Lietuvos-Lenkijos santykiai: išėjimo iš užburto rato beieškant | Apžvalga

Įžvalgos

  • Lietuvos-Lenkijos santykiai: išėjimo iš užburto rato beieškant

  • Data: 2013-05-03
    Autorius: Vaida Stundytė

    Lietuvos-Lenkijos santykių recepto ieškojo (iš kairės): Valentinas Stundys, Laurynas Kasčiūnas, Paulius Saudargas, Audronius Ažubalis, Vytautas Keršanskas (Martynos Trinkūnienės nuotrauka)

    Su Lenkijos politikų spaudimu ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA), save laikančios lenkų tautinės mažumos Lietuvoje balsu, atstovų reikalavimais susidūrė, ko gero, didžioji dalis nepriklausomos Lietuvos vyriausybių. XVI Vyriausybė nusprendė, kad  atėjo laikas „perkrauti“ santykius su Lenkija, pirmiausia imantis tenkinti LLRA įgeidžius ir nesusimąstant, kad taip bus dezintegruojama visuomenė, o dalis Lietuvos piliečių taps lygesni už kitus. Taigi šįkart „Apžvalga“ ir pakvietė pasikalbėti apie Lietuvos santykius su Lenkija, apie dabartinės Vyriausybės žingsnius šių santykių kontekste, apie Pietryčių Lietuvos regiono ir Lietuvos lenkų problemas, pabandyti rasti būdų, kaip šias problemas spręsti ir pagerinti santykius su pietine kaimyne. Diskusijoje, kurią vedė Lietuvos socialios rinkos plėtros instituto direktorius, politologas Laurynas KASČIŪNAS, savo mintimis dalijosi Seimo nariai Audronius AŽUBALIS, Paulius SAUDARGAS, Valentinas STUNDYS ir Jaunųjų krikščionių demokratų pirmininkas Vytautas KERŠANSKAS.

    Laurynas Kasčiūnas: Naujoji Vyriausybė pademonstravo iniciatyvą „perkrauti“ santykius su visais kaimynais. Vienu iš ryškiausių „perkrovimo“ momentų galima laikyti užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus vizitą į Lenkiją vasario pradžioje, kurio metu, anot ministro, buvo paspaustas Lenkijos ir Lietuvos dvišalių santykių „perkrovimo“ mygtukas. Nors tada buvo sukurta lūkesčių, būta daug įvairios polemikos, kai kurių politikos apžvalgininkų nuomone, „perkrovimas“ po dviejų mėnesių tuo ir pasibaigė. Vėliau Lenkijos užsienio reikalų ministras Radislavas Sikorskis pareiškė, kad Lietuvos infrastruktūrinių projektų įgyvendinimas turi būti susietas su tautinių mažumų problemų sprendimu. Nors Lietuva šiuo metu visaip bando rodyti geranoriškumo signalus, tačiau santykių su Lenkija „perkrauti“ nepavyksta. Kodėl? Kur slypi šių santykių raktas?

    Audronius Ažubalis: Dabartinė valdančioji dauguma „perkrovimo“ siekia neatsižvelgdama į tai, kokia politika buvo vykdoma praeityje, ir netgi neperskaičiusi atmintinių. Atmintinės bent jau diplomatinėje tarnyboje rašomos tam, kad besikeičiantys vadovai, besirotuojantys diplomatai žinotų, kas vyko anksčiau. Diplomatinių santykių procesų tęstinumas yra labai svarbus.

    Kitas dalykas, mes galime klausti savęs: ar reikalingas toks „perkrovimas“ pačiai Lenkijai? Ar jai iš tikrųjų to reikia? Šis klausimas man kilo tada, kai mūsų ministras Varšuvoje niekieno neįgaliotas nusprendė Lietuvos vardu atsiprašyti. Šitaip kitai pusei buvo atvertas kelias su viena eismo kryptimi, tačiau juo nebuvo pasinaudota. Atvirkščiai – lenkų retorika tapo labai intensyvi ir net aršesnė, nei buvo anksčiau. Matyt, nuo tada, kai Lenkija nuo 2008 m. pradėjo siekti savo santykių „perkrovimo“ su Rusija, kažkokio nedraugo kai kuriems Lenkijos politikams visgi reikia, ir juo Lenkijos diplomatijos vadovas pasirinko Lietuvą – amžinai blogą, amžinai kažko nevykdančią.

