Lietuvos okupaciją lėmė geopolitinė padėtis | Apžvalga

Įžvalgos

  • Lietuvos okupaciją lėmė geopolitinė padėtis

  • Data: 2015-09-17
    Autorius: Česlovas Iškauskas

    Algimantas Kasparavičius (Nuotr. iš asmeninio A.Kasparavičiaus archyvo)

    Apie pirmąją Lietuvos sovietinę okupaciją ir jos ypatumus kalbėjomės su istoriku, Lietuvos istorijos instituto vyresniuoju mokslo darbuotoju Algimantu KASPARAVIČIUMI.

    Kokia buvo geopolitinė situacija, parengusi sąlygas 1940 m. Baltijos šalių okupacijai?

    Maždaug ligi 1935–1936 m. Europa gyveno Paryžiaus Taikos konferencijos sukurtoje geopolitinėje aplinkoje, o jos stabilumas buvo grindžiamas Tautų Sąjungos pakte įtvirtinta Kolektyvinio saugumo doktrina, kuri formaliai reiškė, kad bet kokiam agresoriui duodamas kolektyvinis atkirtis. Iš esmės tai buvo šiuolaikinės NATO sutarties V straipsnio analogija. Tačiau nacių atėjimas į valdžią Vokietijoje 1933 m. šią saugumo sistemą greitai išjudino. Atvirai revanšistinė, militaristinė nacių politika, britų nuolaidžiavimas, o prancūzų nepajėgumas priešintis nacizmui sugriovė nusistovėjusią geopolitinę architektūrą. 1938 m. kovą iš pasaulio politinio žemėlapio ištrinta Austrija, o rugsėjį Miuncheno konferencijoje, daugiausia britų pastangomis, gėdingai padalyta Čekoslovakija, nuo jos atplėšiant Sudetus. Į Čekoslovakijos dalybas tuomet entuziastingai įsijungė Lenkija ir Vengrija. Tokia Lietuvos okupacijos priešistorė.

    Esminė priežastis, kuri 1940 m. vasarą lėmė Lietuvos okupaciją ir aneksiją, buvo ne kažkokios realios ar kai kurių istorikų įsivaizduojamos tuometinės Lietuvos vyriausybės padarytos politinės klaidos, bet Europoje ligi tol egzistavusios saugumo sistemos totalus žlugimas ir „senojo“ kontinento geopolitinė griūtis. Klaidinga galvoti, kad Baltijos šalių okupaciją tuomet lėmė tik regioninis Molotovo–Ribbentropo paktas, Rytų Europą padalijęs į nacių ir bolševikų įtakos zonas. Panašių susitarimų Europoje būta ir anksčiau, tačiau toli gražu ne visi jie buvo realizuoti. Tuo tarpu šio pakto realizacijai 1940 m. birželį susiklostė tiesiog ideali padėtis: Lenkija dar 1939 m. rugsėjį buvo sutriuškinta vos per mėnesį, o jau kitą mėnesį Baltijos šalyse įkurdintos SSRS karinės bazės, de facto reiškusios SSRS protektoratą toms šalims. 1940 m. kovą parklupdyta, nors ir nenugalėta Suomija. Balandį–gegužę nacių žaibiškai okupuotos Danija, Norvegija, Liuksemburgas, Olandija, Belgija…. Jau birželio pradžioje jungtinės prancūzų-britų-belgų pajėgos – netoli pusės milijono karių – vermachto buvo sumuštos ir šiaurės Prancūzijoje prie Diunkerko aklinai apsuptos. Britai, metę visą techniką ir dalį sąjungininkų, iš „Diunkerko katilo“ išsigelbėjo tik bėgdami – panašiai, kaip Vytautas Didysis 1399 m. rugsėjį po Vorsklos katastrofos. Premjeras Winstonas Churchillis buvo laimingas net tokiu rezultatu. Pagaliau 1940 m. birželio 14 d. krito Paryžius. Taigi, kontinentinėje Europoje liko tik dvi galybės – Berlynas ir Maskva. Situacija Europoje tapo beviltiška, o J. Stalino rankos visiškai laisvos. Tuo jis ir pasinaudojo.

