M. Haroldas: Lietuvoje daug potencialo ir mažai tikėjimo | Apžvalga

Įžvalgos

  • M. Haroldas: Lietuvoje daug potencialo ir mažai tikėjimo

  • Data: 2012-05-16
    Autorius: Karolis JACHIMAVIČIUS

    Markas A. Haroldas. (Martynos Žilionytės nuotr.)

    Visada įdomus požiūris į Lietuvą iš šalies, tačiau kalbinamiems užsieniečiams gilintis į visuomenės ir valstybės problemas paprastai yra nemalonu, todėl dažniausiai mus pasiekia nuomonės apie lietuvių merginų akių gilumą, ežerų žydrumą, alaus sodrumą, dešrų storumą… Šešerius metus Vilniuje gyvenantis britas Markas Adamas HAROLDAS (34 metų) niekada nesidrovėjo pareikšti savo nuomonės apie mokesčius Lietuvoje, politinę ir verslo kultūrą, apie tai, kas jį Lietuvoje žavi ar vis dar stebina.

    Jis nuolat dėl ko nors bamba. Veiklą Lietuvoje pradėjo nuo vakarėlių organizavimo (klubuose gerai žinomas Marko Splinterio slapyvardžiu), dabar nubambėjo iki nuosavo IT verslo. Po daugybės mūsų ugningų ginčų ir žodžių kaskadų feisbuke susitikome dar kartą pakalbėti apie Lietuvą, šįkart „Apžvalgai“.

    Ar Lietuvoje kitoks kvapas negu tavo gimtojoje Anglijoje?

    Prancūzijoje tikrai kitoks kvapas, o Lietuvoje – net negalvojau… Lietuviško pieno kvapas kartais skirtingas. Ir krapai. Visur. Lietuvos kvapas yra krapų.

    Kada ir kodėl tu atvykai į Lietuvą?

    Dieną prieš Lietuvos prisijungimą prie ES, pamatyti laisvą Lietuvą paskutinę dieną. Ir kaip ji keičiasi, kaip pradedama tapti europiečiais. Man buvo įdomus Europos padidinimas, o jei įdomu, turi eiti ten, kur vyksta procesai, o ne tik skaityti Londone, kas vyksta Rytų Europoje.

    Prieš atvykdamas, Jungtinėje Karalystėje buvau laisvai samdomas dizaineris, dauguma mano klientų dirbo muzikos industrijoje – kokie nors BMG (Bertelsmann Music Group) duodavo muzikos naujokams sugalvoti logotipą ir panašius dalykus. Patekau iš koledžo į interneto bendrovių „burbulą“, pradėjau dirbti, bet nelabai norėjau dirbti vienai firmai, imti būsto paskolą ir sėdėti Londone. Galvojau, Londonas gal ne man, noriu vaikų turėt, bet gal ne Londone, pradėjau galvoti, kur kitur galiu keliauti, ir atvykau į Vilnių – miestą, kuriame daug pigiau. Galvojau, galiu rasti darbo ir Lietuvoje arba mano klientai Londone man siųs darbus internetu. Ir tai veikia – klientai dar siunčia užsakymų, o dirbu Vilniuje, kur gražiau ir švariau.

    Buvo įdomu dar ir todėl, kad čia kažką pradedu, esu tarp iniciatorių, kad galiu pradėt organizuoti vakarėlius. Aš mačiau, kad čia bus daug veiksmo, bus labai įdomu gyventi, o Londone maždaug žinojau, kas bus: jis bus kaip Londonas, o Vilnius – mes nežinom, kas.

    Meno verslas man labai įdomu – pakuoti jį ir parduoti. Dėl to dar teisę studijuoju. Man buvo įdomu ir tai, kad čia galėjau atvažiuoti, gauti leidimą ir gyventi. Aš, užsienietis, galiu taip paprastai čia likti?

    Kokios tau atrodo verslo sąlygos Lietuvoj?

