Maksimo Ivanovo kūryba | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • Maksimo Ivanovo kūryba

  • Data: 2014-11-10
    Autorius: Maksim Ivanov

    ŠEŠKINĖ-SIDNĖJUS

    Kitame žemyne penkiolikmetis vaikis kurį laiką važinėjosi tramvajais, stebėjo vairuotojus, mėgindamas įsidėmėti visą transporto priemonės valdymą, vėliau iš kažkur gavo depo raktus, persirengė mašinistu ir pavogė tramvajaus vagoną. Pusvalandį važinėjosi po miestą, sustodavo paimti keleivių. Galiausiai jį sulaikė policija, perdavė teismui ir t. t. Gal pats tai mačiau, o gal perskaičiau laikraštyje. Tarkime, esu pavogęs tramvajaus vagoną. Kokie dar rūpesčiai tokiomis akimirkomis? Jokie.

    Tramvajaus istorija nutiko beveik prieš dešimtmetį. Galbūt tai nuskambės seniokiškai, bet kai pagalvoju apie anuos vakarus, žmones, ryšius, tuometės kasdienybės paviršius ima atrodyti neįprastai glotnus: jokių nelygumų, dėmių, trūkių. Kai paviršius lygus, į gelmę nežiūrima, ar ne? Turbūt todėl dažnai negalime suprasti net paprasčiausių atsitikimų. Na, kad ir tai, ką papasakojo Rikis.

    Rikis a. k. a. Ričardas Paberžis stovėjo po vieno daugiaaukščio namo Šeškinėje stogeliu. Saulėlydis. Kitoje dangaus pusėje plūduriavo saldus žalios ir mėlynos spalvų lydinys. Priešais buvo atvira erdvė su kašio aikštele ir elektros būdele. Praėjo vyriškis su cigarete rankoje, vedinas juodu šuniu. Rikis kelerius metus nerūkė, bet dabar būtų puiki proga užpešti dūmą. O prieš septynerius metus tame pačiame kieme, ant suoliuko, kurį nuo langų bent kiek dengė medžiai, Rikis mokė taisyklingai rūkyti mane ir šio vakaro šeimininką. Kaip mokymo priemonę naudojo amžinatilsį „West“.

    Martynos Trinkūnienės nuotrauka

    Liftas atnešė Rikį iki aštunto aukšto. Vienas tų liftų-impotentų, niekad nepakylančių iki pat viršaus (Tomas gyveno devintame). Ant Tomo buto durų puikavosi širdutės formos lipdukas. Daugiau į ką spoksoti nebuvo.

    – O, – atvėręs duris, reikšmingai išrietė lūpas karalius Tomas. – Kaip tu?

    – Nieko, kaip tu?

    – Normoj. Būsiu balkone, – ir nuėjo.

    Rikis pakabino striukę, priklaupė prie batų. Tomo buto specifika: nuo durų matėsi tik koridorius, iš abiejų pusių vaizdą ribojo sienos, tad reikėjo šiek tiek praeiti į priekį, kad galėtum semti tūso garsus ir vaizdus. Dar nebuvo paleista muzika, neprasidėję rimti ginčai, dar tik pasišnekučiavimai, pasidalijimai, pažįstami veidai, stalas su dienos gėrimu ir ištikimasis toršeras kampe, vienintelis šviesos šaltinis visame bute, išskyrus virtuvės lempas, bet ten mažai kas apsilankydavo iki paryčių. Jis išsitraukė alaus butelį iš kuprinės ir įžengė į tūsą. Keturi asmenys svetainėje. Dvi ar trys nepažįstamos merginos sėdėjo Tomo sesers kambary, ant grindų. Tomo kambarys buvo tuščias, bet kompiuterio ekranas švytėjo. Į balkoną.

    Koks septynetas žmonių.

    – Atkimškit kas nors Rikiui alų, – nepažįstamas mergaitiškas balsas.

    Kažkas jam į ranką bedė atidarytuvą.

    – …kad ten, tipo, Bukovskiu gali aklai pasitikėt.

    Lukas.

    – Pala, bet tai jis pats tuos dalykus matė. Aišku, žinai, visko nepatikrinsi, bet tokių pavyzdžių ir kitur yra.

    Meška.

    – Viskas tvarkoj, brolau?

    Tomas. Apsikabinęs Ievą.

