Lietuvos šimtmečio ekspedicija „Brydė per pasaulį 2018“ | Apžvalga

Pasaulio lietuviai

  • Lietuvos šimtmečio ekspedicija „Brydė per pasaulį 2018“

  • Temos: Įvykiai
    Data: 2018-10-12
    Autorius: Gerimantas Statinis

    Čikagoje, laikraščio „Draugas“ redakcijoje/V. Davydov nuotrauka

    Sakoma, kad kiekvienos kelionės pabaiga yra naujos kelionės užuomazga, ir tai šventa teisybė. Žurnalistų ir geografų duetas jau trečią kartą keliavo kartu su konkrečiu tikslu, o savo ekspediciją pavadino „Brydė per pasaulį 2018“. Kodėl toks pavadinimas, paklausite?

    Prieš trejus metus Lietuvos kelionių žurnalistų klubas ir Lietuvos geografų draugija (LGD) susivienijo ir būrys šių visuomeninių organizacijų narių leidosi į Centrinę Ameriką ieškoti iškilaus visuomenės veikėjo, krikdemo, ateitininkų vado, 1938 m. kandidato į Lietuvos prezidentus, geografo ir keliautojo prof. Kazio Pakšto „Atsarginės Lietuvos – Dausuvos“ pėdsakų. Tuomet nežinojome, kad šis užmanymas išsirutulios į visą trilogiją – t. y. trijų prasmingų kelionių su savo tikslais ir užduotimis ciklą. Antrojoje ekspedicijoje „Baltoscandia 2016“ buvo keliaujama taip pat prof. K. Pakšto Baltoskandijos konfederacijos idėjos vedamais keliais aplink Baltijos jūrą, tačiau šioje kelionėje minėjome ir kitus du garsius tarpukario lietuvių keliautojus – Antaną Pošką ir Matą Šalčių. Pastarojo sentencija „Lietuvai apie pasaulį ir pasauliui apie Lietuvą“ puikiai atspindėjo Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio šventės idėją.

    Laikraščio „Draugas“ fotografas, archyvistas Jonas Kuprys/V. Davydov nuotrauka

    „Brydė per pasaulį“ pavadinimas gimė, kai ekspedicijos globėja sutiko būti poeto Kazio Bradūno dukra Elena Bradūnaitė-Aglinskienė, gyvenanti Havajuose. Ši bradūniška metafora puikiai įprasmina žmogaus nueitą kelią ir paliktą paskui save pėdsaką, tarsi brydę rasose. Juolab kad praėję metai buvo skirti K. Bradūno 100-mečiui, o Lietuva šiemet švenčia šią datą, todėl pamanėme, kad bus prasminga sugretinti šiuos bendraamžius.

    „Nusilaužiu poezijos šaką, išdrožinėju lazdą eilėraščiais ir pasileidžiu kelionėn…“ –  taip yra pasakęs poetas K. Bradūnas. Iš tiesų daug jo poezijos skirta Lietuvos ir likusio pasaulio sugretinimui, palyginimui ir ieškojimui lietuviškumo, todėl ir mūsų ekspedicijos tikslas buvo panašus – lituanistinis – nešti žinią apie mūsų valstybę ir apsilankyti vietose, kur susiburia pasaulio lietuviai.

    Maršruto idėjos sumanytoja ir ekspedicijos vadovė LGD prezidentė Genovaitė Kynė džiaugiasi, kad šis projektas pavyko ir su kaupu pasiteisino. Aplankėme JAV pagrindinius lietuviškus centrus Čikagoje: S. Balzeko kultūros muziejų, laikraščio „Draugas“ redakciją, kurioje kultūrinį priedą redagavo Kazys Bradūnas. Tai pat Dariaus ir Girėno paminklą, lietuviškas bažnyčias, mokyklas, Šv. Kazimiero lietuviškas kapines, kuriose aplankėme prof. S. Kolupailos ir prof. K. Pakšto kapus. Pastarojo profesoriaus šiemet švenčiame 125-ąsias gimimo metines, todėl svarbu buvo Pasaulio lietuvių archyve susipažinti su gausiu jo dokumentų palikimu. Esame labai dėkingi kino režisieriui Arvydui Reneckiui už globą ir pateiktas žinias apie Čikagos lietuviškąją istoriją.

