Algirdas Saudargas: Lietuvos užsienio politikos raida šiandienos žvilgsniu | Apžvalga

Įžvalgos

  • Algirdas Saudargas: Lietuvos užsienio politikos raida šiandienos žvilgsniu

  • Data: 2015-04-29
    Autorius: Algirdas Saudargas

    Kalba, pasakyta kovo 6 d. Seime vykusioje konferencijoje „25 metai laisvės. Patirtis ir perspektyvos“

    JAV prezidentas G. H. W. Bushas ir SS RS prezidentas M. Gorbačiovas Maltos susitikimo metu. Anot tuometinio SS RS užsienio reikalų ministro A. Bessmertnykho, jei ne Malta, Sovietų Sąjunga niekuomet nebūtų sklandžiai užleidusi Rytų Europos ir Baltijos kontrolės. (www.chathamhouse.org nuotrauka)

    Šalies saugumas yra  Konstitucijoje įtvirtintas užsienio politikos tikslas. Ar šiandien Lietuva yra saugi? Ar šiandien Lietuvoje saugiau negu, pavyzdžiui, Belgijoje? Lietuvoje grėsmės lygis ne per seniausiai nuo žemiausiojo pakeltas vienu laipteliu. Objektyvios tokio sprendimo priežastys buvo sunkiai artikuliuojamos, nors visiems buvo aišku, kad visuomenė po Rusijos agresijos Ukrainoje pasijuto mažiau saugi. Grįžo baimė dėl ateities. Belgams Donbasas toli, bet grėsmės lygis ten žymimas geltona spalva. Prie europinių įstaigų Briuselyje budi ginkluoti kariai. Lietuvos išorinių grėsmių pėdsakai veda į Kremlių, o grėsmės Belgijai, Prancūzijai ar kuriai nors kitai Vakarų Europos šaliai rodo į Siriją ar kurį kitą analogišką pasaulio tašką. Saugumas yra saugumas, iš kur grėsmė besklistų. Kaip atrodo Lietuvos saugumas iš šiandienos perspektyvos?

    Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarėse Radviliškio rajono Minaičių kaime paminėtos 66-osios Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaracijos paskelbimo metinės. Lietuvos laisvės kovotojų atminimą pagerbė aukšti Lietuvos valstybės pareigūnai. Rikiuotėje taip pat stovėjo Italijos, Lenkijos ir JAV kariai. Partizanai buvo vienui vieni giliame ir ankštame bunkeryje, bet jie nedvejojo prisiimti atsakomybę už Lietuvos valstybę. Koks saugumo šuolis per 66 metus. Nėra tokios aritmetinės ar spalvinės skalės įvertinti Lietuvos valstybės būklę anuo metu. Šiandien agresijos prieš Ukrainą akivaizdoje galingiausio pasaulyje aljanso karo vadai tvirtai pareiškia, kad niekas nedrįstų kėsintis į Lietuvos valstybę ir imasi konkrečių veiksmų.

    Kaip Lietuva pasiekė tokį milžinišką saugumo šuolį? Jį galima suskaidyti etapais ir parašyti po studiją kiekvienam jų. Jau parašyta nemaža knygų ir monografijų. Šiame pranešime nėra laiko net mažiausiai jų išnagrinėti. Noriu tik įvardinti pagrindinį Lietuvos užsienio politikos veiksnį, nulėmusį šį milžinišką saugumo šuolį. Tai tautos valia ir ryžtas. Visi įvykių dalyviai teturėjo vieną pareigą – šią valią vykdyti.

    Persikelkime į siauresnį istorijos tarpsnį prieš dvidešimt šešerius metus ir  keturiasdešimt metų po partizanų vadų deklaracijos. Tai 1989 m., nusipelnę istorinio annus mirabilis titulo. Pasidairykime po tų metų Rytų Europą.

    Lenkijoje balandį legalizuojamas „Solidarumas“. Birželį laisvuose rinkimuose „Solidarumas“ gauna (nepatogu sakyti) 99 proc. balsų. Rugsėjį vyriausybę formuoja  Tadeuszas Mazowieckis.

    Sausio 16 d. Prahoje minimas Jano Palacho aukos dvidešimtosios metinės. Demonstracija išvaikoma. Tarp suimtųjų – Vaclavas Havelas. Gruodžio 29 d. jis – jau Čekoslovakijos prezidentas.