    Tačiau klausimo esmė ne ta, kuo Stalinas pasinaudojo ar nepasinaudojo, o kas lėmė tokią situaciją, kad visos Europos viešpačiais 1940 m. vasarą tapo Stalinas ir Hitleris. Abiejų diktatorių iškilimą nulėmė ne tiek asmeniniai jų gabumai, kiek Vakarų demokratijų padarytos grubios klaidos ir cinizmas. Beveik ligi pat antrojo pasaulinio karo pradžios Londonas laikėsi bendradarbiavimo su Hitleriu ir tuo pat metu – Stalino izoliavimo taktikos, taip tikėdamasis sutrukdyti kurti bet kokią Berlyno–Maskvos ašį. Reikia pasakyti, kad ligi 1938 m. pabaigos ši taktika veikė puikiai. Po Miuncheno konferencijos ir Čekoslovakijos padalijimo Vokietija maudėsi šlovės spinduliuose, o SSRS pergyveno gilią tarptautinę izoliaciją. Ji neturėjo jokių geopolitinių sąjungininkų. Dėl to Stalinas buvo apimtas depresijos ir beveik gyvuliškos baimės, kuri, be kita ko, išprovokavo ir didžiuosius to meto politinius „valymus“ Sovietų Sąjungoje.

    Vis tik jau 1939 m. kovą paaiškėjo, kad britų taktika žlugo. Čekoslovakijos galutinis sunaikinimas ir Klaipėdos atplėšimas parodė, kad Hitlerio kontroliuoti neįmanoma, kad jo neveikia net  britų „autoritetas“. Tada Londonas ryžosi kaktomuša stabdyti Hitlerį ir kovo 31 d. Lenkijos suverenitetui suteikė vienašališkas saugumo garantijas. Tai buvo grubi geopolitinė klaida, iš esmės likvidavusi visą SSRS izoliaciją ir tuo pačiu atvėrusi kelią Molotovo–Ribbentropo paktui. Esmė ta, kad po Lenkijai suteiktų britų saugumo garantijų saugesnė pasijuto ne tiek Lenkija, kiek SSRS. Stalinui tapo aišku, kad, norėdamas pulti SSRS, Hitleris pirmiau turi įveikti Lenkiją, kurią gina britų garantijos… Žodžiu, britai savo rankomis įstūmė SSRS į beviltišką geopolitinę situaciją, britai ją ir ištraukė iš tos situacijos. Kita vertus, britų garantijos Lenkijai griovė fiurerio didžiuosius geopolitinius planus Rytų Europos atžvilgiu ir stūmė atnaujinti dialogą su Stalinu, kuris ir pasibaigė dviem Molotovo–Ribbentropo paktais 1939 m. rugpjūtį bei rugsėjį.

    Visos šios istorijos moralas toks: britai tarpukaryje pradėjo didelį žaidimą, kurio patys vėliau nesugebėjo nei kontroliuoti, nei pabaigti. Teko skubiai kviestis amerikiečius. Problema tik ta, kad, ligi 1944 m. birželio nutempdami antrojo fronto Europoje atidarymą, amerikiečiai tuo iš esmės de facto parodė, kad taikstysis su vienokiu ar kitokiu Europos geopolitiniu padalijimu į JAV ir SSRS įtakos zonas. Taip Europa prarado geopolitinį savarankiškumą, o Lietuva ir jos kaimynės – nepriklausomybę.

    Ar iš tiesų tuomet buvo bestuburė Lietuvos vyriausybės ir prezidento laikysena? Ar iš tiesų ji galėjo pasielgti kitaip?

