Lietuvos užsienio politika šiandienos grėsmių akivaizdoje | Apžvalga

Įžvalgos

  • Lietuvos užsienio politika šiandienos grėsmių akivaizdoje

  • Temos: Politika
    Data: 2014-08-04
    Autorius: Rasa Baškienė

    A. Kubilius: „Lietuvos užsienio politikai svarbiausia yra Lietuvos geopolitinis saugumas, esant pavojingai ir neprognozuojamai Rusijai.“ (Justo Šireikos nuotrauka)

    Kovo 28 d.  Vilniuje įvyko „Modernios Lietuvos kūrybos“ seminarų ciklo ketvirtasis seminaras, kurio tema – „Lietuvos užsienio politika po Rusijos agresijos Ukrainoje: ką tęsti ir ką perkrauti?“. Pasak opozicijos lyderio Andriaus Kubiliaus, dabartiniai įvykiai Lietuvos pašonėje reikalauja peržiūrėti ir Lietuvos užsienio politiką. Tokia diskusija ypač svarbi dabar, kai minime Lietuvos narystės NATO ir Europos Sąjungoje dešimtmetį. Seminaras vyko nacionalinio susitarimo tarp Lietuvos partijų dėl krašto gynybos finansavimo didinimo pasirašymo išvakarėse.

    „Welcome back to history!“ (liet.  „Sveiki, sugrįžę į istoriją!“). Tokiais žodžiais Andrius Kubilius, atidarydamas seminarą, kreipėsi į susirinkusius dalyvius. Cituodamas amerikiečių politologą Franką Fukuyama, 1992 m. išleidusį  knygą „End of history“, kurioje teigiama, kad, pasibaigus šaltajam karui, istorija baigsis, A. Kubilius sakė, kad, deja, taip neįvyko. „Maidane sužeistas imperinis žvėris yra labai neprognozuojamas. Neaišku, kaip klostysis Vakarų požiūris į santykius su Rusija: ar kaip Rusijos kare su Gruzija, ar klostysis ilgalaikė siena…“, – kalbėjo TS-LKD  pirmininkas. Pasak A. Kubiliaus, Lietuvos užsienio politikai svarbiausia yra Lietuvos geopolitinis saugumas, esant pavojingai ir neprognozuojamai Rusijai. Pirmas geopolitinio saugumo garantas yra Lietuvos integracija į Vakarus, o antras – europietiškoji plėtra į Rytus ir Rytų partnerystės stiprinimas. Deja, po įvykių Ukrainoje saugumo erdvė į Rytus nebėra aiški – ji priklauso arba nuo Vladimiro Putino imperinio revanšizmo, arba nuo natūralios istorinės tendencijos – imperijos išsiardymo. „Mūsų užsienio politikos antrasis dėmuo yra pagalba Rusijai tapti normalesne valstybe, tačiau to nereikia suprasti kaip pagalbos V. Putinui“, – tvirtino A. Kubilius. Jo teigimu, Rusija izoliuoja save nuo pasaulio, siena tarp Rusijos ir Vakarų labai išaugo. Ta siena gali ilgai likti aukšta, o Lietuvai teks būti pavojingo pasienio valstybe. Tai gali paveikti daugelį mūsų gyvenimo sričių. „Labai svarbu, kad užsienio politikos formavimas būtų atiduotas į patikimas rankas. Gyvename neramiu laikotarpiu, imperijų griuvimo laikotarpiu, bet po neramaus laiko išaušta graži diena“, – baigdamas įžanginę kalbą, teigė A. Kubilius.

