pat didžiųjų pasaulio valstybių lyderiai. Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus su Lenkijos prezidentu Lechu Kaczynskiu aktyviai kūrė partnerystės bloką, kad užkirstų kelią Rusijai vėl dominuoti posovietinėse Ukrainos, Moldovos, Baltarusijos, Gruzijos valstybėse. Šis ranka rankon Lietuvos–Lenkijos bendradarbiavimas būtų buvęs neįmanomas be JAV administracijos su G. W. Bušu priešakyje. Jo siekis buvo sulaikyti Rusiją nuo kišimosi į buvusias posovietines erdves. Dviejų kaimynių proamerikietiška pozicija buvo šalis jungianti grandis, tačiau bendradarbiavimas kitose srityse, ypač ekonominėse, strigo. Svarbūs dvišaliai projektai, kaip antai automagistralė Via Baltica, traukinių linija Rail Baltica ir elektros tinklų tiesimas, merdėjo. 2007 m. centro dešinių pažiūrų Lenkijos politikui Donaldui Tuskui perėmus vyriausybės vairą, Lietuvoje atsirado viltis, kad ledai strateginiams dvišaliams projektams bus pralaužti, tačiau Lietuvai teko nusivilti – D. Tuskui pirmiausia rūpėjo ištaisyti gana pašlijusius Lenkijos ryšius su ES ir pagerinti santykius su Maskva ir Berlynu. Prasidėjo pragmatinė Lenkijos užsienio politikos era, kurioje, kaip pažymi analitikai, Varšuva puikiai suvokė, kad disponuoja daug didesne nei Lietuvos santykine ir struktūrine galia, todėl gali daryti įtaką dvišalių santykių plėtotei.

    Santykių šaltukas po Smolensko tragedijos

    Po lėktuvo katastrofos Smolenske žuvusį Lenkijos prezidentą L. Kaczynskį pakeitė iš senos Rokiškio grafų giminės kilęs Bronislawas Komorowskis. Jis neslėpė savo kilmės ir sentimentų Lietuvai, tačiau nusileido savo pirmtakui L. Kaczynskiui galios ir įtakos atžvilgiu. Analitikams tapo aišku, kad B. Komorowskis nėra tas vadovas, kuris vykdys savarankišką Lenkijos užsienio politiką (ją bandė vykdyti L. Kaczynskis, todėl buvo itin nemėgstamas premjero D. Tusko ir užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio). Šį faktą aiškiai iliustruoja B. Komorowskio vizitas ne į Vilnių, kas lig tolei buvo įprasta dvišaliams santykiams, o į Vakarų Europą – Briuselį, Berlyną, Paryžių. Šis žingsnis parodė du dalykus. Pirma, prezidento sentimentai lietuviškai kilmei niekaip negalėjo būti susiję su vyriausybės vykdoma pragmatine Lenkijos įsiliejimo į didžiųjų ES šalių narių branduolį politika. Antra, išaiškėjo, kad pagrindinis užsienio politikos vairininkas Lenkijoje yra užsienio reikalų ministras R. Sikorskis, neleipstantis ypatinga meile Lietuvai.