    Anksčiau buvo mokesčiai mažesni negu Anglijoje, tai nesijaudinau. Galėjau lengvai įregistruoti individualią veiklą – užpildęs vieną blanką. Paskui atėjo krizė ir visą sistemą keitė, valdžiai patogiau, kad visi registruotų UAB‘us ir dirbtų UAB‘uose, o ne laisvai samdomais, kai kitiems atrodo, kad tie, laisvai samdomi, nelegaliai dirba ir deklaruoja tik kažkokią nesąmonę. Aš norėjau viską formalizuoti ir su kolegomis sukurti UAB‘ą, tapti akcininkais.

    Tas procesas buvo sunkus. Anglijoje – duok kažkam svarą, užpildai blanką, turėsi UAB‘ą. Gali tai padaryti banko puslapyje – už valandos turėsi tą UABą ir viskas legalu, bankas bus buhalteriai, tvarkys visas tavo sąskaitas ir kvitus. Lietuvoje tai darėme beveik šešis mėnesius. Dar buvo problemų, nes bandė uždrausti beveik visus užsienietiškus pavadinimus, o mūsų verslui reikia angliško, nes verslas tarptautinis. Atmetė UAB „Mushroom“, nes kažkada Indijoje buvo firma tokiu pavadinimu. Perregistravom į „Mushroom agency“, tada dar kartą pas notarą. O ką daro notaras? Pažiūrėjo popierius, uždėjo antspaudą – ir 300 litų už tai. Tada turiu eiti į Registrų centrą, nors galėtų visa būti internete.

    Kokį pirmą įspūdį tau paliko Vilnius ir Lietuva?

    Aš susidariau tą pirmąjį naivų požiūrį: atvykau vasarą, oras buvo gražus, gražios bažnyčios, sutikau daug įdomių žmonių (nes sutinki daug naujų žmonių, kai atvyksti į naują vietą). Bet tai nereiškia, kad visą likusį gyvenimą gyvensi toje pačioje vasaroje su tais pačiais žmonėmis. Buvo šiek tiek naivumo. Man pasakojo istorijas apie Lietuvą iki Juodosios jūros, kokia sena lietuvių kalba… Važiavome į Trakus, ėjome prie Trijų Kryžių. Atvažiavo kai kurie mano draugai, vykome į Nidą, buvo geros atostogos. Jei tu britas, tai Nida – didelis paplūdimys, saulė, gražios merginos – tau padarys didelį įspūdį.

    Kokio elgesio žmonės iš tavęs tikėjosi todėl, kad tu britas?

    Iš pradžių žmonės galvojo, kad aš dalyvauju bernvakaryje arba esu beprotis, arba bėgu nuo Anglijos policijos. Arba  kad dirbu ambasadai ir esu šnipas. Rimtai to klausė – ar aš šnipas? Manau, kad taip buvo todėl, kad lietuviams nuolat sakoma, kad jie gyvena mažoje šūdinoje valstybėje ir jie nieko nenusipelno, o visi Vakarai gyvena auksiniuose rūmuose, todėl žmonėms buvo sunku suprasti, kodėl kažkas važiuotų iš Vakarų į Rytus. Jei sunku suprasti, tai prisigalvodavo beprotiškų dalykų – turbūt todėl, kad esi šnipas, turbūt todėl, kad bandai išprievartaut lietuvių moteris. Negali būti, kad vien dėl to, jog tau patinka Europa ir tu pasirinkai kitą miestą.

    Žmonės vis dar klausia, kodėl, bet jie ne tokie grubūs. Turbūt jie pamatė, kokia ta Anglija, ir jiems ne taip keista. O aš dabar – vilnietis. Praleidau čia visus šešerius metus.

    Ar lietuviai yra tokie, kokie galvoja esą?

    Lietuviai galėtų tikrai būti geresni, nei kad jie galvoja, jog yra. Lietuvoje daug potencialo ir mažai tikėjimo, jo beveik nėra, o reikia abiejų. Rizikuoti taip pat svarbu.

