M. Gaddafio mirtis – senųjų diktatūrų modelio pabaiga | Apžvalga

Įžvalgos

  • M. Gaddafio mirtis – senųjų diktatūrų modelio pabaiga

  • Data: 2011-11-28
    Autorius: Česlovas Iškauskas

    Kovotojai prieš Gaddafio rėžimą grįžta iš Sirto ir sveikinasi su juos Misratoje pasitinkančiomis miniomis (2011 m. spalio 28 d.) (REUTERS/THAIER AL-SUDANI/X90151/Scanpix nuotrauka)

    Nuverstasis Libijos diktatorius Muammaras Gaddafis, gyvenęs 69-rius metus ir 135 dienas, spalio 20-ąją buvo nužudytas netoli savo gimtojo miesto Sirto, kuriame, kaip teigiama jo biografijoje, ir gimė 1942-ųjų birželio 7 d. Varganoje beduinų palapinėje. Vakarai su palengvėjimu atsikvėpė, o NATO jau numatė spalio paskutinę dieną baigti operaciją Libijoje. Bet dažnas užduoda klausimą: kokia dabar ateitis laukia šios Arabų valstybės? 

    Pulkininkas-filosofas

    Prisiminkime diktatorišką M. Gaddafio režimą. Jis pasaulyje neturėjo analogų. Dažnai pulkininkas  prilyginamas legendiniam Kubos lyderiui Fideliui Castro, kuris jau nuėjęs nuo politinės arenos, arba 24 metus valdančiam Zimbabvės prezidentui Robertui Mugabei, vasario 21-ąją atšventusiam 87 metų sukaktį. Bet iš tiesų M. Gaddafiui neprilygo niekas.

    69-rių karininkas sakosi gimęs varganoje beduinų palapinėje, todėl esą kilęs iš liaudies gelmių. Gavęs karinį išsilavinimą Graikijoje ir Didžiojoje Britanijoje, jis sąmoningai nesusiteikė generolo laipsnio, o tik pasikėlė į pulkininkus, nes visą laiką tvirtino, kad ne jis liaudį valdo, o liaudis jį. Tai ilgiausiai viešpatavęs diktatorius, kokio nebuvo nuo 1551 m., kai Tripolis tapo Otomanų provincija. Nors M.Gaddafis užėmė visus pagrindinius postus, save jis titulavo filosofiniu „rugsėjo 1-osios vadovu“ (tą dieną 1969-aisiais M. Gaddafis įvykdė karinį perversmą prieš karalių Idrisą I, kuris tuo metu gydėsi Turkijoje). Šitaip 27-rių jaunuolis tapo Afrikos Che Guevara ir prieš minią mėgo pasirodyti apsirengęs safario uniforma ir su tamsiais akiniais. Tai turėjo reikšti jo nusiteikimą iki mirties kovoti prieš imperializmą, JAV ir NATO.

    Mes puikiai prisimename tas nekompromisines jo nuotaikas: JAV kareivių lankomos diskotekos „La Belle“ Vakarų Berlyne susprogdinimas 1986 m. Balandį, keleivinio lėktuvo „Pan Am Flight 103“ su 270 žmonių katastrofa virš Lokerbio (Škotija) ir t. T. Savo islamiškojo socializmo filosofiją jis pagrindė trijų tomų veikale „Žalioji knyga“ (1975–1979), kurią jis pats iškėlė virš Platono ar K. Markso darbų. Šioje knygoje pulkininkas aprašė vadinamąją „III pasaulinę teoriją“, kaip įveikti kapitalizmo ir komunizmo nesutarimus ir išnaudojamai žmonijai sukurti gerovės sąlygas. Bet būtent ši jo teorija padėjo išnaikinti vidurinį pilietinį Libijos gyventojų sluoksnį ir slopinti bet kokius nepasitenkinimo židinius.

    Muammaras Gaddafis buvo nesutaikomas Ronaldo Reagano priešas, palaikė šiitišką Iraną 1980–1988 m. Kare su Iraku, sekė Egipto prezidento Gamelio Abdelio Nassero pėdomis (jam imponavo Egipto lyderio noras užvaldyti Sueco kanalą), o prieš pora metų Margaritos saloje su Venesuelos prezidentu Hugo Chavezu įkūrė NATO atsvarą – Pietų Atlanto sutarties organizaciją (SATO).