    Diskusijoje pasisakęs Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas minėjo užsienio politikos tęstinumo ir susitarimų tarp partijų dėl strategiškai svarbių tikslų reikšmę. Jam pritarė Prezidentės patarėja Jovita Neliupšienė, teigusi, jog skirtumai gali būti dėl taktikos, bet ne dėl strategijos. Ji atkreipė susirinkusiųjų dėmesį į tai, kad Rusijos invazija į Krymą pasėja abejonę, ar konkretūs susitarimai galioja tarptautinės teisės požiūriu. Europoje susitarimas turi svaresnę reikšmę, nei kituose kontinentuose, nepriskiriamuose prie vakarietiškos civilizacijos. Pasak J. Neliupšienės, kyla klausimas dėl  susitarimo, kurį 1994 m. pasirašė JAV, Didžioji Britanija, Ukraina ir Rusija. Šiuo susitarimu buvo užtikrintos saugumo ir sienų garantijos bei branduolinio ginklo atsisakymas.  „Ar išlaikomas autoritetas tarptautinėje erdvėje po Rusijos veiksmų? Susitarimas dėl branduolinio ginklo neplatinimo liečia susitarimus, tad ar jis gali galioti, kai yra pažeidžiamas? Pilna Rusijos izoliacija šiuo metu nevyksta. Kiekviena valstybė kalba apie persidengiančias struktūras, ir nėra galutinio susikalbėjimo, apie ką turėtų mąstyti tarptautinė bendruomenė“, – atkreipė dėmesį Prezidentės patarėja. Ji akcentavo būtinybę peržiūrėti konvencinį saugumą karinės grėsmės požiūriu. Vykstant vadinamajam „nekontaktiniam karui“ (sąvoka, kurią Rusija pradėjo naudoti pastaruoju metu), kuomet atsiranda „žalieji žmogeliukai“ svetimos valstybės teritorijoje, žinome, kad tokiam karui buvo rengiamasi iš anksto. Pasak J. Neliupšienės, šis karas, kuris Rusijai naudingas ideologiškai ir informacine prasme, turi ir kitą dalį – politinę, kai organizuojami referendumai. Didžiausias nekonvencinio saugumo elementas – informacinis karas, prasidėjęs praėjusių metų birželio pabaigoje, kuomet Armėnija atsisakė pasirašyti sutartį su Europos Sąjunga. Tai davė Rusijai postūmį nukreipti visas pastangas prieš kitas šalis. V. Putinui svarbus Didžiosios Rusijos įvaizdis, sukuriant aplink save lojalius režimus. Gi dabar JAV prezidentas Barackas Obama Rusiją vadina regionine šalimi… Pasak J. Neliupšienės, Lietuvai reikalinga gilesnė integracija į Europos Sąjungą ir NATO bei ekonominė integracija į Šiaurės ir Baltijos valstybes.

    Rusijai bandant grąžinti pasaulį į XIX amžiaus „Europos galių koncertą“, kinta sienų nekintamumo principas, o Jungtinės Tautos praranda prasmę, sulaikant nuo agresijos, teigė politologas Tomas Janeliūnas. Atkreipdamas dėmesį į nuoseklaus darbo su Lietuvos piliečiais svarbą, jis pastebėjo, kad nelabai žinome, kokia būtų dalies Lietuvos piliečių reakcija į vieną ar kitą V. Putino veiksmą. Žurnalo „Valstybė“ redaktorius Eduardas Eigirdas akcentavo skaidrios žiniasklaidos svarbą, politikams siekiant realizuoti vakarietiškus standartus visuomenėje, kuomet žmonės matytų, kad „aukos mokestį“, egzistavusį LDK laikais prieš inkorporavimą į Rusijos imperiją, „moka turtingas, o dirbančiųjų vaikams skiriama papildomai pinigų tam, kad vaikų Lietuvoje būtų“. Apie būtinybę rasti atsvarą rusiškai propagandai kalbėjo politologas Kęstutis Girnius, kritiškai vertindamas kai kurių politikų siekį uždrausti transliuoti rusiškus kanalus.

    Apie Rusijos siekius įtvirtinti vieningą jos istorijos koncepciją kalbėjo istorikas dr. Arvydas Anušauskas. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad dabartinei Rusijos pozicijai oponuojantys istorikai (pasaulyje žinomas Andrejus Zubovas, kartu su Aleksandru Solženicynu leidęs daugiatomę Rusijos istoriją) yra šalinami iš akademijos ir kitų institucijų už „kenksmingus švietimui ir auklėjimui pasisakymus“. Rusijoje egzistuoja keisti fondai (pavyzdžiu galėtų būti fondas „Istorinė atmintis“), finansuojami neaiškiais pinigais. Tokių fondų bendradarbiai nevertinami tarptautinėje akademinėje visuomenėje kaip istorikai. Pavyzdžiui, Latvijoje keli tokie „istorikai“ paskelbti „personomis non grata“, kadangi jų darbai ir veiksmai buvo paskelbti darantys žalą Latvijos teritoriniam vientisumui. Maža tokių „istorikų“ grupelė labai palaikoma federaliniu lygiu. Pasak A. Anušausko, Rusijos įstatymuose požiūris į istoriją labai savotiškas: praėjus  100 metų, antibolševikiniai susivienijimai, prieš sovietų valdžią kovoję Pilietinio karo metu, vertinami kaip banditų formuotės. Toks vertinimas Rusijoje automatiškai perkeliamas ir į Baltijos šalių istorijos vertinimą, ginčijantis dėl Baltijos šalių okupacijos ir aneksijos. Oficialioji pozicija, kurią atstovauja akademikas Čiborianas, sako: „Mes dabar parašėme „absorbtion“ – tai yra tai, ką parašė anglų vyriausybė apie tuos įvykius tuo metu…“. Šiai pozicijai oponuoja istorikas A. Zubovas, teigiantis, kad minimoje koncepcijoje padėti Baltijos valstybių savarankiško įstojimo į Sovietų Sąjungą pagrindai. Jis kritikavo koncepciją už tai, kad joje nėra „golodomoro“ – Ukrainos tragedijos, kad visa tai parašyta labai aptakiai, kad neminimi kiti badmečiai, buvę Sovietų Sąjungoje, neįvardijama, kodėl Rusijoje 4-ajame dešimtmetyje atsirado keli milijonai beglobių vaikų…  Rusijoje nėra vieningo požiūrio į praeitį tarp istorikų. Kalbant apie Krymą, 2013 metais, minint komunistinių-nacistinių aukų dieną (rugpjūčio 20 d.), Krymo totorių Medžlisas pareikalavo išimti iš apyvartos knygą, kurią parengė ir neaišku iš kokių resursų (greičiausiai iš federalinių) finansavo mano minėtas „Istorinės atminties“ fondas. Knygoje totoriai apkaltinti kolaboravę su nacistais. Tai įžeidė totorius ir priminė 1943 metus, kai totoriai masiškai buvo deportuoti iš Krymo. Aiškiai matyti, kad tam tikra grupė finansuojama ir naudojama tarpetniniuose konfliktuose, juos paaštrinant. Reikia žinoti procesus, vykstančius Rusijos istorinės atminties formavime. Reikia intensyvaus dialogo su Europos Sąjungos istorikais, tarptautine visuomene, identifikuojant V. Putino remiamus istorikus. Reaguojant diplomatiniais būdais į totalitarinių režimų aukų niekinimą, reikia kreipti dėmesį į tokius vertinimus, kuriuose istorinis objektyvumas yra išlaikytas. Deja, aprašytos koncepcijos pagrindu jau ruošiamas istorijos vadovėlis milijonams Rusijos moksleivių. Vadovėlis išvys pasaulį 2016 m.

