Macrono reformos ir ,,geltonųjų liemenių“ protestai | Apžvalga

Įžvalgos

  • Macrono reformos ir ,,geltonųjų liemenių“ protestai

  • Data: 2019-04-04
    Autorius: Edita Mieldažė

    Nepaliaujami ,,geltonųjų liemenių“ protestai gatvėse/commons.wikipedia.org/GrandCelinien nuotrauka

    Prieš dvejus metus, dar nebūdamas prezidentas, jaunasis Prancūzijos centristų lyderis Emanuelis Macronas maloniai šildėsi būsimų rinkėjų populiarumo spinduliuose, žadėdamas Europos renesansą: ,,Europa šiandien yra per silpna, lėta ir neefektyvi, tačiau tiktai Europa mus įgalina imtis veiksmų, susijusių su dabartiniais iššūkiais. <…> Europos suverenumui reikalingas kūrimas, ir mes tai privalome padaryti.“ Būsimasis Prancūzijos prezidentas taip pat iškėlė darbo ir mokesčių įstatymų pertvarkos būtinybę ir pažadėjo Prancūziją padaryti labiau konkurencingą ir patrauklią pasauliui. Prancūzijos žmonės E. Macronu patikėjo. Išrinko. Tačiau nuo 2018 m. lapkričio 17 d. besitęsiantis nervinantis gatvės kovų ir vandalizmo vaizdas su ,,geltonųjų liemenių“ (pranc. – gilets jaunes) judėjimu priešakyje nežinia ar leis visiems E. Macrono pažadams išsipildyti, o visuomenei toliau prezidentu tikėti. Kaip pastebėjo ekonomistas Jeanas-Paulas Betbeze, ,,tai visai naujas prezidento paveikslas – Macronas yra visai vienas ir susiduria su rimtu pasipriešinimu“.

    SUIRUTĖ

    Šių metų sausio viduryje surengtas jau dešimtas ,,geltonųjų liemenių“ protestas sutraukė į savo gretas 84 tūkst. žmonių. Savo ruožtu 80 tūkst. ginkluotų policijos pareigūnų saugojo viešąją tvarką. Kaip pastebėjo Fredericas Sanchezas iš darbdavių federacijos, ,,Prancūzijos patrauklumas sumažėjo. Kai pasižiūri iš JAV pusės, gali susidaryti vaizdą, kad Prancūzija yra pilietinio karo įkarštyje.“ Iš tiesų. Nepaliaujami ,,geltonųjų liemenių“ protestai gatvėse. Išdaužyti langai ir nusiaubtos parduotuvės. Degalinėse pasibaigęs kuras. Panika perkant supermarketuose. Ir tai ne distopinis Didžiosios Britanijos vaizdas po ,,Brexito“, tai – Prancūzija, nepatenkinta savo jaunuoju reformuotoju prezidentu. Kaip pabrėžė apžvalgininkė Natalie Nougayrede, prancūzų nerimas trejopas: tai baimė dėl šalies galios ir prestižo praradimo, baimė dėl ekonominio globalizacijos poveikio šaliai ir baimė dėl nacionalinės tapatybės praradimo. O kur dar E. Macrono vidaus politikos reformos. Dabar Prancūzijos prezidentas nukreipęs žvilgsnį į suirutę šalyje ir į sudaužytą Marriane skulptūros – Prancūzijos respublikos simbolio – veidą. Tai spjūvis jam asmeniškai, tai antausis Penktajai Prancūzijos respublikai. Iš kitos pusės, nusilpęs E. Macronas – puikus taikinys Europos kraštutinėms jėgoms ir populistams, kuriems puiki proga pasireikšti bus šių metų gegužę vyksiantys Europos Parlamento rinkimai.

    TARP MACRONO IR DE GOLIO

    Daugelis Prancūzijos politikų dažnai pabrėžia, kad įkvėpimo semiasi iš Penktosios Respublikos įkūrėjo Šarlio de Golio asmenybės. E. Macronas šiuo atveju yra ne išimtis. Oficialioje fotografijoje jaunasis Prancūzijos prezidentas stovi prie stalo pasidėjęs atverstus de Golio karo memuarus. Todėl E. Macrono žinutė Prancūzijos žmonėms aiški: kaip ir de Golis, E. Macronas bus stiprus lyderis ir pakils aukščiau siauros politikos bei vadovausis nacionaliniais interesais.

