Įžvalgos

  • Lietuvos savanoriai – uolūs laisvės gynėjai

  • Data: 2018-03-05
    Autorius: Česlovas Iškauskas

    Šiemet, pažymėdami Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto šimtmetį, dalyvavome neįprastoje akcijoje: lygiai 11 val., kai 1918 m. tądien 20 signatarų Vilniuje susirinko pasirašyti šį istorinį valstybės atkūrimo dokumentą, ant 184 kapinėse esančių savanorių kapų uždegėme žvakutes. Būtent jie – paprasti kaimo artojai, inteligentai, kareiviai ir karininkai, nuo knygų atsitraukę studentai ir kitas patriotinis jaunimas – padėjo pamatus atsirasti Lietuvos kariuomenei. Tiesą sakė šią iniciatyvą iškėlęs LTV laidų „Istorijos detektyvai“ autorius Virginijus Savukynas, kad jų dėka žodis – Nepriklausomybės Aktas – tapo kūnu, padėjusiu apginti valstybę.

    Savanorystė Lietuvoje buvo puoselėjama nuo seno. Žinoma, tai nėra tik mūsų krašto savastis. Visame pasaulyje, paskatinti vienokių ar kitokių priežasčių, žmonės papildo karo ar šiaip kasdienio gyvenimo savanorių gretas. Lietuvos savanoriai stodavo į kariuomenės ar sukilėlių gretas, padėdami apsiginti nuo kryžiuočių, nuo carinių ar kitų svetimšalių ordų. Dažnai jų būriai puldavo į pagalbą patekusiems į bėdą per visokius karų, ligų, stichinių nelaimių kataklizmus. Tad amžina žvakutė dega ir jiems.

    Savanoriai prieš carizmą

    Išsamiau išnagrinėtas savanorių dalyvavimas 1863 m. sukilime prieš Rusijos caro valdžią. Istorikai Egidijus Aleksandravičius ir Antanas Kulakauskas apie XIX amžiaus pasipriešinimo ir išsivadavimo kovas knygoje ,,Carų valdžioje. Lietuva XIX amžiuje“ rašo: „Ankstesnių pralaimėjimų pamokos nenuėjo niekais, be to, kitokia buvo socialinė, politinė bei tarptautinė Rusijos padėtis po nesėkmės Krymo kare ir po 1861 metų valstiečių reformos. Sukilimo vadai nebegalėjo nutylėti valstiečių klausimo, nepasiūlyti liaudžiai daugiau negu deklaravo baudžiavos naikintojas Aleksandras II savo 1861 metų vasario 19 dienos manifeste. Dar viena aplinkybė, smarkiai skyrusi 1863 metų sukilimą nuo visų ankstesniųjų – tai pačios Rusijos sustiprėjusios demokratinės jėgos bei jų parama lenkams ir lietuviams.“

    Į sukilimą bajorų paskatinti įsiliejo pulkai savanorių. Pavyzdžiui, 1863 m. balandį į Lietuvą iš Peterburgo grįžęs Zigmantas Sierakauskas Šėtos krašte suorganizavo didelį savanorių būrį, kuris ketino pulti net Daugpilyje esančią carinės kariuomenės tvirtovę. Tas būrys išaugo iki 120 savanorių ir netoli Truskavos užpuolė rusų karinį dalinį. Apie tai atsiminimuose rašė ir vienas aktyviausių sukilimo organizatorių Jokūbas Geištoras.

    Savanoriai sukilėliai neturėjo karo patirties, buvo blogai ginkluoti, tad dažnai, susidūrę su husarų eskadronais, pralaimėdavo. Taip atsitiko ir Z. Sierakausko 2500 sukilėlių armijai, pralaimėjusiai prie Biržų. Sukilėliai laukė savanorių pagalbos iš užsienio, bet Teofilio Lapinskio vadovaujama ekspedicija iš Londono baigėsi nesėkmingai, kai dėl audros jūroje žuvus daliai savanorių, kiti pasitraukė į Švediją, iš kur buvo sugrąžinti į Didžiąją Britaniją. Nors sukilimas buvo žiauriai numalšintas, tačiau jame išlikusiems savanoriams buvo padaryta ir nuolaidų: papildyta ir pataisyta 1861 m. reforma, sumažintas privalomosios žemės išpirkos mokestis. Sukilimas meninėmis priemonėmis pavaizduotas rašytojo Jono Biliūno apysakoje „Liūdna pasaka“.

