M. Bacevičius-Barabas. Švino žmonės | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • M. Bacevičius-Barabas. Švino žmonės

  • Data: 2013-11-10
    Autorius: Mantas Bacevičius

    ŠVINO ŽMONĖS

    (Martynos Trinkūnienės nuotrauka)

    Stinkis atostogas planavo metų metus. Kūrė planus, kaip išsinuomos greitaeigę valtį ir lėks į Marsą pasivaikščioti po kanjonus, o tada būtinai aplankys tą amžinai šešėlyje tūnantį miestą, įsikūrusį tarp kanjonų. Tačiau dažniausiai nutikdavo taip, kad atostogos nuplaukdavo su visais jo planais, nes visada atsirasdavo skubių darbų. Todėl nekentė savo darbo – dėlioti skaitmenines korteles iš vieno skyriaus į kitą, antspauduoti leidimus ir panašūs dalykai bukino, tačiau sukandęs dantis kentėjo, vis tikėdamas sulaukti atostogų.

    – Viskas. – Garsiai ištarė Stinkis, atsistojo nuo kėdės ir pasuko į departamento vadovo kabinetą. Ten padėjo ant stalo savo atliktus darbus ir išėjimo iš darbo garantiją. Tada nulipo į buhalteriją, pasiėmė pinigus už darbą ir visus priedus. Išėjo iš buvusios darbovietės su niekuo neatsisveikinęs.

    Palengva ėjo link namų, bet staiga, kažkokio impulso pagautas, patraukė į vietinį kosmouostą. Praėjo pro milžiniškus erdvėlaivius, skirtus gabenti kroviniams, pro didžiulius kruizinius lainerius ir užsuko į mažų laivelių aikštelę. Joje stovėjo trys nuomai paruoštos greitaeigės valtys.

    – Taip, – šiek tiek nusivylęs tarė Stinkis. – Nedidelis pasirinkimas.

    – Gal ir nedidelis, tačiau visos trys valtys pačios aukščiausios kategorijos. – Netikėtai už nugaros pasigirdo balsas. Stinkis atsisuko. Iš kito skyriaus prie jo artinosi robotas-pardavėjas. Vyras atsiduso ir paprašė:

    – Na, tai papasakokit tada apie tuos tris, – linktelėjo galva į valtis, nieko gero nesitikėdamas išgirsti.

    – Tiesą sakant, vertas istorijos tik tas per vidurį. – Roboto balsas skambėjo ir užtikrintai, ir maloniai. Toks balsas neleido prieštarauti, tačiau tu nesijautei dėl to blogai. – Jis jau yra atlaikęs šešiolika skrydžių po mūsų Saulės sistemą ir du už jos ribų. Nepatyrė nė vienos avarijos. Buvo keletas nežymių gedimų, tačiau juos pašalino valties remontiniai botai.

    Stinkis palinksėjo galva.

    – Gerai, kokius popierius reikia pasirašyti?

    Nepraėjus nei dienai po to, kai Stinkis išėjo iš darbo, jis jau skrido nuomota valtimi į Marsą. Pilotų kursai truko apie valandą, nors nelabai ir buvo reikalingi keliaujant po Saulės sistemą. Viskas greitaeigėje valtyje patikėta autopilotui, o bet kurią akimirką laivo valdymą galėjo perimti kurios nors Saulės sistemos planetos uosto darbuotojai.

    Stinkis leido valandas prie didžiulio ekrano. Sėdėdavo užkandęs žadą ir stebėjo erdvę anapus. Niekaip negalėjo patikėti, kad visa tai yra tikra, o ne žaidimo simuliacija, kurią jau buvo išbandęs ne kartą. Kad įsitikintų, jog tai ne žaidimas, prilietė ranka prie laivo išorinės sienos ir pajuto silpną vibraciją. Marsas pasirodė ekrane, įsijungė valties kompiuteris ir paprašė atsisėsti į saugos krėslą.

    Stinkis gulėjo viešbučio lovoje. Užmigti negalėjo. Rytojus turėjo būti įsimintiniausia diena jo gyvenime. Vos išlipęs uoste patraukė į agentūrą, kur užsisakė kelionę po Marso kanjonus ir dar norėjo į senųjų kolonistų miestą, tačiau sužinojo, kad tokios kelionės seniai uždraustos. Kurį laiką Stinkis buvo nusiminęs, tačiau netikėtai mieste prie jo priėjo žmogus ir pasiūlė kelionę į uždraustą miestą. Kaina buvo didelė, tačiau Stinkis neketino atsisakyti savo svajonės.