    Sikorskis ir netesėti Lietuvos pažadai

    Pagrindinio Lenkijos užsienio politikos stratego R. Sikorskio asmenybė gana prieštaringa. Apžvalgininkų jis yra vadinamas ambicinga, charizmatiška, tačiau kerštinga ir skandalinga persona. Beveik 10 metų praleidęs Didžioje Britanijoje, R. Sikorskis ten baigė mokslus ir dirbo žurnalistu įvairiuose leidiniuose. 1989 m. grįžęs į Lenkiją iškart užėmė aukštus postus krašto apsaugos, o vėliau su užsienio reikalų sistemose. Po L. Kaczyskio žūties 2010 m. vylėsi tapti D. Tusko vadovaujamos ,,Piliečių platformos” kandidatu į prezidentus, bet pralaimėjo B. Komorowskio kandidatūrai. Pralaimėjimo kartelį R. Sikorskiui teko patirti ir 2009 m., kai nepavyko išplaukti į tarptautinius vandenis ir tapti NATO generaliniu sekretoriumi. Šioje istorijoje įsimaišė ir Lietuvos politikai, kurie oficialiai buvo išreiškę paramą R. Sikorskio kandidatūrai, tačiau paskutinę akimirką pritarė tai kandidatūrai, kuriai pritarė dauguma. Tačiau politiko nemeilė Lietuvai nesirėmė vien šiuo įvykiu. Sikorskio rūstybę užsitraukė Lietuvos valdžios netesėti pažadai priimti palankų sprendimą dėl lenkiškų pavardžių rašymo originalo kalba. Anksčiau dirbęs užsienio reikalų viceministru, R. Sikorskis, matyt, ne kartą buvo gavęs Lietuvos politikų pažadus, kad situacija dėl lenkiškų pavardžių rašymo bus išspręsta, tačiau, anot Lietuvos parlamentaro Valentino Stundžio, ,,<…> galima įtarti, kad lenkų politikai, matyt, buvo vedžiojami už nosies.“ Praeitais metais Seimas per L. Kazcynskio vizitą atmetė lenkams palankų Vyriausybės siūlymą dėl pavardžių rašymo. R. Sikorskis nusprendė nepalikti neišspręstos pavardžių problemos ir performuoti savo strategiją Lietuvos atžvilgiu.

    Informacinio karo pradžia

    Po Smolensko tragedijos Lenkija ir Rusija, ekspertų manymu, itin suartėjo. Analitikai teigia, kad Lenkijos santykių su Rusija pasikeitimą lėmė ir JAV pozicijos pasikeitimas Kremliaus atžvilgiu. Tiksliau tariant, naujoji B. Obamos administracija perkrovė santykius su Maskva ir nusprendė nesikišti į Rusijos geopolitinės įtakos zonas posovietinėje erdvėje. Lietuva tapo zona, kurią iš abiejų pusių, siekdamos savo tikslų, gali paspausti kaimyninės Lenkija ir Rusija. Geriausiu pavyzdžiu tapo bevizio režimo Kaliningrado gyventojams klausimas praeitą vasarą. Dar 2009 m. V. Ušacko, R. Sikorskio ir S. Lavrovo buvo tartasi dėl bevizio režimo Kaliningrado gyventojams 30–50 km zonoje nuo sienos, o 2010-aisias šis susitarimas būtų buvęs netgi pasirašytas. Tačiau derybos tuo nesibaigė, nes buvo iškeltas bevizio režimo visiems Kaliningrado gyventojams klausimas. Lietuva, pasitariusi su Europos Komisija, oficialiai atsisakė dalyvauti tokiose derybose, nes jos prieštaravo Šengeno erdvės taisyklėms. Ši istorija tuo ir būtų pasibaigusi, jei ne R. Sikorskio politiniai reveransai. Lietuvai pasitraukus iš derybų, lenkų užsienio strategas Vilniuje viešai padėkojo premjerui A. Kubiliui, kad jis parėmė lenkų iniciatyvą dėl bevizio režimo visiems kaliningradiečiams. Toks R. Sikorskio įžūlumas ir melas Lietuvos buvo suvoktas kaip gerai apgalvota provokacija, kuri baigėsi pono ministro vizitu ir nerealiais pažadais Kaliningrade. Politologai tokį žingsnį įvertino kaip Lenkijos siekį gerinti santykius su Rusija, išnaudojant Lietuvą kaip ,,tarpinininkę”, kurios radikalesni veiksmai gali būti rodiklis Rusijos pozicijai įvairiais klausimais vertinti. Taikliai dar 2000 m. yra pasakęs prof. V. Landsbergis: ,,Lietuva tampa valstybe, kurioje potencialiai gali ,,susikryžiuoti kitų valstybių kardai“.

