Lietuvos laisvinimo byla: kodėl ji gaji šiandien? | Apžvalga

Įžvalgos

  • Lietuvos laisvinimo byla: kodėl ji gaji šiandien?

  • Temos: Istorija
    Data: 2014-08-05
    Autorius: Česlovas Iškauskas

    Lietuvos okupacija. Sovietų Sąjungos kariuomenė peržengia Lietuvos Respublikos valstybinę sieną. 1940 m. birželio 15 d. (Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka)

    Sparčiai mažėja tų, kurie prisimena pokario laikus, kurie buvo pasyvioje ar aktyvioje rezistencijoje, prieš okupantą kovojo su ginklu rankose, buvo partizanų ryšininkais ar pogrindžio dalyviais. Vyresnieji iki šiol pasakoja, kad didžiuliu stimulu priešintis atėjūnams buvo nuolat sklidusios kalbos, esą Vakarai žada tuoj tuoj mus išvaduoti iš okupanto priespaudos „ir vėl bus laisva Lietuva“.

    Šį ekskursą darau dar ir dėl to, kad, praėjus 60–70 metų, atsirado panašios grėsmės, kokios buvo, naciams praryjant vieną po kitos Europos valstybes ir tautas: Maskva, prisidengdama savo tėvynainių gynimu, vėl balnoja Trojos arklį agresijai prieš Ukrainą, kitas posovietines šalis, neišskiriant nė Lietuvos. Ir vėl visi žvalgomės į Vakarus: o gal užtars, o gal apgins…

    Kaip rašėme DELFI portale pernai spalį, Baltijos šalių laisvinimo byla prasidėjo iškart po to, kai 1940-ųjų birželio 15 d. popietę Raudonosios armijos daliniai kirto Lietuvos sieną, o iš dar 1939-ųjų rudenį įkurtų sovietinių karinių bazių po visą kraštą pasklido tankai su penkiakampėmis žvaigždėmis. Lietuva neteko nepriklausomybės, ir jau spalio 15 d. JAV prezidentas Franklinas Rooseveltas priėmė lietuvių emigrantų delegaciją ir aukščiausiu lygiu paskelbė apie Baltijos valstybių okupacijos nepripažinimą.

    Tiesa, kiek anksčiau, liepos 23-ąją, laikinai ėjęs JAV valstybės sekretoriaus pareigas Sumneris Wellesas, kuris šiaip buvo laikomas ekspertu Lotynų Amerikos klausimais, vyriausybės vardu pareiškė, kad Amerika nepripažįsta Sovietų Rusijos smurto bei Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijos. Tai buvo pirmas toks Vakarų valstybės gestas. Iki tol jos tik atidžiai stebėjo Molotovo-Ribbentropo pakto įgyvendinimo eigą, SSRS ir nacių pozicijų suartėjimą ir, priblokštos A. Hitlerio įžūlumo, laukė pirmosios naujo pasaulinio karo kanonados.

    Savo ultimatumui Lietuvai Maskva buvo pasirinkusi tinkamą metą: visas pasaulis nuščiuvęs sekė Vokietijos žygį į Paryžių ir jo užėmimą birželio 14 dieną. Iki pat karo pradžios Adolfas Hitleris burkavo su Josifu Stalinu, tad į pastarojo ultimatyvius reikalavimus Baltijos šalims Vakarai nekreipė dėmesio. Antanas Smetona, griežtai kritikavęs nacizmą ir po savitarpio pagalbos sutarties pasirašymo su Sovietų Sąjunga 1939 m. spalio 11 d. kalboje šlovinęs Lietuvai „draugingą valstybę Sovietų Rusiją”, negalėjo tikėtis jokios paramos iš Vakarų. Tad ultimatumo naktį prasidėjęs ir iki vidurdienio trukęs Lietuvos vyriausybės posėdis tebuvo aplinkybių nulemtas formalumas: Lietuva nutarė nesipriešinti, priimti SSRS ultimatumą, o prezidentas pareiškė išvykstąs iš Lietuvos. Tuo metu jau savaitę prie Lietuvos sienų komandos laukė žygiui į Vilnių pasirengusi sovietų kariuomenė – 221 tūkst. kareivių ir karininkų.