    Kur matai didžiausią potencialą?

    Kūrybinėse industrijose. Visur, kur gali gaminti su galva ir nešiojamuoju kompiuteriu labai brangius produktus. Programuoti, sukurti dainą nereikia daug įrangos. Lietuva turi daug kūrybingų žmonių, tik jie visi Danijoje, studijuoja nemokamai. Būdamas darbdaviu, neturiu problemų rasti kūrybingų žmonių. Jeigu man ryt reikėtų dar penkių programuotojų ir šešių iliustratorių – jokių problemų. Jei Suomija gali padaryti „Nokia“, o Estija – „Skype“… Tie dalykai ateina lyg iš niekur – žmonės galvoja ir išeina vertingi produktai. Tau nereikia fermos, nereikia naftos. Aš manau, kad tų kūrybingų žmonių daug, bet formaliai jie nedalyvauja ekonomikoje – nemoka mokesčių, ima grynais, darbdaviai jiems net nesiūlo sutarčių, viską apžaidžia nelegaliai, kad būtų pigiau, tai tie kūrybininkai tiesiog vyksta į kitą šalį, kur gali gauti 20 tūkst. dolerių per metus už tą patį.

    Kita vertus, čia išties pigiau – gali apskaičiuoti, kiek užsienyje mokėtum už alų, už vieną kvadratinį biuro metrą, už programuotojus. O konkuruojame toje pačioje rinkoje, toje pačioje „iPhone“ programėlių parduotuvėje.

    Ar yra dalykų, kurie tave vis dar stebina po šių šešerių metų?

    Aš optimistas ir racionalus. Matau, kad Lietuva gali lengvai sutvarkyti daug dalykų – kad ir mokesčius ar verslo registravimą. Stebiuosi, kad tai vis dar nesutvarkyta. Užimtų penkias minutes pakeisti taisyklę, kad nereikia 10 tūkstančių litų UAB‘ui registruoti.

    Aš buvau sutikęs žmogų, kuris klausinėjo, kur, į kokį klubą ar barą galėtų investuoti milijoną eurų. Svajoju dirbti su milijonieriumi, kuris norėtų investuoti į mano sritį. Bet aš negaliu jam pasakyti – atvyk į Vilnių, čia labai faina. Nes daug korupcijos, nes negali garantuoti investavimo grąžos, nes negaliu jam pasakyti, kad lengva įregistruoti verslą, kad neturės problemų dėl konkurentų, kurie skambins į policiją su skundais dėl triukšmo. Aš jam pasakiau, kad man labai patiktų, jei jis atvyktų į Vilnių, bet čia didelė rizika. Jei nori ko nors saugiau, čia neik. Deja, nors myliu šį miestą, negaliu jo rekomenduoti investuotojams. Įsivaizduokite, kiek pinigų prarandate kiekvieną dieną.