    Galima rasti sąsajų tarp ,,geltonųjų liemenių“ neramumų ir 1968 m., valdant de Goliui, įsiplieskusių studentų ir darbininkų protestų. Kaip ir de Golis, E. Macronas negalėjo nuspėti kilsiančių gatvės protestų. Kaip ir de Golis, jaunasis Prancūzijos prezidentas pasirodė nepajėgus tinkamai reaguoti į susiklosčiusias problemas. Tiesa sakant, ironiška, kad E. Macronas, besipriešinęs populizmui, išprovokavo didžiausius masinius neramumus Prancūzijoje, kokius tik galėjome kada matyti. Kaip pastebėjo ,,The Guardian“ apžvalgininkas Larry Elliotas, išrinktas prezidentu E. Macronas buvo priimtas kaip naujos kartos politikas, nors realiai jis simbolizavo praeitį, ne ateitį, bei priminė technokratinį centristą, atitinkantį Bilo Klintono, Tonio Blairo ir Gerhardo Šrioderio tradiciją.

    KELIAS PREZIDENTO POSTO LINK

    Buvęs investicijų bankininkas, E. Macronas 2006–2009 m. priklausė Prancūzijos Socialistų partijai. 2012 m., valdant prezidentui Francois Hollandui, E. Macronas buvo paskirtas Generalinio sekretoriaus pavaduotoju. 2014–2016 m. jis tapo Ekonomikos, pramonės ir skaitmeninių reikalų ministru. 2016 m. rugpjūtį būsimasis Prancūzijos prezidentas atsistatydino, kad pradėtų prezidentinę kampaniją: įkūrė judėjimą ,,Pirmyn“ (pranc. ,,En Marche“), su kuriuo, besibelsdami į prancūzų rinkėjų duris, apvažiavo beveik visą Prancūziją. Jo žinutė rinkėjams buvo tokia: sukurti visiškai naują sistemą moderniai Prancūzijai. Pasak Prancūzijos konsultavimo firmos ,,BVA“ pavaduotojo Eduardo Lecerfo, ,,Macronas buvo naujas vaikis mieste, išmanus ir žavingas. Iš pat pradžių tai buvo pasaka.“ Montanos instituto Paryžiuje direktorė Laurent Bigorgne pastebėjo, kad ,,pirmą kartą per 10 metų prancūzai gali didžiuotis prezidentu. Jis laisvai kalba angliškai, nėra buvęs jokiuose skandaluose ir yra nuostabiuose santykiuose su savo žmona“. Tačiau praėjus beveik dviem metams nuo E. Macrono prezidentavimo pradžios, rinkėjai ir rėmėjai nusivylę prezidentu ir jo valdymo stiliumi.

    Pats E. Macronas taip pat pripažįsta, kad jo valdymo stilius gali tenkinti ne visus. Pagal 1958 m. galiojančią konstituciją, Prancūzija yra pusiau prezidentinė valstybė, tai reiškia, kad Prancūzijos prezidentui yra suteikta išskirtinai plačių galių. E. Macronas stengiasi šiomis galiomis naudotis, siekdamas įgyvendinti ne vieną ne itin palankiai vertinamą reformą. Pats Prancūzijos prezidentas teigia, kad jį tenkina galios vertikalumas: ,,Didžiuojuosi padarytais pasirinkimais ir negaliu pakęsti tvarkos, pagal kurią įprasta nuolat aiškintis, kokiu pagrindu priimtas vienas ar kitas sprendimas.“ Viename ,,Time“ žurnalo interviu paklaustas, kokiais prinicipais vadovaujasi puoselėdamas santykius su žmona Brigitte, E. Macronas atsakė: ,,Remiuosi pačiu savimi, nesvarbu ką kiti galvoja. Pats nusprendžiu, kas yra teisinga ir gerai, net jei mano dabartinis įsitikinimas nesutampa su mano pasirinkimu. Taip pačiai elgiuosi ir politikoje.“

