Maciejus Drygas: apie kino archeologiją ir laisvę nelaisvės sąlygomis | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • Maciejus Drygas: apie kino archeologiją ir laisvę nelaisvės sąlygomis

  • Temos: Kultūra
    Data: 2012-09-24
    Autorius: Dmitrijus BABIČIUS, Inga GLEBOVA

    Žeimių dvaro rūmai kūrė romantišką kino stovyklos atmosferą (Rimvydo Naktinio nuotrauka)

    Liepos 26–29 dienomis Jonavos rajone stūksantis Žeimių dvaras sulaukė svečių antplūdžio. Palapinėmis, miegmaišiais ir kameromis apsiginklavę lankytojai apsupo statinį, būriavosi palei akmenines baliustradas arba, nusimetę savo naštą ant saulės nugairintos žolės, kuitėsi prie pilvotų kuprinių. Viena po kitos dvaro pašonėje radosi stovyklavietės. Tiesa, skirtingai nei būtų spėjęs atsitiktinis prašalaitis, iškylautojai rinkosi toli gražu ne pastoralinės apylinkių ramybės masinami ir ne norėdami pasigrožėti dvaro mūruose įkūnytu vėlyvojo klasicizmo architektūriniu braižu. Pagrindinė sambrūzdžio priežastis – jau trečiasis kasmetinis „Meno avilio“ ir „ŽeMat“ organizuojamas kino stovyklos renginys. Jo metu prie Žeimių dvaro iš visos Lietuvos ir net užsienio atvykę filmų kūrėjai, analitikai ir šiaip kinematografijos entuziastai turėjo galimybę dalyvauti įvairius vizualiojo meno aspektus pristatančiose paskaitose, diskusijose ir filmų peržiūrose.

    Tradicija tapo tai, kad kino stovyklos organizatoriai iš anksto parenka atskirus seminarus ir filmus jungiančią renginio temą. Pirmaisiais metais ja tapo kelio filmo žanras, antrosios stovyklos programa telkėsi prie „Kino ir laisvės“ problematikos, na, o šių metų tema – „Kinas ir istorija“. Šiuo požiūriu joks atsitiktinumas atrodo tai, kad vienas stovyklos svečių – žymus lenkų režisierius dokumentininkas ir scenaristas Maciejus Drygas. Lietuvoje šio kūrėjo vardas dažnai minimas kalbant apie Raimundo Banionio režisuotus „Vaikus iš Amerikos viešbučio“ – M. Drygas yra šio filmo scenarijaus autorius. Užsienyje lenkų režisieriaus vizitine kortele laikoma dokumentinių filmų tetralogija, kuri telkiasi prie įvairių gyvenimo Lenkijos Liaudies Respublikoje pjūvių. Debiutinis tetralogijos filmas – 1991 m. išleistas ir gausybę apdovanojimų pelnęs „Išgirskite mano šauksmą“. Filmas pasauliui priminė 1968 m. Varšuvos dešimtmečio stadione susideginusio Ryszardo Siwieco auką. Juostos idėjinis tęsinys „Vilties balsas“ pasakoja apie uždraustąjį Laisvosios Europos radiją ir jo atkaklius klausytojus. Trečiasis tetralogijos filmas „Viena diena Lenkijos Liaudies Respublikoje“ – tai tarsi eilinės dienos socialistinėje šalyje rekonstrukcija. Galop keturių kūrinių simfonijos finalas – stovyklos svečiams pristatytas režisieriaus šių metų darbas „Išniekinti laiškai“ – kalba apie skrupulingą iki absurdo komunistinės valdžios triūsą šnipinėjant asmeninę gyventojų korespondenciją.

    Peržiūrėjus visas keturias juostas tampa aišku, kad vienas esminių M. Drygo darbų privalumų veikiausiai esti netikėtos ir provokuojančios meninės prieigos, leidžiančios iš naujo apsvarstyti gyvenimo Rytų bloke ypatybes. Kas pastūmėja link tokių įvairiapusių ir kartu nepailstamai kruopščių istorinių refleksijų? Naudodamiesi savo viešnage kino stovykloje, nusprendėme režisierių pakalbinti – tiek apie jo kūrybinį kelią, tiek apie tetralogijoje gvildenamą tuometės Lenkijos režimą.