    Žinau, kad Britanija valstybės sistemas turi ilgai, tad atrodytų, kad aš atvažiavęs aiškinu Lietuvai, kaip organizuotis. Man atsakytų: „O mes laisvi tik dvidešimt metų ir buvome penkiasdešimt metų represuojami sovietų!“ Manau, kad būtent dėl to, jog Lietuva maža šalis, dėl to, kad sistema neseniai pasikeitė, galima kurti geresnę sistemą dabar. Lietuva galėtų  rytoj padaryti paprasčiausią mokesčių ir verslo steigimo sistemą pasaulyje. Jei kas nors pasakytų, norime tapti nr.1 pasaulyje pagal mokesčių sistemos paprastumą, kai verslo liudijimą galėtum gauti žinute… Yra žmonių, kurie tokius projektus kuria, bet jie dirba ne viešajame sektoriuje. Jeigu atsidarau pajamų deklaraciją – ten nesąmonė. O „Bitė“ man gali pateikti ataskaitas pagal menkiausią duomenų paketėlį, iki sekundės suskaičiuoja kiekvieną mano pokalbį, galiu tvarkyti tai visai kompanijai, žinau, už ką moku, viską matau ekrane, viskas atrodo sąmonė, viskas lengva, gražūs paveiksliukai – nuostabu. Ta pati filosofija turėtų būti pritaikyta viešiems tinklalapiams. Nustokime to kvailo požiūrio – „mokesčių inspekcija“ – vaikštau aplink, o, jis apgaudinėja… ką tu darai? ar tu apgaudinėji? Duok mums tūkstantį svarų, ai, net neduok, mes patys pasiimsim iš tavo banko sąskaitos. Toks požiūris – „mes prieš mokesčius“ – manau, turi pasikeisti. Jie turi mums padėti mokėt mokesčius, o mes turim netekti pasiteisinimų nemokėti. Aš pasiteisinimus girdėjau milijonus kartų – tai per sudėtinga, blablabla.

    Žinau, kad tau nepatinka dabartinio Vilniaus mero Artūro Zuoko politika. Kodėl?

    Markas „užveda“ publiką. Šis IT bei renginių specialistas „Apžvalgai“ sakė: „Aš laimingas, kai po vakarėlio prieina bent vienas žmogus ir pagiria“. (Roberto Narkaus nuotr.)

    Nėra, kad jo nekęsčiau, neprieštarauju niekam, ką jis sako, bet manau, kad jo stiprybė yra įtikinėti žmones ir padėti jiems pamiršti, kad nieko iš tikrųjų neįvyko ir niekas nepasikeitė. Jis nuolat išlenda su teigiamomis istorijomis, nors nieko teigiamo nevyksta, o neigiamos istorijos pasimirštamos, nes žmonių smegenys veikia… kaip vadinasi tas laikraštis – 15 minučių. Man patinka, kaip jis naudoja feisbuką ir pats atsakinėja žmonėms, bet manau, kad daugiausiai jis tai daro norėdamas užtušuoti, jog nieko nevyksta. Jis įtikina daugybę žmonių, kad yra nuostabus, jaunatviškas, kūrybingas, bet aš nematau vykstančių nuostabių, jaunatviškų, kūrybingų dalykų. Ką jis padarė? „Fluxus ministeriją“? Pats bevertiškiausias visų laikų dalykas. Jis turėtų palikti šalį po to dalyko. Bet kas žino, koks prastas dalykas „Fluxus ministerija“ buvo? Ne daug kas, gal menininkai, kurie pasitraukė. Menkai žinomi menininkai… Ar jis paklausė, ko menininkams reikia? Ne. Ar jis pasamdė kažką, suprantantį menininkus Lietuvoje? Ne. Jis gavo savo antraštę, metams atidarė centrą, nieko nenutiko, ir niekas jo nekritikuoja dėl to, kad nieko nenutiko. Feisbuke jis klausia, kokios spalvos turi būti taksi? Koks skirtumas? Suprantu, kad tai cool, bet už viso to turi būti ir rezultatai.

    Ar tau buvo lengva mokytis lietuvių  kalbos?

    Lengviau negu mokytis prancūzų kalbos mokykloj, Anglijoje. Čia gyvenu – pamoka visą parą. Aš neturiu knygos. Atsiprašau, turiu vieną, perskaičiau 20 puslapių. Gyvenčiau Japonijoje, išmokčiau japoniškai. Ar pagalvoju lietuviškai? Kartais, taip.

    Ar tiesa, kad nori gauti Lietuvos pilietybę?

    Norėčiau turėti dvigubą pilietybę. Nedeginčiau savo britiško paso, nes man tai būtų netinkamas sprendimas. Kaip pilietis – čia gyvenu, čia mano vaikai eis į mokyklą – tai šiuo metu, sakyčiau, esu Lietuvos. Aš neturiu būdo lietuviams parodyt, kad dalis mano tapatybės yra lietuviška.