    Europos Parlamento narys Algirdas Saudargas atvyko į konferenciją tiesiai iš Kijevo Aukščiausiosios Rados. Ten  vyko Europos Sąjungos ir Ukrainos parlamentinio bendradarbiavimo komiteto posėdis, kurio metu buvo priimtas bendras pareiškimas, raginantis stiprinti ES ir Ukrainos ryšius, pasmerkiantis Rusijos veiksmus bei skatinantis tęsti Ukrainos integraciją į ES. A. Saudargas akcentavo mūsų patirties perdavimo Vakarų kolegoms būtinybę: „Labai svarbu mums savo patirtį perduoti Vakarų kolegoms: pirmas pavyzdys būtų atsargumas, raginant Ukrainą vengti antisemitizmo. V. Putino retorikoje šis terminas itin dažnai klijuojamas „fašistų“ ir „nacistų“ atžvilgiu ir tai yra pavojinga. Antras dalykas – Ukrainos vadinimas „suskilusia“. Tai yra valstybė, kurią ruošiasi suskaldyti.”

    Rusija žlugdys Ukrainos ekonomiką, kels socialines krizes, tad Europos Sąjunga turi Ukrainai ištiesti pagalbos ranką, atskleidžiant narystės ir rinkų atvėrimo perspektyvas, teigė politologas Laurynas Kasčiūnas.

    Apibendrinant  diskusijoje išsakytus teiginius, galima pastebėti, kad visi sutarė, jog strateginiai Lietuvos tikslai ir uždaviniai nekinta, nes grėsmės lieka tos pačios. Pasak Seimo nario Audroniaus Ažubalio, tebelieka trys strateginės kryptys: transatlantinis saugumas, Europos Sąjunga ir demokratijų žiedas Rytų Europoje. Požiūriai gali skirtis, tik apibrėžiant strategijų įgyvendinimo sąlygas bei priemones. „TS-LKD partijos nuostatos turėtų būti tokios: energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos. Su Rusijos keliamais nacionalinio saugumo iššūkiais reikia nuolat supažindinti visuomenę, kadangi kitu atveju ši strategija bus palikta žlugimui. Politikams didės pagunda pataikauti rinkėjui, dėl rusiškos propagandos praradusiam realybės pojūtį. Turime aiškinti visuomenei, ko reikia Lietuvos saugumui. Trečia nuostata: sugebėjimas tuo pat metu dirbti su skirtingais partneriais“, – sakė A. Ažubalis.

    Tuo metu, kai skaitysite šį straipsnį, jau bus pasirašytas partijų susitarimas dėl 2014–2020 metų Lietuvos saugumo politikos strateginių gairių. Susitarimą pasirašančios partijos įsipareigoja užtikrinti, kad kasmet nuosekliai būtų didinamos lėšos krašto apsaugai, kad jos 2020 metais pasiektų 2 proc. šalies BVP. Tai teikia vilčių, jog gebame susitelkti ir priimti svarbius šaliai sprendimus, į šalį atidėdami nesutarimus dėl mažesnės svarbos klausimų.

  • ATGAL
    Aleksandras Matonis: Svarbiausia užtikrinti labai gerą reguliarios kariuomenės parengties lygį
    PIRMYN
    Krašto gynyba ir paprastas žmogus: pilietinės gynybos vingiai
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.