    Jei politikoje, ypač užsienio, neturi vidinio stuburo, pritrūksti politinės ištvermės nedėkingoje situacijoje, metus, dvejus ar ilgiau negali išlaikyti įtampų, tuomet, ko gero, nelabai ką ir gali nuveikti. Šiuo atveju, sporto terminais kalbant, L. Linkevičius ir naujoji Vyriausybė iškart į ringą išmetė baltą rankšluostį, pakėlė rankas. Nesakau, kad reikia politiką lyginti su ringu ir kovoti būtent tokiu būdu, bet neretai, kai yra labai intensyvus spaudimas, tave ir tikrina. Rusai tą labai dažnai daro: tikrina, kiek laiko atsilaikysi, ir jei atsilaikai, spaudimas atsitraukia. Pvz., Lietuva buvo stipriai spaudžiama Lenkijos dėl „Mažeikių naftos“ sunkumų ir dėl „Klaipėdos naftos“ dalies akcijų perleidimo. A. Kubiliaus Vyriausybė ramiai, šaltai atsilaikė ir spaudimas dingo. Lygiai tas pats buvo ir dėl tautinių mažumų švietimo. Tie, kurie seka ir gilinasi, žino, kad 2012 metų pabaigoje neviešai, bet buvo susitarta, kad švietimo klausimą Lietuvos-Lenkijos santykiuose galima išimti, nes su švietimu yra viskas gerai. Tam pritarė tiek mūsų pusė, tiek lenkai, tiek tarptautinių organizacijų pareigūnai, dalyvavę konsultacijose. Atėjo nauja Vyriausybė, jai buvo perduota visa santykių su Lenkija informacija, viskas detaliai paaiškinta, bet, matyt, tai buvo ignoruojama ir vėl grįžome prie situacijos, kada tvirtinama, jog su tautinių mažumų švietimu Lietuvoje neva kažkas negerai. O juk viskas buvo išspręsta. Tą gali paliudyti profesionalūs diplomatai, dalyvavę tuose dvišaliuose pokalbiuose, juos liudijančios atmintinės.

    Dabartinė valdančioji dauguma demonstruoja nenuoseklumą, norą kažką daryti kad ir blogiau, bet būtinai kitaip, norą pateisinti tai, kas neapdairiai ir neatsakingai apie „perkrovimus“ parašyta Vyriausybės programoje. Politikoje negali rašyti apie „perkrovimus“ tol, kol nesi susitaręs su partneriu, nes „perkrovimui“  reikia abiejų pusių. Norėdamas vienašališkai „perkrauti“ santykius, automatiškai perduodi iniciatyvą tam objektui, su kuriuo nori „perkrauti“ santykius.

    Paulius Saudargas: Yra natūrali priežastis, kodėl vis nepavyksta „perkrauti“ santykių su Lenkija, – ne pati lenkų tautinė mažuma, bet tautiniu pagrindu įsteigta partija – Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA). Ji eskaluoja klausimus, kurie lenkų tautinei mažumai galbūt ir nekeltų tiek problemų ir negadintų gyvenimo, jei nebūtų keliami dirbtinai.

    Kitas dalykas, tokia LLRA retorika naudinga arba pačiai Varšuvai arba kai kuriems jos politikams. Jiems naudinga ir tai, kad Lietuvoje egzistuoja tokia protestuojanti lenkų salelė. Pastarųjų savaičių užsienio reikalų ministro R. Sikorskio pareiškimai, kuriuose įvairūs strateginiai regioniniai projektai (Rail Baltica, Visagino atominė elektrinė ir kt.) buvo suplakti su lenkų tautinės mažumos teisių klausimais Lietuvoje, daugelio Lietuvos politologų buvo įvertinti kaip pavojinga retorika. Mano manymu, šie regioniniai projektai būtent ir galėtų būti santykių su Lenkija raktu, nes bendrų interesų pagrindu visada galima rasti sutarimą.