    MACRONO REFORMOS

    Dar priešrinkiminėje kampanijoje E. Macronas teigė, kad Prancūzijos sistemai, įskaitant valstybės reguliavimą ir darbo jėgos apsaugą, reikalingos radikalios permainos. Analitikai teigia, kad jaunajam Prancūzijos prezidentui smarkiai imponavo buvusio Vokietijos kanclerio G. Šrioderio darbo rinkos ir gerovės valstybės reformos. Jų metu Vokietijos darbuotojai sutiko su mažesniais atlyginimais ir mažesnėmis išlaidomis. E. Macronas įsivaizdavo, kad tas pats receptas suveiks ir Prancūzijoje, ir suvokdamas, kad turi šimtaprocentinį galios mandatą struktūrinėms reformos šalyje, ėmėsi svarbių pertvarkų.

    Prancūzijos prezidento kritikai teigia, kad jo reformos buvo stumiamos per greitai ir vien per metus prezidentas eliminavo turto mokestį, padidino mokesčius pensininkams, supaprastino priėmimo į darbą ir atleidimo tvarką, inicijavo švietimo sistemos pertvarką, sumažino pelno mokestį nuo 33 proc. iki 31 proc., iškėlė idėją mažinti leidžiamosios valdžios atstovų kiekį ir atskleidė planus radikaliai pertvarkyti Prancūzijos geležinkelių sistemą SNCF, kad ji konkuruotų su privačiomis kompanijomis, kaip kad yra visur kitur Europoje. Senatas, aukštesnieji Prancūzijos parlamento rūmai, jau pritarė šiai reformai, o turint omeny, kad žemesniuosiuose rūmuose – Nacionalinėje Asamblėjoje – E. Macrono judėjimas ,,Pirmyn“ turi daugumą (iš 577 vietų priklauso 308), tad didelių kliūčių dėl geležinkelių pertvarkos neturėtų būti. Problema – tai Prancūzijos žmonės. Jie nesitaiko su bet kokioms E. Macrono inicijuojamoms pertvarkoms ir teigia, kad prezidentas yra ne paprastų žmonių, o turtingųjų gynėjas, o jo valdymo stilius ,,iš viršaus į apačią“ yra arogantiškas.

    Iš kitos pusės, E. Macrono valdymo laikotarpiu Prancūzijos pramonė vėl ėmė kurti naujų darbo vietų, dirbančių kiekis pasiekė 1980 m. lygį ir dabar sudaro 65,8 proc. Paryžiuje įsikūrė ,,Google“ ir ,,Facebook“ skaitmeninių korporacijų centrai. Prancūzijos ekonomika rodo atsigavimą, tačiau paprasti žmonės to nemato.

    PROTESTAI IR KOMUNIKAVIMAS

    2018 m. gegužę, praėjus lygiai metams nuo E. Macrono valdymo pradžios, judėjimas ,,Nepalaužta Prancūzija“, organizavo protesto akciją prieš socialinę ir ekonominę prezidento vyriausybės politiką. Vėliau tų pačių metų lapkričio 17 d. Prancūzijos žmonės, vilkėdami geltonas liemenes, išėjo į gatves protestuoti prieš prezidento siekį didinti akcizą degalams, prieš per dideles išlaidas pragyvenimui ir prieš tai, kad E. Macrono valdžios inicijuotos mokesčių reformos sugulė ant darbininkų ir viduriniosios klasės žmonių pečių. Todėl protestuotojai pasisakė už žemesnius degalų mokesčius, už turto mokesčio atnaujinimą, už minimalios algos padidinimą, už piliečių iniciatyvos referendumų įgyvendinimą ir galiausiai už prezidento E. Macrono atsistatydinimą. Kaip pabrėžė apžvalgininkė N. Nougayrede, protestuotojai turi rimto pagrindo pykti ir viso to reikalauti: ,,geltonosios liemenės“ traktuoja save kaip ,,nematomus“ žmones, su kuriais Paryžiaus elitas nesiskaito“, kuriam nesvarbu paprastų žmonių bėdos. Prancūzijos žmonės kaltina E. Macroną esant arogantišką ir pernelyg malonų turtingiesiems.