    Tu manai, kad į Vilniaus senamiestį turi būti įleista daugiau muzikos?

    100 proc. Net jei žmonės skundžiasi, turi rasti sprendimą, nes tie žmonės gyvena barų zonoje. Aš vykdyčiau aiškią politiką, kad štai čia mieste galima triukšmauti, o čia – negalima. Jeigu būtų paisoma kiekvieno nuomonės, barų iš vis nebūtų. Ir tūkstančiai, kurie nori baro, negautų baro dėl dviejų kaimynų.

    Bet žmonės ten gyvena galbūt 20 ar daugiau metų.

    Tai neturėtų būti garantija, kad ten niekada nebus baro. Nemanau, kad jų nuomonė apie triukšmo lygį šimto metrų spinduliu aplink jų butą turi amžinai viską lemti. Reikia rasti balansą. Manau, kad problema ir tai, jog mūsų socialinė kultūra pagrįsta alkoholiu. Pinigai, kurie remia kultūrą, ateina iš alkoholio. Žmonės lengvai moka 10 litų už alų, bet sumokėti 10 litų už įėjimą į barą jiems kvaila. Ir mažai ką gali pakeisti, nes jei padarytum vakarėlį be alkoholio, niekas neateitų. O žmonės skundžiasi dėl girtų žmonių, o ne dėl mano vakarėlio. Žmonės turi jausti, kad jų mieste vyksta kažkas „kieto“. Jeigu miesto taryba jaunimui apsunkina daryti dalykus, kurie laikomi kietais, žudo miestą, visi išvažiuoja. Tai nutiko keliems miestams Anglijoje. Jaunimas važiuos į Kopenhagą.

    Visada yra galimybė, kad miestas gali išsivystyti į Ženevos ar Ciuricho tipo miestą, kurie nėra „kieti“ miestai jaunimui, bet jie yra labai „kieti“ verslo klasei.

    Jei viską matuosime pelnu, tai mums galas. Negali išmatuoti laimės. Kada tu jautiesi laimingas? Noriu turėt vaikų ir kad jie būtų laimingi. Aš pasiekiau daugumą svajonių, kurias turėjau mokykloje. Noriu groti grupėj? Padaryta. Noriu būti didžėjumi ir groti tūkstančiui žmonių? Padaryta. Noriu sukurti plakatą filmui? Padaryta. Visus šiuos kvailus dalykus padariau. Tik vaikų neturiu ir nematau jų besišypsančių.

    Aš laimingas, kai po vakarėlio prieina bent vienas žmogus ir pagiria. Kita vertus, netikiu Zuoko teorija, kad jeigu padarai kažką nutrūktgalviško ir visi pasaulio laikraščiai sako, kad tu nutrūktgalvis, esą tai gera reklama Vilniui. Ir tas tankas… Aš nuolat klausiu apie tai savo draugų – beveik niekas jo nematė. O tie, kurie matė, klausia, kodėl aš gyvenu toje sovietinėje šalyje, kur sostinės meras važinėja tanku ir traiško mašinas. Arba imkim Andrių Užkalnį (šiandien populiarus publicistas – red. p.), kuris tyčia daro kažką, kad žmonės supyktų, tada jie supyksta, o jis sako: jėė, aš šiandien supykdžiau žmones, matai, aš sukėliau reakciją!..

    Ar pasiilgsti Jungtinės Karalystės?

    Norėčiau pamatyti tėvus ir sesę dažniau. Būtų miela, jei galėčiau nuvykti ten kas porą savaičių ir smagiai pašnekėti. Manau, tada, kai turėsiu vaikų.

  • ATGAL
    J. Ohmanas: Jei pasidaliji idėjomis, jų būna daugiau
    PIRMYN
    „BEEpart“ įkūrėjas A. Ciplijauskas: Kiekviena diena yra eksperimentas
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.