Lietuvos kariuomenė: tarp Rytų ir Vakarų | Apžvalga

Įžvalgos

  • Lietuvos kariuomenė: tarp Rytų ir Vakarų

  • Data: 2015-04-29
    Autorius: Vytautas Raškauskas

    www.kam.lt/I. Ambrozevičiūtės nuotrauka

    Esant įtemptai geopolitinei situacijai, noromis nenoromis susirūpiname savo saugumu ir savo krašto gynyba. Apie tai ir pasikalbėjome su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoju, karybos ekspertu Deividu ŠLEKIU. Pokalbis skilo į tris dalis. Pirmojoje jų aptarėme Rusijos agresiją prieš Ukrainą, skirtingas Rytų bei Vakarų šalių karybos tradicijas. Antrojoje apžvelgėme moralinę būklę kariuomenės ir visuomenės, pastarosios požiūrį į karą ir pasitikėjimą savo gynybiniais pajėgumais, be kita ko, atsispindintį ir krašto gynybai skiriamose išlaidose. Galiausiai prisilietėme ir prie pastarojo meto aktualijos – šauktinių kariuomenės grąžinimo.

    CIVILIZACIJŲ KARAS

    Paskutiniuosius 6–7 metus Rusija vykdo karinę reformą. Koks jos rezultatas?

    Rezultatas kol kas nėra visai aiškus, nes vis dar vyksta paskutinioji reformos fazė – modernizuojama ginkluotė. Tačiau Ukrainos įvykiai parodė, kad Rusijos kariuomenė jau visai kitokia, negu buvo Gruzijoje. „Žaliųjų žmogeliukų“ veiksmai Kryme byloja apie tikrai gerą karinį parengimą, jau nekalbant apie ginkluotę.

    Reikia pripažinti keletą svarbių dalykų. Tai yra pirma sisteminė bet kokio sektoriaus reforma Rusijoje po Sovietų Sąjungos žlugimo ir ji jau eina link pabaigos. Antra, tai yra pirmoji iš kelių bandytų reformų, ne tik pajudėjusių iš mirties taško, bet ir nesustojusių po pirmųjų metų. Vadinasi, esti politinė valia ir tai yra bloga žinia mums, Rusijos kaimynams.

    Kiek reforma sėkminga? Atrodo, jog pirmieji jos etapai pavyko sėkmingai. Perkurta kadrų politika, pakeista karinių struktūrų organizacija, daug ir kokybiškai diskutuojama koncepciškai.

    Ar dabar jau reikėtų labai Rusijos bijoti? Sakyčiau, ne. Rusai Rusijos-Ukrainos pasienyje sugebėjo sukrapštyti 80 tūkstančių kareivių. Tai daug, žvelgiant iš Lietuvos perspektyvos, tačiau amerikiečiai mato kitą paveikslą – jie mato tik 80 tūkstančių. Rusija, kuri turi apie 700–800 tūkst. karių, operacijai šiaip ne taip sugeba surinkti 80 tūkstančių. Tai ženklas, kad rusai savo pajėgų dislokuoti greitai ir operatyviai paprasčiausiai nepajėgūs.

    Kalbant apie nūdieną, Rusijos agresija prieš Ukrainą dar vadinama hibridiniu karu. Kokie pagrindiniai tokio karo bruožai ir kiek šiame hibridiniame kare likę to, kas tradiciškai laikoma karu?

    Turiu pripažinti, jog šios sąvokos vartojimą ir pats palaikiau, tačiau nesu tikras, jog tai yra tinkamiausia prieiga situacijai apibūdinti. Iš tikrųjų karai visuomet buvo hibridiniai. Niekada nėra buvę grynai konvencinio karo, nes kiekvienas konvencinis karas turi savo partizanų fazę. Tiesa, Ukrainos atveju išryškėja kiek kita skirtis – sunku įrodyti, jog kovotojai nėra paprasčiausi banditai, o kariai. Hibridika prasideda ten, kur su karu susilieja nusikaltimas ir tarp jų dviejų nyksta ribos. Paprasčiau sakant, kareiviams gali būti sunku suprasti, kaip vienu ar kitu atveju derėtų elgtis. Ypač sudėtinga susigaudyti teisinėse pasekmėse, kurios gali būti liūdnos net ir, atrodytų, viso labo besigynusiam kariui.