    Dar prieš prieš protestus E. Macronas pranešdamas apie degalų akcizo didinimą, sukėlė rinkėjų pyktį teigdamas, kad, jeigu kam tai bus problema, tegu naudojasi viešuoju transportu. Be to, viešosiose diskusijose apie nedarbą, Prancūzijos prezidentas vienam bedarbui pasiūlė ,,pereiti gatvę“ ir susirasti darbą, ir bendrai apie Prancūzijos dirbančiuosius kalbėjo kaip apie ,,tinginius“. Anot apžvalgininko L. Ellioto, prezidentas E. Macronas – ,,tai ne de Golis, tai Marija Antuanietė su savo posakiu ,,tegul (jie) valgo pyragą“, kuris reiškia nesiskaitymą su žemesniais sluoksniais ir prastą situacijos suvokimą“. Pats E. Macronas prieštaraudamas teigė: ,,Buvau labai populiarus pirmąjį mėnesį mane išrinkus, kadangi nieko per pirmą savaitę po rinkimų nepadariau. Jeigu imiesi veiksmų ir dėl jų prarandi populiarumą, puiku.“ Prezidentui pritaria vienas aukštas jo patarėjas, pabrėždamas, kad prieš tai buvusių prezidentų Nicolas‘o Sarkozy ir Francois‘o Holland‘o bėda buvo ta, kad jie stengėsi motiniškai globoti prancūzus, o E. Macronas tai bando daryti laikantis tėviškos pozicijos, kuri ne visada yra populiari tarp žmonių.

    ,,Geltonųjų liemenių“ portretas labai įvairus – nuo vandalistų, bedarbių, pensininkų iki viduriniosios klasės atstovų. Protestuotojus labiausiai neramina sudėtinga jų ekonominė padėtis. Vienas ,,geltonųjų liemenių“ protestuotojas teigė: ,,Turiu namus, kuriems jau reikia remonto, vairuoju 12 m. automobilį ir visada kiekvieno mėnesio gale tikrinuosi savo sąskaitą, kad būčiau tikras, jog išlaidos neviršija pajamų.“ Kitas protestuotojas, kalvis Christophe Chalencon buvo atvirai nusiteikęs prieš musulmonus ir pasiūlė įsteigti kariuomenės vadovaujamą vyriausybę ,,dėl tikro vadovavimo ir visuotinės stiprios rankos, kurios mums reikia“.

    MACRONO ATSAKAS

    Reaguodamas į protestus, Prancūzijos prezidentas į Prancūzijos žmones kreipėsi praėjus kelioms savaitėms. Jis teigė: ,,Gali susidaryti įspūdis, kad visa tai, kas vyksta, man nerūpi, kad turiu kitų prioritetų. Tačiau dalį atsakomybės prisiimu. Žinau, kad kai kuriuos jus savo žodžiais įskaudinau.“ Trylikos minučiu kreipimiasi į tautą, E. Macronas akcentavo, jog keletą savaičių trunkantys protestai ,,giliai sudrumstė tautą“, o teisėti reikalavimai privedė prie ,,netoleruotino smurto“. Prancūzijos prezidentas pastebėjo, kad ,,joks pyktis nepateisina policijos pareigūnų, parduotuvių ir viešų pastatų puolimo ir niokojimo. Kai smurtaujama, laisvė baigiasi.“ Savo ruožtu E. Macronas paskelbė, kad nutraukia mokesčių didinimą, atsisako kontroversiško degalų akcizo pakėlimo, nuo šių metų pradžios didina minimalų atlyginimą 100 eurų, taip pat pažadėjo didinti mažai uždirbančių algas ir pensininkų išmokas (tam skiriamas 10 mlrd. eurų paketas). Tačiau prezidentas nesutinka pakeisti savo sprendimo vėl grąžinti mokestį turtingiausiųjų gyventojų aktyvams. Protestuotojai nepatenkinti, o daugelis apžvalgininkų pastebi, kad E. Macrono atsakas pavėluotas. Šių metų sausį, po prezidento kreipimosi į tautą, 84 tūkst. ,,geltonųjų liemenių“ vis tiek išėjo į gatves. Jų neįtikino E. Macrono kompromisai dėl reformų.