    Kiek mums žinoma, iki šiol esate režisavęs tik vieną vaidybinį filmą – tai 1983 m. statyta „Psichoterapija“. Kada ir kodėl pasiryžote savo kaip režisieriaus ateitį sieti būtent su dokumentika?

    Iš tiesų „Psichoterapija“ – vienintelis mano sukurtas vaidybinis filmas. Taip jau atsitiko, kad  tuometės taisyklės reikalavo, kad režisieriai naujokai debiutuotų pastatydami po filmą televizijai. Tai, kad kiti mano darbai priklauso dokumentikos sričiai, veikiausiai lėmė paprasčiausias atsitiktinumas. Po „Psichoterapijos“ buvau parašęs scenarijus dar dviem vaidybiniams filmams – tikėjausi juos režisuoti. Deja, tokios galimybės nepasitaikė, nes scenarijai neatitiko cenzūros reikalavimų. Vėliau pasirodė, kad tai, kas mane domino, ne itin domino valdžią ir tuos jos atstovus, kurie anuo metu sprendė šalies kinematografijos likimą. Kadangi manęs niekuomet neviliojo mintis kurti kažką, kas neatitinka mano pasaulėžiūros, buvau beveik pasiryžęs atsisakyti savo profesijos. Nusivylimo laikotarpis sutapo su politine transformacija, kuomet galop sprogo cenzūros burbulas. Kažkuriuo metu visai netyčiomis išgirdau apie Ryszarda Siwiecą, kuris, protestuodamas prieš Sovietų invaziją į Čekoslovakiją, 1968 m. rugsėjo 8 d. susidegino Varšuvos dešimtmečio stadione, prieš tūkstančių žiūrovų akis. Ši vieno žmogaus auka mane neišdildomai sukrėtė, tad nusprendžiau pirmą kartą gyvenime užsiimti rimta dokumentika. Siwiecą padariau pirmosios savo dokumentinės juostos „Išgirskite mano šauksmą“ herojumi. Vėliau sukūriau ir antrąjį dokumentinį filmą. Ir taip, filmas po filmo, įnikau į šią sritį. Tiesa, man pačiam apibrėžti save kaip išskirtinai režisierių dokumentalistą sunku. Visą laiką turėjau gausybę kitų interesų – kūriau radijo dokumentiką, rašiau libretus operoms. Todėl neatmetu galimybės, kad kada nors ateity grįšiu prie meninio kino arba apskritai atsisakysiu kinematografijos.

    Vis dėlto netgi po „Išgirskite mano šauksmą“ Jūsų darbuose tebefigūravo komunistinės Lenkijos režimo (1945–1989 m.) ir pasipriešinimo jam tematika. Kas vertė toliau tyrinėti būtent šį sudėtingą ir skaudų Jūsų tėvynės istorijos laikotarpį?

    Veikiausiai ne domėjimasis pačiu komunizmu kaip reiškiniu – nors man didžiulę įtaką padarė studijų metai Maskvoje, kur turėjau galimybę stebėti šios sistemos klasikinę ir originalią išraišką. Iš tiesų mane visąlaik domino žmogus, veikiantis nelaisvės sąlygomis. Dėmesys jam kaip meninių bandymų pagrindas taip pat gimė studijuojant WGIK‘e (Valstybinis visos Rusijos S. A. Gerasimovo kinematografijos universitetas – D. B.), nes pačios studijos toje įstaigoje reiškė mokymąsi būti maksimaliai laisvu nelaisvoje erdvėje. Esu dėkingas likimui už šią patirtį – dabar, stebėdamas praėjusius laikus tarsi iš paukščio skrydžio, suprantu, kad būtent WGIK‘o aplinka, kurioje turėjai be perstojo ginti savo pasaulėvaizdį, iškėlė laisvės nelaisvėje motyvą kaip vieną esminių mano interesų.

    Maciejus Drygas ("Meno avilio" nuotrauka)

    Įžymioji tetralogija tyrinėja šį motyvą iš skirtingų rakursų. Bet ar galima teigti be istorinių rėmų egzistuojant tam tikrą idėjinę giją, jungiančią keturis filmus į visumą?

