Literatūros refleksijų vieta tinklaraščių gyvenime | Apžvalga

Laisvalaikis

  • Literatūros refleksijų vieta tinklaraščių gyvenime

  • Data: 2014-02-19
    Autorius: Vilius Arlauskas

    Šiame numeryje, skirtingai nei ankstesniuose, jus, „Apžvalgos” skaitytojai, noriu pakviesti apsilankyti ne kokiame nors renginyje ar festivalyje, bet internetiniuose tinklaraščiuose. Oficialiojoje žiniasklaidoje vis rečiau išgirstame kultūrinių aktualijų, kritinių pasisakymų, o apie knygas apskritai šnekama labai mažai. Pasak vienos mano kalbintų tinklaraštininkių, literatūrinės kritikos neliko, nes rašytojai su savo kritikais šioje rinkoje verda vienose sultyse ir neturi „smarvės“ kolegas rimtai kritikuoti. Tad nusprendžiau pasidomėti, kokia situacija yra internete, kokios kultūros refleksijos ten vyksta. Panorau sužinoti, kuo tinklaraštininkų atsiradimas skiriasi nuo standartinėse medijose pateikiamų straipsnių iš pačių jų autorių lūpų. Pasidomėti asmeniniais puslapiais verta dar ir dėl to, kad tai, kas rašoma viename ar kitame leidinyje ar kalbama per vieną iš televizijos kanalų, nėra vienintelės galimos nuomonės.

    Skirti dėmesį asmeniniams puslapiams mane paskatino ir ne taip jau seniai įteikta pirmoji literatūrinė V. Kubiliaus premija. Ne kam kitam, o tinklaraštininkui Virginijui Gasiliūnui už literatūros istorijos ir kasdienio jos gyvenimo kritinę refleksiją (virginijusg.blogspot.com). Tad ėmiau ieškoti asmeninių puslapių, kuriuose būtų kalbama apie literatūrą ir knygas. Paieškos nebuvo sunkios, keletą jų žinojau jau anksčiau, o ir šiaip internete yra nemažai žmonių, turinčių savo asmeninį puslapį ar rašančių tinklaraščius. Čia žmonės dažniausiai dalijasi savo nuomone apie perskaitytas knygas, vieni kitiems jas rekomenduoja, vertina, mokosi kūrybiško rašymo. Šiandien noriu pakviesti apsilankyti trijuose skirtinguose, mane sudominusiuose, bet ir daug ką bendro turinčiuose tinklalapiuose ir tinklaraščiuose: orikse.lt, grafomanija.com ir knyguziurkes.wordpress.com.  Nors šie asmeniniai puslapiai tikrai skirtingi, tačiau juos vienija kalbėjimas apie knygas. Atskirai jų neaptarsiu, tačiau rekomenduoju apsilankyti ir patiems pamatyti, kas ir kaip ten vyksta.

    Tikriausiai ne kartą esate girdėję, kad ne tik jauni, bet vis dažniau ir vyresnio amžiaus žmonės atsisako televizoriaus, nebeperka spaudos ir renkasi internetą, norėdami pasiekti visą jiems būtiną informaciją. Tai netgi tampa savotiška mada. „Tai, kad internetas perėmė informacijos sklaidą, – ne mada, tai – tikrovė. (…) Žiniasklaida neberibojama geografinių ir politinių sienų (tai itin naudinga lietuvių diasporai)“, – įsitikinusi tinklaraščio grafomanija.com įkūrėja Sandra Bernotaitė. Niekam nėra paslaptis, kad ne visa informacija pasirodo didžiosiose medijose. Visi supranta, kad spaudai reikia išsilaikyti, o tai yra labai sunku be rėmėjų pagalbos, kurie kartais gali prisidėti ir prie tam tikrų sprendimų. „Man televizorius nelabai reikalingas daiktas. Na, nebent žinioms pažiūrėti, bet ir žinios televizoriuje jau vėluoja“, – teigia viena tinklaraščio knyguziurkes.wordpress.com autorių Lina Girčytė. Dėl šios ir kitų priežasčių standartinė, įprasta žiniasklaida yra vis labiau išstumiama interneto. „Dabar visas gyvenimas yra internete, o ne leidiniuose“, – teigia L. Girčytė. Kita mano pašnekovė, puslapio orikse.lt autorė Kristina Sadauskienė prisipažino, kad jos šeimoje televizoriaus jau seniai nebėra, o dėl to visai neišgyvena, kadangi keičiasi laikmetis ir kai kurie dalykai tampa nebereikalingi, o reklamų ir prastos kokybės produkcijos tinklaraštininkė sako nepasigendanti. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad internetas neturi trūkumų, atvirkščiai – čia jų ne ką mažiau.