    Įvykių Ukrainoje metu pasigirsdavo raginimų, pamačius „žaliąjį žmogeliuką“, iškart šauti, o su teisininkais aiškintis vėliau. Viena vertus, kritinėse situacijose svarbu veikti. Tačiau vienas svarbių vakarietiškos valstybės principų yra teisinė viršenybė. Jeigu sugauni banditą, tai ir elgtis su juo reikia kaip su banditu, t.y. sulaikyti, o ne žudyti. Ir, priešingai, jeigu tai yra priešiškos valstybės karys tavo teritorijoje – tada gali šauti.

    Ar karyboje ryški civilizacinė Rytų-Vakarų skirtis?

    Yra instrumentinė-egzistencinė karo skirtis. Instrumentinis karas geriausiai nusakomas Carlo von Clausewitzo žodžiais: „karas yra politika, tik kitomis priemonėmis“. Taigi, politika yra aukščiau karo, o politikai gali pasakyti: šiandien pradėsime kariauti dėl tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių, tačiau poryt, jeigu mums karo nebereikės, tiesiog jį nutrauksime. Karas ne tik neturi savo autonomijos, jis neturi ir jokių kūrybinių galių. Karas šioje mąstymo tradicijoje yra vien tik blogis.

    Priešinga instrumentiniam požiūriui yra kontinentinė tradicija, dar vadinama egzistencine. Šios tradicijos šalininkų požiūriu karas yra žiaurus ir tragiškas, tačiau karo metu gimsta tauta. Pačioje ekstremaliausioje įmanomojoje karo būklėje gerai išryškėja savi ir svetimi, žmogus pradeda save tapatinti su bendruomene. Nei tautos, nei valstybės negalima įsivaizduoti be karo, vadinasi, norint apibrėžti, kas yra lietuvis, reikalinga karo istorija. Jei nebūtų Žalgirio, nebūtų Pilėnų, galų gale, rezistencijos– ar tikrai galėtumėm  pasakyti, kas yra lietuvis?

    Aiškiai priklausydami pastarajai tradicijai, esame panašūs tiek į lenkus ar ukrainiečius, tiek ir į rusus. Todėl kartais ir nesusikalbame su Vakarų partneriais – ten į karą žiūrima instrumentiškai. Iš Vakarų šalių istorijos vadovėlių karo tematika nuosekliai ir ryžtingai šalinama.

    Ar sėkmingai Europos saugumo ir gynybos politikai reikalinga Europos Sąjungos kariuomenė?

    Europos Sąjungos kariuomenė yra sunkiai įsivaizduojamas dalykas, nes kariuomenė yra valstybingumo bruožas. Jeigu ES sukurtų savo kariuomenę, apie ją jau turėtume kalbėti kaip apie valstybinį darinį. Tačiau nemanau, kad kariuomenė, kaip nacionalinis elementas, Europos Sąjungai reikalinga. Neaišku, ir kokia funkcija jai turėtų tekti, kadangi pati ES tradiciškai kariuomenės panaudojimą įsivaizduoja visai kitaip nei NATO, kurios pajėgos orientuotos į dalyvavimą kariniuose veiksmuose. ES misija konfliktiniais atvejais siejama nebent su krizinių situacijų valdymu, stabilizavimu bei taikos palaikymu.

    Deividas Šlekys: "Karas, kaip reiškinys, niekur nedingo, tačiau nebėra karocentriško mąstymo, skatinančio valstybes daug resursų skirti kariniam segmentui." (Nuotrauka iš D. Šlekio asmeninio archyvo)

    LIETUVOS KARIUOMENĖ: TADA IR DABAR

    Istorikų teigimu, tarpukario Lietuvoje skirtingais metais į ginkluotę inves­tuota nuo 18 iki 25 proc. viso biudže­to. Šiemet Krašto apsaugos ministerijos biudžetas siekia 1,11 proc. bendrojo vidaus produkto. Kokios pagrindinės tokio radikalaus skirtumo priežastys, turint omenyje, kad grėsmė mūsų kraštui niekur nedingo?

    Karas, kaip reiškinys, niekur nedingo, tačiau nebėra to, ką pavadinčiau karocentrišku mąstymu, skatinančiu valstybes daug resursų skirti kariniam seg­mentui, tiek išlaikant kariuomenę, tiek sparčiai ginkluojantis. Žmonių mąstyme įvyko poslinkis, ir karas nebelaikomas pagrindine žmonių ar valstybių veikla politikoje.