    Carizmo paveldas

    Neabejotinai svarbiausia savanorystės apraiška Lietuvoje įvyko 1918 m.  priėmus Nepriklausomybės Aktą. 1918 m. lapkričio 23 d. Lietuvos ministras pirmininkas prof. Augustinas Voldemaras išleido pirmąjį įsakymą dėl Apsaugos tarybos ir pirmojo pėstininkų pulko įsteigimo. Ši diena laikoma Lietuvos kariuomenės įkūrimo data, tačiau dera prisiminti, kad, kaip „Valstiečio“ laikraštyje pastebėjo Lietuvos šaulių sąjungos atkūrimo iniciatyvinės grupės steigėjas Stasys Ignatavičius, Lietuvos kariuomenė kurtis pradėjo kiek anksčiau ir ypač sudėtingu laiku, o  skausmingas jos gimimas neapsiėjo be daugybės savanorių didvyrių aukų. 2015 m. žurnalisto Viliaus Kavaliausko pastangomis buvo išleistas daugiatomis žinynas „Lietuvos karžygiai (1918–1940)“, pasakojantis apie narsiausius karius, apdovanotus Vyties Kryžiumi. Bet už to sąrašo slepiasi ištisų savanorių kartų likimai.

    Taigi, 1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, apie 200 000 lietuvių buvo priversti palikti Lietuvą ir pasitraukti į Rusijos gilumą. Mobilizacija į carinę kariuomenę palietė apie 42 tūkst. Lietuvos vyrų. Jie buvo priversti kariauti su vokiečiais ir jų sąjungininkais įvairių frontų apkasuose. Dar vykstant karui, sąmoningiausi Lietuvos patriotai buvo tautiškai žadinami siekiant atkurti Lietuvos valstybingumą. Šis procesas, 1917 m. po Spalio revoliucijos Rusijoje carui Nikolajui II atsisakius sosto, tapo dar veržlesnis, atsirado palankesnės sąlygos pagaliau įgyvendinti valstybingumo idėją. Rusijos revoliucija atvėrė kelius ne tik lietuviams Lietuvoje, bet ir pasitraukusiems į Rusiją bei mobilizuotiems į jos kariuomenę siekti Lietuvai nepriklausomybės, rašo S. Ignatavičius.

    Žinoma, kartu su bolševikinėmis idėjomis į Lietuvą plūdo ir kairiųjų pažiūrų karininkai ir politikai. Vėliau, jau artėjant Antrojo pasaulinio karo išvakarėms, jos paveikė visą Lietuvos politinį gyvenimą, kurį gana drastiškomis priemonėmis mėgino suvaldyti prezidentas Antanas Smetona. Tačiau tuomet, 1918–1920 m., Lietuvos savanoriai, vadovaujami iš carinės Rusijos grįžusių kareivių ir karininkų, siekė vieno tikslo – apginti jauną nepriklausomą valstybę tiek nuo vokiečių, tiek nuo bolševikų, tiek po to nuo lenkų.

    Lietuviams padėjo savanoriai iš užsienio

    Metas buvo tikrai sudėtingas. 1918 m. gruodį vokiečiai ėmė trauktis iš užimtų Rusijos teritorijų, o jiems įkandin sekė bolševikų daliniai, dalis jų per savaitę priartėjo prie Lietuvos, o ši juos sustabdyti neturėjo galimybių. Gruodžio 20 d. prezidentas A. Smetona su A. Voldemaru pabėgo iš Lietuvos, tad šiuo lemtingu tragišku metu šalis liko be vadovų, turėjusių pasirūpinti krašto žmonių saugumu. Tiesa, Aleksandro Merkelio knygoje „Antanas Smetona“ šis išvykimas į Berlyną ir Skandinavijos šalis nevadinamas „pabėgimu“. A. Smetona išvežė savo šeimą nuo bolševikų į Vokietiją, paskui į Šveicariją, o kartu su A. Voldemaru ir M. Yču sugebėjo iš Vokietijos išsiderėti 100 mln. ostmarkių paskolą, kuri padėjo formuoti lietuvišką kariuomenę kovai prieš bolševikus. Tai „Vorutoje“ patvirtino ir istorikas Algimantas Kasparavičius. Jau gruodžio 31 d. A. Smetona vėl buvo Kaune ir kitų metų sausio–vasario mėn., finansuodamas iš išsiderėtos paramos, lietuvių būrius nukreipė į kovą su bolševikais (pirmieji susirėmimai su jais vyko 1919 m. vasario 7–10 d.).