    Šalia minėtų regioninių projektų reikėtų nepamiršti ir skalūnų dujų. Lenkijos-Lietuvos santykių kontekste jos nėra įvardijamos, tačiau manau, kad ilgainiui galėtų tapti kontekstu tam tikram sąlyčio su Varšuva taškui. Dirbant bendrus darbus atsiranda ir bendras supratimas kitais klausimais.

    L. Kasčiūnas: Ar galima sakyti, kad dabartinių Lietuvos ir Lenkijos santykių  problema slypi trijuose veiksniuose: pasikeitusioje Lenkijos užsienio politikoje (Lenkijos Europos saugumo sistemos vizijos, savo vaidmens toje sistemoje vizijos), vienos ar kelių tam tikrų asmenybių primestų galvosūkių ir  LLRA?

    P. Saudargas: Ketvirtuoju veiksniu galima laikyti tai, kad mes nesugebame sudominti Lenkijos. Jei Rusijai esame įdomūs tik kaip vartotojai ekonomine prasme, tai Lenkijai galime būti įdomūs kaip partneriai su grįžtamuoju ryšiu. Visi strateginiai projektai, kurie lenkus galėjo sudominti, stringa pas mus pačius.

    Vytautas Keršanskas: Galiu tik pritarti P. Saudargui dėl LLRA veiksnio. Dabartinė situacija rodo, kad, norint pasiekti gerų santykių su Lenkija arba norint, kad jie būtų patvirtinti kaip geri, būtinai reikia patvirtinimo iš neva tautinei mažumai atstovaujančios partijos. Didysis klausimas turėtų būti, kaip pasiekti, kad šito nereiktų, kad dvišaliai santykiai ir būtų dvišaliai, o ne trišaliai.

    Pritariu nuomonei, kad santykiams su Lenkija gerinti reikėtų išnaudoti strateginius projektus. Buvo bandyta eiti per romantizmą, tačiau čia ir buvo padaryta klaida, buvo padarytas nesėkmingas žingsnis, ką paskui rodė LLRA lyderio grasinimai dėl pasitraukimo iš koalicijos, jei nebus paisoma jų reikalavimų.

    L. Kasčiūnas: Pritariu minčiai, jog strateginiai Lietuvos projektai gali pagelbėti gerinti santykius su Lenkija, tačiau realybė yra kitokia. Rail Baltica, Via Baltica, Lietuvos-Lenkijos dujotiekis yra labiau geopolitiniai projektai. Kol kas šie projektai, išskyrus elektros tinklą, pačioje Lenkijoje neturi vidaus interesų grupės, kuri veiktų kaip tam tikras šių projektų įgyvendinimo stūmoklis.

    P. Saudargas: Taip, Lenkija čia nejaučia ekonominės prasmės, o ją rasti yra mūsų namų darbų klausimas.

    A. Ažubalis: Kur Lenkija tiesia greitkelius? Varšuva-Berlynas, Varšuva-Balstogė, Gudija, Maskvos link. Lygiai tas pats su geležinkeliais. Lenkija žiūri į Rytų pusę. Kita vertus, Lenkijai greičiausiai nepavyks išvengti geopolitinių europinių projektų. Pvz., Lietuvos-Lenkijos dujotiekis yra įrašytas Baltijos energijos rinkos jungčių plane, taigi Lenkija gaus finansavimą ir turės atlikti darbus. Lygiai taip pat įrašyta ir elektros sistemos sinchronizacija. Čia ES yra mūsų sąjungininkė, nes ji čia mato naudą visai Europai ir Lenkiją įtraukia į šiuos projektus. Manau, kad projektai bus įgyvendinti, nepaisant to, kokie politikai bus Lenkijos valdžioje.