    Orikse.lt autorė Kristina Sadauskienė (Pauliaus Sadausko nuotrauka)

    Internetas turi daugybę apibūdinimų, vienas jų – daugiabalsis. Būtent toks įspūdis susidaro žvelgiant į tinklaraštininkų, kurie reiškia savo nuomones įvairiais klausimais, gausą. Tai nebūtinai visada vertinga, tačiau literatūra čia tikrai nelieka nuošalyje. Priežastys, kurios paskatino mano kalbintus tinklaraštininkus pradėti rašyti apie knygas, – skirtingos. Nuo paprasčiausio siekimo sukaupti ir turėti visus savo tekstus vienoje vietoje, smalsumo, ko gi reikalauja tinklaraščio erdvė, iki norėjimo tobulinti rašymo įgūdžius ir siekio įrodyti, kad „rašyti gali kiekvienas“. Visgi K. Sadauskienė pabrėžia ir daugiabalsiškumo keliamą grėsmę: „Stengiuosi ištraukti bent dalį to, kas juda, tarp eilučių, kas svarbu, kas svarbiausia. Ir beveik liguistai susierzinu, kai randu gerą knygą išniekintą kokiame nors kitame tinklaraštyje. Mat būna, kad žmogus skaito, bet nemato, nejaučia, negirdi ir to nesupranta. Tad parašo, kad, tarkim, knyga niekam tikusi ir buvo nuobodi. Potencialūs skaitytojai užtinka tokį tekstą ir kadangi tas tekstas kažkur yra publikuotas, sako sau, „ kad jau taip sako, matyt žino, ką sako“. Ir vargšė knyga, viena iš tų tradicinio 1500 vnt. tiražo draugių (suprantat, kiek nedaug jų ir taip išėjo ieškoti skaitytojų, kiek mažai tikimasi skaitytojų) lieka aplenkta.“ Didžiulių tikslų tinklaraštininkai dažnai neturi, tiesiog išsisako, tačiau tai galioja ne visiems. Orikse.lt autorė teigia: „Mano didžioji misija – rasti geriausią rašymo apie knygas būdą. Ką daryti, kad tekstas būtų skaitomas, bet informatyvus, kiek asmeniškumo ir kiek literatūrinių deviacijų jame gali būti. Kaip suplakti tinkamiausių proporcijų kokteilį.“ Tad nors priežastys pradėti rašyti yra skirtingos, tačiau visi rašantieji nori būti skaitomi. Galbūt mano apklaustų tinklaraštininkų patrauklumo paslaptis yra ir ta, kad jų prioritetas yra kokybė, o per laiką ji nelieka nepastebėta. Mano kalbintos tinklaraštininkės turi tvirtą viziją apie tai, ką jos daro ir kaip tai turi atrodyti, o tai neturi nieko bendra su masinėms medijoms būdingu pataikavimu skaitytojams.

    Skirtumų tarp asmeninio puslapio ir bet kokio kito leidinio yra nemažai, tačiau svarbiausiu įvardyčiau šį: priešingai nei įvairūs žurnalai, turintys terminus, nurodytas temas, tinklaraštininkas yra laisvas ir niekam neįsipareigojęs. Tai galima pajusti skaitant jų parašytus tekstus. Žinoma, internete galima rasti ir daug puslapių-vaiduoklių, kuriuose paskutinis įrašas buvo padarytas prieš metus ar net seniau. Internetas yra ir anonimiškas, rašančiojo nevaržo niekas, o ir baimės jausmo turėti savo erdvę tinklaraštininkams paprasčiausiai nekyla. „Blogiausiu atveju niekas neskaitys tavo rašliavų ar komentaruose pavadins neraštingu idiotu (tai gali būti vertinga patirtis)“, – pasakojo S. Bernotaitė (grafomanija.com).