    Tuo metu, kaip teigė A. Kasparavičius, naujasis premjeras socialistas-liaudininkas Mykolas Sleževičius rašė tautai ugningus atsišaukimus kviesdamas savanorius į kariuomenę. Oficialus vyriausybės kvietimas „Lietuva pavojuje“ paskelbtas 1918 m. gruodžio 29 d.  Pirmieji šauktiniai mobilizuoti 1919 m. kovo 5 d., iki to laiko į kariuomenę buvo įstoję apie 3 000 savanorių. Nepriklausomybės kovų pabaigoje Lietuvos kariuomenė išaugo iki 40 600 karių. Kol pirmieji savanoriai rinkosi, mokėsi taktikos, durtuvų kautynių vyras prieš vyrą, laikyti šautuvą ir šaudyti į priešą, nuo Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje likę vokiečių kariai ir tik ką į Lietuvą atvykę saksų samdiniai-savanoriai savo ginklais ir krauju jau gynė Lietuvą ir stabdė bolševikus. Gynė ne už dyką, bet už algą, kurią premjero M. Sleževičiaus vyriausybė mokėjo būtent iš tos pačios 100 milijoninės paskolos, nes kitų pinigų tiesiog nebuvo.

    Daugiau kaip 4 500 saksų savanorių-samdinių kovose su bolševikais dalyvavo ligi pat 1919 m. vasaros pradžios, kol Lietuva praktiškai šiose kovose pasiekė lemiamą persilaužimą savo naudai. Saksai kovėsi gerai – be baimės. Ne viena dešimtis tų savanorių-samdinių liko gulėti Lietuvos žemėje. Dar antra tiek į Vokietiją grįžo invalidais. Tačiau mūsų istorinės atminties kultūroje saksų savanorių-samdinių praktiškai nėra, sakė pernai vasarį istorikas A. Kasparavičius savo paskaitoje apie A. Smetoną per LRT radiją. Tarsi jie net nebūtų egzistavę. Kyla klausimas: kokia moraliai storžieviška ir politiškai akla turi būti Lietuvos valdžia, kad artėjant Vasario 16-osios ir Nepriklausomybės kovų šimtmečiui saksų savanorių-samdinių atminimo buvusių kovų vietose, sostinėse Kaune ar Vilniuje nepagerbtų nors kukliu paminklėliu, kuris galbūt palaipsniui nuvalytų užmaršties dulkes ir nuo mūsų istorinės atminties kultūros?

    Tuo metu į kvietimą mobilizuotis kovai su valstybės priešais atsiliepė šimtai savanorių. Ypač daug jų užsirašė į Lietuvos kariuomenę Kaune, Panevėžyje, Kėdainiuose, Alytuje, Šiauliuose ir kituose Lietuvos miestuose bei miesteliuose. Viską metę, jie kilo ginti savo ir vaikų ateities, Lietuvos, rašė šaulys S. Ignatavičius. Kūrėsi sričių apsaugos būriai, kuopos, batalionai, pulkai… Vienas pirmųjų Lietuvos savanorių, buvęs krašto apsaugos ministras pulk. leit. Jonas Variakojis prisiminimų knygoje „4-tas pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulkas“ prisiminė: „Po Lietuvos vyriausybės atsišaukimo iš visų Lietuvos kampų ir pradėjo plaukti savanoriai, kas ant savo mylimo žirgo, kas tėvo ar brolio vežamas, o kas ir pėsčias su maišeliu ant pečių. Tai buvo kilniausias ir geriausias tautos elementas.“

    1919 m. sausio 16 d. Lietuvos kariuomenėje jau buvo 3 000 karių savanorių, tačiau tai buvo menkutės pajėgos, palyginus su bolševikais, mūsų žemėje turėjusiais 3 divizijas su 20 000 karių, artileriją ir aviaciją. Bermontininkai Lietuvos ir Latvijos pasienyje buvo sutraukę 50 000 karių. Panašaus dydžio pajėgomis 1920 m. spalį mūsų tėvynę puolė ir gen. L. Želigovskio vadovaujami lenkų legionieriai. Nepaisydami visų sunkumų ir trūkumų, lietuvių kariai triuškino bolševikus prie Kėdainių, Šėtos, Jiezno, Alytaus, Pagirių, Ukmergės, Panevėžio, Utenos, Zarasų ir kitur. Lietuviai mušė bermontininkus prie Radviliškio ir Šiaulių, lenkų legionierius sustabdė Širvintų–Giedraičių–Musninkų ruože ir būtų juos išviję iš Lietuvos, jei ne Santarvės komisijos įsikišimas. 1923 m. buvo atkovotas Klaipėdos kraštas.