    Tai galima pavadinti liberalaus mąstymo tradicijos sukeltu poslinkiu. Liberali vakarietiška tradicija kaip tik ir pasižymi karinio segmento nustūmimu į paraštes visų pirma todėl, kad karas trukdo ekonomikai. Karinis sektorius negeneruoja pakankamai pelno, jis nesuteikia ekonomikai reikiamo impulso. Ir, priešingai, tai puikiai pavyksta kad ir civilinėms inovacijoms. Taigi, lėšų skyrimas gynybai laikomas paprasčiausiu švaistūniškumu. Tačiau ne tik tai. Žmonės apskritai nebenori kariauti.

    Ar šiuolaikinės liberalios demokratijos pajėgios savo piliečius mobilizuoti valstybės gynybai, t.y. tam tikrai aukai – gal net gyvybės – jeigu tik to prireiktų?

    Pajėgios, tačiau ne iš karto. Prisiminkime Antrojo pasaulinio karo patirtį. Ant Londono ir kitų Britanijos miestų krentant bomboms, politinio elito sluoksniuose vis dar buvo svarstoma, ar nepavyktų su Hitleriu susitarti nekariaujant. Visuomenė tuo konkrečiu atveju taip pat buvo susiskaldžiusi, o ne tik politinis elitas. Taigi, demokratijos išties lėtai įsibėgėja karuose, bet kai įsibėgėja, tada atsiranda politinė valia ir sutarimas. Taip sutarus, vis daugiau žmonių nusiteikia eiti iki galo.

    Ukrainos atveju karas tą ir parodė – silpnąją ir stipriąją Vakarų puses. Vakarai net nespėjo susirinkti pirmajam posėdžiui, o Krymas jau buvo prarastas. Tačiau nusprendus taikyti sankcijas, niekas jų lengva ranka neatšaukinėja.

    2015 m. vasario mėn. tyrimų bendrovės „Vilmorus“ atlikto tyrimo duomenimis, Lietuvos kariuomene pasitiki apie 53 proc. respondentų, o nepasitiki kiek daugiau bei 15 proc. Ką tai sako apie Lietuvos visuomenę?

    Jeigu nieko bloga apie kariuomenę žiniasklaidoje negirdime, nėra skandalų, tarytum viskas joje veikia gerai. Tačiau reikėtų klausti, ar šitie procentai rodo, kad visuomenė domisi, ką veikia kariuomenė? Ar žmonės žino, ką mūsų kariai galvoja apie karą, ką jie mąsto apie politikus, liepsiančius jiems kariauti? Akivaizdu, jog to minėti skaičiai nerodo. Ir visgi pastarieji metai dėl įvykių Ukrainoje mums tapo lūžiniais, nes visi pradėjo kalbėti apie karybą ir tuo pačiu kariuomenė buvo priversta įsitraukti į diskusiją. Pagaliau pradėta kalbėtis su civiliais, visuomenė žengia pirmuosius žingsnius kariuomenės pažinimo link.

    Dirbate Lietuvos karo akademijoje, rengiate būsimą kariuomenės elitą. Ar, Jūsų manymu, pakankamai dėmesio skiriama būsimų vadų motyvacijai ir patriotiniam ugdymui? Ar, apskritai kalbant, Lietuvos kariuomenė pakankamai motyvuota?

    Lietuvos kariuomenė serga ta pačia liga, kuria šiandien serga bet kurios kitos valstybės karinės pajėgos. Yra žmonių, kurie kariuomenėje tarnauja, vedini patriotinio idealistinio užsidegimo ir lojalumo savo valstybei. Tačiau yra ir tokių, kurie traktuoja tarnybą kariuomenėje tik kaip darbą – nors dirba kokybiškai, tačiau, į darbą atėję aštuntą ryto, penktą išeis, daugiau savo laiko jokiu būdu tam neaukodami. Tai – požiūris į kariuomenę kaip į dar vieną biurokratinę instituciją.