    Kelionės dienotvarkė buvo labai sparti, keldavomės 4–5 val. ryto, skrydžiai, dienoraščio rašymas ir nuotraukų bei filmuotos medžiagos archyvo tvarkymas dažnai vėluodavo, nes tam trūko laiko ir fizinių jėgų. Los Andželo mieste susitikimas su Lietuvos generaliniu konsulu Dariu Gaidžiu, o taip pat su šokių „Spindulys“ ansamblio vadove Danguole Razutyte-Varniene sujaudino visus ekspedicijos dalyvius. Šiame ansamblyje lietuviškus šokius šoka įvairių tautybių atstovai, jie taip pat gamina tautinę atributiką ir lanko lietuvišką savaitgalinę mokyklėlę. Ponia Danguolė mus išmokė negirdėtos išeivijos dainos „Valio, valio, Tėvynė jau laisva“.

    San Fransiskas – vienas iš gražiausių JAV miestų – taip pat padovanojo lietuviškumo akcentą, čia apsilankėme pas dipukų kartos lietuvius Violetą ir Mindaugą Gedgaudus, o prie sankryžos sustojęs automobilio vairuotojas, pravėręs langą, pasisveikino: „Labas – pamačiau trispalvę, pagalvojau, panaši į mūsų, tačiau lietuviški lipdukai su ekspedicijos logotipu neleido apsirikti.“

    Ekspedicijos dalyviai Čikagos lietuvių laikraščio „Draugas“ redakcijoje/V. Davydov nuotrauka

    Supratome, kodėl prof. K. Pakštui nepavyko sukurti Belize „Dausuvos“, nes emigravę lietuviai į įvairias Amerikos vietas nebeturėjo nei fizinių jėgų, nei finansinių galimybių dar kartą kraustytis į vizionierišką koloniją Centrinėje Amerikoje, o su profesoriaus mirtimi užgeso ir ši idėja. Lietuviai pasiliko gyventi savo įsikurtuose miestuose ir nutarė visokiais įmanomais būdais išlaikyti lietuvybę – taip ruošti dirvą nepriklausomos Lietuvos atkūrimui.

    Važiuojant Arizonoje, vėjas nupūtė trispalvę – ką daryti? Ji reikalinga ir kaip orientyras, nes septynių eilių greitkelyje, dvi mašinos lengvai gali pasiklysti. Matome pakelėje „Fordo“ automobilių pardavimo aikštelę, o ant jų langų visur raudonai mėlynos JAV vėliavėlės. Prašome, kad parduotų ir paaiškiname, kas tokie ir kokiu tikslu keliaujame. Rodome ekspedicijos ženklą ir įteikiame lipdukus. Pasikaso juodaodis firmos tarnautojas pakaušį ir sako – parduoti negalime, nebent pirktumėte automobilį, tačiau tokiai misijai vieną vėliavėlę padovanoti galime.

    Legendinis „Route 66“ kelias/V. Davydov nuotrauka

    Leidžiamės 650 m į Didįjį kanjoną tikėdamiesi pasiekti Sceleton Point tašką, tačiau neįvertiname +30 ºC karščio ir per mažai pasiimame vandens. Apačioje sutinku parko vienišą reindžerį, sėdi jis batus nusiavęs ir kažką dūmoja. Klausiu, ar viskas jam gerai? Taip – atsako ir klausia, iš kur mes būsiantys? Papasakoju, rodau ekspedicijos ženklus. O jis man atsako, kad jo šaknys iš Lenkijos… Tai tikslinuos, ar ne iš Vilniaus?.. Tampame draugais ir kartu nusifotografuojame su klubo vėliava. Prašo atsiųsti nuotrauką, sako pasidomės grįžęs, ar seneliai nebuvo iš Vilniaus. Nusileidžiame per dvi valandas, tačiau įsiplieskus dienos karščiui, pakilti tenka per keturias valandas. Tai, pasirodo, varginantis dalykas, ypač, kaip baigiasi vanduo. Kalnų voverės ir varnos tupi pavėsyje išsižiojusios – gali ranka jas glostyti, nuo karščio jos nepaslankios. Vieni kitus palaikydami vargais ne galais pasiekiame kanjono viršų. O čia dar staigmena – mūsų vienas vairuotojas paliko neišjungtą automobilio variklį, tyliai motoras dirba, signalizacija įsijungė, manė kad viskas tvarkoje… Per 6 valandas variklis tokiame karštyje galėjo perkaisti, tada ir mes nebebūtume galėję prie kondicionieriaus atsigaivinti.

