Lietuvos politikos padangėje – atidėliojimas ir peštynės dėl asmeninių klausimų | Apžvalga

Įžvalgos

  • Lietuvos politikos padangėje - atidėliojimas ir peštynės dėl asmeninių klausimų

  • Data: 2013-12-27
    Autorius: Linas Kojala

    Martynos Trinkūnienės nuotrauka

    Kai ilgametis pasaulio šachmatų čempionas Viswanathanas Anandas stumtelėjo savo žirgo figūrą į langelį f1, akylesniam stebėtojui tapo aišku: ši klaida lems partijos baigtį Magnusui Carlsenui. 22 metų norvegas jau po kito ėjimo privertė oponentą pasiduoti ir kovoje dėl pajėgiausio šachmatininko titulo įgijo dviejų taškų pranašumą, kurį nesunkiai išsaugojęs iki pat dešimtosios partijos pasidabino nugalėtojo laurais. Sveikindami jį žurnalistai sutartinai linkčiojo: prasidėjo nauja šachmatų era arba mažų mažiausiai naujas etapas, kuris iš esmės lems po šaltojo karo kiek smukusios sporto šakos raidos kryptį ir populiarumą. Kitaip tariant, jaunas, ambicingas ir charizmatiškas M. Carlsenas pelnytai tapo pokyčių simboliu.

    Šia neįprasta analogija iš neseniai pasibaigusios dvikovos dėl pasaulio šachmatų čempiono titulo mėginta skaitytojui priminti situaciją prieš rinkimus Lietuvoje: ketverius metus trukusį Andriaus Kubiliaus vadovaujamos centro dešiniųjų vyriausybės valdymą kairieji ir populistinės partijos nutapė juodomis spalvomis ir tuoj po rinkimų žadėjo naują aušrą. Naujos valdančiosios koalicijos suformavimas, tarsi M. Carlseno žygis į šachmatų Olimpą, turėjo tinkamesne kryptimi pasukti ir gerokai paspartinti Lietuvos augimą. Kalbėta, kad frazės „Lietuvos skurdinimas“, „neveiksnumas“, „konfliktiška politika kaimynų atžvilgiu“ bus ištrintos iš Lietuvos politinės darbotvarkės.

    Visgi žvelgiant į pirmuosius naujosios vyriausybės darbo metus tampa akivaizdu, kad lūžinių pokyčių, kaip ir buvo galima tikėtis, nėra, o kai kurios efektyviai iki šiol funkcionavusios sritys (pavyzdžiui, tarpinstituciniai Seimo, Vyriausybės ir prezidentūros santykiai) – netgi pašlijo. Nepaisant to, centro kairiųjų koalicija, sudaryta iš Socialdemokratų, Darbo, Tvarkos ir teisingumo bei Lietuvos lenkų rinkimų akcijos partijų išlaiko stebėtiną populiarumą, priverčiantį politinius oponentus susimąstyti apie ateities perspektyvas.

    Darbo grupių rezultatai – niekam nereikalingi?

    Netrukus po to, kai buvo paskirtas premjeru, socialdemokratas Algirdas Butkevičius teigė sieksiąs „įgyvendinti konkrečias priemones“ ir „parodyti tam tikrus pokyčius valstybėje“. Pirmieji žingsniai tą atspindėjo: kalbėta, kad bus buriamos darbo grupės, kurios analizuos esamą situaciją, galiojančius teisės aktus ir siūlys efektyviausius būdus, kaip  juos patobulinti.

    Darbo grupės, priešingai nei šaržuojama viešojoje erdvėje, savaime nėra kritikuotinas reiškinys, nes taip į sprendimų priėmimo procesą įtraukiami ne tik politikai ir etatiniai biurokratai, bet ir visuomeninės organizacijos, ekspertai, akademikai. Tai sukuria platformą platesnėms diskusijoms ir geriau apgalvotiems sprendimams. Problema kyla tada, kai darbo grupių, kurių prikurta daugiau nei 40, veikla virsta nesibaigiančiu procesu.

    To pavyzdys – 2013 metų pradžioje suburta mokesčių sistemos tobulinimo darbo grupė, kuriai vadovauja premjero patarėjas Stasys Jakeliūnas. Pasibaigus pirmajam veiklos etapui, pateikti pasiū­lymai, tarp jų – sveikatos draudimo mo­kestį prijungti prie gyventojų pajamų mokesčio, padidinti jo tarifą, perkelti bazinę senatvės pensiją į valstybės biudžetą, laipsniškai mažinti socialinę paramą žmonėms, kai jie vėl pradeda dirbti, kad didėtų jų paskatos grįžti į darbo rinką, tiems, kurių alga popieriuje siekia iki 3150 litų, siūloma taikyti gerokai didesnį neapmokestinamųjų pajamų dydį nei iki šiol.