     „Skriaudžiamų“ lenkų korta

    Praeitų metų balandį Seime atmestas Vyriausybės siūlymas dėl lenkiškų pavardžių rašymo išprovokavo poną R. Sikorskį viešai pažadėti, kad nesilankys Lietuvoje tol, kol vietos lenkams nebus galima rašyti savo pavardžių lenkiškai. Pažadą ministras tęsi iki šiol, mat skriaudžiamų lenkų kortą papildė šių metų kovo mėnesį priimtos Švietimo įstatymo pataisos, pagal kurias siekiama nuo rugsėjo mėnesio sustiprinti valstybinės kalbos mokymą tarp tautinių mažumų ir nuo 2013 m. įvesti suvienodintą lietuvių kalbos brandos egzaminą. Prieš balsuojant dėl Švietimo įstatymo tarp Lietuvos ir Lenkijos vyko žodžių kovos. Ponas R. Sikorskis žiniasklaidai teigė: ,,Balsavimas dėl naujo Švietimo įstatymo bus svarbus lakmuso popierėlis, kaip toli Lietuva yra pasirengusi žengti, kad apsaugotų savo mažumų teises.“ Jis prašė Seimą įgyvendinti Lietuvos lenkų lūkesčius ir nepriimti tokio įstatymo. Lietuvos užsienio reikalų ministras A. Ažubalis tokius kolegos veiksmus traktavo kaip kišimąsi ,,į suverenios valstybės santykius su jos piliečiais ir įstatymų leidybą“ ir leido suprasti, kad Seimas neatsižvelgs į R. Sikorskio prašymus. Po Švietimo įstatymo priėmimo, Lenkijos užsienio reikalų ministerija pranešė su ,,nusivylimu” sutikusi Lietuvos Seimo sprendimą, kuris, anot jos, gali ,,padėti” uždaryti dalį lenkiškų mokyklų ir lemti prievartinę lenkų bendruomenės asimiliaciją Lietuvoje. Lietuvos užsienio reikalų ministerija, atsakydama į kaimynės priekaištus, pareiškė: „Lenkijoje puikiai žinoma, kad lenkiško švietimo sąlygos Lietuvoje yra išskirtinės, o priimtos Švietimo įstatymo pataisos jokiu būdu „negriauna“ švietimo lenkų kalba Lietuvoje, ir juo labiau nesiekiama lenkų ar bet kurios kitos tautybės piliečių asimiliacijos.“ Lietuvos užsienio reikalų ministerija taip pat  pareiškė, kad jai kelia nerimą kasmet blogėjanti lietuvių švietimo padėtis Lenkijoje.

    V. Stundys: "Mokėti valstybinę kalbą yra ne pasirinkimas, o nulemtas istorinių aplinkybių dalykas. Jei aš čia gyvenu - aš privalau." (M. Žilionytės nuotr.)

    Lenkų švietimas Lietuvoje

    Lietuvoje gyvena 195 tūkst. lenkų (5,6 proc. Lietuvos gyventojų). Dėl istorinių aplinkybių didžiuma jų susitelkusi Vilniaus (61 proc. visų rajono gyventojų skaičiaus) ir Šalčininkų (79,5 proc.) rajonuose. Švietimo ir mokslo ministerijos atstovas Jonas Vasiliauskas, dalyvaudamas Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos posėdyje balandžio 14 d., pateikė keletą statistinių duomenų, susijusių su lenkų švietimu Lietuvoje. Šiuo metu Šalčininkų rajone yra 30 mokyklų (5,1 tūkst. moksleivių), o Vilniaus rajone – 53 (10,5 tūkst. moksleivių). Vilniaus