    L. Kasčiūnas: Atrodo, kad pastaraisiais metais sukomės LLRA primestame žaidime su pagrindiniais keturiais klausimais – asmenvardžiais, vietovardžių lentelėmis, švietimu, žemės grąžinimu. Vieni sakydavo, kad reikia išeiti iš šio užburto rato, išspręsti minėtus klausimus, tačiau kita dalis abejodavo, klausdama, ką sprendimas duos. Kaip, jūsų nuomone, vis tik išeiti iš šios situacijos?

    Valentinas Stundys: Klausimas, kokios išeitys galimos ir ar jos apskritai yra galimos, ar tai tikrai nėra tik mums primestas žaidimas, siekiant aiškių geopolitinių tikslų, ar nėra tiek pačios Lenkijos, tiek Rusijos interesas, yra gana sudėtingas. Šitas žaidimas tampa priemone mus pačius spausti į kampą ir jaustis kaltiems. Kitas dalykas, mes vis dar esame įkaitai naivaus kai kurių lenkų politikų tikėjimo kai kuriais mūsų politikų pažadais. Reikia racionaliai žiūrėti į tai, kaip mūsų nacionalinė teisė ir Konstitucija leidžia spręsti minėtus klausimus.

    Žemės grąžinimas yra pseudoproblema, jos iš principo nėra, nes ji sukurta pačių LLRA žemėtvarkininkų specialistų, dirbančių savivaldybėse. Žemės ūkio ministerijai vadovaujant Kaziui Starkevičiui ta faktologija iš esmės buvo išspręsta, vadinasi, čia nėra jokios problemos. O rašto dalykai Lietuvai yra sudėtingai skaudūs ir į juos atsakyti vienareikšmiškai, kad tuojau pat keičiame abėcėlę ir padarome taip, kaip nori kažkuri tautinė mažuma, būtų labai lengvabūdiškas žingsnis. Mūsų Konstitucijos 14 straipsnis aiškiai skelbia: „Lietuvių kalba yra  valstybinė kalba“. Be to, Konstitucinis Teismas, kuris iš tiesų aiškino ne tik Aukščiausiosios Tarybos nutarimą dėl pavardžių rašymo, o Konstitucijos 14 straipsnį, yra aiškiai pasakęs, kad valstybinė kalba yra tai, kas visus jungia į pilietinę visuomenę, kas visuomenę darnina. O valstybinė kalba pagrindiniame paso lape yra privaloma – įrašas negali būti kitoks, nes Konstitucija to tiesiog neleidžia. Atsiranda įvairių pasiūlymų keisti abėcėlę. Bet čia derėtų prisiminti, kad Europos Teisingumo teismas M.Runevič-Vardyn byloje konstatavo, kad abėcėlė yra nacionalinis reikalas ir kad diakritiniai ženklai, kurie vartojami kurs nors Lenkijoje, Lietuvoje yra neprivalomi. Be to, pabrėžta, jog asmenvardžių rašymas lietuviškais rašmenimis nediskriminuoja asmenų dėl jų etninės kilmės ir nesukelia jiems jokios mobilumo problemos, t.y. nesukelia jokių nepatogumų žmogui. Svarbu, kad ši europinė institucija pasakė, kad būtina žmogaus teisių ir nacionalinės rašybos tradicijos dermė. Taigi neturėtų mūsų valdžia dalyvauti primestuose žaidimuose.

    Vietovardžiai yra subtilesnis dalykas. Tautinių mažumų apsaugos  pagrindų konvencija šiuo klausimu nurodo bent keturias aplinkybes: tradiciniai mažumos vietovardžiai, tradiciškai gausiai gyvenama, konkrečios aplinkybės ir nacionalinė teisė. Pretenzijas ne valstybine kalba rašyti vietovardžius reikėtų vertinti visais keturiais aspektais. Akivaizdu, kad jokių objektyvių argumentų nerastume. Pasakykite lenkiškos kilmės tradicinį vietovardį Lietuvoje? Ar Vilniaus krašto okupacija nėra konkreti aplinkybė? Taigi esame priversti žaisti tokį žaidimą, tarsi jaustis kalti, o politikai imasi keisčiausių iniciatyvų – neva jie dabar „perkraus“ santykius ir situacija normalizuosis. Bet ministras R. Sikorskis aiškiai sako: „Kolegos, čia dar ne pabaiga“.

