Maksimas Ivanovas: Literatūra man yra tam tikras regėjimų iššaukimas | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • Maksimas Ivanovas: Literatūra man yra tam tikras regėjimų iššaukimas

  • Data: 2014-11-10
    Autorius: Vilius Arlauskas

    Maksimas Ivanovas renginyje „Pož(i)eminiai skaitymai“ (2013 m. kovo 20 d.) (Gintaro Kasperionio nuotrauka)

    Šį mėnesį kalbamės su Maksimu IVANOVU. Šis jaunas vilnietis šiemet įgijo semiotikos magistro laipsnį Vilniaus universitete, o jo kūryba jau seniai publikuojama kultūrinėje spaudoje. Maksimas ne tik rašo apsakymus, bet ir domisi kino teorija, rašo filmų recenzijas bei kartais išverčia jam patikusio užsienio autoriaus tekstą į lietuvių kalbą. Nors jis pastaruoju metu, kaip pats patikino, visomis išgalėmis stengiasi atsitraukti nuo literatūros, rašymo ir akademinių reikalų, vis dėlto pripažįsta, kad jo galvoje nuolat sukasi mintys apie tai, ką galėtų parašyti. Tad šį kartą ir šnekėjomės apie rašymo procesą, kūrybą, būsenas, studijas ir kitus dalykus, o skaitytojų dėmesiui siūlome Maksimo apsakymą „Šeškinė-Sidnėjus“.

    Nežinau, ar dėl to, kad perskaičiau apie tavo norą tapti kino režisieriumi (http://maksimivanov.lt/apie-mane/), ar dėl ko kito, bet man tavo kūryba priminė išplėtotą mini scenarijų: daug detalumo, dėmesio erdvei. Galbūt turi rimtų ambicijų tapti kino režisieriumi, gal esi parašęs kokį nors kino scenarijų?

    Esu girdėjęs komentarų apie kai kuriuos savo tekstus, kad jie yra kinematografiški, bet nežinau, ar pats tam pritariu. Parašyti scenarijų reiškia parašyti gerą, aiškios ir griežtos struktūros istoriją. Tuo tarpu tai, ką aš rašau, dažniausiai remiasi ne pasakojimu, o būsenomis, nuotaikomis, kalbine raiška. Apskritai, kaip rašantis žmogus jaučiuosi nejaukiai dėl to, kad mano tekstuose nedaug naratyvo. Literatūroje tai veikia, bet scenaristikoje reikia kitų įgūdžių. Sakyčiau, kad aš tų įgūdžių dar neturiu. Dabar jau šiek tiek dirbu ties tuo: turiu idėją scenarijui, kurią bandau įgyvendinti. Ir rašau tą scenarijų ne tam, kad pagal jį po to būtų sukurtas filmas, o greičiau tam, kad tobulėčiau. Man tai tam tikros pratybos. Taigi, taip, turiu režisūrinių ambicijų.

    Užsiminei, kad tau svarbu užfiksuoti tam tikras būsenas. Kartais tavo apsakymai prasideda ar baigiasi veikėjų nubudimu iš sapno, dažnai kalbama apie prisiminimus, sapnus. Kodėl tai tau taip svarbu?

    Man pati mieguistumo būsena, jos saldumas patinka. Prie jos gerai limpa regėjimų, atminties, vaizduotės, neramybės temos. Naktis, kaip paros metas, ir tamsa suteikia tinkamą erdvę ir laiką šiems dalykams perteikti. Pati literatūra man yra tam tikras regėjimų iššaukimas. Aprašinėjant nuotaikas ir būsenas arba tiesiog tai, ko neturi prieš akis, sapnas ir prisiminimas yra parankiausios literatūrinės formos. Iš esmės tai toks vaiduokliškumo sutirštinimas: kalbėdamas apie kažką, ko neturi prieš akis, veikėjo, kuris pats yra tokioje pačioje situacijoje, lūpomis, tarsi sudvigubini tą įspūdį. Be to, mano susidomėjimas miego ir sapnų tema yra šiek tiek sąmoningas, nes, skaitydamas kitus tekstus arba žiūrėdamas filmus, kreipiu dėmesį į tai, kaip ten sapnai ar kažkokie regėjimai yra perteikiami. Šiaip jau labai racionaliai rašant apie tai, kas yra vaiduokliška ar sapniška, turbūt dingtų visas efektas, o jis man ir rūpi.

    Dažnas kuriantis žmogus turi tam tikrus principus ar taisykles, kuriomis vadovaudamasis, jis kuria. Koks yra tavo kūrybos procesas?

