Įžvalgos

  • Lietuvos šimtmetis prasidėjo anksčiau

  • Data: 2018-03-05
    Autorius: Kęstutis Salickas

    Vasario 16-ąją įprasta vadinti Nepriklausomybės diena, kiti šią dieną vadina Lietuvos valstybės gimtadieniu, tačiau oficialiai – tai Valstybės atkūrimo diena. Taigi, tai ne valstybės gimimo, o atkūrimo diena. Vadinasi, Lietuvos valstybė turėjo gimti kažkada anksčiau ir galbūt jos gimdytojai yra visai ne 1918 m. Vasario 16-osios dienos signatarai, arba ne tik jie. Lietuvos valstybė buvo kuriama nuo XIII a. – ir kiekvienas laikmetis turėjo savo „signatarus“.

    Pirmasis Lietuvos raidos etapas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės susikūrimas ir iškilimas – datuojamas nuo XIII a. pirmos pusės iki 1430 m., t. y. Vytauto mirties. Istoriniuose šaltiniuose Mindaugas pirmą kartą paminėtas 1219 metais kaip vienas iš kelių lietuvių kunigaikščių. Manoma, kad didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Mindaugas tapo apie 1236 m., o pirmuoju Lietuvos karaliumi karūnuotas 1253 metais. Karūnuodamasis Mindaugas taip pat buvo ir apkrikštytas, tačiau šis krikštas neturėjo tęstinumo ir Lietuva krikščioniškojo tikėjimo nepriėmė.

    Po Mindaugo mirties kilusią kovą dėl valdžios ir tam tikrą suirutės metą užbaigė Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, Lietuvą valdęs apie 1275–1341 metus. Svarbiausias jo darbas – 1323–1324 metais rašyti laiškai Popiežiui, Vakarų Europos miestams, dvasininkams. Jais didysis kunigaikštis aiškino Popiežiui apie kryžiuočių riterių daromą žalą, tikruosius jų žygių tikslus, žadėjo apsikrikštyti, kai tik kryžiuočių ordinas nustos kariauti. Kitu laišku Vakarų Europos miestams Gediminas kvietė į Lietuvą atvykti prekybininkus, amatininkus, kitų profesijų atstovus, žadėjo jiems mokesčių lengvatų. Dar kitu laišku vienuolių ordinams jis kvietė juos atvykti į Lietuvos kunigaikštystę ir čia įsikurti.

    1377 metais valdžią perėmęs Jogaila po 8 metų sudarė Krėvos sutartį su Lenkija, kuria Lietuva įsipareigojo apsikrikštyti, o Lenkija įsipareigojo Jogailą karūnuoti Lenkijos karaliumi. Šia sutartimi prasidėjo glaudaus LDK bendradarbiavimo su Lenkijos karalyste etapas. Lietuva ir Lenkija pradeda kurti bendrą valstybę, kuri vadinama Abiejų Tautų Respublika (toliau – ATR). 1386 m. Jogaila buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi, po metų Lietuva apsikrikštijo.

    Jogailai išvykus į Lenkiją, Lietuvoje nuo 1392 metų valdžią perėmė didysis kunigaikštis Vytautas, kuris nors ir buvo tik Jogailos vietininkas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, tačiau iš tikrųjų jis Lietuvą valdė gana savarankiškai. Valdant Vytautui, LDK teritorija siekė nuo Baltijos jūros iki Juodosios jūros. Kitas didelis Vytauto nuopelnas – Kryžiuočių ordino sutriuškinimas Žalgirio mūšyje, po kurio kryžiuočių pavojus Lietuvai buvo eliminuotas, o LDK įgijo galimybę užmegzti normalius santykius su daugeliu Vakarų Europos valstybių. Vytautui ir Jogailai mirus, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir toliau buvo valdoma Lenkijos karaliaus kartu su Didžiuoju kunigaikščiu Lietuvoje, tačiau joks kitas kunigaikštis neįgijo tiek galių, kiek Vytautas.

    1387 m. prasidėjusi ATR sąjunga realią savo galią įgijo tik po Vytauto mirties. Nuo XV a. vidurio vis didesnę reikšmę valstybės politiniame gyvenime įgijo ne valdovas, o Seimas. Dar 1413 m. Jogaila su Vytautu atnaujinęs Lietuvos ir Lenkijos susitarimą numatė, kad Lenkijos ir Lietuvos ponai ir bajorai rengs Seimus. Iš pradžių tai nenutikdavo dažnai, kurį laiką Lenkijos ir Lietuvos bajorai posėdžiaudavo atskirai ir tik po to Seimų delegacijos suvažiuodavo į bendrą posėdį.