    O dėl jo pergyvenome labiausiai Mirties slėnyje, kur tarsi keptuvėje žemiau jūros lygio oras nebesivėdina, jis pasiekia +50 ºC, todėl mėgindami nusigauti pėsčiomis 3 km iki Badwater druskos ežero matome nualpstant dvi merginas – jos neturėjo vandens ir kepuraičių nuo saulės, jas ištiko karščio smūgis. Šiame nacionaliniame parke geriau dėvėti ilgą aprangą, nes nuo radiacijos ant odos gali atsirasti pūslės. Sekvojų parkas tikra atgaiva, tačiau Josemityje (Yosemite National Park) dega miškai, pagrindinių šio parko grožybių pamatyti nepavyksta, nes uždaryti keliai ir lankytojų neįleidžia. Trumpalapių jukų nacionaliniame parke dar kitaip, nors pleškina karštis, matome atrūkstant du tornadus – vieną lietaus, antrą dulkių, tačiau jie praeina pro šalį, nesukeldami mums nepatogumų.

    G. Statinis su archyvine nuotrauka/V. Davydov nuotrauka

    Sena mano svajonė buvo pralėkti „Route 66“ – legendiniu, D. Keruako išgarsintu greitkeliu, kuris šiandien virtęs atrakcija turistams. Arizona turi savo šarmo – su indėnų rezervatais, kurie likę kaip kultūrinis vietinių genčių identitetas. Cool Springs ir Oatman miesteliai – tikros vesterno filmavimo aikštelės. Pastarajame vietinis simbolis – asiliukai, kurie buvo naudojami aukso kasyklose. Šiandien ir jie biznieriai, pragyvena reketuodami turistus. Atsistoja skersai kelio ir neleidžia automobiliams pravažiuoti, gali ir apspardyti. Tereikia jiems nupirkti ėdalo ir pašerti, tuomet gali važiuoti. Indėnas Geltonasis Plaktukas – juvelyras, jo dirbtuvėje paprašau autografo arba spaudo. Sako – du doleriai, jis irgi gyvena iš turizmo. Išsitraukiu iš piniginės penkis ir laikau rankoje. Geltonasis Plaktukas neskuba, jis bando mano kantrybę. Laukiu, nes visa vaikystė prabėgo su indėniškom knygom… Jis ateina uždeda spaudą, pasirašo ir man fotografuojant išspaudžia tokia natūralią amerikietišką šypseną, kad, rodos, būtų baigęs Holivudo aktorystės institutą.

    Laikraščio „Draugas“ redakcijos prieigose/V. Davydov nuotrauka

    Hualapai indėnų rezervate mes sužinome, kad čia dirba lietuvaitė, todėl šiuo netikėtu atradimu iš tiesų nudžiungame. Elisabeth Alden seneliai Zigmundas Šemėžys ir Rosalie Malinauskaitė, tačiau jos tėvai jau nebekalbėjo su ja lietuviškai, tačiau visi čia žino, kad ji lietuvaitė. Ji mėlynakė su indėniškomis žilomis kaselėmis, rezervate prižiūri ekologinį ūkį ir dirba su pradinių klasių vaikais. Elisabeth svajonė atvykti į Lietuvą aplankyti senelių kapų, nusipirkti tautinius drabužius ir, grįžus pas indėnus, per jų šventes, kai šie puošis plunksnų karūnomis, pasidabinti lietuvišku kostiumu. Atsisveikinant ponia Elisabeth ištarė: „Kai aš nerandu laiko atvykti į savo kraštą, Lietuva atvyko pati pas mane.“

    Havajai – jau ne Amerika, tai Polinezija, nors yra 50-a JAV valstija. Jos vėliavos kairiajame kampe puikuojasi Britanijos vėliava, nors šiai sandraugai nepriklauso. Išlipę iš lėktuvo pajaučiame malonų vandenyno brizą, o oro uoste skamba melodinga havajiečių daina. Jų šokiai – tai pasakojimas rankomis ir visu kūnu tam tikrą istoriją. Mus pasitinka Havajų lietuvių bendruomenės nariai, kurie apgyvendina savo namuose. Ekspedicijos dvyliktukas paskirstomas per keturias vietas – čia ketiname pasigrožėti gamta, pailsėti ir susipažinti su havajiečių kultūra. Ekskursiją po Polinezijos kultūros centrą mums užsako ponios Elenos vyras Audrius Aglinskas, jis ir Jonas Starkus – pagrindiniai ekspedicijos šefai.