    Kai tik pradėjau rašyti, tai darydavau visiškai chaotiškai ir impulsyviai. Pradėjęs konkretų tekstą, nežinodavau, kuo jį užbaigsiu. Mane domino pats procesas, galimybė sėkmingai išreikšti kažkokį man rūpimą dalyką žodžiais. Rašiau daug ir dažnai neužbaigdavau to, ką buvau pradėjęs. Dažnai neturėdavau jokios racionalios minties, kurią norėčiau užrašyti, man tiesiog patikdavo pats žodžių dėliojimas. Tai buvo tam tikras žaidimas. Tiesa, jis visuomet turėjo aiškų ryšį su mano vidine būsena. O kai ėmiau publikuoti savo tekstus kultūrinėje spaudoje, chaotiškumo gerokai apmažėjo. Pirma mano rimtesnė publikacija buvo „Šiaurės Atėnuose“, apsakymas vadinosi „Grojimas“. Jis jau buvo parašytas kitu principu. Tai buvo pirmas kartas, kai sau išsikėliau užduotį ir ją daugiau ar mažiau įvykdžiau. Ir kuo toliau, tuo daugiau susigalvodavau tų užduočių, kildavo vis daugiau konkrečių sumanymų. Bet chaotiško, impulsyvaus rašymo neatsisakiau visai. Mano sapniškesni tekstai yra kaip tik to chaotiškesnio rašymo rezultatas. Aišku, abiem atvejais vis tiek daug kartų tvarkai savo tekstą, perrašinėji, redaguoji. Beje, nesu iš tų rašančių žmonių, kurie neigiamai žiūri į redaktorių darbą, priešingai, man jų pastabos leidžia susipažinti su ta kalbos plotme, kurios kitu atveju nepažinčiau.

    Užsiimi ne tik savo tekstų publikavimu, bet ir užsienio autorių kūrybos vertimais. Kaip atsirenki autorius, tekstus?

    Esu išvertęs vos kelis tekstus, tad mano patirtis šioje srityje vis dar kukloka. O atsirenku labai paprastai – tekstas man turi patikti. Turiu jausti, kad jis man yra artimas, kad gerai jį jaučiu ir kad galiu jį perteikti lietuviškai. Tiksliau, pirmiausia turiu būti įsitikinęs, kad galiu perteikti emocinį teksto branduolį. Tada kyla klausimas, ar turiu kalbinės kompetencijos tą tekstą išversti. Kai kuriais atvejais iš karto matau, kad didelių problemų nebus, o kartais matau, kad bus, ir kaip tik dėl to imuosi vertimo. Priimu tai kaip tam tikrą iššūkį, nes matau tame prasmę ir savo augimo galimybę. Paskutinis mano verstas tekstas yra Michailo Šiškino apsakymas-esė „Apsiaustas su velke“. M. Šiškino žodynas yra visai nesudėtingas, tačiau kalbėjimo maniera – labai įmantri. Daugeliu atveju aukštojo stiliaus įspūdį jo tekstuose sukuria ne pasirinkti žodžiai, bet neįprastos sakinių konstrukcijos, elipsės, kultūrinės nuorodos. Versdamas jo tekstą, susidūriau su tam tikra problema: jei mėginsiu išsaugoti originalo kalbos paprastumą, nusižengsiu lietuvių kalbos kultūros taisyklėms, o jei laikysiuosi šių taisyklių, turėsiu paaukoti šnekamajai kalbai artimą žodyną. Tai reiškia, kad man nepavyks išversti šio teksto taip, kad jis išsaugotų savo žodyno paprastumą, bet turėtų ir aukštąjį stilių. Kitaip tariant, kad jis įgytų aukštąjį stilių lietuvių kalboje, man teko naudoti tas taisyklingąsias konstrukcijas, kurios atitolino tekstą nuo kasdienės kalbos, padarė jį literatūriškesnį, sunkesnį. Mane tai sutrikdė, nes ėmė atrodyti, kad lietuvių kalboje atotrūkis tarp šnekamosios ir literatūrinės kalbos yra daug didesnis negu rusų ir aš pirmą kartą apie tai susimąsčiau.

    Jungtinėje Karalystėje studijavai medijų teoriją ir praktiką, o šiemet įgijai semiotikos magistro laipsnį Vilniaus universitete. Pasidalink savo įžvalgomis apie studijas.