    Vengrijos parlamentas sausio 11 d., leisdamas kurti politines partijas, užbaigia komunistų partijos monopolį. Vyksta laisvi rinkimai. Visur laimi Vengrijos demokratinis forumas. Nauja vyriausybė gegužės 2 dieną pradeda griauti sieną tarp Vengrijos ir Austrijos. Per tris mėnesius 120 000 vokiečių per Čekoslovakiją, Vengriją ir Austriją perbėga į Vakarų Vokietiją. Kam bereikalinga Berlyno siena? Ji griūva lapkritį. Nebuvo naujo 56-jų  Budapešto ar  68-jų Prahos. Kraują praliejo tik Rumunijos tironas Nicolae Ceaușescu.

    Rytų Europa vaduojasi. Bet, nelyginant tame Strasbūro bažnyčios paveiksle, į Europos tautų rikiuotę paskutinioji skuba patekti ir Lietuva, o su ja ir kitos dvi Baltijos sesės. Rugpjūčio 23-ją pasaulis pamato gyvąją grandinę. Bet ar mato ją galingiausioji pasaulio valstybė anapus Atlanto?

    Pažvelkime, ką apie tai pasakoja Strobe Talbottas ir Michaelas Beschlossas savo 1993 metais išleistoje knygoje „Aukščiausiame lygyje“ („At the Highest Levels“), kuri paremta tiesioginių dalyvių liudijimais. JAV išsirinko naują prezidentą. 1989 metų pradžioje Ronaldą Reaganą turėjo pakeisti George‘as H. W. Bushas. Tačiau dar 1988 m. pabaigoje garsus amerikiečių politikas Henry Kissingeris įsmuko į G. H. W. Busho, tuo metu dar JAV viceprezidento, bet jau išrinktojo prezidento, patalpas Baltuose rūmuose. G. H. W. Bushui ir jo artimiausiems bendražygiams jis pasiūlė padaryti neformalų sandėrį su M. Gorbačiovu. Jei M. Gorbačiovas pažadės nenaudoti jėgos, kad užgniaužtų Rytų Europos reformas ir išsilaisvinimą, Vakarai pažadėtų mainais nenaudoti tų pokyčių sovietų saugumo interesų sąskaita.  1989 metų sausio viduryje, dar iki G. H. W. Busho inauguracijos, H. Kissingeris jau Kremliuje susitinka su M. Gorbačiovu ir dėsto jam savo planą. Praeina metai. Pirmasis G. H. W. Busho ir M. Gorbačiovo viršūnių susitikimas audringoje Viduržemio jūroje prie Maltos krantų gruodžio pradžioje. Maltoje į H. Kissingerio sukurptą sandėrį įtraukiamos ir Baltijos valstybės. S. Talbottas ir M. Beschlossas pastebi, kad jeigu šis sutarimas būtų paskelbtas viešai, G. H. W. Bushas būtų apkaltintas pardavęs Baltijos valstybes. Bet jie taip pat cituoja Aleksandro Bessmertnykho prisiminimą po dviejų metų, kad jei ne Malta, Sovietų Sąjunga niekuomet nebūtų sklandžiai užleidusi Rytų Europos ir Baltijos kontrolės. JAV Valstybės departamento pareigūnai laikėsi kitokios nuomonės – kad SSRS vis tiek griūva ir neverta M. Gorbačiovui nieko žadėti. Kas teisus, išsiaiškins istorikai ir analitikai. Mums svarbu kitkas.

    H. Kissingerio planas neapsaugojo nuo Sausio tryliktosios Vilniuje ar rugpjūčio pučo Maskvoje, bet jis buvo nukreiptas laimėti laiko Rytų Europos laisvėjimui tapti negrįžtamu. Tai nuo mūsų nepriklausantys globalios politikos įvykiai. Lietuva kartu su kitomis Baltijos valstybėmis per pusantrų metų spėjo sutelkti tautos valią. Baltijos kelio buvo neįmanoma nepastebėti. Maltoje buvo svarstoma, ar prijungti Baltijos valstybes prie kitų Rytų Europos šalių, su kuriomis šiandien dalyvaujame ES ir NATO. Laikas lemia viską. Kai istorijos tėkmė atveria galimybių duris, reikia būti pasiruošusiems priimti sprendimus. Niekas Lietuvoje nežinojo apie pokalbius Maltoje, bet kovo 11 d. sprendimai buvo priimti laiku. Baltijos valstybės įsikibo į nuplaukiančio laivelio bortą. Reikėjo ištverti.