    MACRONO DEBATAI

    Prancūzijos prezidentas, atsižvelgdamas į nesiliaujančius ,,geltonųjų liemenių“ protestus, šių metų sausio viduryje nusprendė surengti nacionalinius dviejų mėnesių debatus, kurie turėtų padėti išspręsti problemas. E. Macrono debatai (keli jau buvo surengti) apims temas, kurios aktualios ,,geltonosioms liemenėms“: 1) mokesčius, įskaitant turto mokestį, kurio atsisakyta; 2) Prancūzijos perėjimą į mažai anglies dioksido išskiriančią ekonomiką; 3) demokratiją ir pilietybę bei 4) valstybės valdymą ir viešąją tarnybą. Prancūzijos prezidentas teigia, kad ,,diskusijose nesutiks su viskuo, tai normalu, tai demokratija. Tačiau mažiausiai mes parodysime, kad esame žmonės, kurie nebijo kalbėti, keistis ir diskutuoti.“

    Visgi daugelis ,,geltonųjų liemenių“ judėjimo narių žada boikotuoti E. Macrono diskusijas įvairiose šalies vietose, nes regi šias diskusijas kaip siekį užglaistyti kilusius neramumus. Praėjus kelioms savaitėms nuo protestų pradžios, vienas pagrindinių ,,geltonųjų liemenių“ reikalavimų yra tai, kad paprasti Prancūzijos piliečiai turėtų daugiau sprendimo priėmimo galios. Be to, daug protestuotojų vis dar reaguoja emociškai ir pyksta ant valdžios, nes yra nukentėję nuo susirėmimų su policija. Paskaičiuota, kad protestų metu būta 98 rimtų sužeidimų, tarp jų 15 protestuotojų prarado po akį, kiti buvo mušami guminėmis lazdomis.

    PROTESTŲ PASEKMĖS

    ,,Geltonųjų liemenių“ protestai gali turėti neigiamos reikšmės Prancūzijos ekonomikai ir bendrai Europos Sąjungos politinei sąrangai. Prezidento E. Macrono mokestinės nuolaidos protestuotojams gali padidinti Prancūzijos biudžeto deficitą daugiau nei 3 proc., daugiau nei leidžiama ES. Tai reiškia, kad ant tarptautinių kompanijų pečių gali gulti didesni mokesčiai, nei kad buvo prieš ,,geltonųjų liemenių“ protestus. Šį mėnesį Prancūzijos Finansų ministerija pranešė, kad iš tiesų tokie didieji skaitmeniniai milžinai, kaip ,,Amazon“, ,,Google“ ir ,,Facebook“, susidurs su naujais mokesčiais. Todėl tarptautinės kompanijos, veikiančios Prancūzijoje, akylai stebi protestus šalyje ir vertina saugumą bei ateities verslo potencialą Prancūzijoje. Ekonomistas J. P. Betbeze pastebėjo, jog Prancūzijos ,,augimas jau sumažėjo ir vis dar mažės, o tai reiškia nedarbo didėjimą“.

    Suskaičiuota, kad vien dėl protestuotojų nuniokotų parduotuvių pridaryta Prancūzijai 2 mlrd. eurų žalos. Kita problema, kurią provokuoja ,,geltonųjų liemenių“ protestai, – tai populizmo pasireiškimas per Europos Parlamento rinkimus. Susikaupusios bėdos šalyje gali smarkiai pasitarnauti populistiniam Marine Le Pen judėjimui, nes dabar tiek E. Macrono, tiek Le Pen partijų reitingai panašūs.

  • ATGAL
    Sukaktys kaip paraginimas veikti
    PIRMYN
    Užmirštoji (ne)priklausoma Baltarusija
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.