    Kaip rašo rusiškasis BBC portalas „bbcrussian.com“, vieno arabų politiko žodžiais, M. Gaddafį galima vadinti „Artimųjų Rytų politikos Pikasso“, tačiau jo gyvenime nėra žydrojo, rožinio periodo, o tik arabiškasis, islamistinis, afrikietiškasis ir pan. Visa tai buvo dar prisodrinta juodos naftos spalvos, nes 6 mln. Gyventojų turėjusi šalis (per pusę pilietinio karo metų demografinė padėtis labai pablogėjo, kol kas tikslūs duomenys nežinomi) prieš neramumus išgaudavo po 1,6 mln. Barelių kasdien, bet tuos turtus pasidalydavo tik valdžios viršūnėlė. Laipsniškai pelnas iš naftos tapo tuščios M. Gaddafio filosofijos esme… 

    Diktatorių plejada

    Įdomumo dėlei per „akmenų“ revoliuciją Egipte pasaulio žiniasklaida surinko autoritarinių režimų lyderių ir silpniausių, pažeidžiamiausių diktatorių dešimtukus. Štai Amerikos žurnalas „Time“ šių metų kovo mėnesį juos išdėstė tokia tvarka: pirmavo, žinoma, dabar jau nuverstasis ir teismo procese kaltinamas Egipto prezidentas Hosnis Mubarakas (72 m. Amžiaus, valdęs 29 m.), antroje vietoje – Jemeno vadovas Ali Abdullah Salehas (68 ir 30), trečioje – Šiaurės Korėjos diktatorius Kim Jong Ilas (vasario 16-ąją sukako 70 m., valdo 16 m.), gi ketvirtuoju įrašytas Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka (56 ir 16). Po jų eina Sudano vadovas Omaras Hassanas al-Bashiras (67 ir 17), Irano – Mahmoudas Ahmedinejadas (54 ir 6), Zimbabvės – Robertas Mugabe (86 ir 23), Tadžikistano – Emomali Rachmonas (58 ir 18), o dešimtuką baigė Saudo Arabijos valdančiosios dinastijos atstovai ir Alžyro lyderis Abdelazizas Bouteflika (73 ir 11).

    Galima spėlioti, pagal kokius kriterijus šie diktatoriai išrikiuoti, bet vargu ar ką įtikins versija, kad visi jie neįtiko Vašingtonui, siekiančiam susigrąžinti dominavimą pasaulyje. Ja galima būtų patikėti, jei pavasarį sudarytame sąraše atsirastų, pavyzdžiui, Venesuelos prezidentas Hugo Chavezas (56 m. Amžiaus, prezidentas 12 m.), nuolat tampantis nusenusį, bet dar galingą amerikietišką liūtą už ūsų, ar dabar jau buvęs Libijos valdovas Muammaras Gaddafis (68 ir 41), kadaise R. Reagano pavadintas „pasiutusiu Artimųjų Rytų šunimi“. Mat autoritariniai režimai turi vieną bendrą bruožą: siekdami išsaugoti visuomenės kontrolę, jie peržengia labai jautrias socialinės gerovės, žmogaus teisių ir politinių laisvių ribas, kurias paprastai vadiname demokratijos garantijomis, apibendrina žurnalas „Time“. 

    Vien tik nafta valdo Libiją?

    Taip, daugelio diktatorių jau nėra arba aukščiausiame poste, arba apskritai ant šios žemės. O kaipgi su jų šalimis? Vokiečių leidinys „Suddeutsche Zeitung“ rašo, kad M. Gaddafio mirtis savaime neišsprendžia Libijos problemų – gali būti, kad būtent dabar jos dar labiau paaštrės. Leidinio teigimu, naujos vyriausybės formavimas, numatytas po mėnesio, bus nelengvas, nes šioje šalyje pernelyg daug jėgų siekia užimti valdžią ir gauti priėjimą prie Libijos naftos išteklių: tradicionalistai, liberalai, demokratai, islamistai, verslininkai, genčių vadai. Visi jie mano turintys teisę formuoti šalies ateitį.

    Laikraštis rašo, kad Libijos žmonėms, manantiems, jog jau artimiausiu metu jie galės savarankiškai reguliuoti šaliai priklausančius naftos išteklius, netrukus gali tekti su tokioms viltimis atsisveikinti. Kol bus atkurta karo metu sugriauta infrastruktūra, praeis ne vieneri metai. Atkūriant šalį gali kilti ir nostalgijos M. Gaddafio epochai banga. Reikia suabejoti, kad Libijos pereinamoji nacionalinė taryba (LPNT) sugebės suvaldyti situaciją be Vakarų pagalbos, jei NATO iš tikrųjų pasitrauks kaip žadėjusi spalio 31 d.