    L. Kasčiūnas: LLRA dabar yra valdančiosios koalicijos ir Vyriausybės dalis. Reikia pažymėti, kad būtent ši partija ir yra vienintelė jėga, kuri puikiai žinojo, ką per pirmąsias 100 dienų turėtų padaryti naujoji Vyriausybė. Kaip vertinate LLRA pasiūlymus?

    P. Saudargas: Grėsmė daug didesnė, nei mums iš pirmo žvilgsnio atrodytų. Nors ši partija, kuri yra koalicijos partnerė, nėra pati didžiausia, ir, atrodo, jog galbūt ne visus jos pasiūlymus pavyktų įgyvendinti. Tačiau pažiūrėkime į koalicijos sudėtį: premjero vadovaujama socialdemokratų partija daugumos koalicijoje neturi, de facto daugumą turi Viktoro Uspaskicho Darbo partija, susijungusi su tvarkiečiais. Energetikos ministerija, iš esmės atiduota LLRA, rodo, kad V. Uspaskicho ir lenkų santykiai yra daug glaudesni negu norėtųsi. Taigi sąlygos, matyt, bus diktuojamos ir į visus LLRA reikalavimus šioje koalicijoje bus įsiklausoma.

    A. Ažubalis: Turėtume vengti kalbėti apie dvi valstybes, nes šitoje situacijoje žaidžia visos šio regiono valstybės. Lenkijos ir Rusijos santykiai, sakyčiau, yra daugiau negu dviprasmiški. Šių šalių jau keletą metų Lietuvoje koordinuoti veiksmai leidžia daryti išvadą, kad jų galutiniai tikslai nors galbūt ir nevienodi, tačiau toks jų bendras darbas duoda vieną rezultatą – skaido Lietuvos visuomenę į priešiškas grupes ir padeda infiltruotis ir legalizuotis kai kuriems politiniams veikėjams, turintiems aiškių Rusijos neoimperinių ambicijų atstovavimo bruožų. Kyla klausimas, ar Lenkija – sąjungininkė, kita europinė valstybė – gali taip elgtis. Manau, ateis laikas, kai šis klausimas bus iškeltas pačioje Lenkijoje, juolab kad mūsų partneriai šią problemą, konkrečių veiksmų chronologiją, įvykių raidą žino. Labai tikiuosi, kad Lietuvai nereikės bandyti aiškintis šių nesusipratimų su Varšuva per Briuselį.

    Lecho Kaczynskio prezidentavimo metu Lenkija buvo lyderė, šalis, telkusi regioną, nors tuo pat metu gal ir nemėgstama Va­karų Europoje, nes kietai atstovavo visam regionui ir su ja reikėjo skaitytis. Ir mes, lietuviai, į Lenkiją žiūrėjome kaip į regioną vienijantį ir jo interesams atstovaujantį veikėją. O kam gi dabar Lenkija atstovauja de facto? Tikrai ne Vengrijai, ne Čekijai, Bulgarijai, Slovakijai ar Rumunijai ir tikrai ne Lietuvai. Ji atstovauja sau. Tačiau didelis esi tol, kol esi su visu regionu. Jei dabartinė situacija toliau tęsis, ilgainiui pamatysime, jog Lenkija lieka viena.