    Jau netrukus darbo grupės veikla susilaukė kritikos strėlių ne vien, kaip buvo galima tikėtis, iš opozicijos, bet ir iš valdančiųjų partijų. Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas pabrėžė, kad ekspertų grupėje stokota politikų, todėl siūlomi sprendimai – „ne politiniai“, be to, daugelis jų prieštarauja ne tik partijų prioritetams, bet ir Vyriausybės programai. Tvarkos ir teisingumo partijos pirmininkas Rolandas Paksas stebėjosi, kodėl nėra kuriama progresinių mokesčių sistema, kuri esą ir yra vienas kertinių įrankių išsikeltiems prioritetams įgyvendinti. Neverta stebėtis, kad netrukus darbo grupės veikla, įgyvendinus tik pirmąjį iš dviejų etapų, buvo sustabdyta. Teigta, esą bus laukiama politikų ir valstybės institucijų vertinimų pateiktiems pasiūlymams, į kuriuos bus atsižvelgiama formuojant tolesnius pasiūlymus. Tačiau naujajame biudžeto projekte į daugelį kertinių pasiūlymų, ypač susijusių su „Sodra“, atsižvelgta nebuvo: neradus politinio sutarimo, planai buvo atidėti ateičiai, o pačios darbo grupės ateitis, praėjus jau ketvirtadaliui šios valdančiosios daugumos kadencijos, išlieka miglota.

    Geriau nieko, nei blogai?

    Anot politologo, buvusio premjero A. Kubiliaus patarėjo Jono Survilos, dabartinė valdžia mielai naudojasi pirmtakų palikimu, tačiau nesukuria papildomos pridėtinės vertės: „Ūkis ir finansai buvo sritys, kuriose žadėta daugiausiai – nuo minimalios algos didėjimo iki 1509 Lt iki visuotinio užimtumo ir spartaus atlyginimų augimo. Deja, realybėje tai ir vėl pasirodė kaip tuščias populizmas, nes atlyginimai buvo žymiai pasididinti tik sau, Seimo nariams ir kitiems aukštiems tarnautojams, o jokių stebuklingų receptų nėra ir negalėjo būti.“

    „Apžvalgos“ pašnekovas kritiškai žiūri į pokyčius investicinėje aplinkoje. Šiemet Lietuva prestižiniame „Doing Bussiness“ reitinge šoktelėjo per 10 pozicijų aukštyn ir šiuo metu užima 17 poziciją pasaulyje pagal verslo sąlygas, tačiau ateityje šie rodikliai gali smukti: „Vietoj naujų ekonomikos skatinimo iniciatyvų ar nuosaikaus darbo apmokestinimo mažinimo iš socialdemokratų valdymo kol kas, deja, sulaukiame tik investicinės aplinkos bloginimo“, – pažymėjo politologas.

    Toliau jis tęsė: „Nesėkmės su tokiomis kompanijomis kaip „Chevron“, delsimas dėl Visagino atominės elektrinės siunčia blogą signalą kitiems potencialiems investuotojams. Be to, geriausiai ir profesionaliausiai dirbančios institucijos – „Versli Lietuva“ ir „Investuok Lietuvoje“, vadovaujamos iš Vakarų sugrįžusių jaunų profesionalų, kurios labiausiai gali prisidėti prie ekonominės aplinkos gerinimo, yra labiausiai puolamos, vienas jos vadovas dar buvusios ūkio ministrės buvo atleistas, kita spaudžiama trauktis. Sustojo ir valstybės valdomų įmonių reforma. Tad visose srityse, susijusiose su ekonomika ir kurios priklauso nuo valdžios, o ne ekonomikos inercijos, iš esmės matyti regresas, modernizavimo stabdymas.“

    Nėra ir viešuose debatuose žadėtų pergalių santykiuose su kaimynėmis. Nors užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius atsiprašė Lenkijos už Lietuvoje kadaise nepriimtą asmenvardžių įstatymą, Varšuvos politikoje prielankumo Vilniui ženklų, išskyrus diplomatinio mandagumo gestus, iš esmės nebuvo. Nepajudinama Lenkijos pozicija grindžiama senu postulatu, nuosekliai prašančiu tesėti kadaise Lietuvos duotus pažadus dėl asmenvardžių, vietovardžių rašybos ir kitų jautrių klausimų, kas  yra būtina sąlyga santykių atšilimui. O santykiai su Rusija ne tik nepagerėjo, bet ir pašlijo: Lietuvos pieno perdirbėjų sunkvežimiai sustojo prie Rusijos sienos. Tai dar kartą įrodė, kad švelnesnė retorika Maskvos atžvilgiu, kurios svarbą nuolatos pabrėžia kairieji, neturi jokios įtakos strateginiams Rusijos sprendimams; jie yra priklausomi nuo kitų veiksnių, tokių kaip Rytų partnerystės politika ir Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai. Tiesa, būtent pirmininkavimo atžvilgiu ši Vyriausybė gali pasidžiaugti nors ir vidutiniais, tačiau neblogais rezultatais, mat ši pareiga atliekama be didesnių politinių trikdžių.

