Literatūrinių refleksų ugdymas | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • Literatūrinių refleksų ugdymas

  • Data: 2012-05-16
    Autorius: Vilius ARLAUSKAS

    Iš kairės – Tomas Taškauskas ir Saulius Vasiliauskas dalyvauja ,,Literatūrinėse Vilniaus slinktyse“. (Kristinos Bidočiūtės nuotr.)

    Jauni žmonės, kurie renkasi vedini noro dalytis savo kūryba, pastabomis, patarimais ir recenzijomis! Neformalus bendravimas, pokalbiai apie literatūrą, vieši skaitymai ir profesionalų paskaitos! Kas tai? Tikriausiai mažai kam teko girdėti apie „Literatūrinius refleksus“? Apie tai ir ne tik sutiko daugiau papasakoti minėtos idėjos bendraautoriai Tomas TAŠKAUSKAS ir Saulius VASILIAUSKAS. Šie studentai yra labai aktyvūs, juos galima sutikti bene didžiojoje daugumoje literatūrinių renginių Vilniuje. Juose jie lankosi ne tik kaip žiūrovai, o vis dažniau ir kaip dalyviai. Štai balandžio 13–15 dienomis jie nepailsdami dalyvavo „Literatūrinėse Vilniaus slinktyse“, jau antrą kartą vykstančiame literatūros festivalyje. Jaunųjų kūrėjų paprašėme papasakoti daugiau apie „Literatūrinius refleksus“, savo kūrybą, lietuvių filologiją, literatūros būklę Lietuvoje ir kitus svarbius dalykus. Taip pat jaunieji kūrėjai sutiko pasidalyti ir savo kūryba.

    Dauguma skaitytojų tikriausiai nieko nežino apie „Literatūrinius refleksus“, papasakokite, kas tai per iniciatyva, kaip ji gimė, ką ji vienija, kokie jos tikslai, artimiausi planai?

    Saulius Vasiliauskas: Prieš bene ketvertą metų tuomečiame Vilniaus pedagoginio universiteto Lituanistikos fakultete aš, mano kolega Ernestas Noreika ir poetas Antanas Šimkus įkūrėme draugiją „Literatų arka“, skirtą fakulteto jauniesiems poetams ir prozininkams vienyti. Idėja jungtis ne viename universitete studijuojantiems, bet Vilniuje gyvenantiems jauniesiems kūrėjams gyveno jau senokai, bet jos realizacijai reikėjo galimybės, paskatinimo. Reikšmingu skatintoju vieno renginio metu tapo Liudvikas Jakimavičius, pasiūlęs rinktis Rašytojų sąjungoje. Netrukus aš ir Tomas pakalbėjome su sąjungos pirmininku Antanu A. Jonynu, gavome leidimą rinktis sąjungos patalpose ir kultūrinėje spaudoje paviešinome žinią, kad įvyks steigiamasis jaunųjų rašytojų sambūrio susirinkimas. Nors susirinkime iškilo ambicingas klausimas – kas iš atėjusių gali vadinti save jaunaisiais rašytojais? – praėjus vasarai, apmąstėme veiklų strategiją, įsisteigėme ir rudenį jau pradėjome rinktis, pasivadinę „Literatūrinių refleksų“ vardu. Susirinkę skaitėme kūrybą, diskutavome, kritikavome vieni kitus ir bandėme pateikti, suprantama, subjektyvius literatūrinio kūrinio kriterijus. Vėliau į veiklą įsitraukė ir naujo svorio šiam jaunųjų bruzdesiui suteikė Rimantas Kmita ir jo pasiūlytas jaunųjų kritikų susirinkimų ciklas. Pavyzdžiui, per susitikimą su Jūrate Sprindyte sužinojome jos nuomonę apie literatūros kritiką, kūrinių vertinimą, taip pat ji skaitė norinčiųjų recenzijas ir jas komentavo, nurodydama trūkumus ir teikdama patarimų.

    Organizuojame literatūrinius skaitymus, gyvename ir „neoficialų“ gyvenimą, kuris turi savų ypatumų. Jeigu kam nors kyla veiklos idėjų – jas bandome įgyvendinti. Per Vėlines ėjome į Antakalnio kapines ir prie rašytojų kapų skaitėme jų kūrybą, taip prisimindami ir pagerbdami išėjusius, bet pasilikusius knygose.