    Tendencija tokiam požiūriui įsigalėti pastebima daugelyje pasaulio valstybių, iš dalies todėl, kad žvelgiama į taikos meto kariuomenes, tuo tarpu taikos metu jautrumas grėsmei pastebimai sumenksta. Rutiniškoje kariuomenės kasdienoje būtų naivu iš kiekvieno karininko tikėtis degančių dėl Lietuvos akių. Taip, kaip jos nedega ir daliai piliečių apskritai, tačiau nereikia manyti, jog toks pilietis būtinai yra prastesnis.

    Karo akademijoje ne vienerius metus ir labai nuosekliai rengiami būsimi vadai, todėl jų psichologiniam bei moraliniam ugdymui neabejotinai skiriama daugiau dėmesio – bent jau daugiau nei bazinių karinių mokymų dalyviams įmanoma skirti. Kita vertus, per šauktiniams numatomus devynis mėnesius bus galima gerokai lanksčiau dėlioti užimtumą bei pratybų tematiką.

    ŠAUKTINIAI – TAUTAI IR VALSTYBEI

    Šaltojo karo metais ir jam pasibaigus, nemaža dalis Vakarų valstybių privalomąją karinę tarnybą pakeitė profesine. Kokios to priežastys?

    Net ir labai įtemptais Šaltojo karo momentais Europoje vis garsėjo diskusijos apie tai, kad reikia mažinti karo įrankių skaičių. Belgų, olandų ir prancūzų tarpe gana anksti pasigirdo svarstymai, jog ypatingai dėl technologinių pokyčių ginkluotei tampant vis sudėtingesne, šauktiniai nebebus pajėgūs jos tinkamai valdyti. Galiausiai, pradėjo keistis ir visuomenės požiūris, t.y. populiarėti nesmurtinio pasipriešinimo idėja, kuri ir Lietuvoje įgyvendinta Sąjūdžio metais.

    Kariuomenes stengtasi perkvalifikuoti išskirtinai gynybinei funkcijai, vengiant bet kokios puolamosios ginkluotės. Tereikia prisiminti įvairiose šalyse kilusias demonstracijas prieš amerikiečių branduolinį ginklą. Iš tiesų jos buvo ne tiek antiamerikietiškos ar antibranduolinės, kiek apskritai antimilitaristinės. Jaunoji karta karą laikė blogiu savaime, o kartu ir bet ką, kas su karu susiję, tame tarpe ir prievolę tarnauti kariuomenėje. Reikia pasakyti, jog Sovietų Sąjungos grėsmė ir geopolitinė supervalstybių konkurencija niekur nebuvo dingusi. Vadinasi, pamažu atsiranda vadinamoji post-materialistinė bendruomenė, kuri pagrindine vertybe visų pirma laiko taiką.

    Esate sakęs, kad „modernios tautinės demokratinės valstybės raida yra glaudžiai susijusi su privalomąja karine tarnyba“, o jos pagalba „į vieną visumą yra sujungiama tauta ir valstybė“. Galbūt šauktinių kariuomenė sutvirtins tautos santykį su savo valstybe?

    Nemanau. Jeigu prisiminsime Prūsijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ar net Sovietų Sąjungos pavyzdžius, tenka pripažinti, kad į kariuomenes buvo imamas didelis procentas numatyto amžiaus jaunuolių. Tuo tarpu dabar kalba eina apie selektyvią praktiką, kai planuojama šaukti vos tris tūkstančius iš daug gausesnio potencialių šauktinių rato. Kadangi nėra masiškumo, siekis ugdyti pilietiškumą, patriotiškumą pasmerktas nesėkmei. Norimam efektui pasiekti į kariuomenę turėtų būti imama daugiau nei 50 proc. jaunuolių.

    Tačiau reikėtų savęs paklausti, ar kariuomenė yra vienintelis būdas skatinti pilietiškumą? Paimkim Vokietijos pavyzdį. Štai Vokietijoje, sulaukus pilnametystės, reikėdavo atlikti pilietinę pareigą valstybei – eiti į kariuomenę arba atlikti socialines praktikas, pavyzdžiui, senelių ar globos namuose. Tai tarytum neapmokama duoklė valstybei. Abi jos formos Vokietijoje traktuotos kaip vienodai svarbios alternatyvos pilietiniam ugdymui.