    – O jūs čia apie kurį Bukovskį šnekat? – įsiterpė į diskusiją Rikis.

    Meška nusikvatojo, Lukas įtraukė ilgą, mąslų dūmą.

    – Supratau. Nieko, tuoj viskas susitvarkys, – Tomas trinktelėjo savo buteliu į Rikio butelį.

    – Plaukiam baidarėm.

    Šaras.

    – Tranzuojam į Nidą.

    Emilija. Planuoja likusią vasarą.

    – Reik muzikos, – pareiškė Tomas ir išėjo į svetainę.

    Rikis norėjo ir baidarių, ir Nidos, o muzikos – paradoksali mintis – nėra tol, kol jos neįjungi.

    „Kaip aš parvesiu namo / savo ilgesį dulkių ir dilgės spalvos, / kurio akyse Magelano / kelionė ir plaukiančios salos.“

    Ema ir jos deklamavimai. Matyt, neišplėšė pergalės ginče.

    – Nežinau, kaip, – sumurmėjo Rikis.

    Svetainėje ėmė griaudėti neatsiejami nuo Tomo buto Queen koncertinio DVD garsai.

    Netrukus prasidėjo šokiai.

    Rikis užbaigė alų, Šaras ir Meška užgesino nuorūkas, trise nuėjo į koridorių.

    – Kaip dėl dovanos Lukui darom?

    – Tai kad va, – Meška parodė į Šarą.

    Šaras teisiamai pažvelgė į Mešką pro akinių viršų, bet prakalbo:

    – Užregistruojam jį į kokį nors galingą pokerio turnyrą.

    – Tipo, sumokam už jį registracijos mokestį?

    – Pala. Žiek, – įsiterpė Meška, – ką, jeigu jis nesutiks ten eiti? Kodėl mes už jį sprendžiam? Tu gi pažįsti Luką, su tokiais bajeriais gali neišeit nieko gero.

    – Tai tvarkoj, tu savo idėją pasakyk, kad toks gudrus, – atkirto Šaras ir pats ją išdėstė: – Jis siūlo Lukošiui užsakyt prostitutę. Va čia tai niekas nieko už nieką nesprendžia, ane?

    – Pala, – pasiteisinimo žodžio paprašė Meška. – Riki. Pagalvok. Lukui. Prostitutę.

    Rikis šyptelėjo, pripažindamas idėjos smagumą.

    – Berniukai, ko jūs nešokat? Einam einam.

    Ieva.

    – Gerai, vėliau pašnekėsim, – ir Šaras su Meška nurioglino į svetainę.

    – O tu, Rikuti?

    – Ne, Ievut.

    Rikis nuėjo pasiimti antro.

    Meška jau šokdino Ievą, Ieva sukiojosi ir šiepėsi. Šaras vaizdavo, kad plešia gitaros soliaką.

    Rikis nuėjo į Tomo tėvo darbo kabinetą koridoriaus gale. Užvėrė duris. Butelį atkimšo į pianino kampą. Tomo tėvo galva iš paveikslo rėmų žvelgė į langą. Rikis atidengė klaviatūrą ir atsisėdo. Bet kokia tvarka maigomi klavišai savaime jungėsi į melodijas, etiudus, regtaimus, sonatas, koncertus.

    – Oi, kaip gražu.

    Radvilė. Sušnypštė, įsirangiusi į kambarį.

    Rikis tikėjosi ją sutikti.

    – Kas gražu? – perklausė jis.

    – Pianinas. Butelis. Tu. Jei turėčiau juostinį fotiką, fotkinčiau tave ištisom dienom prie šito pianino, – raivėsi Radvilė. – Pabūtum mano modeliu?

    Rikis ištiesė jai savo alaus butelį.

    – Nori?

    – Noriu. Neatsakei į mano klausimą, – ji gurkštelėjo, nenuleisdama nuo Rikio akių.

    – Praradau kalbos dovaną, – po pauzės tarė Rikis.

    Taip atsakinėti buvo pavojinga, ji galėjo prarasti susidomėjimą pokalbiu. Visi žaidimai baigiasi, taip ir nepriartėję prie pabaigos.

    Radvilė įsitaisė ant sofos, jam už nugaros.

    – O tu pabandyk atsakyti be žodžių.

    Rikis svarstė galimas scenarijaus baigtis.