    V. Stundys: Žiūrint į Lietuvos-Lenkijos santykių ateitį, manau, kad bus žaidžiama ir toliau, tačiau iš to gali nieko rimto neišeiti. Dabartinė valdžia greičiausiai žais tol, kol baigsis jos kadencija. Svarbu, kad visą tą laiką žaisdama nepriimtų jokių sprendimų. Manau, kad tai yra įmanoma, nes į viešumą lenda tam tikri prieštaravimai. Pvz., Vyriausybės prioritetinių priemonių plane tų dalykų, susijusių su tautinėmis mažumomis, apie kuriuos šiandien kalbame, nėra. Tautinių mažumų klausimu vieninteliu prioritetu nurodytas siekis remti tautinių bendrijų kultūrines organizacijas, kultūrinės tapatybės išlaikymą. Tačiau daugiau nėra paminėta nieko, kas mus baugintų. Susidaro įspūdis, kad Vyriausybė minėtų tautinių mažumų keliamų problemų kol kas neprisiima kaip įsipareigojimo. Tada LLRA politikai ieško kitų landų, per kurias galėtų realizuoti savo idėjas – per Seimą, inicijuodami tautinių mažumų įstatymo ar kitų teisės aktų projektus. Kelias, kurį ši mažuma renkasi, dezintegruoja ne tik regioną, bet ir Lietuvos visuomenę, nes tie siekiai iš principo yra autonomijos įtvirtinimas. Einama atskirumo, ne integracijos, ne daugiakultūriškumo strategijos keliu, bet segregavimo ir ryškaus saviizoliacijos palaikymo keliu.

    A. Ažubalis: Kažkiek kaltės turėtume prisiimti ir sau. Nepaisant to, kad Kubiliaus Vyriausybė priėmė šio regiono Socialinio vystymo programą 2012–2014 m., jos atstovai visgi rodė mažai dėmesio šiam kraštui. Būdamas užsienio reikalų ministru ten lankiausi dukart. Kuomet Šalčininkuose vyko šventė ir miestas gavo Europos Tarybos garbės vėliavą už tarptautinių ryšių plėtojimą, į ją iš Lenkijos buvo atvykę  7 parlamento nariai, 12 miestelių merų, vienas senatorius, o iš mūsų sostinės – nei vieno svečio, išskyrus mane…

    Apskritai šis Lietuvos regionas yra vienas labiausiai atsilikusių Lietuvoje. Turėtume jam skirti daug daugiau dėmesio, tačiau lengva ranka iniciatyvą atiduodame politikams, kurių tikslai visai kitokie…

    V. Stundys: Iš tiesų turėtume grįžti į 90-uosius metus, į nepriklausomybės atkūrimo metą. Dėl to, kad nevyktų kokių nors konfliktų, lenkų tautinei mažumai buvo padarytos esminės nuolaidos – sukurta lygiagreti švietimo sistema. Jau tuomet nueita segregavimo keliu. Ši sistema gyvavo ilgus metus ir tik po dešimtmečio atsitokėta, kad tokia politika niekur neveda, visuomenė dezintegruojasi, dalis jos negali jaustis visaverčiais piliečiais. Tuomet po truputį imta ieškoti integracijos kelių ir jau gerą dešimtmetį tam tikri integracijos procesai vyksta. Vilniaus rajone lietuviškas mokyklas lanko 4,6 tūkst. vaikų, mokyklas, kuriose mokoma lenkų kalba, – 4,4 tūkst. Vadinasi, po truputį suvokiama, kad švietimas turi suteikti tokių galių, kad kiekvienas galėtų šioje valstybėje normaliai gyventi. Jei dabar, kai jau vyksta tam tikri integracijos procesai, bus daromi pakeitimai, jų poveikis bus ilgalaikis – integracija stos ir mesimės 10–15 metų atgal. Integracija yra galimybių save realizuoti ir savo tapatybę puoselėti kūrimas, pilietinės darnos ugdymas, tai nėra asimiliacija, kai nepaisoma etninių savitumų.

    L. Kasčiūnas: Ryški Pietryčių Lietuvos problema. Šis regionas tampa LLRA – partijos, izoliavusios regioną nuo politinio gyvenimo, – platforma. Koks galėtų būti receptas šiame regione?

