M. Krupavičiaus Žemės reforma – Lietuvos valstybingumą įtvirtinęs veiksnys | Apžvalga

Istorijos pėdomis

  • M. Krupavičiaus Žemės reforma – Lietuvos valstybingumą įtvirtinęs veiksnys

  • Data: 2018-03-05
    Autorius: Vytautas Keršanskas

    „Kunigo ir politiko pašaukimai aplamai nėra lengvai suderinami. Bet velionio asmenyje jie darniai sutapo. Per visą savo ilgą gyvenimą prel. M. Krupavičius liko kunigas be pasaulietinių dėmių. Politinis gyvenimas neapnešė jo kunigystės dulkėmis. Priešingai, krikščioniškasis idealizmas gaivino ir taurino jo politinį darbą“.

    Iš nekrologo Mykolui Krupavičiui, „Aidai“, 1970 m. gruodis, Nr. 10

    Kunigas prelatas, politikas ir krikščionis demokratas Mykolas Krupavičius labiausiai atmenamas už inicijuotą bei įgyvendintą 1922 m. Žemės reformą, kuri pagrįstai laikoma vienu svarbiausių veiksnių, leidusių įsitvirtinti naujai atgimstančiai tautinei valstybei. Žemės reformos įstatymas numatė, jog į bendrą valstybinį fondą bus paimtos prieš Lietuvos nepriklausomybę veikusių, rusų carinei valstybei priklausiusių, iš 1863 m. sukilimo dalyvių atimtų ir kolonistams priklausančių, privačių savininkų žemės, viršijančios 80 ha, o už jas bus kompensuota. Taip M. Krupavičiaus reforma leido išdalinti 420 tūkst. ha ploto bežemiams ir mažažemiams. Vis dėlto, kaip ir kiekvienas didelis persitvarkymas, Žemės reforma neišvengė skirtingo vertinimo, dėl kurio diskusijų aptikti galima iki šiol. Tad verta dar kartą pažvelgti į to laikmečio specifiką ir įvertinti reformą moraliniu, ekonominiu bei politiniu aspektais.

    Žemės perskirstymo moralumo klausimas

    Žemės reforma aršiai kritikuota dėl to, kad nuosavybės nusavinimas neva prieštarauja Katalikų bažnyčios principams, o pats M. Krupavičius dėl tokių užmojų net buvo išvadintas komunistu.

    Iš tiesų Bažnyčios luome šiuos debatus nemaža dalimi lėmė tiek gausūs dvarininkų skundai, tiek ir dalies tuo metu pasiturinčių kunigų nepritarimas reformai. 1919 m. Lietuvos krikščionių demokratų partijos (LKDP) Centro komitetui priėmus sprendimą, kad dvarininkų žemė turėtų būti nusavinta ir išdalinta mažažemiams bei bežemiams, nieko nelaukiant – Laikinosios Vyriausybės sprendimu – buvo sušaukta Kunigų konferencija. Ji priėmė rezoliuciją, teigiančią, jog ketinimai nusavinti žemę prieštarauja krikščioniškosios doros mokslui, o piliečiams, pasinaudojusiems tokiu LKDP sprendimu, yra draudžiama atleisti nuodėmes, jei už šį veiksmą neatgailaujama.

    Tuo tarpu LKDP Žemės reformos moralumą gynė Leono XIII enciklika „Rerum novarum“, Tomo Akviniečio mokymu bei vysk. Jurgio Matulaičio disertacija apie privačią nuosavybę, kurioje teigiama, jog žemė yra visų maitintoja, tačiau valstybės reikalas yra ją teisingai padalinti kiekvienam žmogui. Leonas XIII enciklikoje taip pat dėsto, jog Dievas yra paskyręs žemę žmonėms, tačiau jos nėra padalinęs – palikęs tai pačių žmonių valiai ir jėgoms. Popiežius, siekdamas žmonių gerovės, pasisakė už tai, kad kuo daugiau žmonių turėtų nuosavos žemės.

    1919 m. Katalikų bažnyčios pozicija buvo priimta neįsigilinus į LKDP nuostatas, kuri nesiūlė žemės nusavinti jos sprendimu. Anaiptol – tai buvo raginimas Laikinajai Vyriausybei priimti atitinkamus įstatymus. Tačiau pasmerktos reformos klausimą dar kartą iškėlė Šventojo Sosto pasiuntinys arkiv. A. Zechinis 1922 m. pirmą kartą susirinkus Lietuvos Vyskupų Konferencijai. Šį kartą Katalikų bažnyčia apgynė Žemės reformą su sąlyga, kad už nusavinamą žemę bus teisingai atlyginta, ir galiausiai buvo suformuota tvirta bažnyčios pozicija, palaikanti reformą.