    rajone 48,9 proc. mokinių lanko lietuviškas ir 48,17 proc. lenkiškas mokyklas. 2005–2010 m.mokinių, kurie mokosi lenkų kalba, sumažėjo tūkstančiu – per šį laikotarpį padaugėjo lenkų, kurie mokosi valstybinės kalbos, nors nuo 1991 iki 2010 metų lenkiškų mokyklų Lietuvoje padidėjo atitinkamai nuo 44 iki 62. Anot J. Vasiliausko, ,,kalbant su vietos gyventojais, didesnių problemų dėl naujojo Švietimo įstatymo nėra, o bereikalingus vėjus sukelia politikai“. Švietimo ministerijos atstovas akcentavo, kad kelių dalykų, kuriuos lenkams teks mokytis lietuvių kalba pagal naująjį įstatymą, jau yra ir taip mokoma, jei tik yra mokytojų, mokančių lietuvių kalbą. Didesnė problema, kad dalis lenkų mokytojų labai prastai moka valstybinę kalbą, tad bijo prarasti darbą dėl savo kvalifikacijos neatitikimo.

    J. Vasiliauskas: "Kalbant su vietos gyventojais, didesnių problemų dėl naujojo Švietimo įstatymo nėra, o bereikalingus vėjus sukelia politikai." (M. Žilionytės nuotr.)

     Kaip teigė Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas V. Stundys, tai, kas ,,šiame įstatyme pakeista, nėra jokia naujiena, sakiau tiesiai, apie tai kalbama gerą dešimtį metų, jeigu ne daugiau, tačiau nebuvo ryžtasi jokiems veiksniams“. Parlamentaras Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės posėdyje taip pat priminė, kad lenkams, bene vieninteliu visame pasaulyje atveju, Lietuvoje galima įgyti išsilavinimą savo kalba nuo darželio iki aukštosios, jau nekalbant apie tai, kad valstybė finansuoja lenkų mažumos išsilavinimą, įskaitant vadovėlių leidybą. Panašią mintį viešojoje erdvėje buvo išsakiusi ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, teigdama, kad ,,geresnių sąlygų niekur pasaulyje lenkams kaip Lietuvoje nėra“. V. Stundys pabrėžė, kad ,,mokėti valstybinę kalbą yra ne pasirinkimas, o nulemtas istorinių aplinkybių dalykas. Jei aš čia gyvenu – aš privalau”. Lietuvos užsienio reikalų ministerijataip pat akcentavo, kad ,,įstatymo pataisos tautinių mažumų atstovams atveria naujas galimybes, viena iš jų – įsitvirtinti darbo rinkoje“, mat vasarį ES vykdyta apklausa Lietuvoje parodė, kad net 42 proc. tautinių mažumų atstovų patyrė sunkumų Lietuvos darbo rinkoje dėl

     prasto lietuvių kalbos mokėjimo. Dalis baigusių lenkiškas mokyklas Lietuvos lenkų kasmet išvažiuoja studijuoti į Lenkiją, ten lieka ir susiranda darbus. Taigi Lietuva sumoka dukart – praranda pinigus, skirtus viduriniam išsilavinimui suteikti, ir praranda pilietį, kuriam bent kiek būtų svarbi mūsų valstybė.