    1976 m. buvo suorganizuota ekspedicija su katamaranu „Iosepa“, pastatytu pagal senovės havajiečių brėžinius. Laivas plaukė be šiuolaikinių navigacijos priemonių nuo Havajų iki Taičio 2400 jūrmylių. Norėta įrodyti, kad havajiečiai galėjo tarp Polinezijos salų laisvai laivais susisiekti ir turėti bendrą kultūrą. Šis laivas šiandien saugomas Polinezijos kultūros centre ir tarnauja edukaciniams tikslams. Šokiai, dainos, buitis – viską čia gali pamatyti ir paragauti per vieną dieną. Bilieto kaina nemaža – 85 USD, tačiau už šį mokestį ir maitinama, o vakare vyksta įspūdingas spektaklis natūraliame, džiunglių ir krioklių apsuptame amfiteatre.

    Aukščiausias pasaulio kalnas Mauna Kea pasiekiamas visureigiais. Nuo pagrindo jis iškilęs net dešimt kilometrų, tačiau virš jūros lygio tik 4205 m., likusi dalis yra po vandeniu. Tai lengviausiai pasiekiamas aukščiausias kalnas, nors į jį pakilę pajutome kalnų ligą – deguonies trūkumą. Išsiveržęs Kilauea ugnikalnis ir sugriežtinta nacionalinio parko apsauga neleido mums pamatyti besispjaudančio ugnikalnio ir lavos upių, nes didelės baudos grėsė nesilaikantiems šių taisyklių turistams. Jutome žemės drebėjimą ir turėjome kuo greičiau palikti šią teritoriją. Viešnagės metu Honolulu priėmimą mums surengė jaunosios lietuvių kartos atstovai su bendrijos pirmininku, krepšininku Nerijumi Puida. Čia lietuvių bendruomenė turi sekmadieninę mokyklėlę, kurioje savo vaikus moko nepamiršti tėvų papročių ir gimtosios kalbos. Rašytojo ir keliautojo Kazio Almeno dukra Vija Almėnaitė-Sehgal sakė savo tėvo nepamenanti, nes jai buvo du metukai, kai tėvas iškeliavo po pasaulį.

    Balzeko kultūros centras ir muziejus/V. Davydov nuotrauka

    Audra Hektoras privertė atidėti skrydį į Japoniją kelioms valandoms, visi supratome, koks trapus mūsų ekspedicijos planas, kurį galėjo sugriauti gamtos stichijos. Žinojome, kad „brydė per pasaulį“ yra transcendentinė sąvoka ir viskas likimo rankose, tai leido nusiraminti ir tikėtis palankaus jo sprendimo. Japonija mus pasitiko taip pat karštai – oro temperatūra siekė per +30 ºC karščio. Patekome iš amerikietiškos gigantomanijos į minimalistinį pasaulį. Pagrindinis ekspedicijos akcentas šioje šalyje buvo užkopti į šventą japonams Juji-san kalną. Buvo pasirinkta pasaulinė kalnų diena – rugpjūčio 11-oji, tačiau nerimavome dėl keliautojų skaičiaus ribojimų šią dieną. Iš pradžių keliauti buvo pasiruošusi didžioji dauguma ekspedicijos dalyvių, tačiau po ekstremalių žygių Amerikoje pasiryžę kopti buvome tik trise.

    Iš Tokijo pasiekti Kawaguchiko miestelį, nuo kurio vykstama į Fuji papėdę, nėra paprasta, tenka važiuoti gerą pusdienį, nors atstumas tik 90 km. Jau temstant pradedame savo žygį į viršų. Penktoje stotyje, nuo kurios dažniausiai visi kopia, žmonių tarsi Kernavėje per Joninių šventę, tik dešimteriopai daugiau. Truputį apima nerimas, kaip visi sutilpsime trasoje ir pačioje viršūnėje. Galvoti nėra kada, reikia pasikliauti gera žinia, kad apribojimų kopiantiesiems nėra ir tai džiugina. Oro prognozė tinkama kopimui, nors viršuje, pranešama, bus vėsoka ir vėjuota. Tamsoje tūkstantinė prožektorių švieselių grandinė, tarsi jonvabaliai, po truputį ima rangytis į viršų. Panašiai džiunglėse atrodo lapakarpės skruzdės, nešančios lapų gabalėlius, vingiuojančios nenutrūkstama grandine. Kylant aukštyn, oras atvėsta, tačiau prakaitas žliaugia, lyg būtum Mirties slėnyje. Poilsio stotyse kuo aukščiau, tuo brangesni tampa spaudai, kuriais gali pasižymėti savo kelionių užrašų knygutę, dienoraštį ar kalno pasą… Kopimas nėra sudėtingas, visur takai, nors jų kopimo kampas darosi vis statesnis. Vargina judėjimas grandinėje, tenka dažnai stovėti ir laukti, kol bus įveikta sudėtingesnė kliūtis – juk visų fizinis pasiruošimas labai skirtingas. Gerokai po vidurnakčio pasiekiame paskutinę devintą stotį – čia jau ir viršūnė, aukštis 3776 m.