    Tinklaraštininkų gausa skatina arba netgi verčia skaitytojus mokytis atsirinkti, ko jiems reikia, ir leidžia susidaryti autentišką nuomonę apie vieną ar kitą temą. Yra netgi tvirtinančių, kad dėl išaugusio nepasitikėjimo žiniasklaida padidėjo susidomėjimas asmeniniais puslapiais. Pavyzdžiui, konkrečiai apie knygas rašantis žmogus nėra suinteresuotas, kad jam aptarus vieną ar kitą romaną jo pardavimai padidėtų: „Plačiaj skaitytojų auditorijai kartais reikia tik reklamos, pagyrų, kurias rašo ar užsako patys leidėjai, nes knyga yra (ir) prekė“, – teigia S. Bernotaitė. Tinklaraštininkai siūlo labiau argumentuotą, išplėtotą asmeninę, niekieno nevaržomą nuomonę ar kritinį komentarą, ko dažnai pasigendama didesniųjų medijų atstovų leidiniuose. Žvelgiant į kitą stovyklą – kultūrinę spaudą, reikia pripažinti, kad yra nemažai žmonių, kuriems skaityti kritinius, analitinius ar akademinius tekstus ne visada įdomu, sąvokų gausa dažnai sukuria nuotolį tarp rašančiųjų ir tų žmonių, kuriems tekstai yra skirti. Štai čia tinklaraščiai turi privalumą, nes jie nėra perdėm sudėtingi, o dažnai pagavūs ir patrauklūs didesniam skaitytojų laukui.

    Mano minėti tinklalapiai gyvuoja jau ne pirmus metus, o vienas iš jų, grafomanija.com, mini garbingą penkerių metų sukaktį. Šia proga nuoširdžiai sveikiname. Tam, kad erdvė internete funkcionuotų, nereikia daug išteklių. Kur kas daugiau pastangų ir vaizduotės tinklaraštininkams prireikia norint išlaikyti skaitytojų susidomėjimą. Asmeninius puslapius reikia nuolatos atnaujinti savo pastebėjimais ir straipsniais. Nors asmeniniai puslapiai yra pasiekiami vos keliais klaviatūros paspaudimais, tačiau kai pasiūlos yra tiek daug, kartais net ir kokybiškiems tinklaraščiams savo skaitytojų reikia palaukti. „Džiaugiuosi turimu skaitytojų ratu. Jis nėra didelis, bet po truputį auga. Kartais nustembu, kai tuos skaitytojus sutinku kur nors išlindusi į žmones (žinot, pažindiniesi, prisistatai ir sako, „oo, žinom, skaitom“). Tas netikėtas atpažinimo momentas būna nuostabus. Be to, dar labiau mane įpareigoja“, – tvirtina K. Sadauskienė. Anot S. Bernotaitės, internete yra didžiulė pasiūla ir tik skaitytojui tenka užduotis išmokti pačiam atsirinkti. „Kai ką tai gąsdina, – teigia tinklaraštininkė. –  Bet tai panašu į tą paniką, kurią mažaraštis žmogus patiria užėjęs į biblioteką ar didelį knygyną – per daug knygų, sudėkime žinias į vieną, kad viskas būtų aišku kartui ir visiems laikams! Deja ar laimei, nėra vienos tiesos ir nėra vieno kalbėtojo, kuris būtų visiškai teisus.“ Tiesa, reiktų pridurti, kad nors pasiūlos yra daug, tačiau kokybė nelieka nepastebėta. Štai L. Girčytė pasakoja, kad sulaukė dėmesio iš kelių tinklalapių ir pačių knygų leidyklų: „Kai kurios leidyklos įdeda nuorodas į mūsų apžvalgas, taip prasiplečia žinomumas“. „Jei tinklaraštis tampa populiarus, jį pastebi ir redakcijos, – teigia S. Bernotaitė. – Juk visi nori, kad jiems rašytų autoriai, kurie pritraukia skaitytoją“. Būtent taip atsitiko ir su jos asmeniniu puslapiu: kelis jo straipsnius su autorės leidimu publikavo ir žinomesni leidiniai.