    Žinant, kaip prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, kokios taktikos, strategijos tuomet laikėsi didžiosios Europos valstybės, kokius interesus jos puoselėjo, Antano Smetonos vyriausybės politiką laikyti „bestubure“ yra grubi klaida. Lietuvos vyriausybės iki paskutinio momento rėmė Tautų Sąjungą ir kolektyvinio saugumo doktriną. Deja, Lietuvos pastangų nepakako, kad ši sistema veiktų. Ir prie neutralumo politikos 1938 m. rudenį Lietuva prisijungė ne tiek savo valia, kiek spaudžiama Baltijos Antantės sąjungininkų estų ir latvių, kurie neprisijungimo prie neutraliteto atveju netgi grasino išmesti Lietuvą iš Baltijos Antantės, kaip „sulaužiusios“ bendrą Baltijos valstybių frontą. Tuo tarpu estai ir latviai, organizuodami neutralitetą, iš esmės vykdė Berlyno geopolitinį užsakymą. Tai rodo, kad Baltijos šalių „neutralitetas“ karo išvakarėse nebuvo autentiška jų politikos dalis, o greičiau vienos iš konflikto šalių politika, kurios tikslas – griauti Tautų Sąjungą ir jos kolektyvinio saugumo doktriną.

    Kitas dalykas yra ginkluoto pasipriešinimo sovietams klausimas. Realiai toks pasipriešinimas galėjo vykti tik 1939 m. rugsėjį, t.y. kartu su Lenkija, Latvija, Estija. Tačiau Lenkija karo SSRS nepaskelbė ir realiai jos invazijai nepasipriešino. Negana to, Lietuvos sąjungininkai Baltijos Antantėje estai ir latviai prieš Maskvą kapituliavo anksčiau ir Lietuvos net neįspėję. Taip po Lenkijos valstybės žlugimo, Estijos ir Latvijos kapituliacijos sovietams Lietuva 1939 m. rudenį liko vienų viena ir be sąjungininkų. Štai tokiomis aplinkybėmis buvo padaryta iš esmės viskas, kas tik dar įmanoma – susigrąžinta sostinė. Laikas ir vėlesni įvykiai parodė, kad šis Lietuvos vyriausybės sprendimas buvo istorinis ir plačiąja prasme atitiko tautos nacionalinius interesus.

    Kodėl SSRS pasirinko trėmimų taktiką, neutralizuojant lietuvių pasipriešinimą okupacijai?

    Čia nėra nieko originalaus. Trėmimų praktiką dar nuo XVIII a. vidurio gana plačiai naudojo carinė imperija. XIX šimtmetyje po dviejų nesėkmingų sukilimų tai savo kailiu patyrė ir lietuviai. Taigi, bolševikai tik perėmė, išplėtojo ir ištobulino šią metodiką Sovietų Sąjungoje, kovodami su politiniais oponentais. Žvelgiant konkrečiai į 1941 m. pavasario–vasaros pradžios situaciją, reikia pažymėti, jog Kremlius turėjo gana daug informacijos apie Hitlerio rengiamą invaziją ir šiai invazijai rengėsi iš anksto. Pavyzdžiui, okupuotoje Lietuvoje paskubomis buvo rengiamos karinių įtvirtinimų linijos, miestuose ir priemiesčiuose statomi betoniniai bunkeriai nuo bombardavimų, slaptos vadavietės, o nuo birželio vidurio naktimis netgi įvestas miestų užtemdymo režimas.

    Nežiūrint visos stalininės propagandos liaupsių Raudonajai armijai, Stalinas nepasitikėjo savo paties sukurta karine mašina ir bijojo susidūrimo su Trečiuoju reichu. Baimė dar labiau išaugo 1940 m. pavasarį–vasarą bei 1941 m. pavasarį, kai vermachtas parodė išties puikius taktinius sugebėjimus, mobilumą ir galią ir kai visoje kontinentinėje Europoje nebeliko jokio kito geopolitinio taikinio naciams, išskyrus bolševikinę Rusiją. Būtent ši baimė ir lėmė Stalino direktyvą 1941 m. birželį Baltijos šalyse pradėti trėmimus. Direktyva turėjo akivaizdžiai klasinį-ideologinį pobūdį. Jos tikslas – būsimos pafrontės zoną „išvalyti nuo nepatikimo elemento“ ir taip ne tik sumažinti būsimų priešų skaičių, bet ir užkirsti kelią Lietuvos ir kitų nepriklausomų Baltijos valstybių restauracijai.