    Istorikai Ričardas Čekutis ir Darius Žygelis tyrime „Laisvės kryžkelės. XX a. Lietuvos savanoriai“ tvirtina, kad, remiantis istoriografiniais ir kitais duomenimis, 1918–1920 m. ginklą į rankas paėmė 10 245 savanoriai. Kai kurie šių vyrų žuvo, kiti – iš A. Smetonos valdžios gavo žemės, dirbo savo ūkiuose, dar kiti tarnavo Lietuvos kariuomenėje, tačiau, sovietams okupavus Lietuvą, jie atsidūrė Sibire, treti pateko į svetimas kariuomenes ir žuvo karo frontuose, o jų vaikai ar net anūkai pokario metais kovėsi miškuose su bolševikais bei jų pakalikais. Daugelis iš jų taip pat paaukojo savo gyvybes.

    Savanoriai gelbėjo ir 1991-ųjų Sausį

    Savanorystė Lietuvoje tęsėsi ilgus šimtmečius. Taip mes priartėjame prie tragiškojo 1991-ųjų Sausio, kai savanoriai – šimtai vaikinų ir merginų, uosčiusių parako ir ragavusių kareiviškos košės, ir visiškai „žalių“ jaunuolių – apgynė mūsų laisvę Dainuojančios revoliucijos barikadose. Iš tiesų, dar gyvi tie jautrūs prisiminimai. Antai, vienas iš Aukščiausiosios Tarybos gynėjų, 1990–1991 m. savanoris, 30-metis osetinas Aleksejus Gilazovas, gimęs Vladikaukaze, gyvenęs Maskvoje, 11 metų – Vilniuje, miręs 2005-aisiais vos 45-rių, portale Bernardinai.lt pasakojo, kas paskatino svetimšalį ginti brolių lietuvių laisvę. Arba kitas savanoris Dalius Joneikis: „Aš savanoriu užsirašiau, kai pamačiau nuo Televizijos bokšto grįžtančius kruvinus žmones. Pats tą naktį budėjau prie Aukščiausiosios Tarybos. Ryte po tos klaikios nakties iš Parlamento išėję vyrai kvietė užsirašyti savanoriais. Tada supratau, kad tiesiog taip reikia, ir viskas. Buvo toks metas, kai iš tiesų reikėjo kažką daryti, nes ir prieš tai buvo daug diskutuota, kad ir prieškariu nebuvo to vienintelio šūvio, kuris būtų išgelbėjęs Lietuvos garbę.“

    Ruošiant šį straipsnį, į mano rankas pateko pluoštas dimisijos majoro Vytauto Vaclovo Geštauto, dar 1989 m. įstojusio į Šaulių rinktinę, prisiminimų. Jis pasakoja, kaip buvo organizuoja AT rūmų gynyba tą atmintiną Sausį, ką teko patirti, atbloškiant „Jedinstvos“ puolimą, kaip jautėsi savanoriai tą baisią naktį…  Negali nejaudinti V. V. Geštauto prisiminimų pabaigos žodžiai: „Dėkojame Lietuvos žmonėms už jų nuoširdumą, gerumą, paaukotas nemigo naktis, kęstą šaltį. Juk be jūsų pagalbos ir mes, parlamento gynėjai, nebūtume pajėgę iškovoti pergalės. Bendros jūsų ir mūsų pastangos nenuėjo veltui. Mes visi laimėjome. Laimėjome laisvę ir nepriklausomybę.“*

    Lietuvos savanorių atminimui uždekime žvakutes savo širdyse. ■

    *V. V. Geštauto prisiminimus pradedame spausdinti šiame „Apžvalgos“ numeryje.

  • ATGAL
    Suvokti valstybę
    PIRMYN
    Lietuvos šimtmetis prasidėjo anksčiau
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.