    Kalbant apie studijų kokybę, mano patirtis Lietuvoje ir Anglijoje buvo panaši. Ir vienur, ir kitur darbas daugiausia organizuojamas taip: paskaitų beveik nėra, studentas turi savarankiškai skaityti daug tekstų ir paskui ateiti į seminarus, kurie naudingi tik tuo atveju, jeigu jis perskaitė nurodytus tekstus. Jei nesiruoši paskaitoms ir seminarams, dėstytojas nieko už tave nepadarys, nesukramtys visos reikalingos informacijos ir tau jos nepateiks. Tad tam tikrą pirminį informacijos kiekį turi pasiimti pats, turi peržengti tą kritinę ribą, už kurios pradedi daugiau gauti ir iš dėstytojų. Į Angliją važiavau, nieko nežinodamas apie kino teoriją, man atrodė, kad teorinė studijų dalis bus sunki našta, bet susidūriau su puikiais kino teorijos dėstytojais, kurių dėka ėmiau ja domėtis savo malonumui. Tada pamačiau, kad Lietuvoje labai trūksta kino teorijos tekstų, ir ėmiau įsivaizduoti, kad galiu padaryti kažkokį perversmą. Aišku, per tą laiką akademinės kinotyros srityje ėmė atsirasti aktyvių ir kompetentingų žmonių ir ta sritis natūraliai pradėjo atsigauti. Grįžtant prie studijų, tiek Anglijoje, tiek čia man nepatiko motyvuotų žmonių stygius. Anglijoje tą jutau net labiau, ten pamačiau nemažai žmonių, kurie studijavo dalykus, kurie jų visai nedomina. Juos apskritai mažai kas domino. Dėstytojai tos situacijos nelabai galėjo paveikti. Tuomet ir visi seminarai, paskaitos, užsiėmimai imdavo atrodyti kaip laiko gaišimas. Motyvuotus studentus tai dar labiau skatindavo persimesti į individualų darbą. Užtat Anglijos bibliotekose, lyginant su bet kuria Lietuvos biblioteka, yra tiesiog neišsenkami ištekliai, neįtikėtini visokiausios informacijos kiekiai, ranka pasiekiami ir akademinės, ir grožinės literatūros lobiai įvairiomis kalbomis. Tad galimybės tobulėti individualiai ten, ko gero, didesnės negu čia. Kita vertus, minusas buvo tai, kad studijavau nedideliame miestelyje ir ten labai stigo kultūrinių renginių. Retas mano bendramokslis, draugas ar pažįstamas skaitė knygas, domėjosi menu, verslu, bet kuo. Todėl labai norėjosi grįžti į Vilnių, kur kultūrinės veiklos pasirinkimas nepalyginamai didesnis. Aišku, tai tik mano patirtis.

    Ar tau svarbi skaitytojų reakcija? Ar tau jos trūksta?

    Niekada tyčia nesistengiu rašyti nesuprantamai, bet tuose labiau mieguistuose apsakymuose man būdavo malonu kartais rašyti taip, kad išeitų daugiaprasmis, painus tekstas. Bet neturiu tikslo pasirodyti ar pastatyti skaitytoją į nepatogią padėtį. Tai verčiau yra tam tikro miglos efekto siekimas, kuris yra būtinas, kad tekstas įvyktų, kad jis sukeltų norimą atgarsį. Šiaip jautriai reaguoju į komentarus po savo tekstais, bet, galbūt laimei, jų retai pasitaiko. Kai kalbame apie tekstus, publikuotus popieriniuose leidiniuose, labai sunku susekti, kiek žmonių perskaitė tavo tekstą, kiek pradėjo ir nebaigė skaityti, kuriam iš jų patiko, o kuriam nepatiko ir t. t., nebent susitinki akis į akį su kuo nors, kas tau apie tai pasako. Tai dažniausiai būna tavo draugas arba pažįstamas, gerokai rečiau – kažkas iš šalies. Bet tokių situacijų pasitaiko ir labai malonu, kai tai nutinka. Būna, kad kas nors prieina ir pasako, jog skaitė mano tekstą, publikuotą, pavyzdžiui, prieš dvejus metus, ir kad jam patiko, pasiteirauja, ar nesu dar parašęs ko nors panašaus. Dėl to labai sunku suvokti, kiek žmonių apie tave žino, kiek žmonių tave skaitė, kam iš jų patiko. Literatai, susitikę kokiuose nors skaitymuose, visada aptarinėja vieni kitų tekstus, bet norėtųsi, kad tai vyktų ir už jų rato ribų. Tuo tarpu kultūrinės spaudos komentatoriai internete yra labai pasyvūs. Kai tavo tekstą publikuoja, knieti iš karto sužinoti visų perskaičiusiųjų nuomones. Visą laiką viliesi, kad galbūt šį kartą sukūrei tokį tekstą, kuris turi potencialo sulaukti komentarų, bet taip beveik niekada nenutinka ir galiausiai nuleidi rankas, susitaikai su mintimi, kad niekas jo neperskaitė, niekas apie jį nieko nežino ir jis niekieno nepastebėtas išnyks. Pavydžiu senojo „Šiaurės Atėnų” puslapio komentarų gausos – jų būdavo dešimtimis, kartais ir šimtais, bet paskui viskas pasikeitė ir dabar turime geriausiu atveju vieną ar du komentarus per mėnesį.

  • ATGAL
    Dabar – kaip ir 1939-aisiais
    PIRMYN
    Audronius Ažubalis: Savo skaitymą vadinu vyno ragavimu
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.