    Tiesa, tai, kad nėra skubama iš pa­grindų keisti finansų sistemos ar atlikti kitų reformų, pagrįstų ideologiniais po­stulatais ir skambiais pažadais, o ne valstybės interesais, gali būti vertinama ir pozityvesnėje šviesoje: ankstesnės val­džios įdirbis leidžia prognozuoti, kad 2014 metais bendrasis vidaus produktas (BVP) augs 3,4 proc., valstybės biudžeto deficitas nesieks 2 proc. BVP; tokie rodikliai lemia, kad jau 2015 metais Lietuva veikiausiai pasieks ilgametį tikslą – įsives eurą.

    Prezidento rinkimams artėjant valdantieji mėgaujasi populiarumu

    Svarbiausia priežastis, dėl kurios valdančiajai koalicijai kyla sunkumų įgyvendinti programą – nesustyguotas ir realių rezultatų nesiekiantis darbas. Tą iš dalies lemia „objektyvios“ aplinkybės: naujų įstatymų svarstymą į šalį nustumia posėdžiai, kuriuose diskutuojama ir balsuojama dėl pirmos instancijos teisme kaltais jau pripažintų Darbo partijos lyderių teisinės neliečiamybės panaikinimo, netikėto Seimo Pirmininko Vydo Gedvilo pasitraukimo, naujosios parlamento vadovės Loretos Graužinienės pomėgio tildyti oponentus posėdžio metu išjungiant mikrofonus.

    J. Survilos teigimu, iš to išplaukia ir kita problema, slypinti valdžios vertikalės viršūnėje: „Tai pirmiausia lemia silpnas premjeras Algirdas Butkevičius. Pirmiausia jis, kaip koalicijos ir didžiausios frakcijos parlamente lyderis, turėtų rodyti kursą ir iniciatyvą, tačiau matome neryžtingumą, nuomonės pokyčius. Lyderystės vakuumas nulemia koalicijos partnerių siautėjimą, ginant savo neliečiamybę, užsiimant žalingomis valstybei keršto ir kovos akcijomis. Galbūt A. Butkevičiui, anksčiau niekuo nepasižymėjusiam einant susisiekimo ar finansų ministro pareigas, tiesiog trūksta žinių ar politinės valios susidoroti su jam tekusia didele atsakomybe.“ Tiesa, A. Butkevičius laikosi žodžio ir daugelyje balsavimų kartu su partiečiais palaiko nuostatą, kad Darbo partijos lyderiai turi apsiginti teisme, o ne slapstytis už parlamentaro munduro. Tiesa, tai galima sieti su tuo, kad Darbo partija yra tiesioginė oponentė kovoje dėl panašaus rinkėjų segmento ir tuo, kad net tokie nesutarimai nesugriaus koalicijos, nes tai būtų neparanku abiem partijoms.

    Be to, A. Butkevičius jau ilgą laiką yra antras pagal populiarumą šalies politikas: jį geriausiai atstovaujančiu visuomenės interesams įvardija 14 proc. respondentų – mažiau tik už Prezidentę Dalią Grybauskaitę. Palankių–nepalankių vertinimų santykis taip pat itin geras: beveik 60 proc. teigiamų prieš 20 proc. neigiamų vertinimų. A. Kubiliaus reitingai praėjus pusei metų nuo buvusios vyriausybės veiklos pradžios buvo kur kas žemesni: jį teigiamai vertino tik 11 proc., neigiamai – net 74 proc. apklaustųjų. Tiesa, veidrodinis lyginimas neatspindi aplinkybių: A. Kubiliui teko drastiškai karpyti biudžetą, o jį priėmus atremti Seimo langus daužiusius gyventojus, o A. Butkevičius mėgaujasi augančia ekonomika, gerėjančiais skolinimosi reitingais ir šviesiomis ateities perspektyvomis.