    Tokiomis aplinkybėmis lietuvių išeivijai – į Vakarus jau anksčiau pasitraukusiems inteligentams, politikams, visuomenės veikėjams ir naujiesiems emigrantams – teko išlaisvinimo bylą imti į savo rankas, ir štai tas susitikimas su F. Rooseveltu davė dingstį jiems vienytis į išeivijos organizacijas, burtis į išlaisvinimo branduolį. Vašingtonas, Londonas ir Paryžius savo ruožtu sudarė sąlygas toliau veikti Lietuvos atstovybėms, amerikiečiai neatidavė SSRS Lietuvos aukso atsargų (iki pirmosios sovietų okupacijos 1940 m. Lietuvos bankas penkiose užsienio valstybėse saugojo 9 593,4 kg aukso; palyginimui: 2012 m. pradžioje Didžiosios Britanijos banke saugomos Lietuvos aukso atsargos sudarė 5,8 t).

    Taigi, verta priminti F. Roosevelto žodžius, kuriuos jis pasakė 1940 m. spalio 15 d., priimdamas 11 asmenų lietuvių delegaciją, vadovaujamą 1940 m. rugpjūtį susikūrusios Lietuvai gelbėti tarybos (toliau – LGT) pirmininko Leonardo Šimučio. Beje, lietuviai ketino prezidentui įteikti dovaną – 125 Lietuvos pašto ženklų kolekciją, nupirktą iš vieno amerikiečių kolekcionieriaus už 50 dolerių, tačiau, kaip rašė L. Šimučio dienoraštį cituojantis istorikas Juozas Skirius, jokiuose dokumentuose ar protokoluose neužfiksuotas tokios dovanėlės įteikimas.

    Prezidentas, išklausęs LGT parengtą memorandumą ir kai kurias jo vietas pats perskaitęs, prabilo į delegaciją šiais žodžiais: ,,Man yra malonu patirti, kad jūs, lietuvių kilimo Amerikos piliečiai, esate taip giliai susirūpinę savo gimtojo krašto likimu… Bet leiskite man pasakyti, kad jūs padarėte dvi klaidas. Pirmoji yra jūsų rašte, kurį man įteikėte. Ten pasakyta, kad Lietuva prarado savo nepriklausomybę. Klaidinga taip teigti. Lietuva nepriklausomybės neprarado – Lietuvos nepriklausomybė tik laikinai pertraukta. Ateis laikas, ir Lietuva vėl bus laisva. Tai atsitiks gal greičiau, negu jūs galite tikėtis. Kita klaida, kaip aš pastebėjau, buvo padaryta vieno jūsų kalbėtojo, kuris apie Lietuvą išsitarė, kaip apie labai mažą valstybę. Pasižiūrėkite į Lotynų Amerikos respublikas ir pamatysite, kad jų tarpe yra net mažesnių už Lietuvą, o jos vis dėlto laisvai ir laimingai gyvena. Netiktų kalbėti apie Lietuvos mažumą, nes ir pati mažiausia tauta turi lygiai tokią pat teisę būti nepriklausoma, kaip ir pati didžiausia tauta.“

    Nors ši audiencija truko tik apie 20 minučių, ją galima vadinti istorine: ir dėl to, kad Amerikos vadovas rado laiko lietuvių išeivijos problemoms, ir dėl Vašingtono suteikto galingo stimulo toliau plėsti Lietuvos išlaisvinimo idėją. Kokia šalis dar taip energingai rėmė laisvos Lietuvos siekį?

    Štai kodėl, kaip dažnai atsitinka po euforijos antplūdžio, pokario metu sklidę Vašingtono pažadai netrukus išvaduoti Lietuvą ir kitas Baltijos šalis iš sovietų okupacijos laisvės kovotojams įkvėpė apgaulingą viltį, kad su amerikiečių pagalba okupanto ordos netrukus bus įveiktos. Tokių oficialių to meto Vašingtono pareiškimų tarsi ir nebuvo, bet tarp Lietuvos partizanų sklido gandai, kad štai JAV vėl išsilaipins Europoje ir patrauks prieš SSRS… Tai buvo mėginimas įkvėpti pasitikėjimo ir nenustoti priešintis okupantui, bet 1953 m. partizaninis karas Lietuvoje išseko, o po J. Stalino mirties ir Nikitos Chruščiovo atėjimo į Kremlių lietuviams suruseno kita pragaištinga viltis: galbūt ir okupacijos sąlygomis bus galima pakenčiamai gyventi…