    P. Maksimavičius. (M. Žilionytės nuotr.)

    Lietuvių švietimas Lenkijoje

    Pagal Lietuvos užsienio reikalų ministerijos kovo mėnesio pranešimą ,,realybėje lietuvių švietimo padėtis Lenkijoje kasmet blogėja – per pastaruosius dešimt metų buvo uždaryta pusė lietuviškų mokyklų“. Su tuo sutinka ir Petras Maksimavičius, vyskupo Antano Baranausko fondo tarybos pirmininkas ir Lenkijos lietuvių draugijos narys. Savo pranešime Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės posėdžio dalyviams jis pažymėjo, kad 1999–2011 m. iš 12 lietuviškų mokyklų Lenkijoje liko tik 6, nes1999 m. Lenkijoje vyko švietimo reforma. ,,Jos mastas buvo gana didelis, kad galima lyginti su tuo, kas šiandien vyksta Lietuvoje. Būtent tokia reforma Lenkijoje buvo įvykdyta prieš 10 metų ir ji buvo kur kas radikalesnė mūsų mokyklų atžvilgiu, jei išvis galima apie kažkokį radikalumą kalbėti Lietuvoje”, – teigė P. Maksimavičius. Reformos metu visos lietuviškos mokyklos buvo reorganizuotos ir sumažintas jų organizacinis lygis: vienos iš aštuonmečių integruotos į šešiametes, kitos uždarytos, o keliose pradėta dėstyti bendrai lenkų kalba. Taip pat vykdant reformą suvienodintas mokymasis visiems Lenkijos piliečiams. Lietuviškos mokyklos yra finansuojamos iš savivaldybės biudžeto ir ,,mokinio krepšelio”, tačiau ,,mokinio krepšelio”, anot P. Maksimavičiaus, neužtenka mokykloms išlaikyti. Padėtis iškalbinga ir kalbant apie vadovėlius, kurių lenkams Lietuvoje priskaičiuojama apie 140 skirtingų leidinių, o Lenkijoje lietuviams skirtus vadovėlius galima suskaičiuoti ant rankos pirštų. Ateities perspektyvos lietuviams Lenkijoje gana prastos: lietuviškų mokyklų gali dar sumažėti ir joms vadovėliai nebebus spausdinami, nes bus pereinama tik prie elektroninių lietuviškų vadovėlių.

     Ar įmanomas dialogas

    Lenkijos didžiojo užsienio politikos stratego R. Sikorskio neigiamos kalbos Lietuvos atžvilgiu ir provokaciniai protestai dėl Švietimo įstatymo priėmimo mums signalizuoja, kad Lenkija nesiruošia nuleisti rankų ir šį tarpusavio santykių dugną puikiai išnaudos būsimuose parlamento rinkimuose rudenį bei savo pirmininkavimo ES pusmečiu. Savo ruožtu Lietuvos premjeras Andrius Kubilius žiniasklaidai pabrėžė sunkiai įsivaizduojąs, kaip galėtų pablogėti dėl Švietimo įstatymo priėmimo santykiai su Lenkija, „mat didesnio skaičiaus kalbų mokėjimas yra turtas, pagerinimas, o ne pablogėjimas, todėl sakyti, kad turėtų pablogėti santykiai, būtų visiškai nesuprantama“. Grupė Lietuvos intelektualų, balandžio viduryje išplatinę viešą laišką dėl lietuvių–lenkų santykių, pripažino, kad Lietuvoje vis dar gaji šovinistinė istorijos versija ir matyti augantis visuomenės radikalėjimas. Laiške teigiama: ,,Lenkų kilmės, lenkais save laikantys Lietuvos piliečiai yra Lietuvos visuomenės ir valstybės dalis. Gyvenome, gyvename ir gyvensime kartu su jais. Radikalizmas nepadės rasti bendros kalbos ir jungtis į bendros valstybės kūrimą, greičiau atvirkščiai – ugdo įtarumą ir priešiškumą, atitolina santarvės galimybę.“ Intelektualai ragino gesinti dažnai trumpalaikių politinių siekių kurstomą susipriešinimo ugnį ir ieškoti sutarimo su Lietuvos lenkais kaip vienos valstybės piliečiais. Po įsiplieskusių tarp šalių debatų Lenkijos premjeras D. Tuskas, duodamas interviu žurnalui ,,The Economist”, taip pat pabrėžė dialogo tarp kaimynų būtinybę: ,,Mes privalome suprasti lietuvius. Mes, lenkai, taip pat esame susirūpinę dėl savo kaimynų. Lenkai turi suprasti istoriją, bet taip pat turime tai įveikti, jei tai trukdo mūsų esamiems tikslams.“

  • ATGAL
    V. Landsbergis apie ES ir Armėnijos "Partnerystę vardan modernizacijos"
    PIRMYN
    Stoja imigrantų traukinys Europos Sąjungoje
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.