    Tinklaraščių išpopuliarėjimas buvo pastebėtas ir didesniųjų medijų. Dauguma kultūrinės spaudos leidinių jau ne pirmus metus yra pasiekiami internetu. Didesnieji portalai pradėjo net reklamuoti vienus ar kitus tinklaraščius, suprasdami, kad šiandieninė žiniasklaida tampa asmenybių žiniasklaida. Tačiau, priešingai nei mano pašnekovių asmeniniai puslapiai, šios svetainės nėra itin patrauklios. Žinoma, ir mano minėtieji tinklaraščiai nėra vizualiai perdėm inovatyvūs ar originalūs – tai ne jų sritis. Tačiau interneto amžiuje nuolatos vyksta kismas: keičiasi puslapių dizainas, informacijos pateikimo, sekimo ir kitos galimybės. Kyla klausimas, kokių dar interneto suteikiamų galimybių lietuviški kultūriniai tinklalapiai nėra išnaudoję, o galėtų? S. Bernotaitė patikino, kad trūksta elementaraus dalyko: „Ne visi suteikia galimybę užsisakyti naujienlaiškį į elektroninio pašto dėžutę, o tai itin patogus dalykas, nes visuomet primena, kada laikas vėl aplankyti jų puslapį“. Kitas svarbus veiksnys internete – vaizdas (vartydamas įvairius puslapius pasigedau spalvų ir kūrybiškumo) ir suvokimas, kad virtuali erdvė yra kitokia terpė ir čia visi popierinei spaudai taikomi reikalavimai neturi būti privalomi. Panašiai mano ir K. Sadauskienė: „(…) internete atsiduria tie patys tekstai kaip ir spausdintiniu formatu. Internetas ,,prašo“ didesnio lakoniškumo. Tai visai kita terpė. Ir kas dar šauna į galvą – elementarūs dalykai – fotografijos, jų dydis, foto ar vaizdo galerijos. Į šiuos dalykus reikėtų atkreipti dėmesį“. Tikėkimės, kad tai tik laiko klausimas, kada mūsų kultūrinė spauda savo internetiniams namams pradės teikti ne mažesnį dėmesį negu jų leidžiamiems popieriniams leidiniams.

    Džiugu, kad tinklaraščių teikiamomis galimybėmis suskubo pasinaudoti kultūros ir literatūros mylėtojai, kurie daro tai visiškai savanoriškai. „Tai nėra mūsų pajamų šaltinis, tai yra mūsų džiaugsmo šaltinis“, – patikino L. Girčytė. Tikiu, kad ir didesnieji kultūriniai leidiniai greitai pradės skirti vis daugiau dėmesio savo virtualiems namams, juolab kad išteklių šiems darbams reikia daug mažiau nei įprastai spaudai. Malonu ir tai, kad didžiųjų medijų žengtą kelią (kultūrinių skilčių atsisakymą arba žymų sumažinimą) pasirinko ne visi, o atsirado tokių, kurie rado būdų, kaip šią spragą užpildyti. Žinoma, keliaudami po tinklaraščius randame visko, bet tai mums primena itin svarbų dalyką – laisvę kalbėti, išsikalbėti. Tas daugiabalsiškumas padeda ugdyti ir mūsų pagrindinius skaitymo įgūdžius, kas padeda greičiau atsirinkti ir atskirti, ko siekia besikreipiantis į mus teksto autorius, o tai šiame informacijos amžiuje yra kaip niekad svarbu ir būtina.■

  • ATGAL
    I. Degutienė: su knyga rankose laikas prabėga taip greitai, kad nepajauti, kaip pasikrauni
    PIRMYN
    R. Kruliauskaitė: Savanorystė yra paslaptingas dalykas, sukuriantis nuostabius kūrinius
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.