    „Įdomu, ką pamatysiu tame mieste? Juk nuotraukų yra vos kelios, o filmuotos medžiagos išvis niekur nėra. Sklando įvairios legendos apie… Ir tas žmogėnas, kuris siūlė kelionę, nelabai buvo kalbus.“ – Tokioms ir panašioms mintims sukantis galvoje Stinkis užmigo.

    Išvyka po kanjonus buvo įdomi, tačiau ne tiek, kad Stinkis užmirštų jo laukiančią kitą kelionę. Tai tebuvo masėms skirta pramoga. Stinkis labai nenorėjo draugijos, bet teko dalintis greitaeigį sklandantį džipą su dar keliais turistais, be to, tokių džipų buvo labai daug. Jam norėjosi ramiai pervažiuoti kanjonus, pasigėrėti vaizdais ir ramybe, stebėti smėlio audrą ir panašius dalykus. Tačiau visa išvyka buvo suplanuota sekundžių tikslumu. Tai tebuvo vienas didžiulis konvejeris.

    Stinkis sėdėjo bare ir valgė pietus, užgerdamas viską iš Mėnulio importuojamu viskiu. Skonis buvo panašus į Žemėje gaminamą, tačiau turėjo kažką dar, ko Stinkis niekaip neperprato. Tuštinant antrą stiklinę prie jo priėjo Rentas – vyrukas, pažadėjęs kelionę į miestą.

    – Sveikas, drauguži, – pasisveikino Stinkis.

    – Sveikas, – Rentas atsisėdo šalia, linktelėjo robotui-barmenui, o tada atsisuko į Stinkį. – Ar pasiruošęs?

    – Taip, neabejotinai. – Stinkis užsivertė stiklinę iki dugno.

    – Gerai, tik neskubėk taip. Iš pradžių keletas sakinių, kaip turėsi elgtis, nuvykęs Ten. – Rentas gurkštelėjo vandens, kurį padavė robotas. – Visų pirma, privalai visada laikytis saulėtų vietų, ir jokiais būdais nelįsti į skersgatvius, nesvarbu, ką ten pamatytum. Antra, po Miestą vaikštinėsi vienas – tave išleidęs aš pasitrauksiu atokiau ir stebėsiu viską per zondą. Kai norėsi iš ten nešdintis tiesiog pamojuosi ranka ir aš prisistatysiu. Ir trečia… Na, gal to ir nereikia. Tiesiog žinok, kad ten daug švino.

    Jie lėkė per dykumą kažkokiu patobulintu džipu skraidykle. Jis buvo kur kas galingesnis ir greitesnis nei turistiniai, be to, pakildavo daug aukščiau. Matant šitokią jėgą Stinkiui pasidarė šiek tiek nejauku. „Kam reikalinga šitokia galia? Ar neužtektų paprasto džipo, juk aplinkiniai kanjonai daug mažesni nei tie, kuriuos mačiau kartu su kitais turistais…“ Rentas į jo būgštavimus nieko neatsakė. Stinkis dar norėjo kažko paklausinėti, bet nespėjo – jie įvažiavo į kanjoną, o dar po kurio laiko pasimatė miestas, įsikūręs tarp uolų. Tai nebuvo dabarties miestas. Stinkis prisiminė tokius pastatus matęs paveiksluose ir senose nuotraukose. Tokius statydavo gilioje senovėje. Jie buvo neaukšti, su šlaitiniais stogais, su langais, atveriamais į išorę, ir durimis, kurios darinėjosi paėmus jas už rankenos.

    – Kodėl jie tokie, Rentai? Jaučiuosi lyg patekęs į muziejų…

    – Gerai pastebėjai. Pirmieji kolonistai statė tokius, kad būtų jaukiau. Jie netikėjo, kad Marse be jų kas nors dar apsigyvens. O paskui ir išvis nutraukė ryšį su Žeme. Kas jiems nutiko? Niekas nežino. Kažkas bandė tyrinėti, bet dingo be žinios, tad valdžia ir uždraudė kišti nosį. Juk užtenka turistams ir kanjonų. O mokslininkai ir taip turi problemų per akis. Tad liko tik visokie smalsuoliai.