    Filmus stengiausi kurti skirtingus – tiek siužeto, tiek formos atžvilgiu. Manau, kad vienintelis esmingas bruožas, siejantis kūrinius, yra liūdesys ir niūrumas. Nė vienas iš keturių filmų nesistengia vaizduoti tuomečio gyvenimo linksmo ar malonaus. Iki šiol yra daugybė žmonių, jaučiančių komunistiniam režimui nostalgiją. Yra ir daugybė kitų žmonių, kritikuojančių jį ar neturinčiu su juo nieko bendra. Aš asmeniškai šiuo atžvilgiu jaučiuosi esąs veikiau archeologas, o ne režisierius – toks žmogus, kuriam visų pirma svarbiausia ieškotis tikrų dokumentų ir kitų pirminių šaltinių. Jų neatradęs, bijau konstruoti tezes. Matyt, aiškiausiai mano filmų archeologiškumą liudija priešpaskutinis tetralogijos darbas – „Viena diena Lenkijos Liaudies Respublikoje“. Tai filmas, kuriame rekonstruoju 1962-ųjų rugsėjo 27-osios eigą ir detales. Tyčia pasirinkau eilinę datą, nesusietą su jokiais istoriniais įvykiais ar tuometėmis šventėmis. Norėjau patyrinėti, kuo tą dieną gyveno valstybė ir kuo gyveno žmogus. Todėl man rūpėjo visos smulkmenos – tiek oficialūs institucijų dokumentai, tiek paprasčiausiai tądien rašyti dienoraščiai, laiškai, skundai. Ilgos valandos archyvuose davė vaisių: iki šiol filmas išlieka veikiausiai detaliausia vienos paros rekonstrukcija Lenkijoje. Minint 1962-ųjų rugsėjo 27-osios penkiasdešimtmetį, šiais metais net siūloma surengti dienos, per kurią nieko neįvyko, šventę. Taigi savo kūrybą stengiuosi remti atidžiu archeologiniu tyrimu, orientuotu į faktus ir dokumentus. Tačiau tokio darbo rezultatas – gan pesimistinis ir liūdnas komunizmo Lenkijoje paveikslas.

    Vis dėlto šis faktais paremtas paveikslas tebekelia daugybę klausimų. Pakalbėkime apie to meto režimo ypatybes. Vakar, stovyklos svečiams pasakodami apie „Išgirskite mano šauksmą“ kūrimą ir filmo tyrinėjamą Ryszardo Siwieco susideginimą, paminėjote kone orvelišką paradoksą: žmogus užsiliepsnojo prieš tūkstančių žiūrovų akis, bet šalyje apie jį ilgą laiką taip nieks ir nesužinojo. Kodėl?

    Tai yra labai įdomus klausimas. Savo filmuose vaizduojama komunistinę sistemą regiu tarsi jungiančią du skirtingus pasaulius. Kalbant literatūrinėmis alegorijomis, viena vertus, joje vyrauja absurdo teatro kosmosas, kur dalykai atrodo iškreipti ir groteskiški iki siaubo, kita vertus, komunizmas reprezentuoja ir George‘o Orwello ar Franco Kafkos lygmens kaustantį pasaulį – kitaip tariant, sistemą, brukančią žmogų į ankštą, kontroliuojamą erdvę, kurioje jis nebegali judėti, pro akis slenkant istorijai, kuri nuo jo visai nepriklauso. Ir iki šios dienos sunku pasakyti, kurios konkrečios dviejų pasaulių ypatybės lėmė, kad masės žmonių, mačiusių Siwieco auką, iš tiesų nenorėjo jos matyti. Aš dar suvokiu, kad tie žiūrovai, kurie protestą stebėjo iš toli, galėjo būti suklaidinti mūsų valstybinių tarnybų, greitai paskleidusių melaginą informaciją, neva liepsnojęs žmogus buvo paprasčiausias girtuoklis, o jo poelgis – nelaimingas atsitikimas. Tačiau juk pirmosiose eilėse sėdėję žmonės aiškiausiai girdėjo Siwiecą šaukiant apie savo aukos tikrąją prasmę. Manau, iš dalies po to stojusią tylą lėmė tai, kad minios buvo susirinkusios į valstybinę Derliaus šventę, ir nebuvo morališkai pasiruošusios tam, ką išvydo. Veikiausiai Siwieco klaida buvo ta, kad jis nusprendė degti prieš šimtą tūkstančių atsitiktinių žmonių, o ne prieš trejetą reikalingų. Su dideliu vargu man pavyko grąžinti Siwiecą į Lenkijos istoriją. Jaučiuosi atsakingas už to žmogaus likimą.