    Laukiame, kol patekės saulė. Masė žmonių sugulusi užuovėjoje, apsigaubusi folijos skraistėmis, miegmaišiais ar kas pakliuvo po ranka. Nuo šalto vėjo mus gelbsti kuprinėje atsineštos vėliavos: kolegė Genovaitė apsigaubia trispalve ir istorine su Vyčiu, o aš – Lietuvos žurnalistų sąjungos ir jos rėmėjų Vilniaus kredito unijos vėliavomis. Saulėtekis – nuostabus reginys, kai tūkstantinė minia kraterio viršuje, lyg majai ar actekai, garbindami saulę, tiesia į ją rankas su išmaniaisiais telefonais ar foto kameromis. Pirmiesiems spinduliams prasimušus pro debesis, pasigirsta visuotinis džiugesys, kuris visų tautybių žmones, čia užkopusius, sujungia į visumą – tai neapsakomas euforijos jausmas.

    Pavargę, tačiau laimingi, leidžiamės žemyn. Mūsų budrumas atbunka ir pasukame ne tuo keliu, kuris reikalingas. Kalno diametras užima 150 km ir nusileisti yra ne vienas maršrutas. Papėdėje japonai geranoriškai padeda mums sugrįžti į reikiamą vietą. Stotyje, laukdamas autobuso į Tokijų po bemiegės paros, imu rašyti įspūdžius ekspedicijos dienoraštyje. Berašydamas pagaunu save, kad rašau ne įvykius, o atviromis akimis sapnuojamą sapną – tai gana retai kelionėse nutinkantis reiškinys, nuovargio ir kalnų ligos pasekmė.

    Japonijoje mūsų dar laukė susitikimas Lietuvos ambasadoje su ministru patarėju Algimantu Misevičiumi ir lietuvių bendruomenės nariais. Sužinojome apie šios šalies gyvenimo ypatumus ir lietuvių lūkesčius. Priminėme, kad Japonijoje tarpukariu lankėsi ir keliautojas Matas Šalčius, aprašęs savo įspūdžius vienoje iš „Svečiuose pas 40 tautų“ knygos dalių. Savo dienoraščiuose jis minėjo, kad labiausiai pasaulyje išmanančios Eroso meną yra japonės, todėl klausiu Lino, kurio žmona yra japonė, ar tai tiesa? Pagalvojęs jis atsako, kad tai greičiausiai mitas, kuris pagrįstas tradicinėmis legendomis apie geišas.

    Singapūras buvo tarsi miražas – tamsoje pamatyti iliuminuotą miestą-valstybę arba šalį, kurios neturėjo būti, ir vėl sugrįžti skrydžiui į lėktuvą primena sapną atviromis akimis. Per mėnesį pabuvojome visose laiko zonose, apsukome pasaulį ir lėktuve praleidome, sudėjus skrydžių laiką, daugiau nei dvi paras. Patyrėme įspūdžių su kaupu, kurie nebetelpa į kasdienės rutinos saugyklą, todėl tenka juos sudėlioti į atsargines lentynas, kad užtektų visiems metams į priekį. Bradūniška brydė leido patirti pasaulį; prof. K. Pakšto dvasia – suprasti, kad kiekvienas lietuvis mums yra svarbus ir turime jį tausoti; M. Šalčiaus idėja – skelbti pasauliui apie save ir parnešti žinias apie svečius kraštus – yra išmintingai prasminga; A. Poškos mintys apie pačią kelionę, kad ji ir yra gyvenimas, kurį susidėliojame patys, leido man pajusti, kad ši ekspedicija „Brydė per pasaulį 2018“ – tai pats nuostabiausias nuotykis mano gyvenime.

    1953 m. statyta architekto Jono Muloto Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčia Čikagoje/V. Davydov nuotrauka

  • ATGAL
    Pranui Povilaičiui atminti
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.