Liūdna marginalų statistika žila bėdavone… | Apžvalga

Įžvalgos

  • Liūdna marginalų statistika žila bėdavone...

  • Data: 2014-03-26
    Autorius: Jonas Počepavičius

    Povilas Plechavičius

    Atsisukime laiko kampuotą ratą, nes apvalaus dar neturime, todėl  anasai  čia bildės it nelaimingas tautos vežimas, prikrautas kalbančių akmenų, tarp kurių, regis, dar esmi ir titnagų. Antai dardant į nevilties nuokalnę ir visomis jėgomis iš tautos vežimo metant netinkamus akmenis į laukinio kapitalizmo džiungles, nedėkingame silpnų sumuštinių poilsyje tarp kitų gadynių pamokų  šis labai įstygo:  „KARYS“ 1927 metais 34-tame numeryje yra paskelbęs: „Už pasižymėjimą (…) prieš lenkus LENTVARIO, Rykantų (…) rajonuose plk. Plechavičius apdovanotas Vyties kryžiaus ordinu(…)“ Kodėl? Ogi šis Lietuvos ąžuolas istorikų Drebulės giriose įvairiopai piešiamas. Dešinieji jį garbina, nors žemaičių generolui esą nedovanotinai nusikaltę pačiausiu Voldemaru, tuometiniu premjeru, ir Antanu Smetona, tuometiniu Respublikos prezidentu, gi nac-kairieji, vis dar neatsikratę „prikabintų maskoliškų praeities kairiųjų ligų“, į vėliau brigados generolą Povilą Plechavičių žvelginėja  nelietuviškai. Tebūnie minėto generolo likimo  pavyzdžiu tai šiandien apgesusių laisvės jausmų trumpa giesmė apie tiesą Jūsų drąsių raštų paantraštėse, kurias viensyk perkelsite  idėjiškai  į  švarraštį. Taigi, 1926 metais, rudeniop, Alytaus ulonų karininkų ramovėje majoras Povilas Plechavičius visų akivaizdoje, o ir kariuomenės vado S.Žukausko, smogė antausį vienam karininkui, kuris, padaręs vyrišką čerką, viešai užgiedojo, jog myli Josifą Staliną. Prisiminkime to prorusiško karininkėlio „skystą“ kliedesį: „Jei man kas nors  įsakytų  iškabinti  Stalino paveikslą, tai aš tai padaryčiau.“ Čia jį ir pasitiko majoro žemaitiškas geležinis kumštis. Nokautas prorusiškumui per amžius ėdančiam lietuvišką duoną! Ir tik vienas dievas težinojo, kad tai buvo įspėjamasis signalas sukilti prieš Maskvos rengiamą bolševikų maištą, kurį jie sumanė per tų metų Kalėdas arba per Naujus metus, ko ne visi tą pripažįsta. Aišku, majoras pagal karišką statutą S. Žukausko parėdymu pasodinamas 10 parų į daboklę. Te atvėsta kokybiškas žemaičio kraujas. Tuoj tuoj Jį tautos istorija komentarais pakrikštys atskirai Kaune  ir Vilniuje. O apskritai lig šiol  net generolo  palaikų iš Čikagos Šv. Kazimiero kapinių vis nesugrąžiname i  į JO tėviškės  žemelės motinišką glėbį. Bet dar Lietuvos gaspadoriškas jausmas mano, jog minėtas generolas-nemirtingas kantrumas ir ištikimybė ir Tėvynei, ir Dievui, o mūsų mažulė kariuomenė – pati  tauta, kuri 1927 gruodžio 17 dieną panoro kalbėti lietuviškai. Tai ir įvyko tas, kas ir turėjo įvykti, nes tuometinė Lietuva turėjo vyrų, kurių vienas jų vadinamą karinį perversmą vykdė iš daboklės skubiai išimtu majoru  Povilu Plechavičiumi. Jis tuojau pat paneigdamas „nedemokratinį  ginklo toną“ rašo Antanui Smetonai , jog  jam  „(…)stojus  tautos priešakyje, kaip valstybės vadui(…) būtų galima Lietuvą išvesti „iš dabarties sunkios padėties.“ Majoras Povilas Plechavičius nepanoro karinės valdžios. Prieš tai jis skubiausiai pašalina Marijampolės pulko vadą Vitkauską. 1927 sausio 4 d. majoras tampa Generalinio štabo valdybos viršininku, bet štai, o Lietuva!, kas tolėliau  vyksta šio narsaus kariškio fortūnoje!?