    Tuo metu užjūryje Lietuvos laisvinimo byla nebuvo padėta į gilų stalčių. 1949 m. birželio 14 d. buvo priimta Lietuvių Charta – Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) inicijuotas dokumentas, kuriame suformuluoti pagrindiniai lietuvių išeivijos uždaviniai. 1952 m. sausio 20–24 d. Londone įvyko Europos Sąjūdžio konferencija, vėliau tapusi Vidurio ir Rytų Europos pavergtų tautų judėjimu. 1951 m. vasario 16 d. buvo pralaužta „geležinė uždanga“, blokavusi Lietuvą, ir pradėtos transliuoti „Amerikos balso“ laidos lietuvių kalba. 1953 m. liepos 23-ąją įsteigtas JAV Atstovų rūmų komitetas –  Specialusis Baltijos valstybių užgrobimo ir įjungimo į SSRS komunistų agresijos tyrimo komitetas (Select Comitee to investiqate communist aggression out the forced incorporation of the Baltic States in to the USSR). Jis dar vadinamas komiteto vadovo Charleso J. Kersteno vardu.

    Istorikas Juozas Banionis šį faktą vertina kaip vieną svarbiausių pirmųjų laimėjimų Lietuvos laisvės byloje: Lietuvos okupaciją nuo tol oficialiai ėmė nagrinėti JAV Kongresas, ir komiteto surinkti dokumentai virto kaltinančiomis rezoliucijomis apie sovietų vykdytus nusikaltimus Baltijos šalyse. Pirmoji tokia rezoliucija paskelbta 1955 m., o 1966 m. spalį JAV Kongreso priimtas dokumentas, smerkiantis Baltijos šalių okupaciją, įgaliojo prezidentą rezoliuciją įteikti Jungtinių Tautų organizacijai. Paskui komiteto išvados pasitarnavo prezidentų F. Roosevelto, Harry S. Trumano, Dwighto Eisenhowerio ir kitų laikysenai nuosekliai nepripažinti šių šalių inkorporavimo į SSRS.

    Kova už Lietuvos laisvę tęsėsi dar ilgai. Lietuvos disidentus ir žmogaus teisių kovotojus įkvėpė lietuvių išeivijos pastangos nuolat priminti pasauliui apie padėtį Tėvynėje, sovietų vykdomus nusikaltimus. Žinoma, būta įvairių tos kovos etapų, persipynusių su išeivių ginčais, rietenomis, postų dalybomis, išdavystėmis ir nepasitikėjimu, pozicijų skirtumais. Ne paslaptis, kad pleištą į išeivijos vienybę kalė ir sovietinės  žvalgybos bei „kagėbistinės“ struktūros, kurių čiuptuvai skverbėsi ir tarp lietuvių. Tačiau politinė, diplomatinė ir moralinė parama Lietuvos siekiams nebuvo išblėsusi.

    Žinoma, tuomet ir dabar Vakarų lyderius saisto didžiulė priklausomybė nuo Rusijos išteklių (vien tik „Gazprom“ 25 proc. patenkina Europos šalių dujų poreikį), žmonės kaip slogų košmarą prisimena karo baisumus, todėl saugumo siekis diplomatinėmis, neprievartinėmis priemonėmis yra prioritetinis. Tai supranta ir naujoji Ukrainos valdžia ir jos gyventojai, kurių didžioji dauguma nenori šalies federalizacijos ir konfliktų su didžiuoju ir nenuspėjamu kaimynu.

    Ne veltui sakoma, kad lietuvių ir ukrainiečių istorija turi daug panašumų. Pagrindinė viltis – gyventi taikoje ir santarvėje, tvarkytis savo jėgomis – gaji kiekvienoje tautoje.

  • ATGAL
    Baltarusijos Laisvės dieną – iniciatyva už laisvę
    PIRMYN
    Pažintis su istoriniais LKDP protokolais
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.