    Kalbant apie Ryszardo Siwieco poelgį, jį pasąmoningai norisi lyginti su Romo Kalantos susideginimu 1972 m. Kaip manote, kodėl, skirtingai nei po R. Siwieco aukos, sovietų valdžia nesugebėjo taip lengvai nutildyti po R. Kalantos mirties kilusios visuomenės reakcijos?

    Kalantos ir Siwieco aukas iš dalies sudėtinga lyginti, nes Kalantos susideginimas buvo daugiau ar mažiau iš emocijų, jausmo kilęs poelgis. Jis apibendrino sovietų Lietuvoje tvyrojusį ir visuomenės aiškiai juntamą ankštumą. Siwiecas buvo nepaprastai intelektualus, išsilavinęs žmogus, kuris iki savo aukos nukeliavo ilgą apmąstymų bei svarstymų kelią. Jis buvo gana gerai susipažinęs su komunizmo teorija ir istorija. Jo poelgis pasirodė labai giliai apgalvotas, tačiau ir labai savarankiškas – Siwiecas nepriklausė jokiai neformaliai pasipriešinimo organizacijai. Prieš keturias dienas iki susideginimo jis įrašė valandos trukmės kalbą, kurioje išreiškė savo pesimizmo kupinus apmąstymus apie komunistinį režimą, ir perdavė įrašą draugui. Išgirdęs tai, kas įvyko Dešimtmečio stadione, tas draugas labai išsigando ir juostą užkasė. Tačiau po pusmečio jį pasiekė žinia, kad Prahoje susidegino Janas Palachas ir kad šį sykį visuomenės reakcijos būta kur kas audringesnės. Tą akimirką Siwieco bičiulį, matyt, paragino sąžinės graužimas, nes jis pagaliau ryžosi nutraukti tylą. Žmogus parašė laišką į Didžiosios Britanijos ambasadą, tačiau tenai jį palaikė provokatoriumi ir liepė su tokio pobūdžio informacija kreiptis į žurnalistus. Vyriškis suvokė, kad laišką reikia siųsti į užsienį, į Vakaraus, tačiau jis nežinojo nė vieno adreso! Galop jis vis dėlto sugebėjo persiųsti žinią Laisvosios Europos radijui, kaip tarpininke pasinaudojęs viena baldais prekiaujančia švedų įmonę. Ir štai radijo redaktorė laišką gavo pralėkus net trims ketvirčiams metų po susideginimo. Taigi prireikė nemažai laiko, kol į viešumą iškilo už Siwieco tragedijos glūdintis protestas. Romo Kalantos atveju apie įvykį greitai sužinojo lietuvių emigrantai, kurie savo ruožtu sugebėjo laiku papasakoti apie žuvusį jaunuolį likusiam pasauliui.

    Stovyklos programoje pynėsi filmų peržiūros ir kino seminarai (Rimvydo Naktinio nuotrauka)

    Užsiminus apie laiškus ir informacijos sklaidos tematiką, iškyla kitas gyvenimo Lenkijos Liaudies Respublikoje aspektas. Iš jūsų paskutinio filmo „Išniekinti laiškai“ sužinome, kad per metus šalyje buvo patikrinama – peršviečiama ar perskaitoma – apie 500 mln. asmeninių laiškų. Ar kaip vienas iš režimo liudininkų nujautėte tokius šnipinėjimo mastus?