    A. Ažubalis: Pirmiausia – nuoširdus dėmesys, buvimas ten, aktyvus rūpinimasis gyventojais.

    V. Keršanskas: Sutinku su išsakyta pastaba dėl didesnio dėmesio. Pietryčių Lietuva nėra politinėje darbotvarkėje, nėra laikoma išskirtine teritorija, nėra specialių priemonių, programų, kaip dirbti su šiuo regionu, neatsižvelgiama į istorinę bei tarptautinę patirtį. Dabartinės Vyriausybės darbo grupės tautinių mažumų problemoms spręsti išvadose dėl dvikalbių vietovardžių lentelių buvo remtasi įvairių Europos valstybių pavyzdžiu ir tvirtinama, kaip neva kvaila drausti tokias lenteles, kai šitiek šalių jas sėkmingai turi tam tikruose regionuose, kur gyvena daugiau tautinių mažumų. Tačiau darbo grupė nutyli tai, kad šiame Lietuvos regione prieš 20 metų buvo reikalaujama autonomijos. Kitas pavyzdys – Rumunijos situacija. Rumunijoje gyvenanti vengrų tautinė mažuma pamažu gauna vis daugiau privilegijų, o jai atstovaujanti partija, patekusi į valdančiąją koaliciją, labiausiai pasistūmėjo savo reikalavimais: kelintus metus iš eilės būdama koalicijoje dabar turi konkretų tikslą – per 20 metų vengrų kalbą Rumunijoje įteisinti kaip regioninę kalbą. Taigi neatsižvelgiant į tokias patirtis formuojama labai trumparegiška politika.

    L. Kasčiūnas: Istoriškai santykiai su Lenkija ir Pietryčių Lietuvos padėtis klostėsi taip: autonomija, tiesioginis valdymas Vilniaus ir Šalčininkų rajone, 1992 m. pasirašyta Lietuvos ir Lenkijos deklaracija dėl draugiškų santykių ir kaimyninio bendradarbiavimo,  o 1994 m. – Draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis. Derybose dėl šios sutarties buvo nuspręsta, kad abi šalys pasilieka teisę savaip interpretuoti istoriją. 1994 m. įkurta LLRA. 2000 m. už šią partiją balsuoja 1,5 proc. rinkėjų (25 tūkst. žmonių), po 12 metų – jau 80 tūkst.

    A. Ažubalis: Tą regioną, tą žemę su atitinkamais pinigais, ateinančiais tiek iš Lenkijos, tiek galbūt ir iš Rytų, palikome Valdemaro Tomaševskio kompanijai. O tie pinigai ir mūsų dėmesio stoka ir atvedė prie tokios situacijos. Mūsų partija turėtų dirbti ne tik su rinkėjais tose Lietuvos dalyse, kur pergalė per rinkimus yra garantuota, bet ir su tokiais pamirštais mažesniais rajonais, kur neva laimėti yra beviltiška, kur rinkėjai svyruoja apsispręsdami.

    V. Stundys: Žiūrint istoriškai, po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje liko apie 100 tūkst. lenkų, kiti du trečdaliai repatrijavo. Pokariniuose žmonių perkėlimuose iš vienos okupuotos žemės į kitą Pietryčių Lietuva buvo pasirinkta strateginiu taikiniu. Į ją daugiausiai važiavo slavų kilmės žmonės. Ir čia įvyko tam tikras paradoksas – tie slavų kilmės žmonės, dažniausiai gudai, sulenkėjo. Kitas dalykas, mūsų nepriklausomybės atkūrimo pradžioje į žmogų, kalbantį prastakalbe, būdavo žiūrima atsainiai, kaip į nevisavertį. Taigi tokioje situacijoje ir išryškėjo esminis Lietuvos lenkų žingsnis – tapatintis su kaimyne, įgyjant orumo, o kaimynė Pietryčių Lietuvos regionui plačiai atidarė vartus – jos biudžetai šiam kraštui yra milijoniniai. Tuo tarpu Lietuvos valstybė per tą dvidešimtmetį, kaip Vytautas sakė, apie šį kraštą negalvojo. Tiesą sakant, 1992–1995 m., po tiesioginio valdymo, buvo suformuota Pietryčių Lietuvos programa – socialinė, ekonominė, minimaliai aprūpinta programa, kuri nesiekė esminių integracinių tikslų, o buvo palikta LLRA globai ir didžiausiai įtakai. Viskas, ką daro mūsų valstybė, šiame krašte vietos politikų pateikiama kaip kaimynų malonė. Informacinio uždarumo įveikimas yra rimtas iššūkis – žmonės turi jaustis visaverčiai Lietuvos piliečiai, turi suprasti, kad centrinei valdžiai jie svarbūs, kad nėra ignoruojami.