    Šiuo metu renkamės kiek rečiau, mat didelė dalis narių užsiėmę įvairiomis mokslinėmis ir literatūrinėmis veiklomis.

    Tomas Taškauskas: „Literatūros refleksai“ yra kol kas neformali grupė, vienijanti jaunuolius, neabejingus kultūrai. Norime ilgainiui sukurti erdvę, kur jaunieji literatai (pirmuosius žingsnius žengią prozininkai, poetai, kritikai) galėtų susitikti, diskutuoti, dalytis savo nuomone apie kultūroje vykstančius procesus ir savo pačių kūrybą. Idėjos autoriumi laikyčiau Saulių Vasiliauską. Jo pakviestas į pokalbį, dalijausi savo mintimis, ar tokio sambūrio išvis reikia (pirmiausia galvojome apie jaunųjų rašytojų sąjungą). Diskutuodami apie galimybę suvienyti jaunimą iš atskirų erdvių (LEU turi „Literatų arką“, VU šiuo metu nėra jokio literatų sambūrio), aptarėme, kaip tai turėtų ir galėtų atrodyti. Asmeniškai labai akcentavau tarpukariu veikusios literatų draugijos „Šatrija“ pavyzdį. Iš kai kurių jaunųjų ir vyresniųjų susilaukėme daug kritikos, esą kuriantys žmonės neturėtų burtis ir ši idėja kvepianti sovietiniu naftalinu, talentams užtenka asmeninio bendravimo ir panašiai. Istorija rodo ką kita. Nepabūgome, nuo rugsėjo pradėjome po vieną–du kartus per mėnesį rinktis skaityti savo kūrybos ir jos recenzijų. Literatūros refleksų tikslas – sukurti erdvę tiems, kuriems neužtenka individualaus santykio, norisi kūrybą aptarti platesniame rate, sulaukti kritikos. Artimiausi planai būtų veiklą kiek įvairinti. Norėtųsi teminių diskusijų, bendrų išvykų. Taip pat norėtume aktyviau dalyvauti kultūrinėje spaudoje, ne tik savo kūriniais, bet ir pasisakymais, replikomis apie kitų kūrybą. Kol kas tam nelabai lieka laiko… Galbūt ateity organizuosime ir susitikimų su panašiomis grupėmis iš užsienio…

    ,,Literatūrinių Vilniaus slinkčių" vienas iš renginių – Lietuvos radijo laida „Penkios valandos poezijos“. Nuo vidurnakčio iki 5 val. ryto trukusią laidą vedė poetas Mindaugas Nastaravičius. Pernakt savo kūrybą skaitė daugiau nei 30 jaunųjų poetų bei prozininkų. Paskaityti savo kūrybos galėjo ir paskambinę laidos klausytojai. (Kristinos Bidočiūtės nuotr.)

    Gal teko domėtis, ar mūsų kaimyninės ir ne tik kaimyninės šalys turi panašias organizacijas, sambūrius kaip „Literatūriniai refleksai“?

    Saulius: Įdomus ir aktualus klausimas. Žinau, kad sovietiniais laikais Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos nariai aktyviai bendravo su Latvijos jaunaisiais kūrėjais (netgi almanachą abiem kalbom sudarė ir išleido). Šiandien vis kyla norų surengti ką nors panašaus, tad, tikiuosi, jie netrukus taps realybe.

    Tomas: Apie kaimynines šalis kol kas nieko konkretaus pasakyti negaliu, bet kaip jau minėjau, pasidomėti rašančio jaunimo organizacijomis svetur yra vienas iš artimiausių mūsų planų.

    Kiek pamenu, abu studijuojate lietuvių filologiją, kas jus sudomino, kaip apsisprendėte studijuoti būtent lietuvių filologiją?

    Saulius: Manau, tai visų pirma lietuvių kalbos mokytojos Rasos Baranauskienės indėlis ir priekaištų iš tėvų pusės nebuvimas, palaikymas. Ši specialybė jauno žmogaus akimis atrodo itin neapčiuopiama, nepamatuojama, nepraktiškiausia iš visų, bet vilioja jaunuosius kūrėjus, ieškančius ir atrandančius save knygose. Taigi ir aš susiviliojau, o po to – veni, vidi, vici – jaučiuosi nugalėtojas todėl, kad atradau tai, kas, dabar jau galiu drąsiau tarti, užšifruota mano prigimtyje.