    Bet kuri šalis pirma turi sau atsakyti į klausimą, kokia yra kariuomenės funkcija – kautis ar mokyti? Viena jų turi būti viršesnė. Būdavo laikai, kai kariuomenės užsiimdavo mokymu, edukacija, bet užmiršdavo, kaip kautis. Lietuvoje šiuo atžvilgiu nesame apsisprendę. Ko norime iš savo kariuomenės? Ar kariuomenė turi tapti įrankiu kovai, ar labiau patriotiškumo mokykla?

    Viename savo interviu teigėte, jog „dėl privalomos tarnybos atsisakymo kariuomenės tampa vis uždaresnės, prarandamas ryšys su civiliais“. Kaip šauktinių grąžinimas paveiks pačią kariuomenę?

    Civilių atėjimas į kariuomenę gali užtikrinti, kad ši nebevirs savose sultyse ir joje neįsivyraus pernelyg militaristinės idėjos, nes bet kuri bendruomenė, būdama labai uždara ir save palaikanti, neišvengiamai pradeda gyventi pasaulyje su savo pačios susikurtomis iliuzijomis.

    Daugiau šauktinių kariuomenėje reiškia daugiau visuomenės suvokimo, kas toje kariuomenėje dedasi. Kita vertus, visuomet atsiras teigiančių, jog profesionalas yra geriau negu šauktinis. Ir kaip tokie karininkai elgsis, kai turės šauktiniams vadovauti? Juolab turint omenyje, kad tiek profesionalų, tiek šauktinių formalus statusas bus lygus. Tuo tarpu realybėje iš profesionalų lūpų apie šauktinius girdėsime: kokie iš jų kariai? Iškilus patyčių ir nepripažinimo klausimams, esminis vaidmuo teks vadams. Daug kas priklausys nuo jų griežto nusiteikimo įtampas gesinti.

    Izraelis turi specifinę karinio rengimo sistemą, kurioje kiekvienas žmogus, sulaukęs tam tikro amžiaus, turi tarnauti atitinkamą laiką, o vėliau yra priskiriamas kariuomenės rezervui. Ar tokia sistema turėtų tapti Lietuvos siekiamybe?

    Man atrodo, kad tokia visuomenės militarizacija niekaip negali derėti su demokratiniu režimu. Ir nors praktiškai bet kuri valstybė, turinti kariuomenę, jau yra militarizuota, tai nėra blogis savaime, o tik, kai persistengiama.

    Pripažinkime, Izraelio atveju nėra visai aišku, ar problemos su palestiniečiais ir kitais kyla dėl išorinio spaudimo, ar tai ateina iš pačios visuomenės, kuri yra stipriai militarizuota , radikalizuota ir kuri neleidžia pasiekti politinio kompromiso paties Izraelio viduje, o taip pat ir kalbėtis su palestiniečiais. Kitaip sakant, labai gali būti, jog pati Izraelio vidinė dinamika blokuoja galimą dialogą su palestiniečiais ir ta dinamika yra nemaža dalimi susijusi su visuomenės militarizacija ir požiūriu į karybą.

    Šių metų sausį tyrimų bendrovės „Synopticom“ vykdytos apklausos duomenimis du trečdaliai 8–12 klasių moksleivių pasigenda informacijos apie šalies saugumą, krašto apsaugą bei kariuomenę. Kiek ir kokio dėmesio – informuojant apie esamas grėsmes, o gal netgi rengiant karui – reikėtų skirti vyresnių klasių moksleiviams?

    Susipažinimas su kariuomene, jos junginiais, ginklais, su tuo, kas yra mobilizacija – tai reikalinga. Būtina šnekėti ir apie Lietuvos saugumą apskritai.

    Tačiau dėl karinio parengimo, t.y. mokymosi valdyti ginklą ar atlikti taktinius veiksmus, tikrai smarkiai abejočiau. Mano manymu, tai būtų lazdos perlenkimas. Ar mes norime, kad kiekvienas pilietis mokėtų šaudyti ir turėtų namie ginklą? Asmeniškai nemanau, kad Lietuva būtų saugesnė, jeigu kiekvienas pilietis mokėtų šaudyti ar tuo labiau turėtų namuose po ginklą. Lietuvoje neprimetame religijos, neprimeskime ir karybos, geriau tai palikim kaip pasirinkimo laisvę.

  • ATGAL
    Opozicija Rusijoje ir vėl tildoma smurtu
    PIRMYN
    Moterims ginti Lietuvos neprivaloma. Kol kas?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.