    1569 m. buvo sudaryta Liublino unija, kuria įsipareigota, kad Lietuva ir Lenkija turės bendrą Seimą, bendrą renkamą valdovą, vykdys bendrą užsienio politiką, kals bendras, bet skirtingas (su savo herbais) monetas. Išaugo ir Seimo reikšmė, tik jis turėjo teisę leisti įstatymus. Seimas turėjo ir daugiau funkcijų – priimdavo sprendimus dėl karo ir taikos, mokesčių, muitų, išklausydavo valstybės pasiuntinių užsienio šalyse ataskaitas, kontroliuodavo valstybės iždą ir vykdomąją valdžią (Seimui atsakingas buvo ir Karalius), sudarydavo ir tvirtindavo sutartis su užsienio valstybėmis. Pasikeitė ir Seimo sudėtis – į jį vykdavo pavietų (apskričių) seimeliuose išrinkti bajorų atstovai. Šie seimeliai taip pat apsvarstydavo ir klausimus, kuriuos turėjo svarstyti Seimas, duodavo savo išrinktam bajorui instrukcijas, kaip elgtis Seime. Šio meto politinę tautą atstovavo tokios garsios didikų giminės, kaip Radvilos,  Pacai, Goštautai, Tiškevičiai ir t. t.

    ATR gyvavimas tęsėsi iki XVIII a. pabaigos, kada Lietuvos–Lenkijos valstybė buvo pasidalinta stipresnių kaimyninių valstybių. Pirmasis padalijimas, nurėžęs dalį Lietuvos–Lenkijos žemių, įvyko 1772 m.,  antrasis – 1793 m., o viską užbaigė  trečiasis valstybės padalijimas, įvykęs 1795 m., kuomet didžioji dalis Lietuvos teritorijos buvo prijungta prie Rusijos imperijos, o Užnemunė – prie Prūsijos karalystės. Šalyje pradėta vykdyti rusifikavimo politika, uždrausta lietuvių kalba, ji pašalinta iš mokyklos programų. Nepasitenkinimą valdžia gyventojai XIX a. išreiškė dviem sukilimais – 1830 m. ir 1863 m. Už tai sukilėliai buvo represuoti, o gyventojus užgulė dar didesni draudimai. 1840 m.  atšauktas Lietuvos statuto galiojimas, šalyje įvesta Rusijos teisė, persekiojama bažnyčia, atimamos jos valdos, kunigų pamokslai cenzūruojami. Žymiausios to laiko kovos prieš Rusijos priespaudą asmenybės – Zigmantas Sierakauskas ir Konstantinas Kalinauskas. Abu studijavo Sankt Peterburgo universitete, vienas – matematiką, kitas – teisę. K. Kalinauskas vienas pirmųjų iškėlė lietuvių ir baltarusių tautų apsisprendimo teisę. Tai buvo to meto šviesuoliai, autoritetai, gebėję paskui save sutelkti sukilėlius, jiems vadovauti.

    Nesėkmingai pasibaigus ginkluoto pasipriešinimo etapui, prasidėjo kultūrinis tautinis sąjūdis. Svetur pradėtos spausdinti lietuviškos knygos, knygnešiai jas slapta nešė lietuviams, atsirado lietuviška spauda – „Aušra“, „Varpas“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“. Spauda budino tautinį sąmoningumą, žadino tautinę savimonę, romantiškai vaizdavo Lietuvos istorinius įvykius, priešinosi rusinimui, lenkinimui, nutautėjimui, smerkė Rusijos vykdomą antibažnytinę politiką. Svarbiausi šio laikotarpio idėjiniai autoritetai – Jonas Basanavičius ir Vincas Kudirka. Jie leido ankščiau minėtus laikraščius, aplink save būrė rašančius žmones, savo veikla skatino lietuviškumą.

    XX a. pradžioje tautinis sąjūdis vis labiau plėtojosi, pradėjo kurtis politinės partijos. Tauta pamažu, bet užtikrintai artėjo prie Nepriklausomybės paskelbimo. Tam palankios sąlygos susidarė baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, Vokietijai – okupavusiai Lietuvos teritoriją – pralaimint kare, tautos atstovai vis aiškiau kėlė Lietuvos Nepriklausomybės idėją, kuri netrukus ir virto kūnu. Politinė lietuvių tauta buvo pribrendusi Valstybės atkūrimui, kas ir įvyko 1918 m. vasario 16 d. ■

  • ATGAL
    Lietuvos Aukščiausios Tarybos gynyba
    PIRMYN
    Ar pakaks idėjų Lietuvai, kad Lietuvos idėja klestėtų?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.