    Dabartiniai reitingai atlieka ne vien simbolinį vaidmenį, mat kitais metais vyks Prezidento ir Europos Parlamento rinkimai. A. Butkevičiui  – vieninteliam galinčiam mesti iššūkį Prezidentei  – atsisakius kandiduoti šalies vadovo rinkimuose socialdemokratai iškėlė Zigmantą Balčytį. Šis žingsnis, palydėtas kaip reta pozityviais Dalios Grybauskaitės atsiliepimais apie Vyriausybę, sustiprins socialdemokratų pozicijas, mat santykiai su Prezidentūra gali tapti nuosaikesni. Tačiau parlamentinio stabilumo tikėtis sunku, mat Darbo partija išliks priešiška D.Grybauskaitei dėl jos principingos pozicijos partijos lyderių teismų atžvilgiu.

    Nenuostabu, kad šia linkme buvo atlikta rokiruotė Seimo Pirmininko poste: palyginti ramų „darbietį“ V. Gedvilą pakeitė L. Graužinienė, nuo pat pirmos dienos ėmusi tiesiogiai kritikuoti Prezidentę, aktyviai imtis ne savo institucijos funkcijų (pvz., pareiškusi, kad Seimas turi būti aktyvesnis užsienio politikoje; tai ypač ryškiai pademonstravo lapkričio pabaigoje, kai netikėtai ir neplanuotai išvyko į Ukrainą skatinti šios šalies lyderius pasirašyti Asociacijos susitarimą su Europos Sąjunga). Tokie akibrokštai ir institucinis ne(su)sikalbėjimas, virtęs savotišku šaltuoju karu, kenkia valstybei ir laidoja efektyvaus darbo galimybę. Paprastai tariant, šiuo metu sudėtingos vidinės kovos verda ne tik parlamento ir Vyriausybės viršūnėse, bet ir santykiuose su kita pagrindine politines valdžios institucija – prezidentūra, kuri kol kas kryptingai laikosi ignoravimo politikos. Todėl bent jau retorinė takoskyra tarp Seimo pirmininkės ir premjero, tikėtina, tik augs.

    Simpatijų šalies vadovei anaiptol nejaučia ir socialdemokratai, regintys daugeliu atvejų artimą Prezidentės ir TS-LKD politinę laikyseną. Jei Prezidento postą užimtų valdančiajai koalicijai artimas politikas, vidinė valdžios institucijų atsvarų galimybė gerokai sumenktų.

    Gerų reitingų opozicija neturėtų nuvertinti

    Geri A. Butkevičiaus ir socialdemokratų reitingai nėra trumpalaikis pakilimas – tai greičiau mažiausiai vidutinio laikotarpio tendencijų rezultatas, turintis kelti nerimą opozicijoje šiuo metu esantiems centro dešiniesiems. Jau 2008 metų rinkimai parodė, kad centro dešiniųjų rinkėjų gretos, net ir pakilimo laikotarpiu, yra menkesnės nei ideologinių oponentų: Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai tuomet gavo 45, Liberalų sąjūdis – 11, o iš didžiosios politinės arenos praktiškai dingusi Liberalų ir centro sąjunga – tik 8 mandatus. Kitaip tariant, net ir po sėkmingų rinkimų būtų buvę itin sudėtinga suburti daugumos koaliciją, jei ne populistinė ir jau išnykusi Tautos prisikėlimo partija, Seime iškovojusi net 16 vietų. Panaši situacija pasikartojo ir pernai: TS-LKD gavo 33 vietas ir liko antroje vietoje, tačiau sudėjus šį skaičių su potencialiais koalicijos partneriais liberalais (11) iki centro dešiniųjų daugumos pritrūksta kone 30 vietų. Kitaip tariant, tokiomis sąlygomis buriama koalicija turėtų būti arba „vaivorykštinė“, arba įtraukianti populistines jėgas, nes šios gauna daugiau nei trečdalį balsų ir sujungia juos su centro kairiųjų rezultatais.

    Nors Vinstonas Čerčilis kadaise juokais pareiškė, kad „geriausias argumentas prieš demokratiją yra penkių minučių pokalbis su vidutiniu rinkėju“, šių tendencijų pakreipimas teigiama linkme turėtų būti vienas dabartinių opozicinių partijų prioritetų. Pavyzdžiui, TS-LKD ypač sėkmingai pasirodė miestuose ir užsitarnavo jaunų, išsilavinusių rinkėjų prielankumą. Nors tai perspektyvi, daug vilčių teikianti rinkėjų grupė, iki 2016 metų ją reikia papildyti mažesnių miestų gyventojais, antraip Seimo rinkimuose standartiškai Lietuvai priskiriama partijų „švytuoklė“ gali ir nepasikartoti. Ir vien konstatuoti akivaizdų faktą apie gausias esamos Vyriausybės veiklos spragas nepakaks, kad ši tendencija keistųsi. ■

  • ATGAL
    Propagandos frontuose
    PIRMYN
    Energetika: Ką pavyko padaryti nedarant
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.