    Iš tikrųjų šiais mastais sunku patikėti net šiandien, neturint prieš save konkrečius skaičius liudijančių pirminių šaltinių. Sakykime, esu atradęs 1972 m. valstybinį dokumentą, kuris skelbia, kad tais metais Lenkijoje buvo patikrinta apie 468 mln. laiškų. Pirma galvojau, kad tai paprasčiausia klaida. Bet skaičius buvo teisingas: į pradinę patikrinimo stadiją per metus iš tiesų pakliūdavo sunkiai įsivaizduojamas skaičius siuntinių. Pats patikrinimas vykdavo taip: pirma laiškus versdavo ant stalo, ir žmonės baltomis pirštinėmis apčiupinėdavo jų turinį. Be to, laiškus peršviesdavo lempomis, norėdami išsiaiškinti, ar viduje neslypi užsienio valiuta ar kokie kiti neleistini popieriai. Į antrąją tikrinimo stadiją pakliūdavo šiaip įtarimą keliantys laiškai arba laiškai žmonių, kuriuos aukštesnės tarnybos buvo nurodžiusios sekti. Tokių siuntinių vokų kraštai buvo atsargiai atlipdomi, o tai, kas viduje ,– perskaitoma. Taigi iš apytiksliai 500 mln. apčiupinėtų ir peršviestų laiškų kiekvienais metais, jei atmintis neklaidina, buvo perskaitoma iki 80 mln. Ar galėjome tais laikais nujausti šiuos mastus? Suprantama, kad ne. Aišku, mes suvokėme, kad nuolatos vyksta tam tikras stebėjimas ir buvome išmokę būtinų atsargumo pamokų, tačiau priežiūros procesas, pasirodo, buvo pasiekęs tokias gigantiškas apimtis, kad kai kurie žmonės iki šiol atsisako tuo tikėti. Tai atrodo paprasčiausiai neįmanoma. Taip pat neįmanoma atrodo tai, kad 1962 m. stebėjimo tarnybos, be atvangos sekdamos daugybę piliečių, įvairiomis transporto priemonėmis Lenkijoje sukorė apie 5,5 mln. kilometrų. Tai buvo milžiniška sistema, orientuotą į nuolatinę kontrolę. Dažnas įsivaizduoja, kad Lenkijoje ji buvo švelni ir negrėsminga, bet tai – netiesa.

    Juk šis mitas gyvuoja iki šiol! Pristatydamas savo filmą, minėjote, kad net dabar nemažai žmonių įsivaizduoja, esą Lenkijos Liaudies Respublikoje gyventi buvo palyginti lengva ar net smagu. Savo kūryba griaunate šį įvaizdį. O kur jo šaknys?

    Na, matyt, negalime be išlygų teigti, kad šis įvaizdis visiškai nepagrįstas ar, atvirkščiai, atspindi tikrą dalykų padėtį. Sistemos atžvilgiu veikiausiai iš tiesų turėjome šie tiek demokratiškesnę šalį už kitas Rytų bloko valstybes. Tačiau taip pat reikia suvokti, kad negausūs privalumai buvo pasiekti kruvinomis pastangomis. XX a. Lenkijos istorija – tai dramatizmo kupinų įvykių virtinė: tai krauju pažymėti 56-ieji, 68-ųjų politiniai paaštrėjimai, aštuntojo dešimtmečio streikai, pareikalavę ne vienos aukos. Sykiu mes pelnėme mažesnį valstybinį reguliavimą muzikos, kinematografijos ir kitų menų srityje, socialinis realizmas nebuvo vienintelis įmanomas stilius. Be to, ilgainiui netgi ideologinių kanonų suvaržyti menininkai sugebėdavo atrasti tinkamą ir subtilią metaforą norimai prasmei perteikti. Iš tiesų grįžęs iš Sovietų Sąjungos į tėvynę pajusdavau laisvesnį orą. Tačiau reikia suprasti, kad nepaisant visko, pati sistema ne itin tesiskyrė. Jos širdyje slypėjo tas pats neišsprendžiamas paradoksas: politinė santvarka, kuri save vadina pačia teisingiausia pasaulyje, kuria valstybę, kurioje žmonės būsią visiškai laisvi ir lygūs. Bet paaiškėja, kad šios lygios ir laisvos visuomenės sąlygomis valdžia kažkodėl bijo liaudies ir turi ją nuolatos stebėti. Štai, sakykime, neišgalvota situacija iš tuometės specialiųjų tarnybų darbo istorijos. Žmogus ūkinėms reikmėms norėjo nusipirkti 60 metrų elektros laidų. Jis būgštavo, kad noras iškart įsigyti tokį didelį jų kiekį parduotuvės darbuotojams pasirodys kažkiek įtartinas. Dėl to jis pasiūlė savo draugui: „Pirkis 30 metrų, ir aš pirksiuos 30 metrų, o pinigus vėliau tau atiduosiu.“ Draugas sutiko, bet nedelsdamas davė žinią atitinkamoms institucijoms – „nežinau kodėl, bet bičiulis manęs prašo jam parūpinti 30 metrų laidų.“ Ir štai nieko neįtariantis žmogus kartu su pirkiniu gauna ir asmeninį įslaptintą segtuvą valstybinėje žinyboje, jį pradeda sekti. Juk reikia sužinoti, kam piliečiui tokiam ir tokiam staiga prireikė 60 metrų elektros laidų – galbūt jis įsivėlęs į kažkokius nešvarius šnipų žaidimus. Į jo aplinką infiltruojami agentai ir informatoriai. Nesuradus jokių kabliukų,  byla po pusantrų metų uždaroma, bet tai toli gražu nereiškia, kad ji išmetama: nelaimingojo žmogaus segtuvas peržiūrimas kas dvejetą – ketvertą metų. Ir štai toks stebėjimas be vargšo piliečio žinios vyksta nuo 1953-ųjų iki 1979-ųjų – kol bylą, neatradus jokių papildomų įkalčių, nusprendžiama panaikinti. O viskas – dėl kažkokių 60 metrų laidų. Pripažinkime, kad tai absurdas. Bet taip veikė tuometė santvarka, tokia buvo jos esmė.