    Kas, jei būtumėm neištvėrę? Šiandien tai matyti akivaizdžiai. Baltarusija susaistyta sunkiai išpainiojamais ryšiais; Ukraina, pamėginusi sujudėti, apiplėšta ir kraujuojanti; Moldova sunkiau pasiekiama, bet turi pleištą Padniestrėje; Kaukazas supjudytas, o beišsprunkančioje Gruzijoje dvi geležinės klumpės Abchazijoje ir Šiaurės Osetijoje.

    Kai žlugo pučas Maskvoje ir po kelių mėnesių Borisas Jelcinas Belovežo girioje panaikino Sovietų Sąjungą, Lietuva jau buvo JT narė. Sprendžiant iš generolo A. Lebedžio atsiminimų, specialiųjų pajėgų vadai nebuvo linkę pučistų remti. Rečiau susimąstome, kas būtų, jei M. Gorbačiovas būtų sugebėjęs pučo išvengti ir dar pratempęs metus kitus su savo naujosios sąjungos projektais. Ar būtumėm ištvėrę ir išvengę priešlaikinių rinkimų su panašiais rezultatais, kaip 1992 m.? Seime vienybės nebebuvo, visuomenė ekonomikos reformų išsekinta. Ar nauja valdžia, kieno ji bebūtų, nesusiviliotų kokiu nors kitu Belovežu, o išvarginta visuomenė ar nebūtų džiaugsmingai sutikusi nepriklausomybę iš B. Jelcino rankų Nepriklausomų valstybių sandraugoje? Kur būtumėm atsidūrę, atėjus V. Putinui? Rytų Europos laivelis būtų jau toli nuplaukęs.

    Žvelgdami atgal, matome kiekvieno sprendimo svarbą. Nors pagrindinėms politinėms jėgoms pavyko pasiekti sutarimą dėl narystės NATO, nebūdavo lengva atsakyti į tvirtinimą – kur skubėti, juk niekas mūsų nepuls. Pačioje NATO dėmesys buvo nukreiptas kitur, santykiai su Rusija neatrodė problematiški. Štai čia pradeda aiškėti, kad saugumas yra visur susaistytas. Jei norime, kad šiandien Belgija ar Prancūzija suprastų mūsų būgštavimus dėl Rusijos agresijos Ukrainoje, mums belgų ir prancūzų nesaugumo jausmas neturi būti svetimas. Amerikiečiai po Rugsėjo vienuoliktosios pirma pakvietė mus į bendrą kovą su pasauliniu terorizmu, o tik po to į NATO. Mums islamo terorizmas buvo ir dabar tebėra gana tolima problema, bet Lietuva, dalyvaudama koalicijoje, parodė, kad jai kitų bėdos nėra svetimos. Lietuvos specialiųjų pajėgų kariai rizikavo savo gyvybėmis petys į petį su amerikiečiais ir kitais sąjungininkais pačiose pavojingiausiose Afganistano vietose. Tais pačiais, kurie stovėjo rikiuotėje prie Lietuvos partizanų bunkerio. NATO narystė ne nuo mūsų užgaidos priklausė ir ne iš dangaus nukrito. NATO narystė yra pasiryžimas dalintis pavojais ir grėsmėmis.

    Naivus, nors ir suprantamas, buvo pasimetimas Lietuvos užsienio politikoje po 2004 metų, įstojus į ES ir NATO. Kaip ir viskas pasiekta, liko tik nuobodūs biurokratų kasdieniai reikalėliai. Nė vienos dienos negalima pradelsti, stiprinant savo valstybę. Pavojinga, be galo pavojinga pasiduoti iliuzijai, kad šiuolaikiniame pasaulyje kažkur yra ramus, visiškai saugus užutėkis. Sprendimus reikia priimti, kai tam atsiveria galimybės. Praleisto laiko istorija nebegrąžina. Kai ateina ramus laikmetis, valstybė privalo rengtis būsimiems istorijos posūkiams. Kad, atėjus lemiamam momentui, tauta būtų pasirengusi.

  • ATGAL
    Moterims ginti Lietuvos neprivaloma. Kol kas?
    PIRMYN
    ES ekonomika augs
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.