    Tad Bažnyčia ir LKDP atrado bendrą vardiklį, grindžiamą Katalikų Bažnyčios mokymu: žemė negali būti sutelkta dvarininkų rankose, nes Dievo noru žemė privalo tarnauti visai žmonijai, o tuo turi pasirūpinti teisėta žmonių valdžia. Žmonės privalo paklusti tokios valdžios įstatymas, o ji savo ruožtu privalo užtikrinti teisingumą. Tad moralinis Žemės reformos klausimas buvo išspręstas.

    Žemės reformos įtaka Lietuvos ūkiui ir ekonomikai

    Rengiant Žemės reformos įstatymą, didžiausią vaidmenį atliko krikdemas M. Krupavičius ir Valstiečių sąjungos atstovas Albinas Rimka. Nors abu laikėsi pozicijos, kad smulkus žemės ūkis yra pranašesnis, M. Krupavičius pasisakė už kuo spartesnį perėjimą prie naujo modelio, kai A. Rimka mąstė apie keliolikos metų pereinamąjį laikotarpį. Tiek to meto, tiek ir gerokai po Žemės reformos vykusios diskusijos parodo, jog nėra vieningos nuomonės dėl ekonominės reformos naudos: nemažai teigiančių, kad be jos Lietuvos žemės ūkis būtų kur kas sparčiau šoktelėjęs į viršų. Tačiau Lietuvos istorijos instituto akademikas dr. Gediminas Vaskela teigia, jog šie pareiškimai dažniausiai nepagrindžiami.

    Prieš Pirmąjį pasaulinį karą žemės ūkio gamybos lygis Lietuvoje buvo prastesnis už Europos, taip pat ir carinės Rusijos Pabaltijo gubernijų lygį. Pramonės padėtis buvo dar prastesnė, kur atsilikta net nuo Rusijos vidurkio. 1912–1913 m. to meto kainomis Latvija bendrosios pramonės produkcijos verte Lietuvą lenkė 7,6, Estija – 9,75 karto. Tad tarpukariu šioms dviems šalims tereikėjo išlaikyti būdingą pramonės potencialą, tuo tarpu Lietuvai iškilo svarbus uždavinys – modernizuoti žemės ūkį ir jo pagrindu kaupti lėšas žemės ūkio produktų perdirbamajai pramonei. Nors per 20 nepriklausomybės metų Lietuva nesugebėjo pavyti Baltijos kaimynių, kasmetinis ūkio, pramonės ir bendrojo produkto augimas leido skirtumą reikšmingai sumažinti. Tad galima teigti, kad reformos architektai sėkmingai numatė į ateitį orientuotus rezultatus, kuriuos pasiekti, deja, sutrukdė okupacija.

    G. Vaskelos tarpukario Lietuvos žemės ūkio raidos analizė parodo, kad Žemės reforma ne tik nebuvo ekonomiškai nuostolinga, bet ir šalia kitų veiksnių ryškiai paspartino žemės ūkio pažangą – pavyzdžiai rodo, kad Europoje žemės ūkis tarpukariu sparčiausiai plėtojosi ten, kur žemės reforma buvo radikalesnė, t.y. Rytų Pabaltijyje.

    Pedagogas Petras Maldeikis knygoje apie Mykolą Krupavičių rašė: „Žemės reforma buvo epochinis įvykis nepriklausomos Lietuvos gyvenime. Neskaitant nepriklausomybės atgavimo ir vėliau jos praradimo, jokie kiti įvykiai tiek nepakeitė Lietuvos ūkinės struktūros ir socialinių santykių ir tiek nesustiprino tautos atsparumo prieš bolševikines ir lenkiškąsias įtakas, kaip įvykdyta žemės reforma. Ji eliminavo ekonomiškai nusigyvenusį ir sulenkėjusį dvarininkų luomą, o kumečius, bežemius ir mažažemius pavertė savarankiškais ūkininkais ir tuo būdu ilgiems laikams pašalino bolševizmo pavojų Lietuvai iš vidaus.“ Todėl šalia ekonominio, itin svarbus yra ir politinis Žemės reformos aspektas.