    P. Saudargas: Lenkų susitelkimas, rinkimuose balsuojant už LLRA, kiekvienais metais vis didėja. Kodėl? Pirmiausia dėl V. Tomaševskio retorikos ir dėl LLRA nuolat keliamų problemų. Mūsų pačių politikai, eskaluodami tas pačias problemas ir „prieš plauką šukuodami“ ten gyvenančius lenkus, sukelia daugiau bėdų – lenkams rūpi išrinkti savo atstovus, kurie kovotų su jų neretai įsivaizduojamomis problemomis. Lenkų susitelkimui įtakos turi ir stabilumo stoka mūsų politikoje, ir dėmesio nebuvimas. Ne tik per rinkimus reikėtų važiuoti į šį kraštą, reikėtų susitikti ne su ten gyvenančiais lietuviais, bet pirmiau su lenkais, parodyti, kad lenkai yra mūsų piliečiai. Nuoširdus dėmesys galbūt padėtų pašalinti barjerą, sukurtą LLRA.

    L. Kasčiūnas: Vytautai, tau 22-eji. R. Si­korskis Lenkijos užsienio reikalų ministro pareigas eina nuo 2007 metų. Per visą šį laikotarpį iš šio ministro išgirsta daug retorikos Lietuvos atžvilgiu, todėl natūralu, kad jo žodynas palietė mąstančios jaunosios Lietuvos kartos požiūrį į Lenkiją, į savo istoriją. Kas tau yra Lenkija ir kokį matai santykių su šia valstybe receptą?

    V. Keršanskas: Požiūrį į Lenkiją gerai parodo visuomenės nuomonės apklausos. Kad ir kokie būtų santykiai su šia šalimi, visuomenės apklausos rodo, kad didesniu priešu bet kokiu atveju visuomet yra laikoma Rusija, ne Lenkija. Tarp jaunimo Lenkija matoma įvairiai, bet pirmiausia žiūrima į bendrumo paieškas, o ne atskirumą, be to, suprantamas Lenkijos vaidmuo strateginiuose Lietuvos reikaluose. Taigi ieškant receptų, pirmiausia turėtų būti remiamasi bendrų tapatybinių taškų paieška, kuri galėtų būti paremta krikščioniška tradicija. Tai leistų kalbėti apie bendrą Europos ateities viziją, vieningą veikimą ES institucijose. Daug lengviau yra viską atiduoti, atsiriboti, tačiau tai – destruktyvus santykių su Lenkija kelias. Tuo tarpu bendros tapatybės paieškos per krikščionišką tradiciją yra sudėtingas, bet įmanomas procesas.

    Dažnai diskutuodami apie Lietuvos ir Lenkijos santykius ir gindamiesi kaltinimų dėl neva diskriminuojamos lenkų tautinės mažumos Lietuvoje, nepelnytai pamirštame čia pat už sienos esančią ir etninėse lietuvių žemėse gyvenančią lietuvių bendruomenę. Apie Lenkijos lietuvių padėtį, kylančias problemas ir vietos valdžios požiūrį į lietuviškumo išsaugojimą kalbėjomės su Lenkijos lietuvių žurnalo „Aušra“ vyriausiąja redaktore, buvusia Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininke Irena GASPERAVIČIŪTE.

  • ATGAL
    Ar įmanoma pagerinti Lietuvos ir Lenkijos santykius nepasitelkiant LLRA?
    PIRMYN
    Gediminas Kijauskas SJ: Popiežiaus Pranciškaus tarnystė ves link mūsų visų bendrystės ir sutarimo
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.