    Dažnai pasvarstoma: gal būtų buvę geriau iš dviejų okupacijų pasirinkti vokiškąją? Ar tai pagrįsta?

    Esmė ta, kad 1940–1941 m. rinktis patiems, deja, jau nieko neteko ir nereikėjo. Lietuva tuomet ir be pasirinkimo patyrė iš pradžių sovietinę, o vėliau ir nacistinę okupacijas. Būnant lietuviu, kvailystė būtų svarstyti, kuri iš jų geresnė. Abi buvo brutalios, žiaurios, antihumaniškos. Abi nusinešė šimtus tūkstančių nekaltų žmonių gyvybių. Žymiai deformavo lietuvišką tapatybę. Kita vertus, bėda ta, kad 1940–1941 m. Lietuvoje išties būta žmonių, daugiausia tarp kultūrinės inteligentijos, kurie ne tik panašius klausimus kėlė, bet netgi bandė savo politinį trumparegiškumą realizuoti praktikoje. Taip 1940 m. birželio 19 d. atsirado vadinamoji Liaudies vyriausybė, o 1941 m. birželio 23 d. – Laikinoji vyriausybė. Abi yra tiesiog klasikiniai politinio populizmo pavyzdžiai. Realiai nei viena, nei kita jokių strateginių, nacionalinių Lietuvos interesų neatitiko ir realizuoti negalėjo, nes buvo tik įrankiai svetimųjų rankose. Tokios „vyriausybės“ realiai nei vieniems, nei kitiems okupantams reikalingos nebuvo ir tenkino tik taktinius jų interesus. Skirtumas tik tas, kad pirmoji figos lapu pridengė Maskvos juridines machinacijas, aneksuojant Lietuvą,
    o antrosios veikla palengvino vermachtui Lietuvos karinę okupaciją ir kurį laiką – jos administravimą su visomis iš to išplaukiančiomis tragiškomis pasekmėmis.

    Ar kylant šiandieninėms grėsmėms, esant visai kitokioms sąlygoms, įmanomas okupacinis režimas Lietuvoje? Kaip jis gali atsirasti? Kaip nuo jo apsisaugoti?

    Daugiau nei penkių tūkstančių metų žmonijos civilizacinė istorija rodo, kad pasaulyje viskas įmanoma ir galima. Neįmanomų dalykų nėra. Viduramžių pabaigoje Lietuvos valstybė buvo beveik imperija, kurios jėgos ne kartą bijojo kaimynai. Net Maskva. Moderniaisiais laikais ji tapo tik eiliniu tarptautinių santykių objektu, vėliau – subjektu ir ne kartą patyrė įvairias okupacijas. XXI a., regis, ypatingas tuo, kad lietuviai, tiksliau – politinis elitas, išgyvendamas tam tikrą imperijos ilgesį, istoriją bando naudoti kaip ginklą. Ar tokio pobūdžio politinė emancipacija gali tapti prevencija eventualioms okupacijoms, klausimas atviras. Tačiau istorija rodo, kad riboto geopolitinio potencialo šalių ambicijos tarptautinėje arenoje turi būti adekvačios jų potencialui. Ir geriausi pavyzdžiai čia yra Šveicarija, Austrija, Suomija, kurios šiandien mažiausiai linksniuojamos tarptautinėje scenoje ir mažiausiai diskutuoja apie eventualias išorės grėsmes ar okupacijas.

  • ATGAL
    Pirmoji sovietinė okupacija: ar išmokome pamokas?
    PIRMYN
    Ukrainos ateitis sprendžiasi ne karo frontuose
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.