    Ar ši esmė nepraranda savo svarbos ir šiandien? Reziumuojant mūsų pokalbį norėtųsi pasiklausti jūsų prognozės: ar manote, kad skaudi Lenkijos Liaudies Respublikos patirtis ateityje išliks aktualiu Lenkijos dokumentinio kino leitmotyvu?

    Tai prognozuoti yra sudėtinga. Prasidėjus politinės transformacijos procesui, kai staiga nebeliko cenzūros kliuvinių, mes pagaliau ėmėmės gvildenti tokias temas, kokios iki tol buvo griežtas tabu. Atsirado nemažai filmų, kuriuos įvardyčiau kaip istorinius – filmų, paremtų tam tikra švietimo idėja, nagrinėjančių iki tol nepaliestą praeitį. Tačiau man pačiam nelengva prognozuoti šios formos tolesnį vystymąsi, nes pats savo kino istoriniu nepavadinčiau – jis turi pernelyg ryškų autorinį prieskonį. Nepaisant to, kad jau minėtas „Išgirskite mano šauksmą“ spėjo virsti privaloma mokykline medžiaga, drįsčiau teigti, kad mano kūryba veikiau linksta arthouse‘o, o ne istorijos pamokos pusėn. Man pačiam yra nepaprastai svarbus emocinis pasakojimo lygmuo – stengiuosi sukurti tokią kūrinio struktūrą, kuri stimuliuotų jausminį ryšį tarp žiūrovo ir vaizdo, kurį jis mato ekrane. O tai savo ruožtu neretai reiškia, kad auditorija mažiau sužino, bet įgauna turtingesnę išgyvenimų patirtį. Sakykime, iš mano pirmojo dokumentinio filmo beveik nieko nesužinome apie Ryszardo Siwieco gyvenimo faktus – apsiribojama ta informacija, kuri pasižymi tam tikru emociniu užtaisu. Analogišku būdu „Išniekinti laiškai“ nesistengia tapti žinių apie režimą kompendiumu. Filmas veikiau siekia pasitelkti žiūrovų jausmus ir priversti juos vienai valandai pasijusti ano laiko ir erdvės liudininkais. Taigi kalbant apie istorinės atminties tęstinumą, man asmeniškai itin svarbu, kad Lenkijos Liaudies Respublikos būties apraiškos paliktų gilesnį įspaudą žiūrovų širdyse, o ne protuose.

    Dėkojame už malonų pokalbį. Linkime sėkmės ir tikimės artimiausiu metu sulaukti naujų įdomių Jūsų darbų.

  • ATGAL
    Vytauto Stankaus kūryba
    PIRMYN
    Indrė Meškėnaitė: skaitymas „neišaugamas", jei netyčia ryžtamasi pradėti
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.