    Tomas: Mano kelias į lietuvių filologiją buvo vingiuotas. Viskas prasidėjo nuo 10 klasėje ištikusio Vytauto Mačernio. Taip įsitraukiau į literatų būrelį, pradėjau šį bei tą rašinėti. Bebaigdamas mokyklą turėjau dvi pagrindines mintis, ką noriu studijuoti: lietuvių filologiją arba istoriją. Pasirinkau pastarąjį variantą, nes buvau prisiklausęs mitų, kad filologijos studijos VU nuvilia. Dabar, 2008 m. perstojęs į filologiją ir šiame fakultete praleidęs 4 metus, galiu šį mitą drąsiai paneigti.

    Kiek kūryba yra asmeniškai jums reikalinga? Kas jus supažindino su literatūra?

    Saulius: Paauglystėje buvau ne tik neklaužada ir ekspresyvus, emocingas, aktyvus jaunuolis, bet ir Mišiose patarnavau. Būtent ten susipažinau su kunigu Juozapu Dabravolsku – Juozo Apučio, Alberto Zalatoriaus draugu. Jis pasižymėjo tvirta nuomone ir dideliu intelektu, apsiskaitymu. Tai buvo vienas iš tų žmonių, kuris sugebėjo man parodyti, ką reiškia atsakomybė žmogui, tautai ir sau. Manau, bandymas kurti literatūrą visų pirma ir yra atsakomybė. Iš sunkaus ar varginančio darbo kartais kyla šis tas prasmingo ne tik autoriui, bet ir skaitytojui. O tai ir yra svarbiausia – įdomiai dalytis tokia patirtimi ir išgyvenimais, kurie leidžia pakilti aukščiau technikos, daiktų, laikinos buities lygio, – skatina mąstyti.

    Tomas: Jei kūryba nebūtų reikalinga, jos mano gyvenime ir nebūtų. Ką veikti, turiu. Jaučiu tiek vidinį poreikį, tiek ir noriu, renkuosi kurti. Žinoma, stengiuosi būti savikritiškas ir tikrinti save, nerašyti iš inercijos, kad santykis su kūryba išliktų gyvas. Su literatūra pirmiausia supažindino mokykla. O toliau prasidėjo konkretūs autoriai – Vytautas Mačernis, Tomas Venclova, Aidas Marčėnas, Gintaras Grajauskas, Gintaras Gutauskas, Raimondas Jonutis, Kazys Binkis, Bronius Krivickas… Ir dar ne vienas. Žodžiu, skaitymas, skaitymas ir dar kartą skaitymas – kito kelio pažinti žodžio meną nėra.

    Visoje Lietuvoje, o ypač Vilniuje, pastebimas literatūrinių renginių pagausėjimas ir taip pat nemažas lankytojų aktyvumas. Kaip paaiškintumėte tokį reiškinį? Kiek žinau, ir patys prisidedate prie kai kurių renginių organizavimo ar patys juose dalyvaujate, pasidalykite savo nuomone apie šiuos renginius, jų reikalingumą, galbūt kai kam netikėtą žiūrovų aktyvumą?

    Saulius: Neseniai vykusiuose „Pož(i)eminiuose skaitymuose“ dalyvavo minia žmonių. Kadangi teko vesti renginį, iš pradžių net suabejojau, kad tai realu, – žmonėms reikia literatūrinio gyvenimo. Manau, jei visada pavyktų apie kokybiškus kultūros renginius žinią skleisti plačiu mastu, viešinti, dalyvavimas juose automatiškai didėtų. Manau, kad mokykla turėtų būti tikslinė auditorija, nes jaunam žmogui dažnai sunku pasirinkti tai, kas yra paauglių būrelių paraštėse, kažkur labiau „pogrindyje“.

    Tomas: Kalbėdamas apie literatūrinius renginius, laikausi griežtokos pozicijos. Manau, kad jie reikalingi, bet jų vaidmens literatūros procese nesureikšminu. Kai kam tai gali būti impulsas atrasti kokį autorių arba išgirsti iš knygų, publikacijų spaudoje mėgstamą rašytoją. Jauniems žmonėms tokie renginiai reikšmingesni dėl galimybės užmegzti gyvą santykį su auditorija, pajusti viešojo skaitymo malonumą… Bet svarbiausia literatūroje yra tai, kas užrašyta, t. y. patys kūriniai. Nes būtent jie yra tai, kas pergyvena kūrėją (jei tai tikra literatūra). Nors įvairovė gerai, vis dėlto esu linkęs manyti, kad knygų skaitymas reikšmingesnis už literatūrinius renginius. Tad labiausiai apsidžiaugčiau skaitytojų gausėjimu…

    Ar turite dar neįgyvendintų minčių, projektų, idėjų?