    Vakarai laukia, kada Libija pasieks naftos gavybos prieškarinį lygį, nes tuomet ji atpigtų visame pasaulyje. Analitikai skaičiuoja, kad šiandien Libijoje išgaunama vos pusė naftos iš tų 1,6 mln. Barelių, išgautų prieš neramumus. Vis dėlto tvirtinama, jog pasaulio naftos ir dujų atsargoms tai neturėtų kenkti, nesvarbu, kad naftos kainos nuo 2008-ųjų krizės pasiekė neregėtas aukštumas. Šiek tiek sunkiau Europai. Tokios žemyno šalys kaip Italija, Prancūzija, Ispanija importuoja gana didelę dalį Libijos naftos. Iš viso libiai eksportuodavo į Europą daugiau kaip 85 proc. Naftos. Todėl italams (įsiveždavo 22 proc. Libijos naftos), prancūzams (16 proc.), ispanams (13 proc.), airiams (23 proc.), austrams (21 proc.) Ir portugalams (11 proc.) Rasti alternatyvų tiekėją per trumpą laiką gana sunku.

    Ekspertai mano, kad Libijos ateitį, ypač naudingųjų iškasenų judėjimo kryptis, po M. Gaddafio mirties nustatys ne tiek nauja šalies valdžia, kiek valstybės, aktyviai dalyvavusios nuverčiant režimą.

    Iš tikrųjų, kaip pažymi naujienų agentūra „Associated Press“, naftos eksportą atkurti Libija galės ne anksčiau kaip po kelių mėnesių. Rinkoje vėl pasirodžius naftai iš Libijos, jos kaina pasaulyje kris. Prieš karinį konfliktą šioje šalyje Libijos naftos kiekis pasaulinėje rinkoje sudarė vos 2 proc., tačiau net ir tokios, regis, nedidelės žaliavų dalies išnykimas padarė įtaką pasaulinėms kainoms.

    Didžiausi importuotojai buvo priversti iš savo rezervų į rinką paleisti apie 60 mln. Naftos barelių, 30 mln. Barelių teko JAV daliai. Tiesa, karinio konflikto pradžioje staigiai išaugusi naftos kaina vėliau krito, ėmus tikėti, kad M. Gaddafio režimui žlugus, Libijos nafta grįš į rinką. Analitikai mano, kad Libija iki šių metų pabaigos gali išgauti 600 tūkst. Barelių naftos per dieną ir 1,6 mln. Barelių kitų metų viduryje. Tai užsienio šalių bendrovėms atrodo puikus kąsnis, kurio jos taip paprastai paleisti nenorės. 

    Libių ateitis – ne vien tik jų rankose

    Žinoma, nafta lemia ne visą būsimą Libijos sanklodą. Analitikai apskritai nesutaria, ar pilietinis karas Libijoje iš tiesų baigėsi. Tiesa, daugelis jų mano, kad sukilėliai neturi rimtų priešininkų ir nė vienas iš M. Gaddafio pasekėjų nėra pajėgus imti vadovauti likusiems armijos trupiniams. Netgi jo įpėdiniu pasiskelbęs sūnus, pabėgęs į Nigerį ir ketinąs keršyti už tėvo mirtį, vargu ar išklibins naujos Libijos vadovybės pamatus.

    Problema glūdi kitur – valstybės viduje. Mat dabar šalis gali skilti į daugybę autonomijų, paklūstančių vis kitiems vadams ar politinėms partijoms. Sukilėliai susidurs su rimtu iššūkiu bandydami savo rankose išlaikyti valdžią, nes iki šiol juos vienijo neapykanta diktatoriui. Baiminamasi net to, kad čia į valdžią gali imti veržtis su „Al Qaeda“ siejami islamistai, pasinaudosiantys šalyje vyraujančiu politiniu ir ekonominiu chaosu. Štai LPNT vadovas Mustafa Abdelis Jalilis tvirtina, kad į teisinės valstybės pamatus bus įlieti musulmoniškos religinės teisės – šariato – įstatymai. Tokie įstatymai viršenybę tebeturi Paklistane, Sudane, Afganistane, kur dar vis savo galią rodo „Al Qaeda“. ■

  • ATGAL
    Tuniso dilemos po rinkimų
    PIRMYN
    Kijevas gręžiasi nuo Briuselio į Maskvą
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.