    – Nežinau. Tu nerimtai kalbi ir man į galvą lenda kiti dalykai.

    O Radvilė galvojo nuotaikomis: linksma, liūdna, linksma, liūdna.

    – Ir kokie dalykai tau dabar lenda į galvą?

    O Rikis galvojo apie filmus.

    – Kaip aš devintoj klasėj, turbūt pavasarį, turbūt kem penktam autike, pakeliui į pamces pro galinį langą su paprasta muiline filmavau automobilius ir po to montavau su programa, dėl kurios mano kompas visąlaik strigdavo ir išsijungdavo.

    – Apie ką dar?

    O Radvilė galvojo nuosprendžiais: keista, normalu, žiauriai keista, per daug normalu.

    – Apie tai, kaip buvau atmintinai išmokęs gabalą iš viešojo transporto taisyklių. „Autobusuose ir troleibusuose draudžiama vežti degiąsias, sprogstamąsias, dvokiančias, gailias bei radioaktyvias medžiagas…“ ir t. t. Ir apie tai, kad „gailias“ jie iš to teksto vėliau išbraukė, o aš niekaip nesupratau, kas tos gailios medžiagos yra.

    O Rikis žiūrėjo į Tomo tėvo galvą.

    – Apie ką dar?

    O Tomo tėvo galva žiūrėjo į langą.

    – Apie tai, su kuo bendravau devintoj klasėj, ir apie tai, kaip skaičiuodavau, kiek skaipe turiu kontaktų, ir žiūrėdavau, ar daugiau, ar mažiau už savo draugus.

    O už lango, į kurį žvelgė Tomo tėvo galva, ėmė lyti.

    – Apie ką dar, – monotoniškai kartojo Radvilė.

    O vakaro šeimininkas šoko svetainėje.

    – Apie tramvajų, kurį pavogė penkiolikmetis vaikis Sidnėjuje.

    O Ema šnekėjo Nykos-Niliūno eilėraščiais.

    – O apie ką tu galvoji? – paklausė Rikis Radvilės.

    O Lukas nieko nežinojo apie savo gimtadienio dovaną.

    – Apie tai, ką pasakei. Gali duot dar atsigert?

    O Šaras kempine valė svetainės stalą, ant kurio išpylė Ievos sidrą.

    – Galiu.

    Rikis atsisuko ir ištiesė butelį, žvelgdamas jai į akis ir nesišypsodamas.

    – Ir ką manai apie tai, ką pasakiau?

    O Ieva juokėsi, žiūrėdama į Šarą.

    – Tu labai įdomus. Ir keistas. Bet ne blogąja prasme. Aš taip negalėčiau išsipasakoti. Imk, – ji grąžino alų Rikiui.

    Rikis už rankos prisitraukė Radvilę prie savęs.

    O Meška juokėsi, žiūrėdamas į Ievą.

    – Aš keistas? – ir pasisodino Radvilę ant kelių. – Aš geras.

    – O jeigu aš bloga?

    Jos galva prigludo prie Rikio galvos.

    – Aš tau kažką jaučiu, – tarė jis.

    – Et, Riki Riki. Tu girtas, – patikino ji.

    Kažkas ilgai tukseno į kambario duris, jie atsisuko, bet juk jos nebuvo uždarytos.

    Viskas sukosi blausioje migloje, skersvėjis blaškė langų roletus. Trečia valanda nakties, lietus.

    Jis nenoromis paleido sapną.

    Apsižiūrėjo, kad guli su drabužiais. Atsistojo, rąžydamasis priėjo prie lango. Pamatė vyriškį pilku lietpalčiu, paskubomis vedžiojantį juodą šunį.

    Nejungdamas šviesos, Rikis pasiklojo lovą, nusirengė ir atsigulė ant kairiojo šono, veidu į sieną. Ilgai neužmigo, sklandydamas praėjusio sapno prisiminimuose, kol galiausiai jį aplankė naujas.

    Pirmasis vaizdas buvo apleistas tramva­jaus vagonas vidury rugių lauko ir jo link besi­braunantis Rikis a. k. a. Ričardas Paberžis.

  • ATGAL
    Angonita Rupšytė: Tai buvo laisvę mylinčių žmonių referendumas
    PIRMYN
    Dabar – kaip ir 1939-aisiais
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.