    Žemės reformos politinis ir socialinis aspektai

    Dažnai teigiama, kad Žemės reforma Lietuvoje buvo švelnesnė nei, pavyzdžiui, Latvijoje ar Estijoje. Tačiau taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio, nes iš esmės reforma vyko beveik tokiu pačiu tempu, tik ji tiek formuluotėse, tiek retorikoje buvo pateikiama kaip „nuosaikesnė“. Viena vertus tai lėmė vidaus politikos aspektai (Lietuvoje daugumą tuo metu turėjo krikdemai, Latvijoje ir Estijoje – socialdemokratai, kurie buvo radikalesni reformos klausimu). Tačiau svarbesnis buvo išorės veiksnys – geopolitinė Lietuvos situacija buvo daug klampesnė nei kitų dviejų šalių.

    Vakarų valstybės Baltijos šalims darė spaudimą dėl privačios nuosavybės nacionalizavimo be išpirkos galimybės, tačiau šiam spaudimui Lietuva buvo paveikesnė dėl santykių su Lenkija. Tarptautinėje bendruomenėje Lietuva buvo plačiai matoma kaip Lenkijos dalis, todėl buvo pavojinga ne tik pykdyti didžiąsias valstybes, bet ir pačią Lenkiją (dauguma dvarininkų buvo lenkai, todėl žemės nusavinimas labiausiai palietė juos). Dėl šios priežasties Lietuvos pripažinimą de jure daug kas siejo su šia Žemės reforma. Padarytas protingas ėjimas: Žemės reforma mažais žingsniais pradėta vykdyti 1919 m., palaipsniui nusavinant žemes, jas dalinant, tik 1922 m. priimant atitinkamą dokumentą ir pasitelkiant, G. Vaskelos žodžiais tariant, „kosmetinius dalykus“, bandyta išlaviruoti tarp visų grėsmių. Taip pat prisidėjo ir nuolatinė propaganda, neva kitose šalyse reforma yra beveik bolševikinė, o Lietuvoje – nuosaiki. Ši sėkminga diplomatija yra M. Krupavičiaus gabumų ir nuopelnų įrodymas.

    Istorikas Edvardas Gudavičius už M. Krupavičiaus nuopelnus jį net sulygino su Vytautu Didžiuoju, teigdamas, jog Žemės reforma buvo didžiulis socialinis lūžis, po kurio Lietuva iš atsilikusio baudžiavinio krašto tapo sparčiai besivystančia savarankiškų ūkininkų tauta. M. Krupavičius suprato ir garsiai sakė, kad įtvirtinti valstybingumą bus pajėgi tik tauta, turinti tvirtą pagrindą, kurį turi sudaryti ūkininkai, dirbantys savo žemę. Todėl Žemės reforma ne tik transformavo socialinę visuomenės sanklodą, bet ir suformavo platų žemę mylinčių tautiečių spektrą. Kas, jei ne šie žmonės išėjo į miškus atslinkus sovietiniam terorui?


    Išvados

    Mykolas Krupavičius savo atsiminimuose apie valstybės atkūrimo laikotarpį rašė: „Gyvenau Odų skersgatvyje. [...] Butas Vilniaus masto – šeši dideli kambariai. Baldelio jokio, bet ir nuomos jokios. „Gyvenk, kad kiti blogesni buto neužimtų“, – tokiais žodžiais mane priėmė tie sulenkėję lietuviai. Ir gyvenau. Nuomos, kad ir būtų norėję, nebūčiau mokėjęs, nes neturėjau kuo mokėti. [...] Vilniuje buvo tikras badas. Žmonės ieškojo duonos su krepšiukais net toli Lietuvos gilumoje – Ukmergės, Utenos ir kitų kraštų apylinkėse. Žandarai juos gaudydavo kaip kontrabandininkus. Žmonės ne tik tino iš bado, bet ir mirkdavo gatvėse. [...] Buvau lyg dvarininkas: šeši didžiuliai kambariai – ne juokai. Sutikęs kokį „bežemį“ Vilniaus gatvėse, kviečiau pas save, tačiau su viena sąlyga, kad atneštų šiaudų, nes ir aš „dvarininkas“, taip pat gulėjau ant šiaudų, neturėdamas nei pagalvės, nei antklodės.“ Tokiomis sąlygomis kunigas apsiėmė valdyti beatgimstančią, tačiau ilgų nelaisvės ir priespaudos metų bei karo nualintą valstybę.

    Per kelerius metus Lietuva ne tik įtvirtino savo valstybingumą, pertvarkydama ūkį ir ekonomiką išėjo iš nepritek­liaus, tačiau ir sustiprino tautą, leido jai skleistis. Žemės reforma – neabejotinai milžiniškas indėlis į tai. ■

  • ATGAL
    Lietuvos šimtmetis prasidėjo anksčiau
    PIRMYN
    Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos gynyba (II dalis)
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.