    Generolas S. Raštikis, remdamasis pulkininko Adolfo Bironto knyga „VARDAN TEISYBĖS“ savo veikale „ĮVYKIAI IR ŽMONĖS“ (III t.,1972) paskelbė tokį įrašą: „Kaip Vyriausiojo  štabo rikiuotės skyriaus viršininkas (A.B-J.P..), o ir partijos narys dažnai pas jį (Respublikos Prezidentą-ST.R.) lankydavausi ne vien tarnybos reikalais. (…) Įsikarščiavęs staiga jo užklausiau: „Kodėl,  p. Prezidente, taip lengva širdimi leidot Valdemarui sudoroti gen. Plechavičių?“ Tai pasakiau tik dėl to, kad pabrėžčiau, jog negražu buvo taip pasielgti  su žmogumi, kurio dėka atsisėdai  į sostą(…) Jis (Antanas Smetona, – J.P.) piktai tarė: „Mauras savo padarė, mauras gali eiti.“ Tariau (A.B., – J.P.): „Reiškia mes visi esame maurai, sudiev.“ 1929 vasario 13d. jau brigados generolas P. Plechavičius paleidžiamas į atsargą ir tampa netoli Šiaulių, Čiuteliuose… malūnininku. O  jam nebuvo  ir  40 metų. Nieko sau.   Tad tąjį „nieko sau“ ir pratęskime. Adolfas Birontas, Kazys Ladiga, 1 pulko pėstininkų pulko, vėliau 1 brigados vadas, narsiai kovęsis su bolševikais, bermontininkais  ir lenkais, Jonas Petruitis, Giedraičių didvyris, antro pulko vadas, „Kaip jie mus sušaudė“ knygos autorius ir kiti kariškiai-patriotai tarp 1926–1940 metų buvę paversti „atsarginiais.“ Žodžiu, marginalais. 1944 metais, vokiečiams leidus, P. Plechavičius, palikęs malūnininko karjerą, įkuria rinktinę, kurią vėliau su ginklais paleidžia namo, taip sukurdamas bazę partizaniniam judėjimui. Tad žemaičių generolui įžeistos ambicijos leido tarti paskutinį karišką žodį vardan Lietuvos. 1944 metais nesušaudytas nacių, jis skausmingai atsisveikina su tėviške ir Lietuva, mandagiai prašydamas likusių neiškirsti liepų, „nes prireiks jų šakų.“

    Tarp kitų prieškario tautinių  leidinių labai  gaila ir 19 amžiaus Čikagoje įkurto savaitraščio „LIETUWA“ kuri  1918 metais sykiu su P. Plechavičiumi atėjo liuoson  Lietuvon. Ir „Lietuva“ ir žemaičių generolas 1929 metais neutralizuoti, todėl  paskaičiuokime dar vieną  marginalę. Beje, 1995 metais buvau vienas iš  „LIETUVOS“  atgaivintojų, kol mus, žurnalistus, nematoma juoda ranka sviedė į gatvę. Į marginalus. 1991–1994 atgaivintos prieškario samdinių  „Lietuvos žinios“ – taip pat  marginalės, nes jos nuo 1994 metų vystomos buržujų bulvarine kalba, kur su žiburiu nerasite skurdininko  žodžio.  Labai sunkiai skinasi sau kelią tautinė žinutė, ypač „VORUTA“, nes Lietuvą, apiplėšę monopolai ir rubliokai, gieda apmokamas social-abstrakcijas. Valinskų tele-šou ir t.t. taško niekinius, kad pasityčiotų, tarkime, iš darbininko ir mažažemio ūkininko ir visų nustekentų inteligentų, nepanorusių parsiduoti laukinio kapitalizmo dėsniams ir „dar kai kam.“ Žila senatve marginuoja ir Lietuvos tremtiniai, netekę LPKT sąjungos politinio atspalvio. Savotiškos  grotos katino pensija marginaliu skurdu trenkia į garbius lietuvaičius ir kitų tautų atstovus, išėjusius  į užtarnautą poilsį. Praktiškai  „sosiedo“ marginalais patapo „viečni“ seimo deputatai –„ibo eto menše stojit.“ Į Lietuvos marginalus įrašyti visi emigrantai.  Ir  Lietuvos lenkai, pamiršę 1410 metų Žalgirio rikiuotę „kon pszy koniu-jako poliak i litwin“-bukai  siekia marginacijos, moralinio ir pilietinio atskilimo, vardan LLRA kledonės. (Lentvario savaitraštis „KLEVŲ ALĖJA,“2013 01 18 Nr.3(20),2 psl.-Ryšardas Maceikianecas-„AŠ ŠIOS „MALONĖS“ NEPRIIMU.“ ) Tarptautiniu marginalu patapo Katyn-2  tyrimai, o mūsuose – Garliavos mergaitės likimas bei pulkininko Vytauto Pociūno mirtis, DP teismas ir t.t.  Ar jaunoji Lietuva taip pat ruošiasi tapti marginale?

    Autorius yra LPKTS Lentvario filialo pirmininkas

  • ATGAL
    Nacionalinė valstybė - Lietuviškojo konservatizmo atrama
    PIRMYN
    Krepšinis lietuvių išeivių gyvenime
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.