    – Ir daug tokių atsiranda?

    – Su metais vis mažiau, todėl ir kaina kyla. – Šyptelėjo Rentas

    Stinkis išlipo, o Rentas mestelėjo jam kažkokį daiktą į rankas:

    – Šitas gali tau praversti. Kartais Jie būna labai įkyrūs. Tiesiog nukreipk į Juos spindulį ir taip išbaidysi. Čia karščio sintezatorius.

    – Kas tie Jie? – Stinkis kone rėkė, bet Rento džipas jau rūko tolyn. – Kas per velnias tie Jie?

    Galų gale Stinkis apsiramino, užsikišo sintezatorių už diržo ir patraukė miesto gatvėmis.  Pirmasis įspūdis apie miestą kaip muziejų pasitvirtino: tokių namų seniai niekas nebestatė, o ir gatvės buvo grįstos akmenimis. Jis palengva ėjo iš vienos gatvės į kitą, vengdamas tamsesnių vietų. Pagaliau pasiekė didžiulę aikštę, kurios viduryje stovėjo skulptūra. Stinkis pabandė prisiminti, kas tai galėtų būti, ir nutarė, jog tai panašu į fontaną.

    Pasisuko eiti, kai akies krašteliu pamatė kažką judant šešėlyje, staigiai išsitraukė iš už diržo sintezatorių. Priešais jį, šešėlyje, stovėjo žmogus. Normalus žmogus – su galva, dviem rankom ir dviem kojom. Stinkis žvelgė į vyrą netardamas nė žodžio. Vienintelis keistas dalykas nepažįstamajame – tai pilka oda. Staiga šis apsisuko ir dingo skersgatvyje.

    Stinkis smalsumo impulso pagautas nulėkė paskui, įsuko į gatvelę, kuri buvo vos keleto metrų pločio ir iškart pajuto, kad yra stebimas. Pakėlęs galvą aukštyn išvydo pro langus žvelgiančius pilkaveidžius. Stinkį nukratė šiurpas ir apsisukęs norėjo grįžti atgal, tačiau gatvės gale jau grūdosi pilkųjų žmonių minia. Jis riktelėjo ir pasileido tolyn nuo minios. Skuodė kiek įkabindamas, tačiau minia neatsiliko nė per žingsnį, prie visos tos gausybės prisidėjo pro kiekvieną langą šmėžuojantys veidai. Dar vienas posūkis ir Stinkis atsidūrė akligatvyje. Pabandė įeiti pro vienas, kitas duris, tačiau visos buvo užrakintos. Jis prisispaudė prie sienos. Išlindo visa minia. Stinkis griebė karščio stimuliatorių ir pradėjo pyškinti. Tai, ką išvydo spinduliui pasiekus minią, pakirto kojas. Pilkoji minia pradėjo lydytis, lyg švinas. Tačiau taip besilydydama minia vis tiek plūdo artyn. Jis klykė, švaistėsi stimuliatorium į kairę ir į dešinę, tačiau jau juto atslenkančios masės karštį.

    Iš pradžių karštis apsėmė kojas ir po truputį kilo aukštyn. Stinkio balso stygos užsikirto ir jis be garso raitėsi konvulsijose. Karšta masė lipo vis aukščiau ir aukščiau. Galiausiai Stinkis pats virto verdančia mase.

    „Sveikas atvykęs,“ – kažkur jau nebeegzistuojančiose Stinkio smegenyse pasigirdo balsas. Ir jis pasijuto nebe viena asmenybe, o tūkstančiais viename. Suvokė, kad nuo šiol jis jau nebe Stinkis, o Švino žmogus, išsibarstęs po Mirusį miestą.

    Rentas išjungė zondą, įjungė džipą ir pasuko prie pietinės miesto dalies. Ten apsidairęs priėjo prie atokiau stūksančio akmens, jį atvertė ir ištraukė aukso luitą. Pabučiavęs jį, įsimetė į kišenę ir patraukė prie džipo.

    – Dar keli turistai ir nešdinsiuosi iš šios skylės… – Rentas šypsojosi.

  • ATGAL
    Eglė Kačiulytė: jaučiu didžiulę atsakomybę prieš žodį
    PIRMYN
    M. Bacevičius-Barabas: o galų gale, ar visa šiandieninė literatūra nėra žaidimas?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.