    Saulius: Idėjų kyla beveik kasdien, tačiau ne visas jas pavyksta įgyvendinti. Beje, ir laiko ne visoms pakanka. Tenka dėliotis galimybes ir prioritetus.

    Tomas: Idėjų yra daugiau nei laiko… Visi sambūrio nariai – veiklūs žmonės, todėl kartais pritrūksta laiko visiškai atsiduoti refleksams. Būtų smagu sukurti ir atskirą savo tinklalapį, kur galėtume skelbti savo kūrybą, pasisakymus, galbūt filmuoti savo mėgstamus autorius skaitančius „Refleksų“ narius. Taip pat turime mintį tapti formalia organizacija – tai buvo pati pirmoji sambūrio idėja, kurią, kitaip susiklosčius aplinkybėms, atidėjome – su naryste, priėmimo ritualais ir t. t. Manau, tai suteiktų šiek tiek tvermės jau susiformavusiam mūsų sambūrio branduoliui, nes galėtume aiškiau išsidalyti darbus ir įsipareigoti atskiroms veiklos sritims. Bus matyti, kurios iš idėjų taps kūnu.

    Vilniaus universiteto Kristijono Donelaičio skaitykloje vykusi diskusija „Rašyti ar nerašyti? Štai kur klausimas!" – taip pat ,,Literatūrinių Vilniaus slinkčių" vienas iš renginių. (Kristinos Bidočiūtės nuotr.)

    Kokia, jūsų nuomone, yra literatūros situacija Lietuvoje? Ar literatūra dar reikalinga?

    Saulius: Pasakysiu trumpai: ji kur kas geresnė, nei kartais piešia mūsų kasdienė žiniasklaida. Kadangi literatūrą iš dalies suprantu kaip Dievo paieškas, tad jos nebuvimas iliustruotų tikrą, o ne išgalvotą žmonijos, kurią sudaro laisvi ir kuriantis individai, egzistavimo pabaigą. Viliuosi ir tikiu, kad tokia ateitis mūsų neištiks.

    Tomas: Mąstydamas apie literatūros problematiką, dabar esu labiausiai veikiamas dviejų autorių – Česlovo Milošo ir Antano Maceinos, kurie abudu formulavo tam tikro dabartinės literatūros nuskurdimo ir atotrūkio nuo visuomenės idėją… Pats kažką panašaus gana skaudžiai ir asmeniškai patyriau praeitąmet važinėdamas su poezijos pavasariu po Tauragės apylinkes. Susirenka kaimo bendruomenė, laukianti, kol poetai jiems paskaitys kažką pakylėjančio, gražaus… O poetai ima ir paskaito jiems kažką hypermodernaus ir dar ne itin teigiamo, net šokiruojančio… Situaciją pateikiu labai supaprastinai ir šaržuotai. Dabartinėje literatūroje esama ir šviesių spalvų. Žinoma, poetas nėra šoumenas, bet kartais kyla klausimas, iš kur tiek destrukcijos, nevilties, tamsos? Literatūra Lietuvoje ne mažiau reikalinga nei konkurencingas žemės ūkis, nebankrutuojantys bankai, aukštą lygį pasiekusi lazerių arba dabar sparčiai plėtojama ir labai perspektyviai atrodanti kosminių technologijų pramonė. Tik… Reikalinga gera literatūra. O kas yra ta gera literatūra? Kol kas galiu pateikti tik tam tikrus atsakymo elementus. Ne tik estetiškai kokybiška – graži, o ne gluminanti, bet ir turinti aiškią vilties perspektyvą, metafizinį dėmenį, ne tik palaikantį ryšį su gyvenamąja tikrove, bet ir padedanti giliau ją perprasti.

  • ATGAL
    Lietuva – tai aš, tai – tu...
    PIRMYN
    Sostinėje nėra krokodilų
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.